„Jonušas Radvila. Likimo spąstai“

 „Jonušas Radvila. Likimo spąstai“

Knygos „Jonušas Radvila. Likimo spąstai“ autorė Valentina Zeitler pasakojo apie knygos gimimą./Rūtos Švedienės nuotr.

Rūta ŠVEDIENĖ

Kėdainių kultūros centras kartu su Kėdainių rajono savivaldybe, Kėdainių „Rotary“ klubu ir Valentina Zeitler pakvietė į knygos „Jonušas Radvila. Likimo spąstai“ pristatymą. Renginys vyko rotušėje, į kurią tą popietę suėjo daug kėdainiečių.

Skirta 650-ajam miesto gimtadieniui

„Šiais metais švenčiame 650-ąją miesto jubiliejinę sukaktį, kai 1372 m. Kėdainių miesto vardas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Kviesdami švęsti šią garbingą sukaktį, garsiai ir labai nuoširdžiai visiems sakome ,,Laikas į Kėdainius“. Džiaugiamės, kad į šį kvietimą atsiliepė gerbiamieji Valentina ir Bodo Zeitler.

Valentina – istorikė, Lietuvos diplomatė, ambasadorė, rašytoja. Mūsų viešnia – politologinių ir publicistinių knygų, 7 istorinių romanų autorė. Kėdainių miesto istorija neatsiejama nuo Radvilų dinastijos. Šiandien pristatome autorės istorinį romaną ,,Jonušas Radvila. Likimo spąstai“.

Romanas apie vienos žymiausių 17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių – valstybininko, mecenato, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados, Lietuvos vyriausiojo etmono, evangeliko reformato Jonušo Radvilos (1612–1655) gyvenimą“, – taip renginį pradėjo renginio vedėja, režisierė Asta Bartkuvienė.

Akordeonininkas Povilas Neliupšis grojimu padėjo susirinkusiems pailsėti./Rūtos Švedienės nuotr.

Romano autorė apie save

„Savo gyvenimo kelią galiu apibūdinti keliais sakiniais: gimiau ir užaugau Lietuvoje. Mokiausiu ir studijavau Ignalinoje, Maskvoje ir Berlyne.

Turiningiausias ir labiausiai įsimintinas buvo ilgametis darbas Užsienio reikalų ministerijoje ir Lietuvos Respublikos ambasadose Austrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje ir Šveicarijoje.

Turiu puikią, visuomet mane palaikančią ir skatinančią nuolat tobulėti bei kurti, šeimą. Už tai esu nuoširdžiai dėkinga motinai Lionginai, vyrui Bodo ir dukrai Rūtai.

Būdama istorike ir dirbdama diplomatinėse Lietuvos atstovybėse Austrijoje, Vokietijoje, Ukrainoje ir Šveicarijoje, turėjau visas galimybes įgyti įdomią patirtį ir susipažinti su įvairiais žmonėmis. Smalsiai nagrinėjau šių šalių istoriją, glaudžius ir kartais visai netikėtus gyvenimo vingius, prieš šimtmečius tapusiais ryšių su Lietuva pagrindu.

Visa tai padėjo gimti mano knygoms: iš Italijos atvykusi Bario kunigaikštystė Bona Sforca paliko gilius pėdsakus Lenkijos ir Lietuvos politikoje, ekonomikoje ir kultūroje (kn. „Karalienė Bona“), pirmąjį popieriaus malūną Lietuvoje prie Vilnelės pastatė šveicaras (kn. „Tužli pinigų galia“), paskutinius gyvenimo metus Šveicarijoje praleidęs Tadas Kosciuška iki galo liko ištikimas savo idealams (kn. „Laisvės sūnus Tadas Kosciuška“), ne kartą susikirtę Lietuvos ir Ukrainos keliai kalba apie mūsų bendrus siekius, kovas su turkais bei totoriais ir kartais gana sudėtingus santykius (kn. „Užmirštos nuodėmės“, „Jonušas Radvila. Likimo spąstai“).

Paskutinį variantą perrašiau pradėdama nuo Kėdainių. Daug Radvilos gyvenimo susiję su Kėdainiais. Reikia, kad žmonės iš karto suprastų, apie ką čia bus kalbama, tai ir pradėjau nuo Kėdainių, būtent nuo sunkiausio jo gyvenimo momento.

