Juodkaimiuose gimsta slapčiausių fantazijų kupinos knygos

Meilės romanų mėgėjai ir mylėtojai jau gerai įsiminė vienos iš Kėdainių kilusios rašytojos vardą. Agnė BAUSIENĖ (33), kuri lietuviškų meilės romanų srityje padarė grynų gryniausią perversmą, skaitytojus ir toliau stebina nerdama dar giliau nei bet kuris Lietuvos meilės romanų rašytojas būtų nėręs. Pastaruoju metu pasaulyje itin išpopuliarėjęs dark romance knygose nugulusių istorijų tipas jau užvaldė ir Agnės plunksną. Juodkaimiuose gyvenanti ir du mažus vaikus auginanti jauna rašytoja griauna bet kokius stereotipus ir tampa tikru įkvėpimu visoms jaunoms moterims.

Agnės plunksnai paklūsta pačios slapčiausios fantazijos, virstančios dark romance stiliaus romanais. Gana sudėtinga tiesiogiai išversti šį meilės romanų porūšio pavadinimą. Ko gero, lengvai vienu ar dviem žodžiais to ir nepadarysi. Dark romance istorijose paprastai aprašoma meilė būna nei saldi, nei romantiška, nei naivi ar švelni. Ji tamsi, pilna paslapties, kartais net pykčio ir kartėlio, laukinė, pirmykštė. Dažnai tokia, kurioje ribos tarp to, kas galima, ir kas ne, išnyksta. Ir, kad ir kaip vieniems tai atrodytų keista, kitiems tokie romanai yra tiesiog nuostabus būdas pabėgti, pasvajoti, pagalvoti apie ką nors, ko realybėje gal nė nesiryžtų išbandyti.

Agnės knygos ir anksčiau buvo lyginamos su legendiniais „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, bet dabar, atrodo, kad jie bus it pasivaikščiojimas šviesiame sode, palyginus su tais tamsiais demonais, kuriuos dabar šokdina Agnės plunksna.

Skaitytojus, o ir veikiausiai Agnės knygas leidžiančios leidyklos „Obuolys“ leidėjus, žavi ne tik Juodkaimiuose gyvenančios rašytojos rašomų knygų turinys, bet ir jų rašymo greitis. Jauna moteris jau gali pasigirti išleistomis keturiolika knygų, nors jas rašyti pradėjo vos prieš penkerius metus. Taigi per metus ji parašo bent po dvi–tris naujas knygas. Tačiau paaiškėjo, kad neišleistų, bet jau parašytų knygų yra dar daugiau, o šiuo metu rašytoja rašo… keturias knygas. Vienu metu. Ir tą ji daro viena augindama du mažylius vaikus. Na, ne visai viena – jai padeda tėvai, ir vis dėlto – kiek gi daug gali padaryti moteris, kai labai kažko nori…

– Agne, šiuo metu yra išleista 14 tavo knygų. Kiek jų dar pakeliui? Gal jau turi parašytų knygų, bet neatiduotų leidyklai?

– Jei taip sąžiningai – pilnai parašytų ir neišleistų yra 15 knygų. Kai paskaičiavau, nustebau, nes nė nenutuokiau, kad tiek daug. Dar pati nežinau kiek jų duosiu leidyklai, o kiek pasiliksiu tiesiog sau.

Šiuo metu rašomos – 4 knygos. Taip, šiuo metu rašau keturias knygas iš karto.

– Koks tavo parašytų knygų rekordas per vienus metus, jei jau dabar rašai keturias knygas iškart?

– Anksčiau greičiausiai parašyta knyga buvo per savaitę laiko, bet šiemet įvyko kažkoks lūžis gyvenime, tad praeitas rekordas – jau nebe rekordas. Iš tikro nebeskaičiuoju, per kiek laiko parašau knygą, dabar visas susikaupimas ne skaičiuoti rekordus, o rašyti, kol viskas slysta kaip per sviestą ir dar neatėjo daržų sezonas (juokiasi). Mintys šiemet liejasi kaip iš gausybės rago ir kol galiu, tol rašau nesustodama. Dažniausiai būna taip, kad pradedu rašyti vieną knygą, o galvoje sukasi jau kitos scenarijus, tad berašant vieną, pasižymiu viską apie kitą, kad nepamirščiau, nes atmintimi negaliu pasigirti.

