Ką skaityti vaikams?

Knyga – neatsiejama daugelio mūsų vaikystės dalis. Vaikai, gyvenantys išmaniųjų telefonų, kompiuterių eroje, yra tarsi yra kitokie, keičiasi jų pomėgių, interesų sritys. Technologijų amžius tikriausiai jiems padiktuos ir kitus gyvenimo uždavinius. O kokia reikšmė tenka knygai? Ar ji svarbi, reikalinga mažajam žmogučiui, veriančiam duris į šių dienų pasaulį?

Kaip parinkti vaikui knygą, kaip ją skaityti, kad neužgestų vaiko smalsumas? Vienos knygos vaikus tarsi užburia ir suprantame, kad autoriui pavyko atrakinti vaiko pasaulį, kitos taip ir nepaliestos lieka gulėti knygų lentynose. Kaip nepasiklysti blizgių viršelių mugėje, nepamesti galvos vykdomų nuolaidų maratonuose? Kokie ryškiausi nauji vaikų knygų autoriai, ar vaikams įdomios jų tėvų pamėgtos vaikiškos knygos? Ką skaito jaunieji kėdainiečiai? O ką daryti, jeigu vaikas iš viso nemėgsta skaityti? 

Į šiuo klausimus ieškome atsakymų kartu su Kėdainių švietimo pagalbos tarnybos psichologe Arūne Jakutiene, mišrios priešmokyklinio ugdymo grupės Pajieslyje auklėtoja Lena Gaurilčikiene, Metų knygų rinkimų vaikams ir paaugliams komisijos nare Egle Baliutavičiūte, M. Daukšos viešosios bibliotekos vaikų skyriaus darbuotojomis Gailute Zubkuviene ir Laima Boinickaja.

Arūnė Jakutienė: „Be sekamos pasakos neįsivaizduojama vaikystė“.

„Niekada nėra per anksti supažindinti vaiką su knyga. Dar prieš išmokdami skaityti vaikai gali jausti ryšį su knygomis – matydami, klausydami, lytėdami, jausdami. Po truputį atsiranda susižavėjimas knygomis bei jų istorijomis. Knygos skatina mokymąsi, vaiko gebėjimų tobulinimą, dėmesio koncentraciją, pasaulio pažinimą, žodyno gausinimą.

Pirmoji pažintis su knygomis turėtų vykti žaidybine forma. 1–2 metų vaikus sudomins knygutės su „paslaptimis“ – paveikslėliais, kuriuos reikia rasti atvertus slaptus langelius. Tiks pasakų knygelės su dideliais, ryškiais objektais, paveikslėliais. Šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbu pradėti suformuoti kasdienį skaitymo ritualą. Pvz., pasodiname vaiką, atverčiame knygelę ir sakome: „Mes dabar su tavim skaitysime“, nors tik vartome, žiūrime paveikslėlius, sekame pasakas.

Kaip skaityti vaikams? Mažiesiems tai daryti reikėtų labai raiškiai, su pauzėmis, pasitelkiant vaidybinius elementus. Svarbu leisti į paveikslėlius žiūrėti tiek, kiek mažylis nori; klausti: „Kur yra kiškutis“, „Ką jis daro“, „Kas čia“? Vedžiokite pirštu tekstą – tai matydamas vaikas nesąmoningai fiksuos, kad tekstą skaitome iš kairės į dešinę, kad skaitome rašytinius žodžius, o ne meškučius, zuikučius.

Vaikas, tyrinėdamas knygą, atranda ne tik pažįstamus, bet ir naujus reiškinius. Tirdamas knygos iliustracijas, pirmiausia jas „skaito“, vėliau interpretuoja. Jaunieji skaitytojai dažnai susižavi pamatę rožinius viršelius ir blizgius knygos puslapius. Jeigu norime išmokyti savo mažylį gero skonio, parinkime tokias, kurias iliustruoja dailininkai profesionalai. Iliustracija tiek pat svarbi kaip ir tekstas, nes ji lavina fantaziją. Vaikas, žiūrėdamas į paveikslėlį, kuria siužetą, o tai lavina jo mąstymą.

Kol vaikutis labai mažas, svarbu skaityti jam eilėraštukus. Ritmas ir rimas padeda vystytis taisyklingai vaiko kalbai.

