Kai dirbi mylimą darbą, valandų neskaičiuoji

 Kai dirbi mylimą darbą, valandų neskaičiuoji

Ernesta Rajeckienė jau nuo vaikystės žinojo: ji nori tapti buhaltere.

Lina Ukrinaitė

„EVA paslaugos“ – man yra viena didelė šeima, – tvirtina įmonės darbuotoja Ernesta Rajeckienė. – Kolegės – linksmos, kartu ir pasijuokiam, ir gimtadienius švenčiam. O jei darbe kyla sunkumų, visada padės, patars, palaikys“. Pernai prie buhalterinės ir finansinės apskaitos paslaugas Kėdainių miesto ir rajono mažoms ir vidutinėms įmonėms teikiančios „EVA paslaugos“ (buvusi „EWA LT“) prisijungusi 34-erių metų moteris nuo vaikystės svajojo tapti buhaltere ir mėgaujasi kiekviena diena darbe.

Augti padeda profesionalus kolektyvas

„Kai įsidarbinau, buvau labai drąsi – įsivaizdavau, kad visą moku. Ir nors atlikau visas funkcijas, netrukus pamačiau, kiek daug išties nemoku, – dabar juokiasi Ernesta. – Tiek per metus patirties pasisėmiau, kiek net neįsivaizdavau.“

Profesionalus „EVA paslaugos“ kolektyvas nešykštėjo patarimų ir pagalbos, toks kolegių palaikymas leido greitai augti. „Daugiausia mokausi iš kitų“, – sako ji.

Labiausiai įtemptas laikas buhalterei, skaičiuojančiai darbo užmokesčius, nuo mėnesio pradžios iki jo vidurio. Tokiu periodu laiko kitiems darbams nebelieka, kad mama užimta labiau nei įprastai pajunta ir Ernestos šeima.

Kai nori pailsėti nuo darbų, Rajeckų šeima važiuoja į prieš kelerius metus įsigytą sodybą.

„Mėnesio pradžia labai intensyvi, būna ir po darbo valandų pasilieku ar namo darbų parsinešu, – pasakojo ji. – Vyras labai supranta, perima buitį: jis labai skatina mane tobulėti“.

Antra mėnesio pusė įmonėje jau ramesnė. Tada galima atsipūsti, imtis kitų darbų.

Kokios asmeninės savybės labiausiai padeda Ernestai dirbant buhaltere?

„Kruopštumas, atsakingumas, atidumas, – vardija „EVA paslaugos“ darbuotoja. – Taip pat noras gilintis, daugiau išmokti, judėti toliau“.

Kai kuriems žmonėms buhalterės darbas gal ir galėtų pasirodyti nuobodus, bet tik ne Ernestai, kone kasdien su malonumu vis sumaniau žongliruojančiai skaičiukais.

Svajonė dirbti buhaltere – nuo vaikystės

Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti, kadaise sakė kinų išminčius Konfucijus. Panašiai nutiko ir mūsų pašnekovei.

Vaikystėje, kai draugės svajojo būti mokytojomis, gydytojomis ar aktorėmis, mažoji Ernesta tvirtai žinojo: ji nori tapti buhaltere. Mergaitę traukė skaičių magija. Kartu su draugėm žaisdavo su popieriukais, skaičiuodavo, rašydavo. Tada ir nusprendė – štai, kuo nori užsiimti, o ir mokslai gerai sekėsi.

Kai kuriems žmonėms buhalterės darbas gal ir galėtų pasirodyti nuobodus, bet tik ne Ernestai, kone kasdien su malonumu vis sumaniau žongliruojančiai skaičiukais.

Aut. past.

Studijas keleriems metams nutraukė pirmos, o paskui ir antros dukters gimimas, bet paaugus vaikams ji grįžo į mokslus, juos baigė su pagyrimu ir nuo to laiko dirba savo svajonių darbą su skaičiukais.

„Neskaičiuoju darbo valandų, – sako Ernesta. – Į darbą einu su dideliu malonumu“.

To jai baltai pavydi ir vyras Dainius, o kartu labai džiaugiasi, kad artimiausias žmogus rado savo kelią, savo pašaukimą.

Moteris teigia visuomet vertinusi mokslų naudą ir įsivaizdavo, kaip turi atrodyti jos gyvenimas. Ar realybė atitiko lūkesčius?

„Pranoko, – neabejoja ji. – Gal tik kartais iš šeimos per daug reikalauju, bet iš kitos pusės – esu jos varikliukas, visus užkuriu veikloms“.

Poilsiui – sodyba ir tortai

Kai nori pailsėti nuo darbų, Rajeckų šeima važiuoja į prieš kelerius metus įsigytą sodybą. Vėl padirbėti: žolę nupjauti, gėles pasodinti. Nors Ernesta save ir vyrą laiko asfalto vaikais, planuose – ir daržai, ir aplinkos kūrimo darbai.

Kartais laiką sodyboje šeima iškeičia į išvykas, o paskui vėl skuba į sodybą. Kartu su dukromis tėvai mėgsta žaisti stalo žaidimus ir būtinai žiūri penktadienio filmą.

„Kai kuriuos filmus – po kelioliktą kartą, – juokiasi pašnekovė, – bet tradicija yra tradicija“.

Abi Rajeckų dukros – keturiolikmetė Luknė ir aštuonerių Ema – auga pareigingos, mandagios, gerai mokosi. Iš kitų žmonių mama apie jas girdi tik gerus žodžius. Na, kartais mergaitės per daug panyra į išmaniuosius, tačiau kol tai netrukdo kitoms veikloms, tėvai per daug nesijaudina.

Tarp aplinkinių ir kolegų Ernesta garsėja savo kepamais tortais, ypač „Napoleonu“. Prieš penkerius metus moteriai kilo idėja pamėginti iškepti konditerijos gaminį. Pasirinko „Napoleoną“, o jis ėmė ir pavyko! Dabar joks šeimos susiėjimas neapsieina be šio gardumyno. Taip įsimiklino, kad net užsimerkusi iškeptų.

„Torto lakštus pati kepu, neperku jų, pertepu ne uogiene, o trintomis uogomis“, – pasakojo Ernesta, įsitikinusi, kad jos tortų populiarumo paslaptis yra ta, kad jie ne per daug saldūs, lepina gomurį malonia rūgštele. Ji yra išbandžius ir kitus saldumynus, bet „Napoleono“ dar niekas nenukonkuravo. „Išbrandintas, išmyluotas“, – sako tortų kepėja.

Darbe kolegos taip pat jau žino šio torto skonį. Mėgavosi juo ir rugsėjį, kai visi sugrįžo po atostogų ir pažymėjo Ernestos metų darbo įmonėje „EVA paslaugos“ sukaktį.

„Ir toliau save matau šiame darbe“, – entuziazmu tryško pašnekovė.

1 Komentaras

  • O kaime be galo gera….

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video