Kol kas daugiausia knygų per metus esu išleidusi keturias. Po tiek jų išleidau 2023 ir 2024 metais. Bus įdomu pažiūrėti, ar šiemet išeis pagerinti šį rekordą. Jei leidykla spės leisti – išeis ir su kaupu.

– Ar gali pasidalinti, kokios knygos laukia eilėje? Kokios jau leidykloje, kurias planuoji atiduoti greitu metu?

–Leidykloje jau yra kelios knygos, prie kurių jau pradeda darbuotis. Pirmoji – „Tu priklausai man“. Jau iš pavadinimo galima suprasti, kad tai nebus knyga apie gėles ir drugelius. Knyga aistringa. Tikrai aistringa. Aistringiausia iš visų. Ir kitokia. Planuojame, kad ji atrodys kiek kitaip, o ir pačioje knygoje laukia naujovės ir dar asmeninė mano dovana kiekvienam išankstiniam pirkėjui. Be to, ji ilgiausia mano vienos dalies knyga, kokią tik esu parašiusi. Dvigubai didesnė, nei įprasta knyga. Tad išskirtinai nekantrauju, kol ji pagaliau išvys dienos šviesą.

Kita knyga bus dilogija – pirma ir antra dalys „Skola milijonieriui“  ir „Milijonieriaus skola“. Knyga su nemažai veiksmo, ypač antroje dalyje, su daug erotikos.

Dar viena knyga „Šešėlių valdovas“. Na, čia irgi iš pavadinimo galima suprasti, kad tai fantastinė knyga, bet manau, kad saikingai. Erotikos taip pat netrūksta, bet ir pagrindinis siužetas gana išskirtinis.

Ir dar viena knyga „Nuodėmė“. Tai labiau su tabu susiję, su visuomenės normomis, kitų standartais ir šiokiomis tokiomis nuodėmėmis.

Dabar, kaip minėjau, rašau keturias knygas. Tikiuosi suspėti iki vėlyvo pavasario, nes vasarą greičiausiai nebus laiko rašyti. Tad skubu ir darbuojuosi taip, kad tuoj raumenys ant pirštų atsiras arba iš klaviatūros mygtukai iššokinės. Kompiuteris tikrai dirba viršvalandžius (juokiasi).

– Nors nuo pat pradžių rašei meilės romanus, visada juose buvo tokia dark romance gyslelė, kuri, kaip suprantu, dabar jau tampa vis ryškesnė. Kodėl pasirinkai būtent šį žanrą? Kas jame žavi?

– Šiemet tikrai perėjau į kažkokią tamsesnę pusę. Manęs niekada netenkino tie paprasti romanai apie meilę seilę, nors ir tokių esu parašiusi, kai istorija tiesiog kabėjo ant liežuvio galo ir privalėjau jas parašyti, bet visuomet norėjosi to adrenalino, pavojaus, veiksmo. O ir skaitytojams, panašu, kad patinka knygos, kuriose daugiau veiksmo ir dar daugiau erotikos. Šiemet viskas pereina į kitą lygį. Iš tikro daug skaitau, daug domiuosi apie šį žanrą ir ko iš jo tikimasi. Kaip sakai, ankstesnėse mano knygose tai vos vos jautėsi, bet kažkodėl varžiau save. Nežinau, gal tikrai dėl kitų žmonių nuomonių… Bet kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad tai beprasmiška. Vis vien atsiras kam nepatiks, kam bus per vulgaru, per daug atvira ar dar kas nors. Visada. Todėl šiemet bandau spjauti į tokį savęs varžymą ir, kaip sakoma, einu all in (statau viską).