Neskaitykite tik sau. Vaikas turi turėti galimybę būti išklausytas, pasikalbėti apie dalykus, kuriuos išgirdo ar perskaitė. Vaikams paprastai jausmus lengviau išreikšti per veiklą, tad istorijoje aprašyti įvykiai gali būti diskutuojami, piešiami, suvaidinami, panaudojant pvz., žaislines figūrėles. Be to, klausydamasis istorijos, vaikas gali bet kuriuo metu sustabdyti skaitovą ir užduoti jam rūpimus klausimus. Knyga turėtų atitikti skaitytojo ar klausytojo raidos etapą.
Pastebėta, kad skaitymas gali padėti tiems vaikams, kurie turi mokymosi ir elgesio problemų, turi žemą, pažeistą savivertę, patyrę netektis ir traumas. Skaitymas leidžia tokiems vaikams pasijausti geriau, keisti savo elgesį, tobulėti.“

Lena Gaurilčikienė: „Viskas prasideda šeimoje“

„Svarbu, kad tėvai vaikams namuose skaitytų dar gerokai iki mokyklinio laikotarpio. Vaikui, kuris įpranta klausytis nors trumpų istorijų, pasakėlių, geriau sekasi mokykloje. Tokio vaiko turtingesnis žodynas, lakesnė vaizduotė. Vien tai, kad jis moka klausyti, sukaupti dėmesį leis jam mokykloje lengviau išmokti bet kokį dalyką. Skaitymas yra pradžių pradžia, visa ko pagrindas.

Popierinės knygos niekas nepakeis. Ją norisi pasiimti į rankas, versti jos puslapius, nešiotis su savimi o ne žiūrėti į kompiuterio monitorių.

Svarbu pažadinti vaiko motyvaciją išmokti skaityti. Tai galima padaryti klausinėjant: „Kodėl tu nori išmokti skaityti?“, atskleidžiant skaitymo naudą: gal vaikas sužinos mėgiamos laidelės laiką televizijos programoje, gal  perskaitys parduotuvės pavadinimą. Galima palikti raštelį, kad ir spausdintomis raidėmis, parašyti sveikinimą, išsiųsti žinutę. Pastebėjau, kad patiems mažiausiems vaikams patinka knygutės su garsais, įvairiais lytėjimo elementais, leidžiančiais pažinti skirtingus paviršius.

Knygas reikėtų parinkti tokias, kuriose perteikiamos vertybės, mokoma gerumo. Neatimkime iš vaikų pamėgtų personažų, bet paveikslėliai tegul būna gražūs, gyvi, o ne kažkokie robotiški. Vaiko pasaulyje turėtų būtų kuo mažiau agresijos. Atrodo, iš kur vaikai tokie pikti, dirglūs o kai pasižiūriu jų dabartinius filmukus, tai ten matau labai daug „šaudau gaudau“, pašėlusio tempo, nemotyvuoto pykčio. Esu senosios animacijos ir klasikos knygų šalininkė. Žinoma, geriau skaityti pasakų originalus, o ne prastai perpasakotas jų versijas.

Kai kurios vaikiškos pasakos gali atrodyti taip pat gana žiaurios: Eglės broliai užkapoja dalgiais žaltį, vilkas praryja Raudonkepuraitę. Tačiau psichologai teigia, kad pasaką vaikai girdi ir suvokia visai kitaip negu suaugusieji, akcentuoja kitus dalykus. Jie jaučiasi stiprūs, kai blogis yra nugalimas. Pavojai egzistuoja, bet herojus neišsigąsta, nepasiduoda, kovoja ir išeina nugalėtoju. Žinoma, jeigu vaikas jautriai reaguoja, jam reikia parinkti švelnesnes pasakas.