V. Zeitler

Visose knygose stengiausi atskleisti ir pagrindinių veikėjų sudėtingus asmeninio gyvenimo vingius, draugystę, išdavystes, patirtas dvejones ir netektis, nesmerkti ir neteisinti pagrindinių skirtingų laikotarpių veikėjų, ieškojusių savojo teisingo kelio, ir noriu paskatinti skaitytojus, pasikliaunant tuomet gyvenusių prisiminimais, istorikų išvadomis ir …intuicija, padaryti savas išvadas.“

Istorinių romanų gimimo paskata – noras atskleisti asmenybes

„Aš esu baigus istoriją, studijavau Maskvoje. Labai buvo geri dėstytojai, įskiepijo meilę istorijai. Vėliau išvažiavau į Berlyną, baigiau ten Mokslų akademiją. Meilė istorijai kilo dar vidurinės mokyklos laikais ir išliko visą gyvenimą. Kadangi aš mokiaus Maskvoje, tai menkai žinojau Lietuvos istoriją.

Po nepriklausomybės atgimimo pradėjau labai ja domėtis. Skaitydama Lietuvos istoriją, suvokiau, kad yra labai daug asmenybių, kurios savotiškai, dviprasmiškai vertinamos. Pavyzdžiui, karalienės Bonos Sforcos įvaizdis buvo kaip Barboros Radvilaitės nuodytojos, žudikės, bet iš tiesų juk ji Lietuvos ir Lenkijos karalystėje paliko daug didesnį indėlį negu Barbora Radvilaitė.

Radvilaitei meilės istorija uždėjo aureolę. Bona modernizavo žemės ūkį, padarė labai daug gero Lietuvos pramonei, bet ji tarsi buvo nustumta į pašalį. Todėl man kilo noras panagrinėti, kas gi iš tikro buvo tas žmogus. Apie Boną buvo mano pirmasis istorinis romanas.

Aš tuo metu nuvykau į Milaną ir stengiausi panagrinėti Bonos itališkąją liniją. Man norėjosi ją atskleisti ne tik kaip karalienę, valdovę, bet ir kaip moterį, ką ji išgyveno, kiek daug buvo išdavysčių, kokia tragiška buvo jos gyvenimo pabaiga.

Kitą kartą tiesiog gyvenimas paskatina kažką rašyti. Taip jau susiklostė, kad aš dirbau Užsienio reikalų ministerijoje ir buvo toks gana sunkokas laikotarpis, reikėjo man nuo problemų pabėgti, o dar viena kolegė man pasakė, kad pradėčiau rašyti knygą. Taip aš ir parašiau savo pirmąjį romaną.

Lietuvos leidykloms tokios knygos neįdomios, išleidau ją tik mano vyro lėšomis. Rašiau šią knygą trejus metus. Vis perrašinėjau, skaičiau vis iš naujo lyg ne savo knygą, kritiškai žiūrėjau, tobulinau. Tie, kas skaitė, įvertino teigiamai, ir aš džiaugiuosi“, – kalbėjo renginyje V. Zeitler.

Kėdainietė gimnazistė Agnė Virkutytė skaitė ištraukas iš knygos./Rūtos Švedienės nuotr.

Knyga apie Radvilą – įprašius profesorei Raimondai Ragauskienei

V. Zeitler pasakojo apie knygos atsiradimą: „O ši paskutinė knyga apie Radvilą gimė labai savotiškai, ne iš manęs pačios, o profesorės Raimondai Ragauskienei įprašius. Metus ji mane įkalbinėjo. Aš juk per mažai žinojau apie šį labai sudėtingą Lietuvai laikotarpį. Tarpusavio intrigos, pavydas, kerštas vienas kitam, neapykanta.

Sunku rašyti norint išlaikyti pusiausvyrą, kad nenukryptum per daug į vieną ar kitą pusę. Bijojau, kad knyga netaptų labai antilenkiška, nes Jonušas norėjo išvesti Lietuvą iš Abiejų Tautų Respublikos ir sudaryti sutartį su Švedija. Lenkijoje, deja, Radvila yra įrašytas į Lenkijos išdavikų sąrašą.

