Kai didžiausias žmogaus priešas – jis pats

Lietuvoje psichologinės žmonių problemos ir atviras pokalbis apie jas – vis dar tabu. Apie tai, kad pasaulis slysta iš po kojų, dažnai pasakyti nedrįstame. O jeigu artimoje aplinkoje girdime nuomones, esą tokie dalykai – per gero gyvenimo rezultatas, dėmesio troškimas arba kažkoks maivymasis, nuleidžiame rankas… Jeigu pagalbos ir paramos nesulaukiame, pabaiga gali būti labai liūdna. Šis straipsnių ciklas skirtas tiems, kurie stovi gyvenimo kryžkelėje, ir nežino, ką daryti. Jūs esate ne vieni – ir apie panašias istorijas galėsite išgirsti iš jas išgyvenusių žmonių lūpų.

Laura (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.)

Rugsėjo 12, pirmadienis

Paskutiniu metu daug dirbu. Rodos, nė susitikimas su draugais nepadeda, o ir susitikti noriu vis mažiau. Išsitiesusi sofą nusprendžiau pažiūrėti filmą. Dėl viso pikto pasiėmiau ir antklodę – jei netyčia filmą bežiūrėdama užmigčiau.

Tačiau neužmigau, kad ir kaip norėjau. Filmas jau peržiūrėtas, įjungtas antras, o siužeto vingių jau seniai nebeseku. Mintys sunkios ir nerišlios. Vartausi, jaučiu, kad karšta. Ima trūkti oro, tad kvėpuoju vis giliau. Širdis muša stipriai, kelis kartus tarsi persiverčia. Išsigandusi atsisėdu, ir krūtinės plote sudiegia aštrus skausmas. Oro ima trūkti vis labiau, o širdis daužosi taip smarkiai, kad, rodos, tuoj išlėks.

Šalto prakaito išpilta nusprendžiu, kad tai nuo pervargimo. Juolab kad jau vaikystėje mane kamavo panašūs širdies ploto diegliai, o gydytojai vieningai sakė – nervai. Pamenu, kaip tėvai griežtai liepdavo „susitvarkyti savo nervus“.

Atsigulusi imu naršyti telefone, vildamasi, kad nukreipus dėmesį pavyks nusiraminti. Tačiau nepavyksta – oro ir toliau trūksta, ima skaudėti kairį petį, skausmas ranka leidžiasi žemyn. Staiga it žaibas trenkia mintis – sustos širdis!

Persigandusi, apgulta minčių, kad tuoj neteksiu sąmonės iš miegamojo šaukiu vyrą. Prabudęs iš miegų jis nesupranta, kas darosi, o aš negaliu net normaliai įkvėpti – važiuojame į ligoninės priimamąjį. Ten vidury nakties mane paguldo į mažytę palatą, padaro kardiogramą. Virpu taip, kad visa lova net dreba, girdžiu, kaip už durų koridoriuje gydytojai bando nuraminti išgėrusius ir susipykusius jaunuolius.

[quote author=“Aut. past.“]Tiesa… per pietus nuėjusi į virtuvę jaučiausi keistai. Tarsi filme, tarsi aš būčiau ne aš, o aplinka – netikra. Tarsi būčiau šalia savęs ir stebėčiau iš toliau. Bet viskas greitai praėjo. Matyt, man tiesiog reikia išsimiegoti.[/quote]

Galiausiai, po trijų valandų, padarius visus įmanomus tyrimus ir apklausus keliems gydytojams išgirstu atsakymą – jums reikėtų kreiptis į psichiatrą. Širdis sveika, ir visa esate sveika.

Rugsėjo 13, antradienis

Į darbą atkulniavau užtinusiais paakiais ir nemiegojusi. Jaučiausi keistai, bijojau, kad tai, kas nutiko naktį, nepasikartotų. Tačiau neturėjau kada gilintis į situaciją – juk turiu tiek reikalų!

Tiesa… per pietus nuėjusi į virtuvę jaučiausi keistai. Tarsi filme, tarsi aš būčiau ne aš, o aplinka – netikra. Tarsi būčiau šalia savęs ir stebėčiau iš toliau. Bet viskas greitai praėjo. Matyt, man tiesiog reikia išsimiegoti.

Rugsėjo 22, penktadienis

Visa praėjusi savaitė buvo keista. Bijau, kad priepuolis pasikartos, todėl stebiu save ir savo kūno siunčiamus signalus. Man visur vis kažką skauda! Niekada anksčiau nesu į tai atkreipusi dėmesio. Gal tikrai metas pasirodyti gydytojui? Ji turbūt net nežino, kaip aš atrodau…

Spalio 13, ketvirtadienis

Kas galėtų pagalvoti, kad pas šeimos gydytojus tokios eilės? Užsiregistruoju septintai valandai vakaro, tačiau mane priima tik po aštuonių. Teoriškai – klinikos darbo laikas jau pasibaigęs, o praktiškai po manęs eilėje dar trys pacientai.