Su vaikas darželyje skaitome valandėlės prieš miegą metu. Patiems  mažiausiems, trimetinukams, patinka pasakos, kurias jie gerai žino. Siūlau jiems kažką naujo, bet jie vis prašo tų pačių, daug sykių girdėtų  istorijų – pasakų apie ropę, pirštinę. Pasirodo vaikams labai smagu, kai jie atsimena žino eigą, gali mane pataisyti. Vaikai mėgsta paprastą siužetą, juos žavi galimybė kažką suvaidinti. Jie mielai klauso pasakėčių pvz. „Varna ir sūris“. Labai gražios Brolių Grimų, Šarlio Pero pasakos. Pagal „Batuoto katino“ pasaką buvome surengę piešinių parodą.  Esame perskaitę Emilijos Liegutės knygas: „Rudis, kuris tapo Džimu, „Šuo Džimas – geras“. Kaip jie klausydvo, kiek naujų žodžių išmoko! Visada skatinu vaikus klausti, ko jie nesupranta. Vaikams labai patiko ir Džonio Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėlės“. Knygutėje mokoma, kad negalima seno žaislo išmesti, gavus naują.  Vaikai klausėsi ir Prano Mašioto pasakaičių, susižavėjo Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčiumi“. Aš už tokias knygas, už gražesnes istorijas. Kartais skaitome ir eilėraštukus. Tuos eilėraščius, kuriuos vaikai deklamuos per šventes, stengiuosi parinkti konkrečiam vaikui: pažįstant vaiką, stebint jo charakterį matai, kas jam tiktų. Vaikai nesunkiai  įsimena eilėraščius, kuriems būdingas lengvas rimas, emocingumas. Tokia yra Zitos Gaižauskaitės, Martyno Vainilaičio kūryba.

Augindama dukrą atradau nepaprasto grožio Astridos Lindgren knygas. Skaitydavau vakarais, prieš miegą, po nedidelę ištraukėlę. Nors dukra pradėjo skaityti penkerių metų, tačiau mūsų skaitymo ritualas truko dar ilgai. Matau, kaip šiandien vaikai į darželį atsineša Pepę Ilgakojinę.

Užsiimdama su vaiku, gali pažadinti jo norą skaityti. Vaikai  skaitančius tėvelius, knygutes  turi matyti namuose. Žinoma, visi mažyliai skirtingi: vienas daugiau piešia, kitas – nenustygstantis nuotykiautojas, bet supažindinti su knyga vis tiek reikia. Juk knygos – tai ištisi pasauliai.“

Eglė Baliutavičiūtė: „Dešimt tūkstančių žodžių skaitančios šeimos naudai“

Skaityti vaikams reikia pradėti nuo pat pirmųjų dienų. Kūdikiai mokosi klausydamiesi, o neseniai atliktas tyrimas parodė, kad paveikslėlių knygos pasižymi daug didesne žodžių įvairove nei įprasti pašnekesiai su vaiku. Taigi nuolatos skaitydami kūdikiui, o vėliau vaikui padeda jam visapusiškai lavėti. Neseniai Lietuvoje viešėjęs Švedijos rašytojas Johan Unenge pasakojo apie jo gimtojoje šalyje atliktą tyrimą, kuris parodė, kad neskaitančios šeimos 6 m. vaiko žodyną sudaro apie 7 000 žodžių, tuo tarpu skaitančios šeimos 6 m. vaiko apie 17 000. Tai milžiniškas skirtumas.

Deja, dažnai vis dar manoma, kad paveikslėlių knygos, kur daug piešinių ir labai mažai teksto, nėra vertingos. O yra atvirkščiai. Vaikui tai pirmoji knyga – tekstas neilgas ir nesudėtingas, todėl vaikas gali suprasti, kas jam skaitoma, atpažįsta paveikslėlius. Be to, gera iliustracija gali pasakyti gerokai daugiau nei tekstas.

Ką skaityti su mažiausiais? Iš tiesų, menkaverčių leidinių gausu, tačiau kokybiškus leidinius galima atskirti. Kartais gali padėti gerai žinomi vardai. Pavyzdžiui, Linos Žutautės paveikslėlių knygų serija apie Kakę Makę, Jujjos Wieslander knygos apie Mamulę Mū. Puikias paveikslėlių knygas leidžia specializuota vaikų literatūros leidykla „Nieko rimto“, taip pat „Burokėlis“, neretai gerų knygų mažiausiesiems pasiūlo ir „Alma littera“. Paminėsiu keletą puikių kūrinių, perskaitytų pastaruoju metu: Burny Bos ir Hans de Beer „Drabliukas Olis“, Agnes de Lestrade, Valeria Docampo „Didysis žodžių fabrikas“, Michael Gay „Zebriukas Zū“, Nathalie Minne „Mažasis laiko vagis“, Shaun Tan „Prarastas daiktas“.