Aš labai dėkinga Raimondai, kad ji atidavė visą savo surinktą medžiagą, kelis kartus mano rankraščius skaitė, mane kritikavo. Aš gal penkis ar šešis kartus viską iš naujo perrašiau. Į ją įdėjau triūso daugiausia iš visų knygų. O dabar štai, kai ją skaito, man atrodo tarsi čia ne mano knyga.

Tai romanas apie vienos žymiausių 17 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių – valstybininko, mecenato, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados, Lietuvos vyriausiojo etmono, evangeliko reformato Jonušo Radvilos (1612–1655) gyvenimą

Paskutinį variantą perrašiau pradėdama nuo Kėdainių. Daug Radvilos gyvenimo susiję su Kėdainiais. Reikia, kad žmonės iš karto suprastų, apie ką čia bus kalbama, tai ir pradėjau nuo Kėdainių, būtent nuo sunkiausio jo gyvenimo momento“.

Sunkiausia rašant istorinius romanus – išlaikyti pusiausvyrą tarp istorinės tiesos ir emocijų

Anot autorės, rašant sunkiausi yra du dalykai. „Visų pirma reikia stengtis nenukrypti nuo istorinių faktų. Faktai, kurie žinomi, turi būti istorinio romano pagrindas. Dar svarbu tas visas datas, istorinę medžiagą tarsi įvyniot, įsukt į įdomų skaitymą. Žmonėms turi būti įdomu skaityti, neturi būti monografija.

Vis bijau nukrypt į per daug faktų ir per mažai emocijų. Stengiaus, kad būtų ir meilės, ir tarpusavio sudėtingų santykių, kad būtų savotiško požiūrio vieno žmogaus į kitą. Romane apie Radvilą yra apie 80 proc. faktų, kurie yra tarsi įdėti į mano fantaziją. Juk negali žinoti, apie ką žmonės kalbėjosi susitikę, apie ką jie mąstė.

Čia jau turi išmąstyt remdamasis visa ta istorine epocha. Sudėtinga buvo rašyti antrą dalį, nes ten buvo vien mūšiai. O tuos mūšius, kad žmonėms nebūtų nuobodu, reikia kažkuo „praskiest“. Aprašau, kaip jis grįžo į Kėdainius, kokie jo santykiai su žmona, kaip atrodė jo rūmai.

Stengiaus išlaikyti istorinį santykį tarp tiesos, realybės, fantazijos. Nėra lengva pasvert, bet aš visada stengiuosi neatitrūkti nuo istorinės tiesos, nors man Ragauskienė, kai pirmą kartą perskaitė romaną, pasakė: „Valentina, paleiskite savo fantaziją“. Tada aš supratau, kad galiu rašyti laisviau“.

Istorikė Audronė Pečiulytė papasakojo apie Jonušo Radvilos reikšmę Kėdainiams, pristatė pagrindinius jo nuopelnus./Rūtos Švedienės nuotr.

Profesorės Raimondos Ragauskienės nuomonė apie romaną

„Valentinos Zeitler istoriniams romanams būdinga didžiausia pagarba mūzai Klėjai, atida istoriniams faktams ir kartu jautrumas kuriant pagrindinius veikėjų portretus. Romanas apie vienos žymiausių XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių asmenybių – valstybininko, mecenato, Biržų ir Dubingių kunigaikščio, Vilniaus vaivados, Lietuvos vyriausiojo etmono, evangeliko reformato Jonušo Radvilos (1612–1655) gyvenimą tai tik patvirtina.

Sodrus, gausus kasdienybės detalių pasakojimas nukelia skaitytojų į lemtingus Lietuvai vadinamojo Tvano laikus. Autorė atgaivina sudėtingą XVII a. vidurio epochos veidą, netgi galima jausti ore tvyrančių tragizmo nuotaikų. Tačiau pasaulio galingiesiems priklausęs Radvila, kuriam likimas atseikėjo tikrai daug, romane nukeliamas nuo pjedestalo ir iškyla kaip abejojantis, ieškantis ir klystantis, turtingas ir mylintis, bet ne visuomet laimingas… žmogus.