Pasakoju gydytojai, kas buvo, duodu ligoninėje gautus lapus. Sakau, kad man sunku. Staiga labai susigraudinu ir jaučiu, kaip gerklė tarsi užsiveržia. Bijau net prasižioti, nes jaučiu, kad tuoj prapliupsiu ašaromis. Gydytoja žvilgteli į mane, ir liepia užsiregistruoti pas psichiatrę.

Išėjusi iš kabineto iš karto įsijungiu mobilųjį – internete susirandu atsiliepimus apie psichiatrę. Atsiliepimai labai nekokie, tad nesiregistravusi išeinu namo.

Pakeliui vėl imu jausti, tarsi aplinka atsiliktų nuo mano minčių. Kaip užstrigusiame žaidime – suku galvą, o vaizdas atkeliauja iš paskos.

Tankiai pamirksėjusi skubu namo – stengiuosi nesidairyti, nes bijau, kad vėl viskas ims suktis.

Spalio 16, sekmadienis

Negerai. Keista savijauta kartojasi. Svaigsta galva – nieko nedarant, tiesiog sėdint staiga viskas stipriai susisuka ir po kelių sekundžių grįžta į savo vietas. Kartais jaučiu, kad aplinka supasi, kartais imu abejoti, ar tai – ne sapnas.

Vėlai vakare nusprendžiau simptomus suvesti į interneto paieškos svetainę – gal kažką rasiu. Suvedu. Rankos nutirpsta. Antraštė – „Smegenų augliui nepasiduodanti moteris…“

Jaučiu, kaip ašaros ima byrėti, tyliai verkiu, nes nenoriu pažadinti vyro. O Dieve, nejau man auglys? Esu girdėjusi istorijų, kad jie būna bet kokio amžiaus žmonėms.

Ryju ašaras ir imu galvoti, kas bus man, kai mirsiu? Kas bus vyrui, tėvams, draugams? Kaip jie gyvens? Ar tėvai pakels netektį? Kas būna, kai žmogus miršta? Ar man skaudės?

Spalio 29, šeštadienis

Visą laiką vakarais mane kamuoja mintis apie mirtį. Stengiuosi save raminti, kad tai – natūralus dalykas, gyvenimo dalis. Tačiau negaliu, mintys auga ir raizgosi, tarsi nenumaldoma banga užliedamos visą mane. Virpu iš baimės, nekontroliuojamai. Bandau net piktai save raminti mintyse, o jausmai maišosi it uraganas – čia aš verkiu, čia aš nurimstu, staiga imu pykti, tada vėl – ašaros.

Nuėjusi į vonią įsispraudžiu į kampą ir imu verkti, pasikūkčiodama kaip mažas vaikas. Aš mirsiu, o mano vyras ir tėvai kankinsis širdgėloje.

Lapkričio 23, trečiadienis

Darbe būti man darosi vis sunkiau. Su nuolatinėmis mintimis apie tai, kas bus, jei mirsiu aš ar mano artimieji, jau susitaikiau. Matyt, čia toks etapas. Tačiau vos atėjusi į darbą imu jaustis, kaip sapne. Pakeliu galvą – vaizdas liejasi, nueinu į koridorių – viskas ima suptis. Labai susikaupusi galiu dirbti, tačiau viskas vyksta labai lėtai. Bendradarbių balsai skamba kaip tolimas aidas. Važiuoju namo.

Gruodžio 16, penktadienis

Pakuoju dovanas Kalėdoms ir su nerimu laukiu švenčių. Reikės važiuoti vienur, kitur, bus daug maisto, dovanų. Reikės elgtis normaliai, o ne sėdėti stiklinėmis akimis.

Galva vėl stipriai susisuka, pasipurtau – lyg viskas vėl tvarkoje.

Sausio 6, penktadienis

Mano gyvenimo kokybė pasidarė absoliučiai nulinė. Negaliu nei dirbti, nei miegoti, nei ilsėtis. Darbe viskas sukasi, namie kamuoja mintys apie mirtį.

Nuėjus į parduotuvę darosi silpna, ima svaigti galva, trūksta oro, džiūsta burna. Bijau nualpti, dairausi aplink ir, manau, kad man nualpus niekas nepadės – visi stovės aplinkui arba apskritai, peržengs ir paliks mane tysoti. Todėl į parduotuves einu tik iš didelės bėdos.