Labiausiai įsiminę praeitų metų verstinės knygos – R. J. Palacio „Stebuklas“, John Boyne „Baisus dalykas nutikęs Barnabiui Broketui“. Abi pasižymi ne tik įdomiu turiniu, nagrinėjamais klausimais, bet ir puikiu vertimu. Žinoma, puikių verstinių knygų įvairių amžiaus grupių vaikams ir jaunimui yra kur kas daugiau.

Norint nepasimesti gausioje, bet ne visada vertingoje knygų pasiūloje, vertėtų bent kartais užmesti akį į tai, kas vyksta vaikų literatūroje. Knygų aktualijos pristatomos žiniasklaidoje, vaikų literatūrai skirtame žurnale „Rubinaitis“. Svarbu atkreipti dėmesį į Lietuvos leidėjų sąjungos kasmet pildomą nerekomenduojamų knygų sąrašą – tos knygos pasižymi itin prastu vertimu.

Nurodyti vaiko amžių, kuriam skiriama knyga nėra privaloma. Amžius labai formalus dalykas. Į knygos paieškos procesą turėtų būti įtrauktas ir pats vaikas, jis turi rinktis, turėti galimybę numesti į šalį jam nepatikusią, per sudėtingą ar neįdomią knygą ir ieškoti tos, kuri atitiktų jo būseną, interesus ir brandą.

Jei abejojama dėl knygos, knygyne gali padėti pardavėja, o bibliotekoje reikėtų nesidrovėti klausti bibliotekininko. Šie žmonės susiduria su daugybe vaikų, skirtingais jų skoniais ir pomėgiais, nuolat dirba tarp knygų, tad tikrai turi ką pasiūlyti skirtingo amžiaus vaikams, atsižvelgdami į jų pomėgius ir interesus.“

Gailutė Zubkuvienė: „Kad vaikai skaito mažiau tikrai negalėčiau pasakyti“

„Vaikų skyriuje jauniausiųjų skaitytojų knygos suskirstytos į dvi grupes. Pačių mažiausiųjų, ikimokyklinio ir pirmų kasių mokinių  tarpe skaitomiausia knygų apie raganėlę Vinę seriją. Taip pat labai mėgiamos ir Linos Žutautės knygos apie Kakę Makę.  Štai ir dabar – nei vienos nėra bibliotekoje, visos paimtos. Nepaisant kritiškai vertinamos poeto asmenybės (A.B.), populiari ir K. Kubilinsko kūryba, ypač išleistos atskirais leidimais pasakos. Mėgstamos John Grogan knygos apie šuniuką Marlį, Annos Casalis knygutės apie peliuką Luką. Įdomi knyga apie lėlės Cypliuko (aut. Eno Raud) nuotykius. Mamos vaikams dažnai prašo savo vaikystės knygos – „Kikas“ (aut. Charles Gustav Thorson). Mėgtamiausios Otfried Preussler knygos – „Plėšikas Honceplocas“ ir „Raganiukė“, skaitomos Tuvės Janson Trolių Mumių istorijos. Vaikai domisi ir Astridos Lindgren knygomis. Mėgstamiausia veikėja – Pepė Ilgakojinė, patinka ir Karlsonas. Žinoma, mėgstamos ir klasikinės pasakos.

Mažuosius patraukia paveikslėliai, jiems, dažniausiai, geriau skaityti plonesnes knygutes.  Kai vaikui siūlau knygas, prašau ir pačiam jas įvertinti, pavartyti – nenoriu, kad vaikas jaustųsi įsipareigojęs paimti būtent mano pasiūlytą knygą.

2–4 klasių mokinai gali skaityti ir jaunesnių vaikų skyriuje esančias knygas. Pati skaitomiausia knyga tarp vyresnių vaikų yra Jeff Kinney „Nevykėlio dienoraštis“. Mėgiamos peliuko Džeronimo Stiltono istorijos. Dabar jau šiek tiek apmažėjo Raganos Lilės (aut. Knister) populiarumas. Skaitomos ir knygos apie karvutę Mamulės Mū (Jujja, Tom Wieslander), dėdulę Petsoną (aut. Sven Nordqvist). Bene mėgstamiausios yra Hanso Kristiano Andrerseno pasakos.

