Jonas Jucevičius išleido jo širdžiai mieliausią knygą apie mylimą Tiskūnų kraštą

 Jonas Jucevičius išleido jo širdžiai mieliausią knygą apie mylimą Tiskūnų kraštą

Jonas Jucevičius: „Šita knyga man yra brangiausia, kadangi aš ten gimęs, augęs ir praleidęs vaikystę. Todėl ji man yra svarbiausia, nors esu parašęs kitų svarbių knygų apie Kėdainių krašto dailę, architektūrą – tai didelės, stambios knygos. Jomis dabar mokslininkai naudojasi. Nemažos apimties knyga ir apie muzikos mokyklą. O pati pirma knyga buvo apie daktarę Teklę Bružaitę“./Algimanto Barzdžiaus/ „Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Kėdainių krašto šviesuolis Jonas Jucevičius, parašęs daugybę knygų apie Kėdainių kraštą, jam nusipelniusius žmones, architektūrą, pagaliau išleido ir, kaip jis pats sako, jam širdžiai mieliausią knygą „Tiskūnų kraštas“. Joje Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas sudėjo visą kaimo, kuriame gimė ir užaugo, atsiradimo istoriją nuo pat jo kūrimosi. Nors pats jau yra prastos sveikatos ir sako minčių turintis labai daug, apie ką dar norėtų parašyti, bet J. Jucevičius apgailestauja, kad to padaryti nebepavyks – sveikata neleidžia. Vis tik devyniasdešimt dvejų metų tiskūnietis kraštotyrininkas džiaugiasi nuveiktais darbais.

„Tiskūnų kraštas“ – brangiausia knyga iš visų

Trumpai pristatydamas knygą „Tiskūnų kraštas“ J. Jucevičius sako: „Tai knyga apie mano gimtąjį Tiskūnų kaimą. Joje sudėta visa Tiskūnų istorija, kaip jie kūrėsi. O kūrėsi Tiskūnai labai sunkiomis sąlygomis – žemė buvo duota pati prasčiausia, pirmiausia turėjo išrauti krūmus, menkaverčius medžius ir tada dirbti žemę. Daugiausia viską darė savanoriai ir buvę dvaro darbininkai“.

Paklaustas, kaip ir iš kur knygai rinko medžiagą, kraštotyrininkas teigė nuo mažumės viską puikiai prisimenantis.

„Be to, tėvai, kaimynai daug pasakojo. Tai iš to ir parašiau knygą, – mintimis dalijasi Kėdainių krašto šviesuolis. – Knygai medžiagą rinkau gal pusę metų, gal daugiau. Nepasakyčiau, kad buvo sunku. Kadangi man viskas buvo žinoma, tai ir rašyti nebuvo sudėtinga.“

J. Jucevičius neslepia, jog „Tiskūnų kraštas“ jam sukelia labai daug sentimentų.

„Šita knyga man yra brangiausia, kadangi aš ten gimęs, augęs ir praleidęs vaikystę. Todėl ji man yra svarbiausia, nors esu parašęs kitų svarbių knygų apie Kėdainių krašto dailę, architektūrą – tai didelės, stambios knygos. Jomis dabar mokslininkai naudojasi. Nemažos apimties knyga ir apie muzikos mokyklą. O pati pirma knyga buvo apie daktarę Teklę Bružaitę“, – savo vertingus darbus ne tik Kėdainių kraštui, bet ir visai šaliai vardija Kultūros premijos laureatas.

„Man tėvai parūpindavo. Mano senelė buvo labai šviesaus proto, turėjo labai daug knygų, iš jos daug ko pasimokiau. Aš labai mylėjau knygas. Vėliau turėjau labai daug savo knygų. Jas išdalinau bibliotekai, dailės mokyklai, „Aušros“ mokyklai, vaikų namams – visi po bagažinę išsivežė. Dar ir dabar turiu nemažai knygų.

J. Jucevičius

Minčių turi, bet rašyti nebegali

J. Jucevičius pasakoja, kad daugiausia darbo ir jėgų pareikalavo „Kėdainių krašto architektūros“ knyga.

„Rašiau ją kelis metus, o medžiagą rinkau labai ilgai. Sunku buvo ją rasti, labai ilgai reikėjo Vilniuje archyvuose praleisti – darbas buvo labai didelis, – mena kraštotyrininkas. – Mano tikslas buvo parašyti knygas apie visas Kėdainių kultūrines įstaigas, kultūrą. Ir man pasisekė! Tai buvo mano svarbiausias gyvenimo tikslas.“

Rašytojas tikina, jog turi dar daug minčių, bet jau nieko nebegalintis rašyti, nes patyrė didelę traumą, po kurios ilgai gulėjo ligoninėje. Juo dabar rūpinasi dukra Vilma.

„Aš juk keturis mėnesius išgulėjau ligoninėje. Niekada dar taip ilgai nesu gulėjęs.