O šiame žanre mane žavi išties labai daug kas. Pirmiausia tai tikriausiai tas nevaldomas vyro autoritetas, tokio vyro, kurį moterys bent kartą gyvenime trokšta sutikti. Žinoma, žavi ir erotika, kuri tikrai kur kas atviresnė, ilgesnėmis scenomis, įvairesnė, kaip aš sakau, atrakinanti sielos gelmes.

Dark romance žanras mane dar žavi tuo, kad čia yra toks morališkai žmogiško vyro personažas, kuris nėra tik riteris ant balto žirgo, kuris nė musės nenuskriaustų ir visuomet daro teisingus, moralius sprendimus. Šie vyrai tikrai gali daryti blogus dalykus. Galbūt tokį žanrą pradėti rašyti turėjo įtakos ir mano nauji įkvėpėjai – blogiečiai (iš žaidimų ir filmų). Tikriausiai žymiausia ištrauka (tik nežinau, iš kur ji), kuri įstrigo mano galvoje, yra: didvyris, kad išgelbėtų pasaulį, gali paaukoti savo mylimąją, o blogietis, kad išgelbėtų savo mylimąją, gali paaukoti visą pasaulį. Tad aš pamažu einu prie tokių knygų.

„Turiu išsikėlusi sau tokią taisyklę – nerašyti iš asmeninės patirties. Būna, kad kartais įkeliu kokį nors hobį ar charakterio savybę, bet tik tiek. Jokių realių įvykių ar panašiai. Visos mano knygos yra mano vaizduotės vaisius.

A. Bausienė

– Kaip manai, kodėl dark romance toks populiarus tarp skaitytojų, ypatingai pastaruoju metu?

– Hmmm… galbūt dėl to, kad ten yra daugiau to uždrausto vaisiaus? Rašytojas išbando savo skaitytojų limitus. Galbūt pateikia istoriją visai kitaip, nei skaitytojas galvojo, kad tai įmanoma. Ten viskas intensyviau, fantazija kur kas labiau įtraukiama ir galbūt dėl to, kad ten, kaip ir sakiau, pavaizduojami tie vyrai, kurie dėl savo moterų galėtų padaryti bet ką.

– Kaip sugalvoji savo veikėjus ir jų istorijas? Ar jie turi realių prototipų?

– Nežinau, kiek realūs jie skaitosi, bet buvo savaitė ar dvi, kai intensyviai telefone žaidžiau vieną lyg ir japonų ar korėjiečių žaidimą, kuriame meilės interesas buvo vienas pusiau blogietis vyras. Tai jo dėka leidykloje laukia viena fantastinė knyga, kurio veikėjas paremtas tuo veikėju.

Bet dažniausiai nėra taip, kad kuriu veikėjus. Jie tiesiog pas mane ateina. O tai atrodo gana keistai. Dažniausiai būna taip, kad į galvą šauna tiesiog viena scena. Tam tikroje vietoje, tam tikras dialogas. Tai gali būti, tarkim, puslapio ilgio scena, bet tokia ryški, kad iš to gimsta visa knyga. Taip nutiko ne vieną kartą. Ateina scena, o tada aplink ją tenka „pastatyti“ visą likusią knygą, veikėjus ir visa kita. O visos kitos smulkmenos ateina rašant, redaguojant.

– Ar tavo asmeninė patirtis įkvepia siužetus?

– Ne. Turiu išsikėlusi sau tokią taisyklę – nerašyti iš asmeninės patirties. Būna, kad kartais įkeliu kokį nors hobį ar charakterio savybę, bet tik tiek. Jokių realių įvykių ar panašiai. Visos mano knygos yra mano vaizduotės vaisius.

– Atrodo, kad knygų turinys ateina pas tave pats, tau tereikia viską ištransliuoti. O koks tau yra sunkiausias rašymo proceso momentas?