Kas jis – Jonušas Radvila buvo – didvyris ar išdavikas? Skaitytojas tiesioginio atsakymo į šį klausimų romane neras. Autorė palieka abejonę, kviečia mąstyti, vertinti ir suvokti pačiam skaitytojui.“

Istorikė Audronė Pečiulytė apie Jonušo Radvilos asmenybę istoriniame kontekste ir reikšmę Kėdainių miestui

„Skaitant istoriko monografiją laukia mūšiai, įvykiai, aprašymai, tad ne istorikui yra tikrai sudėtinga. Paėmus šią knygą, galima lengviau atsidusti ir tą istoriją lengviau suprasti. Autorė pabandė sužmoginti istorines asmenybes, ką jie šnekėjo, kaip galėjo jaustis. Atkreiptas didelis dėmesys į didikų žmonas, į jų santykius.

Jonušas Radvila gyveno Europoje, mokėsi užsienio universitetuose, persiėmė europietiškomis manieromis. Mokėjo keturias kalbas, išmoko šokti, puošėsi pagal europietišką madą, buvo galantiškas, mokėjo elgtis su moterimis. Jo pirmosios vedybos buvo su katalike iš meilės.

Tuo laiku didikams tuoktis iš meilės buvo labai didelė prabanga, todėl kad jie buvo politikai, o meilė ir politika labai retai sutampa. Taigi jis, būdamas išskirtinis evangelikų reformatų šeimos ir reformatų globėjų šeimos atstovas, veda aršią katalikę Kotryną Potocką. Graži istorija.

Po to antrosios vedybos su Marija Lupu jau yra politinės vedybos. Autorė šiltai apie tai aprašo ir pateikia šiek tiek melancholiškos, liūdnos moters likimą. Pragyvenę beveik dešimtmetį, jie nesusilaukė vaikų, nes jis tuomet jau nuolatos kariavo. Įtampa, derybos, noras laimėti… taigi asmeniniam gyvenimui mažai telikdavo vietos.

Jonušas Radvila mums yra labai artimas, mes esame jo laiku statytoje rotušėje, kur buvo varpas su laikrodžiu. Kėdainius Jonušas Radvila paveldėjo iš savo tėvo Kristupo II Radvilos nuo 1640 metų ir valdė 15 metų iki savo mirties. Jo ir tėvo valdymas Kėdainiuose vadinamas aukso amžiumi, kai miestas klestėjo. Jonušas Radvila tęsė savo tėvo pradėtus darbus.

Vienas iš jų – čia, kur dabar rotušė, šitoje vietoje stovėjo Šaflerio namas ir jame 1625-aisiais buvo įkurta protestantiška mokykla. Šią pradinę mokyklą Radvila stengėsi išauginti iki licėjaus ir 1647 metais mokykla tampa gimnazija. Vietos buvo nedaug, tad nutarė statyti naują pastatą, taigi jo valdymo laikotarpiu yra pastatomi nauji gimnazijos rūmai, kurie ir dabar stovi.

Iškėlus iš Šaflerio namo gimnaziją, yra užsiimama rotušės statyba. (Beje, mes, istorikai, manome, kad pirmoji rotušė buvo Senosios Rinkos aikštėje). Naujoji rotušė iškyla 1653 metais. Jonušas Radvila labai rūpinosi miesto plėtra, skatino amatininkų cechų kūrimąsi, suteikdavo naujas privilegijas. Jonušo Radvilos dėka vokiečių apgyvendintas Janušavos kvartalas gauna atskiro miesto privilegiją iš ATR valdovo Vladislovo Vazos: įgyja herbą, teisę rinkti savo burmistrą.

Ne veltui ant mūsų rotušės yra du herbai: senųjų Kėdainių ir Janušavos. Kėdainiuose Jonušas Radvila labai daug dėmesio skyrė konfesiniams dalykams, nes jie buvo pagrindiniai evangelikų reformatų bažnyčios globėjai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jų dėka išleista Brastos biblija lenkų kalba, bet 17 a. pradžioje buvo suvokta, kad ne visi reformatai moka lenkų kalbą, todėl reikia maldų ir giesmių knygų ir lietuvių kalba.

Jiems reikia Dievo žodį skelbti lietuviškai. Ir štai tuomet Jonušo Radvilos iniciatyva gimnazijoje yra įkuriama spaustuvė, pakviečiamas patyręs spaustuvininkas Johimas Jurgis Retas iš Gdansko. Pradedamos spausdinti lietuviškos knygos, 1653 metais atspausdinama pati didžiausia „Knyga nobažnystės krikščioniškos“, kurioje miesto burmistras Steponas Jaugelis-Telega parašo pirmą eiliuotą kūrinį, skirtą Jonušui Radvilai.