Vasario 25, šeštadienis

Šventėme draugų gimtadienį. Ryte jaučiausi gerai, net į parduotuvę nuėjau ir eilėje atstovėjau be jokio streso.

Besėdint pas draugus ir bekramsnojant traškutį pajuntu, kad prie kėdės atlošo prispaudžiau plaukus. Pasilenkiu į priekį, norėdama juos ištraukti. Staiga galvą tarsi elektros srovė nukrečia – nežmoniškas skausmas, maniau, kad nualpsiu. Sustingstu, širdis ima daužytis, jaučiu, kaip aplinka ima suktis, o oras pasidaro tirštas, tarsi kisielius, negaliu įkvėpti. Metusi traškutį išbėgu ir užsirakinu vonioje, išsitraukusi telefoną vedu į interneto paiešką simptomus – „staigus, aštrus galvos skausmas“. Rankos tampa slidžios nuo prakaito, visa purtausi. Pirma antraštė – „Trūkusi aneurizma…. išgelbėti praktiškai neįmanoma“. Puolu į paniką, daužydama duris kviečiu vyrą. Ašaros bėga upeliu, o mintys, kad tuojau mirsiu, kas kartą smogia su vis stipresne jėga. Vyras žiūri nustebęs, o aš rėkiu, kad man reikia į ligoninę. Išvažiuojam.

Ligoninėje vėl gulu į tą pačią palatą, šį kartą sesutė bėgte daro kardiogramą, iš karto ateina gydytoja neurologė. Apžiūri mane, o aš pasikūkčiodama gydytojai aiškinu, kad man insultas. Gydytoja supratingai pažvelgia į mane ir iš palatos išprašo vyrą.

Aiškina – jums viskas gerai, jūs per jauna insultams ir infarktams. Klausia, ar turėjau sunkumų darbe? Sakau, kad dirbu daug.

[quote author=“Aut. past.“]Grįžusi namo verkiu atsitūpusi prie spintelės. Grįžęs namo vyras klausia, kas man, o aš verkdama tesugebu išlementi, kad turėsiu gerti antidepresantus. Jis sako – tai gerai, padės tau. Aš linguoju visu kūnu ir galvoju – kaip jis nesupranta. Antidepresantai. Viskas, man jau viskas.[/quote]

Gydytoja žiūri į mane, o aš sakau jai, kad bijau mirti. Dalelė manęs net nusišaipo – kaip dramatiška, tačiau viską tuoj pat vėl užgožia paniška baimė. Gydytoja ima mane už rankos ir sako, kad mano atveju būtina apsilankyti pas psichiatrą.

Aš nusisuku į sieną, pasirašiusi sau nuosprendį – viskas, išprotėjau. Jaučiu, kad išdaviau pati save. Mano protas, mintys, mano esybė – ta, kuria besąlygiškai pasitikėjau – mane apleido. Aš nebežinau, kas esu. Liko tik kiautas, o viduje – sumaištis.

Kovo 9, ketvirtadienis

Anąkart iš ligoninės mane išleido sulašinę lašelinę ir suleidę raminamųjų. Nuo tada jaučiu, kad galvą skauda kas dieną. Skauda ir vienam šone, ir kitam. Ir stipriai, ir silpnai. Mintys apie tai, kad sergu mirtina liga, niekur nedingsta. Persiregistruoju į kitą kliniką, užsiregistruoju pas neurologę.

Gydytojos verdiktas – nervo uždegimas. Šiek tiek nusiraminu ir užsiregistruoju pas psichiatrę.

Kovo 14, antradienis

Buvau pas psichiatrę. Sėdėdama prie kabineto jaučiausi kaip nurašytas žmogus. Pakviesta į kabinetą su gumulu gerklėje gydytojai pasakojau apie tai, kas man. Apie viską – nerimą, baimę, juodas mintis, galvos skausmą, netikros aplinkos jausmą. Gydytoja ramiai išklausė, tyliu švelniu balsu manęs klausė apie mano darbą, išsilavinimą, pomėgius.

Vėliau sako – o kaip santykiai su tėvais? Klausimas paprastas, o aš prasižioju, ir jaučiu, kad nieko nebus. Ašaros pačios srūva, gerklė užgniaužta. Mane apima begalinis gailestis ir gėda – gaištu gydytojos laiką, sėdžiu ir žliumbiu, užuot atsakiusi į paprastą klausimą. Noriu atsakyti, kad viskas gerai, bet per sriūbavimą išsprūsta – blogai.

