Kad šaltis nustotų, reikia suskaityt dvylika plikių, ir nustos šalt

 Kad šaltis nustotų, reikia suskaityt dvylika plikių, ir nustos šalt

Piqsels.com nuotr.

Sako, kad žemiausia temperatūra mūsų planetoje yra užregistruota 1983 m. Antarktidoje, netoli geomagnetinio poliaus, – -89,2 °C, sako, kad ir pas mus galbūt bus jau iki -20 °C. O ką kalba apie šaltį „Lietuvių kalbos žodynas“ – didžioji nesibaigiančio gyvenimo nepabaigiama knyga, kurią vartydamas supranti, kad žmogaus tikrovė yra kalbos tikrovė.

Koks būna šaltis?

Ogi toks: smarkus, piktas, didis, stiprus, skaudus, spiginamas, peršus, pasiutiškas, neiškenčiamas ir kt. O kai pradeda mažėti, tai, sakoma, kad jis plyšta, sprogsta, krinta, būna atsimetęs, atsileidęs, atlyžęs ir pan. Ilgesnėje žiemos kelionėje šaltis akis merkia, dvasią ima, į ožio ragą riečia, kaulus laužo, net kaulus ėda. Žmogus skundžiasi: „sušalau į šunį, į varlę, kaip žvirblis ant viržyno“ , „šalčio bijau kap bulvė“, „panagės iš to šalčio pateka“. Šaltis vadintas meiliai: šalčiuku, šalteliuku, šaltūnėliu ir pan.: „Šalčiukas užbėgo už akių toks ankstyvas“, „Kap šaltėlis gniužteria!“, „Ateis šaltas šaltimelis, ažkąs šalna man žiedelius“, smagiai juo džiaugiamasi: „Tai šaltelis!“, o nuo labai didelės šaltynės galima gelbėtis taip: „Kad šaltis nustotų, reikia suskaityt dvylika plikių, ir nustos šalt.“

Šaltis gali ir karą laimėti: „Sušalo kaip prancūzas prie Maskvos“ arba „kaip vokietis prie Stalingrado“. Šalčiu galima ir keiktelti „kad tave šaltis“ ir pasišaipyti iš tinginio: „Tik nesušalk ant pečiaus su kailiniais.“

Lietuvių liaudis yra sukūrusi daug spėjimų, priežodžių, vaizdingų pasakymų: „Vištos kutenasi – bus šaltis“, „Paukščiai parlėkdami parneša šaltuką“ (paukščiams parskridus truputį atšąla), „Šaltis gydo tinginius“, „Badas mokina dirbti, šaltis bėgti“, „Šalčiu išėjo visa kas“ (buvo labai šalta ir niekas neužaugo), „Sutrauksiu šaltin“ (paliksiu šaltam metui), „Ir atlindo kaip cigonė šaltie“, „Lauke tokia šaltybė, kad ausys nu šalčio raitos.“

Įdomūs yra frazeologizmai su žodžiais šaltis, šalta, jų vartojimo perkeltine reikšme pavyzdžiai. Sakoma: „Šaltis perėjo per širdį (per kailį)“, štai Žemaitė rašo: „Dėl to klausimo šaltis jai perėjo per kailį“, reikšmė – išsigando. O  „šaltį pagriebti“ reikštų peršalti. „Šalti kai ledas vaikai“ – neatvažiuoja, nepadeda tėvams. „Šaltas darbas, ir baigta“ – ne toks, kokio norima, nemalonus, netikęs, prastas, nemielas, nenuoširdus ir pan.: „Šaltos (nešventos) giesmės tai visokios jam eina“, „Ateis rudenelis, atvažiuos našlelis – anas bus šaltesnis už šaltą ledelį“, „Šaltas miegas, kad alus katile rūgsta“. Šaltas gali būti ir reikšme neturtingas: „Kad šalta [mergelė] buvus, tai apie ją i netrepsėt“, neskubus: „Nevažiuoji, pirminykai? Dabar gi darbai jau šaltūs.“

Mums gerai žinomos žodžio šaltas reikšmės – visai nieko, ničnieko, visai nerūpėti, nieko nebijoti:

„Nei šilto, nei šalto, nei juodo, nei balto“, „O kas man! Nei šilta, nei šalta.“ „Nė šiltas, nė šaltas“ – nuosaikus, nesikišantis, kur nereikia, žmogus: „Vaikeli, niekur nesidėk – nė šiltas, nė šaltas būk.“ „Šaltomis akimis“ – abejingai žiūrėti į ką nors.

Vulgaroki pavyzdžiai, tačiau, kaip sakoma, iš dainos žodžių neišmesi – „šaltu bezda“ sako apie išsigandusį, bijantį ko: „Ir jis jau šaltu bezda“, apie mažai valgantį: „Valgyk. – Nenoriu: Jis šaltu bezda.“ „Šaltu (šaltą) pabezdėti – apie netesėjusį pažadų, apvylusį ką, pasprukusį: „Stasiuko jau nėr, Stasiukas jau pabezdėjo šaltu.“

„Jam galvoje šalta“ – taip sakoma apie pakvaišusį: „Ar tau galvoj šalta (ar pamišai), kad tu išmislioji?“ „Iš  šaltų barščių (batvinių) pasijuoksi, ištiks koks nemalonumas“, – sakoma tam, kuris džiaugiasi kieno nesėkme, taip pat įspėjama, kad negalima šaipytis „šaltais dantimis“: „Pasijuoksi šaltais dantim, palauk!“

 „Lyg šaltais nagais“, šalta ranka, šaltomis rankomis“ – abejingai, nenoromis (dirbti): „Tu dirbi viską lyg šaltais nagais“, „Dirba šaltom rankom, atgrubnagis toks“. „Šaltų vėjų kalvis“ – apie prastą darbininką: „Be nesi tik šaltų vėjų kalvis?“, „šaltų vėjų supustytas.“

Kas yra šaltumynai ir šaltėsininkai?