– Neabejotinai, pats sunkiausias momentas man yra redagavimas. Geriausia būtų, jei parašyčiau ir nebereikėtų redaguoti ir galėčiau tiesiog sėsti prie kito projekto. Bet, deja, taip nėra. Nemėgstu tos dalies. Nes tai nėra tik skaitymas. Tai yra visų loginių klaidų „gaudymas“, reikiamos informacijos papildymas ar nereikalingos ištrynimas. Kartais redagavimas užtrunka ilgiau nei pats rašymas.

–  Knygas, kaip bebūtų, rašai žmonėms. O jų yra visokių. Ar skaitai atsiliepimus apie savo knygas? Kaip reaguoji į kritiką?

– Tikrai nėra taip, kad dieną naktį peržiūriu visus tinklalapius su atsiliepimais. Dažniausiai knygos išleidimo pradžioje pasižiūriu atsiliepimus, kaip skaitytojai reaguoja. Aišku, labiausiai vertinu pagrįstus ir paaiškintus komentarus (ypač, jei tai kritika). Mėgstu, kai pasako, kodėl nepatiko, ką galima buvo daryti kitaip. Tada rašytojas turi progą patobulėti, pasimokyti. Komentarai „nepatiko, nesąmonė, skaičiau geriau“ yra apie nieką. Jie nėra naudingi nei kitiems skaitytojams, nes nieko nepaaiškina, nei pačiam rašytojui. O pagyras, aišku, visada malonu skaityti. Jos skatina rašyti daugiau.

– Ar susiduri su stereotipais ar kritika dėl to, ką rašai? Visgi tavo liečiamos temos tebėra laikomos tabu, ypatingai knygose…

– Asmeniškai nelabai. Su stereotipais kol kas iš viso neteko susidurti. O kritika tai kiek paskaitau iš atsiliepimų, bet kaip ir sakiau, ta kritika nėra naudinga, nes beveik visais atvejais ji nėra pagrįsta.

Turiu ne vieną ir ne dvi gerbėjas, kurios gyvena ne Lietuvoje. Tad vos tik išleidžiu naujas knygas, gaunu prašymą atsiųsti egzempliorius į ten, tad mano knygos keliauja po kelias šalis.

A. Bausienė

– Sakoma, kad kuriant produktą, pirmiausia reikia išanalizuoti auditoriją. Tad kokie tavo skaitytojai? Gal gauni įdomių žinučių iš jų pačių?

– Na, greičiausiai 99 proc. yra moterys. Mano skaitytojai iš tiesų yra nuostabūs, palaikantys.

Yra tikrai ne vienas atvejis, kai man parašo gerbėjos, su atsiliepimais apie knygą, kad jau perskaitė, papasakoja įspūdžius. Pamenu, viena moteris, kai perskaitė „Išlaisvink mane“, parašė, kad baigėsi kažkaip liūdnai. Na, labai jausminga, gerąja prasme, žinutė buvo. O tada aš jai parašiau, kad bus šios istorijos tęsinys. Nemoku pasakyti, kaip ji nudžiugo. Tai tas iš tikro paliko neišdildomą prisiminimą.

Aš visada labai džiaugiuosi, kai parašo skaitytojai. Man tai labai labai patinka. Susidaro toks atgalinis ryšys tarp manęs ir skaitytojo. Buvo netgi ir taip, kad, kai išleidome „Juodųjų kaklaraiščių klubas“, man parašė moteris, modelis, kuri buvo ant viršelio nuotraukos (nes nuotrauka knygos viršeliui buvo pirkta iš interneto svetainės). Ji iš Latvijos, tad parašiau autografą ir nusiunčiau jai knygos kopiją, kad turėtų su savo nuotrauka ant viršelio. Tiesa, ant viršelio ji su savo vyru. Ji buvo labai patenkinta.

Turiu ne vieną ir ne dvi gerbėjas, kurios gyvena ne Lietuvoje. Tad vos tik išleidžiu naujas knygas, gaunu prašymą atsiųsti egzempliorius į ten, tad mano knygos keliauja po kelias šalis.