Gydytoja vėl klausia – o kas blogai?

Čia galime dėti 15-os minučių pauzę, nes maždaug tiek laiko verkiau. Mano laikas pas gydytoją baigtas – kiekvienam pacientui skirta po 20 minučių. Į kabinetą jau galvą kaišioja kitas laukiantysis.

Tačiau gydytoja kito paciento neleidžia, ir laukia, kol nusiraminsiu. Galiausiai išsišnypštusi nosį trumpai papasakoju apie savo jaunystę ir visus skaudulius, kurių nepaleidžiu iki šiol. Gydytoja išklauso ir išrašo siuntimą į dienos psichikos stacionarą.

Išeinu nei šiokia, nei tokia – lyg ir lengviau, bet kartu jaučiuosi niekam tikusi.

Kovo 15, trečiadienis

Su siuntimu nuvykstu į vieną iš kelių mieste esančių dienos psichikos stacionarų. Sėdžiu ir laukiu, kol atsilaisvins registratūra. Pro mane praeina į vieną tašką liūdnai žiūrinti mergina, kita šalia per kampa mane stebi, o vos į ją atsisuku – slepiasi už sienos. Šalia du vyrai kalba apie tai, kaip jiems pavyksta užmigti – vienas vardija vaistus, kuriuos geria ryte, per pietus ir vakare, kitas sakosi, kad jam vakariniai ne padėdavo, o apsvaigindavo, tad pakeitė tuos vienus kitais dviem ir dabar viskas gerai. Pro šalį prapėdina moteris, ant klasikinių kelnių iki kelių užsiraitojusi dryžuotas kojines. Man pašiurpsta oda – tai viskas, ir aš tokia.

Aplinka slegia, koridorius siauras, dažai nuo sienų nusilupę. Pagauta impulso atsistoju ir bėgte bėgu pro lauko duris. Važiuoju į kitą polikliniką.

Ten atėjusi į stacionarą paduodu direktorei siuntimą, ir sakau, kad mane reikia pagalbos. Ji ryžtingai spragsi tušinuku ir varto savo užrašinę. Staiga garsiai trinkteli rankomis per stalą, atsisuka į mane ir sako: „Nežinau, neturiu vietų. Iš siuntimo matau, kad skubiai reikia. Bet laisvų vietų nėra, eikit kitur“.

Išėjusi iš kabineto pasikūkčiodama sriūbauju, o praeinantys žmonės žiūri į mane, kaip į beprotę. Taip taip, žiūrėkit, juk aš tokia ir esu.

Grįžusi namo skambinu į paskutinį stacionarą – laimė, ten mane sutinka priimti jau nuo kitos savaitės. Likusią dienos dalį tiesiog guliu ir spoksau į lubas.

Kovo 20, pirmadienis

Stacionare jaučiuosi keistai. Priimtinai kol kas žvelgiu tik į psichiatro konsultacijas – visa kita man kaip vaikų žaidimas. Dažnai reikia kažką piešti, lipdyti visokius dalykus iš molio. Kas dieną guliu valandą laiko klausydama miško garsų ir įsivaizduodama, kad esu jame. Panašu, kad tik gaištu savo brangų laiką. Noriu dirbti, noriu būti tokia, kokia buvau anksčiau. Pas psichiatrę jau nebeverkiu, galiu normaliai papasakoti, kas mane slegia. Dėl to imu manyti, kad man viskas gerai. Juo labiau kad ir galvos visai nebeskauda – o tai džiugina labiausiai. Man viskas gerai. Tikrai.

Kovo 24, ketvirtadienis

Šiandieną pabudau purtoma nerimo. Nespėjau net normaliai atsibusti, o jau kažko bijojau. Vėl skauda galvą.

Pas psichiatrę sėdžiu ir kreivai šypsausi – sakau jai, kad man viskas gerai. Gydytoja ilgai į mane žiūri, ir galiausiai leidžia eiti namo. Grįžusi stiklinėmis akimis guliu ir stengiuosi nejudėti, mat vos apsijudinus prasideda galvos diegliai.

Kovo 25, penktadienis

Gydytoja mane vėl kviečiasi pas save. Sako, negalinti pamiršti manęs – vakar buvau liūdna. Klausia, kas man – sakau, negerėja. Skauda galvą. Bijau.

Ji išrašo man antidepresantų. Grįždama namo užsuku į vaistinę su receptu. Vaistininkė supratingai linksi galva ir man išeinant šūkteli: „Viskas bus gerai!“.