Taigi buvo suvokta ir lietuvių kalbos prasmė. Jonušo Radvilos nurodymu, bažnyčiose tapo privalomi pamokslai lietuvių kalba. Lietuvių kalbos išlaikymas Kėdainiuose buvo reformatų rankose. Jonušas Radvila rekonstruoja Radvilų rūmus, pabaigia statyti didžiąją katedrą. Rūpinasi miesto tvarka ir švara. Pavažinėjo po Europą, pamatė, kaip yra tvarkomi miestai, idėjas parsivežė ir į Lietuvą.

Tas mūsų pasakymas: „Atsivežkite į Kėdainius po akmenį“ irgi atsirado Jonušo Radvilos dėka. Jis stengėsi tvarkyti, prižiūrėti, grįsti akmenimis visas gatves ir aikštes. Lietuvoje tik Vilnius ir Kėdainiai buvo įsivedę mokestį turgaus dienomis pirkliams akmenimis. Atrodo, kad tai smulkmena, bet iš tų smulkmenų tu susidėlioji paveikslą ir matyti, kad toks nedidelis pagal jų valdytas žemes Kėdainių dvaras nuoširdžiai rūpėjo savininkams, kurie norėjo, kad čia gyventų žmonės ir vystytų verslą bei mokėtų mokesčius.

Štai kokia buvo magistrato stipri tvarka: jei savininkas dvejus metus netvarko namo, jį magistratas priverčia parduoti turtingesniam, kuris sutvarkys namą, pradės verslą.

Jonušas Radvila yra Kėdainiuose mylimas. Yra Didžiosios Rinkos aikštėje jam pastatytas paminklas. Henriko Visnerio knygoje apie Jonušą Radvilą yra rašoma, kad lenkai susidarė nuomonę apie Radvilą iš jo paskutinių dviejų mėnesių veiklos. O tai ką jis nuveikė visus 40 metų? Kiek jis prisidėjo prie tėvynės gynimo, prie valstybės puoselėjimo – tarsi nubraukiama.

Ta idėja apie jį kaip išdaviką atsiranda tik 19 a. pabaigoje, 20 a. pradžioje. Tada mes atsiskyrėm nuo lenkų ir tada lenkams reikėjo parodyti, kokie mes čia lenkai, o lietuviams – kokie mes čia lietuviai. Ir ta takoskyra, tas skirtingas požiūris seka iki mūsų dienų. O tuo laiku… galima įsivaizduoti situaciją: 1655 metų vasara: pusė Lietuvos ir Didžioji Kunigaikštystė iki Kėdainių yra užimta rusų kariuomenės, visa Lenkija ir visa Žemaitija iki Kėdainių yra užimta švedų. Ką rinktis? Lenkijos ir Lietuvos karalius Kazimieras Vaza pabėga iš valstybės, visus palieka. Tai kas turi imtis atsakomybės?

Atsakomybės imasi Jonušas Radvila, vyriausias Lietuvos kariuomenės vadas, kuris neturėjo tokių įpareigojimų pasirašyti tarpvalstybinę sutartį. Bet jis drąsus. Dalis Lietuvos bajorų pasiduoda rusams, Lenkijos dalis bajorų pasiduoda švedams, bet jų nelaiko išdavikais. O Jonušas Radvila, norėdamas išlaikyti valstybę, kad juos neužimtų rusų ordos, tariasi su švedais, kad jie apgintų Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Taip stengiasi išlaikyti Lietuvos valstybingumą. Tad Radvilų dvare yra pasirašoma Kėdainių unija. Tai yra labai sudėtinga situacija. Jonušas Radvila, pagal knygą ir pagal istorikus, buvo gan ūmus ir orus kaip ir visi Radvilos, neleisdavo įžeisti, kovodavo aršiai. Jo pasakymas: „Jeigu lenkai neras kelio pro duris, mes jiems parodysim langus“. Tuo laiku daug kas pavydėjo Radviloms, nes jie savo rankose turėjo labai didelę įtaką valstybei. Buvo toks posakis: „Aš nenoriu būti karalius, aš noriu būt Radvila“.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video