Iš lietuvių autorių labai mėgiama Vytauto V. Landsbergio jaunesniojo kūryba, ypač apie arklį Dominyką, taip pat Kęstučio Kasparavičiaus kūryba. Skaitomos ir Vytautos Rašicko knygos. Mažiausiai skaitoma eilėraščių.

Daugelio mūsų pamėgtų autorių knygos (pvz. Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje“) yra rekomenduojamos literatūros sąrašuose, tačiau negalima pasakyti, kad jas vaikai labai mėgtų. Kartais su vaiku atėję tėvai ar seneliai parodo savo vaikystės knygas, tačiau vaikams nebūtinai jos patiks.

Nors vaikų apskritai mažėja, galima pasakyti, kad jaunųjų skaitytojų skaičius bibliotekoje šiek tiek didėja. Vaikai, ypač mažieji, gali ateiti, dėl to, kad mokytoja uždavė kažką per atostogas perskaityti, o paskui ir patys pamėgsta lankytis. Kad vaikai skaito mažiau, tikrai negaliu pasakyti. Knygos dabar yra  spalvingesnės, įvairesnės, jų yra daugiau. Beje dažniausiai vaikai renkasi naujesnius knygų leidimus. Kartais tam įtakos turi ir didesnis šriftas perleistuose leidimuose.

Pagal bendrą statistiką rugsėjo mėnesį fiksuotas bendras 1774 apsilankiusiųjų skaičius vaikų ir paauglių skyriuje, išduota 2299  leidinių, iš jų – 1533 knygų. Tiesa, vyresnių paauglių  apsilankymų skaičius –  ženkliai mažesnis. Jie daugiau lankosi jau suaugusiųjų skyriuje, juos domina Haruki Murakami, Jodi Picoult knygos.“

Laima Boinickaja: „Knygoms taip pat reikia reklamos“

„Pati mėgstamiausia 5–8 klasių mokinių tarpe yra lietuvių autoriaus knyga – Gendručio Morkūno paskutinis kūrinys „Iš nuomiško gyvenimo“. Tai jaudinanti istorija apie berniuką iš vaikų namų. Labai skaitomos V. Rašicko knygos paaugliams. Mėgstamos ir tos, pagal kurias buvo sukurti filmai. Paaugliai nemėgsta storų knygų. Populiarios ir lengvesnio turinio knygos, mėgiamas dienoraščio formatas (itin skaitoma Rachel Renee Russell knyga „Prietrankos dienoraštis“). Paauglių pasaulio problematikai skirta knygų serija „Beveik suaugę“. Žiulis Vernas, Aleksandras Diuma, Markas Tvenas – autoriai su kuriais užaugo daugelis, dabar nebėra tokie mėgstami.

Vaikams reikia papasakoti apie knygas. Žinoma, gera knyga reklamuoja pati save, apie ją eina kalbos iš lūpų į lūpas – vaikai, jaunimas ateina ieškoti tų knygų, kurios patiko jų draugams.

Prieš keletą metų eidavau pristatinėti knygų į mokyklas. Kalbėdamasi su vaikais, perskaitydavau įdomią, žavinčią ištrauką. Pristačiau ir minėtą G. Morkūno knygą. Mes, bibliotekos darbuotojai, pastebėjome ilgalaikį neatslūgstantį susidomėjimą būtent tomis knygomis, apie kurias pasakojau. Pvz. Hannos Ožogovskos „Berniuką Atžagariuką“ vaikai susidomėję skaitė bene penkerius metus. Pastebėjau, kad po mano apsilankymų vaikai keletą metų labai noriai lankydavosi bibliotekoje. Šeštokai–aštuntokai bibliotekose pradeda lankytis mažiau, – matyt jiems labiau pradeda rūpėti laukas, kiti dalykai. Tačiau vėliau, vaikai, kurie jau buvo pamėgę skaityti, vėl sugrįžta.“