 [quote author=“Aut. past.“]Porą dienų nekenčiau viso pasaulio, nekenčiau savęs, nenorėjau nieko. Ėmiau galvoti, kad jei mirčiau, būtų tik geriau. Ir man, ir kitiems. Aš nenaudingas visuomenės vienetas, o mano vaikystės pragaras mane slegia lig šiol.[/quote]

Grįžusi namo verkiu atsitūpusi prie spintelės. Grįžęs namo vyras klausia, kas man, o aš verkdama tesugebu išlementi, kad turėsiu gerti antidepresantus. Jis sako – tai gerai, padės tau. Aš linguoju visu kūnu ir galvoju – kaip jis nesupranta. Antidepresantai. Viskas, man jau viskas.

Balandžio 6, ketvirtadienis

Vaistai mane migdo. Dienos stacionare vos išbūnu, grįžusi namo miegu – per parą miegu po 18 ir daugiau valandų. Užmiegu bet kur, bet kaip, net sėdėdama sėdmaišyje sugebėjau užmigti, užvertusi aukštyn galvą. Prabundu, pavalgau ir vėl miegu. Gyvenimas plaukia pro šalį.

Balandžio 11, antradienis

Buvau pas psichologę. Atlikau ilgą testą, kurio tikslas – nustatyti, kas man. Manęs prašė nupiešti medį, namą, žmogų. Paskui klausinėjo keistų dalykų. Buvo įdomu, nes man patinka testai. Dar ji manęs klausinėjo visokių dalykų, apie darbą, šeimą. Tada verkiau, žiauriai. Pasakojau tokius dalykus, apie kuriuos dar niekam nebuvau pasakojusi. Buvo labai, labai sunku. Psichologė man padėjo išsiaiškinti daugelį mane slėgusių dalykų. Taip pat ji sakė nenustebti, jei kurį laiką jausiuos blogai. Taip turi būti.

Ir minėtas pablogėjimas buvo, labai stiprus. Porą dienų nekenčiau viso pasaulio, nekenčiau savęs, nenorėjau nieko. Ėmiau galvoti, kad jei mirčiau, būtų tik geriau. Ir man, ir kitiems. Aš nenaudingas visuomenės vienetas, o mano vaikystės pragaras mane slegia lig šiol.

Balandžio 19, trečiadienis

Neištvėrusi galvos skausmų aną savaitę pasidariau galvos magnetinį rezonansą. Eidama atsiimti rezultatų drebėjau, kaip epušės lapas. Nedrįsau jų atsiversti ir sukau ratus aplink voką keletą valandų. Galiausiai išėmiau lapą – man viskas gerai. Sveika, kaip agurkėlis. Tiesa, mano vienas smegenų pusrutulis didesnis. Tas, meniškasis.

Po to galvos skausmai ėmė slopti. Mintys tapo šviesesnės. Kas dieną stengiuosi džiaugtis mažais dalykais, sodinu gėles, kapstausi lauke. Bandau mylėti save, kad ir kokia esu. Dienos stacionare man ima patikti – ten žmonės, visokie. Yra teisininkas, vertėja, mokytoja, pora moksleivių. Pensijos sulaukę vieniši žmonės. Visi jie yra normalūs, geri žmonės, kuriems kažkuris gyvenimo etapas tiesiog buvo per sunkus. Bet jie nepasiduoda ir kovoja toliau.

Taikoma terapija man patinka, tiesa…. psichiatrė sako, kad man jau žymiai geriau, tad greitu metu galėsiu grįžti į darbą. Mano diagnozė – somatoforminė autonominė disfunkcija. Skamba kraupiai, bet paskaičius konkrečiau pasidarė lengviau. Bent jau žinau, kas man. Blogos mintys sklaidosi kaip rūkas, leisdamos man į viską pažiūrėti kitu kampu. Juntu, kaip daug metų mane slėgęs akmuo vis mažėja…

Gegužės 2, antradienis

Grįžus į darbą pirmos kelios dienos buvo keistos. Bijojau triukšmo ir judesio. Bijojau, kad nebus viskas taip, kaip anksčiau. Tačiau ilgainiui visos baimės dingo, o aš vėl pajutau, kad grįžau pati į save. Prisiekiau sau keistis, žiūrėti į pasaulį kitaip.

Tai sunku, ir nuo to kelio aš dažnai nuslystu, tačiau stengiuosi. Kovoju mintyse pati su savimi.

Jaučiu, kad papuoliau į nuostabios psichiatrės, psichologės ir psichoterapeutės rankas. Jei ne jos ir ne jų požiūris, gal viskas būtų pasibaigę kitaip.

Jei nebūčiau perlipusi savęs ir pradėjusi gydytis, gal nebeturėčiau galimybės dalintis savo istorija.