O minčių kitoms knygoms labai daug turiu. Kėdainių krašto muziejaus direktoriui Rimantui Žirguliui sakiau, kad reikia sudaryti redakcinę komisiją ir rašyti Kėdainių krašto istoriją. Tai būtų labai didelės apimties darbas. Jį sudarytų daug tomų – apie ekonomiką, kultūrą, švietimą, pramonę ir t.t. Bet jis nesiėmė to daryti. Žinoma, tai būtų labai daug darbo“, – savo neišsenkančiomis idėjomis dalijasi Kėdainių krašto šviesuolis.

Paklaustas, ar negalėtų šio darbo perimti dukra Vilma, J. Jucevičius sako, kad ji paprasčiausiai neturi kada, dirba: „Aš juk irgi visas knygas parašiau išėjęs į pensiją, kai jau nedirbau. Nes reikia atsidėjusiai dirbti ir rašyti. Tai aš vis rašiau, rašiau net pirštas iškrypo nuo rašymo!“.

„Mano tikslas buvo parašyti knygas apie visas Kėdainių kultūrines įstaigas, kultūrą. Ir man pasisekė! Tai buvo mano svarbiausias gyvenimo tikslas.

J. Jucevičius

Pats gyvenimo išminties sėmėsi iš knygų

Dailėtyrininkas ir kraštotyrininkas prisimena, kad pats nuo mažumės taip pat labai mėgo skaityti ir jau turėjo savo knygų.

„Man tėvai parūpindavo. Mano senelė buvo labai šviesaus proto, turėjo labai daug knygų, iš jos daug ko pasimokiau. Aš labai mylėjau knygas, – prisimena pašnekovas. – Vėliau turėjau labai daug savo knygų. Jas išdalinau bibliotekai, dailės mokyklai, „Aušros“ mokyklai, vaikų namams – visi po bagažinę išsivežė. Dar ir dabar turiu nemažai knygų.“

O paklaustas, kokios knygos jo buvo mėgstamiausios, Kultūros premijos laureatas net nesvarstydamas sako: „Skaičiau apie viską. Man labai patinka lietuvių klasika. Kadangi pats esu kaimietis, tai man labai patinka skaityti apie kaimo žmones“.

Iš knygų J. Jucevičius teigia pasisėmęs labai daug patirties, išminties: „Man labai daug padėjo darbe. Visą gyvenimą dirbau su žmonėmis. Man knygos labai padėjo suprasti, kaip elgtis, bendrauti su žmonėmis“.

Dėkoja ligoninės personalui

Bebaigiant pokalbį, devyniasdešimt dvejų J. Jucevičius mane sustabdo ir paprašo, kad išspausdintume jo padėką. Aišku, nedvejodama sutinku. O garbingo amžiaus šviesuolio ištartuose žodžiuose nuskambėjęs supratingumas, atjauta ir pagarba žmogui suspaudžia širdį: „Keturis mėnesius praleidau Kėdainių ligoninės slaugos skyriuje. Kaip sunkiai ten personalas dirba. Juk ten visi neįgalūs žmonės guli, nevaikštantys, juos reikia kilnoti, tvarkyti, valgydinti – žodžiu, jie dirba baisiai sunkų, didelį darbą, ne tik psichologinį, bet ir fizinį. Aš esu labai dėkingas visam personalui ir medikams.

Labai noriu padėkoti ir kineziterapeutei Aistei Adomaitei, kuri mane treniravo, kad aš galėčiau pradėti vaikščioti. Ji dirbo pasiaukojamai, neskaičiuodama savo laiko. Jos dėka šiek tiek galiu paeiti, juk visą laiką gulėjau“.

12 Komentarai

  • Kur galėčiau įsigyti šitą knygą?

  • Šaunuolė Vilima Jucevičiūtė! Kas žinot gal draugo neturi dar?

    • Tau gašlūne tik bobos ir galvoje!!!! Eik dirbt Kėdainiams, nes žmonėms jau gėda pasakyt iš Kėdainiu. Kaip nustekentas miestas.

      • Kas tau nustekenta Kedainiuose issigymeli?

  • Po str, apie tokį garbų žmogų, eiliniai pezalai anonimų

  • Būsimas tarybos narys Vardan Lituvos taip komentuoja,jam iš bado nebestovi tai jis ant visų pyksta?

  • Labai graži knyga. Ačiū.

    • Kur ją galima įsigyti?

  • Jie Vardan savo kišenės. Balsuokit už Socialdemokratus. Jie atneš Kėdainiams sėkmę!

  • Baltikumo karve komentuoja visur. Viska išmano tegul maziau eda.

  • Manau, kad turėtume palaikyti jauną, bet kartu ir patyrušį politiką Viktorą Fiodorovą. Jis suvienytų jaunimą, jis rastų kalbą savivaldoje ir tik jis vienas gali nugalėti Valentiną Tamulį.
    Sėkmės!!!!!

  • Už vagių partijos vadą!

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video