– Tavo knygos, atrodo, radikaliai skiriasi nuo tavęs. Štai tu, mama, auginanti du mažus vaikus Juodkaimių kaimelyje, perini vištas namuose, sukiesi daržuose, augini gėles ir rudenį džiaugiesi skaniausiais naminiais pomidorais. O tavo knygos – ohohoho… Dažnai vienos augindamos vaikus moterys tampa tik mamomis. Kartais tiesiog būna per sunku galvoti apie dar kažką, negu išgyvenimą ir vaikų auginimą. Kaip tavo vienišos mamos patirtis formuoja tave kaip asmenybę ir rašytoją? Kokie didžiausi iššūkiai derinant motinystę ir rašymą?

– Vienišos mamos statusas man atnešė tiek ramybės, kad net negalėjau pasvajoti. Aišku, buvo ir sunkių etapų, bet viskas įveikiama. Viskas.

Pradėjau vadovautis tokia logika: kur kas geriau yra būti vienišai mamai, nei turėti santykius ir būti vienišai.

Nepamatuojamai subrendau kaip moteris. Supratau, ko noriu, ką galiu ir ką dar galėsiu padaryti gyvenime. Kai niekas nevaržo, galvoje tvyro ramybė, o širdyje meilė sau. Gal ir banaliai skamba, bet be galo džiaugiuosi, kai žinau, kad šiuo metu esu geriausia savęs versija tiek sau, tiek savo vaikams.

Aš visada labai džiaugiuosi, kai parašo skaitytojai. Man tai labai labai patinka. Susidaro toks atgalinis ryšys tarp manęs ir skaitytojo.

A. Bausienė

Ateityje žinau, ko dar iš savęs norėsiu, bet čia ateities problema. Dabar darau viską, ką galiu, kad neprarasčiau savęs vien tik mamos rolėje, su kuo, manau, kovoja daugelis moterų. Ir pastebėjau, kad tą dažniau supranta vienišos mamos. Tos, kurių nevaržo visuomenės primestos rolės. Kurios išsikovojo laisvę ir ją vertina.

Džiaugiuosi, kad esu mama. Džiaugiuosi, kad esu rašytoja.

Jei atvirai, tai su jokiais iššūkiais kol kas aš nesusiduriu šiuo klausimu. Nemanau, kad motinystė ir rašymas turėtų kažkaip vienas kitam kenkti. Priešingai. Jei mama ką tik „iškepta“, laiko į valias ir jei kažkada moteris galvojo pradėti rašyti – tai pats metas. Aš būtent tada ir pradėjau.

Galbūt dabar kartais norisi daugiau laiko, bet tiesiog prisitaikai ir jo atrandi, kai labai nori. Kartais rašau iki vidurnakčio ar dar ilgiau, tai tenka paaukoti dalį miego, bet čia tikrai reti atvejai.

Sakyčiau, rašymo ir motinystės yra kur kas daugiau džiaugsmų, nei iššūkių. Kad ir tai, jog lankiausi dukros darželio grupėje kaip viešnia ir pasakojau priešmokyklinukams, kaip atsiranda knyga, ko reikia, kad būtum rašytojas. Kartu su vaikais kūrėme pasaką, vaikai spalvino mano sukurtus paveikslėlius pagal pasakos siužetą ir taip gimė bendra knygutė (brošiūros tipo) ir vaikams labai patiko. Tad kol kas tai tikrai labiau pliusai, nei iššūkiai.

– Galiausiai, kol tavo skaitytojai nekantriai laukia naujų tavo knygų, ko gi jiems palinkėtum?

– Skaitykit, skaitykit ir dar kartą skaitykit (šypsosi).

O jei plačiau – linkiu, kad kiekviena moteris nebijotų svajoti. Nebijotų pasinerti į tą kitą pasaulį, kai skaito knygas.

Nebijotų parašyti rašytojai.

Nebijotų užduoti klausimų ar tiesiog pasakyti, apie kokią knygą svajoja. Svarbiausia yra nebijoti.

Aš irgi pradėjau nuo to, kad parašiau savo mylimiausiai lietuvių rašytojai, o dabar pati rašau knygas.