Su šaknimi šalt- lietuviai prisidarė daug įdomių žodžių, gaila, daugumos prasmių mes jau nežinome. Pavyzdžiui, šaltumynai yra ne tik šalčiai, speigai, bet ir valgomieji ledai: „Jie beveik nieko, be vaisių ir šaltumynų, nevalgo“, „Šaltumynus šaldo apkrauti ledai.“ Dar šis skanėstas vadintas šaltėsiais, o tie, kas gamina ir parduoda ledus – šaltėsininkai. O štai šykštuolis vadintas šaltapinìgiu: „Nebūk šaltapinìgis, kas iš to, kad mirsi ant pinigų, šviesios dienos nematęs“, lengvabūdis žmogus – šaltbezdùku: „Koks tę vyras – šaltbezdùkas.“ Šaltžolė – tai šaltmėtė: „Šaltžolė šalta ant liežuvio“, o šaltmyžė – rudoji miško skruzdėlė.

Keletas įdomesnių pavyzdžių ir didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“:

šaltabañdis  – prieš liepsną keptas paplotėlis.

šaltabẽzdis: „Atbėgo šaltabezdis, pagavo kibiką“ (vilkas pagavo šunį), kas bailus: „Tai gali padaryt tik drąsūs vyrai, o ne kokie šaltabẽzdžiai.“

šaltadúoninė – mutinys: „Pasidariau šaltaduoninės, pavalgiau ir soti visą dieną.“

šaltagariai – smalkės: „Neik į pirtį, šaltagarių̃ yra.“

šaltgariaĩ, šalčiagariai: „Šaltgariai išeina iš žemės.“

šaltagíedis – zylė.

šaltakalýba – šaltkalvystė.

šaltãklanis – duobutė, kurioje veržiasi šaltinio vanduo.

šáltamėsiai – taukai nuo storosios žarnos: „Sutirpinau šáltamėsius, tai bliūdas lajo.“

šaltapė̃dis – lėtas žmogus: „Abudu buvo gryniausiu vėjavaikiu, šaltapėdžiu, be krislelio tvirtos valios.“

šaltaplẽpis – kas daug ir įkyriai kalba, plepa: „Nutilk, nebūk šaltaplepis!“, įkyri senė – šaltaplẽpė.

šaltaplẽškis – „Kur niekus kalba, neišveda mislios, tas šaltapleškis.“

šaltapùtris – kas nerimtas: „Kas ten do vyras, tik toks šaltaputris“, „Dirba kaip tikras šaltaputris“, „Toksai šaltaputris prisisuko, išvedė mergą iš kelio.“

šaltãryčiai – ryto šalnos, rytšaliai.

šaltauodẽgė – gyvatė (užkalbėjimuose).

šaltbezdùkas – lengvabūdis žmogus: „Koks tę vyras – šaltbezdukas.“

šaltelókas – šaltokas: „Šaltelokas ruduo, nenoras beganyti bandą.“

šaltẽniai, šaltenýnas, šaltenỹnė, šaltynojas –  vieta, kur gausu šaltinių, šaltiniuota vieta.

šálterėti, šáltelėti, šálstelėti – kiek pašalti.

šaltė̃siai – šalti valgiai, saldumynai; valgomieji ledai.

šaltė̃sinė – ledainė.

šaltė̃sininkas – kas gamina ar pardavinėja ledus.

šaltýbikis – „Atalėkė šaltybikis, pagavo striukybikį“, „Paimčiau kamančiką, pavyčiau šaltybikį, atimčiau striukybikį“ (vilkas, ožys, arklys).

šaltìmas, šáltymas – šaltas gėrimas, valgis, viralas: „Šaltìmo neduok, o esmu sušalusi – duok karštimo!“

šaltimetìnis – dėvimas per šalčius, žieminis.

šaltiñtelis – labai šaltas.

šaltmirỹs, šaltmira – kas bijo šalčio, šalčiu miršta, dreba.

šaltnãgis – kieno šaltos rankos.

šaltširdžiaĩ – su šalta širdimi, šaltai, abejingai (pvz., svečią priimti).

šaltuonė̃lis – kas šaltas: „Akys ieško ir baltasmėlio tako pabary, ir šaltuonėlės upės, ir slėpiningos brydės rugiuose.“

Gražus linkėjimas Naujųjų metų proga galėtų būti šis: Lankstyk, šmaikštink stambumas, kaitrink, šildyk šaltumas (atšalimą, abejingumą), taisyk, valdyk kreivumas.

Tai Antano Baranausko žodžiai, rasti didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“.

Parengė Rūta Švedienė, Kėdainių rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja

3 Komentarai

  • Labai fainas rašinys

  • visą praudą teisybę apie šaltį ir jo išmones…

  • ir 12-os nėščiųjų pamatymas.

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video