Jeigu nori dirbti prekyboje, turi mylėti darbą ir atlikti jį sąžiningai

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Tvirtas žemaitiškas charakteris, žingeidumas, energingumas ir nuolatinio bendravimo troškimas – šios savybės Rasą Mikulskienę (51), pasak jos pačios, po mokyklos baigimo atvedė į prekybą. Kantriai ir nuoširdžiai dirbdama bei mokydamasi moteris palaipsniui kilo karjeros laiptais, kol prieš ketverius metus gyvenimo keliai ją atvedė į UAB „Sibena“ prekybos vadovės pareigas. Dabar Rasa džiaugiasi, kad yra reikalinga mažesniame, bet jaukesniame ir šeimyniškesniame „Mini Market“ kolektyve bei nepraranda noro toliau tobulėti, mokytis ir daug bendrauti.

Savęs kitoje srityje nei prekyba nebeįsivaizduojanti moteris sako dar jaunystėje atradusi savo pašaukimą: „Jei dar prieš penkerius metus galvojau, kad gal norėčiau save realizuoti kokioje nors kitoje srityje, tai dabar jau supratau, kad klydau. Aišku, niekur kitur savęs neišbandžiau, bet minčių vis tiek buvo.“

Pasirinko dar mokykloje

„Prekyboje pradėjau dirbti 1990 metais, kai baigiau tiek pagrindinę, tiek ir prekybos mokyklą. Pradėjau nuo kasininkės-pardavėjos pareigų. Visus tuos metus taip ir keliavau vis aukštyn, – šypsojosi Rasa. – Tai va ir praėjo jau trisdešimt vieneri metai…“

Prekybininkės darbas R. Mikulskienei visada buvo prie širdies ir kitose srityse ji savęs ilgą laiką neieškojo.

„Dar kai mokiausi mokykloje, buvo gamybiniai mokymai, kai galėjai rinktis kažkokią profesiją, nuo kurios galėjai pradėti savo profesinį kelią. Aš tuomet pasirinkau prekybą, nors šioje srityje dirbančių artimų žmonių neturėjau. Man tas darbas tiesiog tiko, patiko ir aš save jame mačiau. Ėjau tuo keliu, nes man tai buvo miela, aš norėjau tą daryti. Galbūt tai pašaukimas…“ – susimąstė moteris.

Jos nuomone, būtent žmogiškosios, nuoširdžios savybės, atsidavimas ne tik darbui, bet ir žmonėms jai leidžia kokybiškai atlikti savo pareigas.

„Aš esu žmogus, kuris mėgsta bendrauti. Man rūpi žmonės, kaip jie gyvena. Kiekvienas žmogus, ateidamas į parduotuvę, nori pasikalbėti. Būna, kad pirkėjai ateina tiesiog tam, kad pabendrautų, nes namuose paprasčiausiai neturi su kuo.

Aš visada esu ta, kuri išklauso, galbūt patariu ar nuraminu, paguodžiu, jei reikia. Man tai yra malonu, – nuoširdžiai kalbėjo R. Mikulskienė. – Malonu ir tai, kad einant gatvėje su manimi sveikinasi, nors galbūt kartais vieno ar kito sutiktojo neatpažįstu. Tai yra žmonės, kurie noriai eina į parduotuvę ir aš esu dėl to laiminga.“

Rasos teigimu, pirkėjų yra įvairių: vieni „savesni“, nes kiekvienas daugiau mažiau yra prisirišęs prie vienos ar kitos parduotuvės ir, kai nuolatos ateina apsipirkti, jis tampa kaip artimas, pažįstamas – su juo bendrauji, būni.

Aišku, pasitaiko ir konfliktų su klientais, kuriems galbūt išaušo nenusisekusi diena ir turi ant kažko išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, įniršį.

„Tačiau konfliktinėse situacijose aš visada esu rami, taiki. Labai nemėgstu veltis su žmonėmis į ginčus, nesileidžiu į neigiamas diskusijas. Aš tiesiog gražiai apeinu situaciją ir paaiškinu tam žmogui, kad viskas yra gerai ir neverta pykti. Moku su tokiais klientais susikalbėti ir nuteikti juos, kad iš parduotuvės jie išeitų bent kažkiek geriau nusiteikę. Galbūt dėl to tiek metų ir dirbu prekyboje, kad pirmiausia – tai yra susikalbėjimas su žmogumi“, – svarstė rūpestinga „Mini Market“ prekybos vadovė.

Nebuvo laiko galvoti apie sunkumus

Nors darbas varginantis tiek emociškai, tiek fiziškai, tačiau sunkių dienų, kai norėdavosi viską mesti, Rasos gyvenime, anot jos pačios, būta labai mažai.

„Pradžioje aš tiesiog neturėdavau laiko apie tai galvoti. Kol augo vaikai, po darbo, namuose manęs laukdavo kita rutina ir aš tiesiog pamiršdavau, kas įvyko per dieną darbe. Kitą rytą vėl nauja diena, nauji darbai, skubėjimas: namų rūpesčiai lieka namuose, o darbo – darbe. Taip visą laiką ir sukdavosi viskas. Aš gal per daug visada buvau panirusi į prekybininko darbą, mano metai pralėkė labai greitai ir neturėjau laiko galvoti, kad aš galbūt kažko nedarysiu, kažkur neisiu ar pan. – visada buvau įsisukusi darbų verpete“, – kalbėjo veikli moteris.

Ne paslaptis, jog visuomenėje verslininkams ir prekybininkams dažnai klijuojama nesąžiningų, suktų žmonių etiketė. Per daugiau nei trisdešimt darbo metų prekyboje ir R. Mikulskienei teko patirti įvairių situacijų.

„Turėjau ir kolegų visokių, ir su įvairiais žmonėmis teko susidurti. Kiek vyresnė karta turbūt dar labai gerai prisimena tuos laikus, kai dar būdavo talonai ir kai, pavyzdžiui, Kalėdoms už juos dalindavo marinuotus žirnelius, apelsinus ar kitus retesnius gėrimus bei maisto produktus – taip, būdavo tokių žmonių, kurie kažką geresnio atiduodavo saviems. Bet ir dabar tokių žmonių yra – juokėsi prekybininkė. – Tačiau aš manau, kad, jeigu nori dirbti prekyboje ir nori, kad tave mylėtų, pats turi mylėti darbą, kurį dirbi ir atlikti jį sąžiningai.“

Viską atlieka atsakingai

Moteris taip pat jaučia labai didelę atsakomybę ne tik už save, bet ir kolegas. Ji puikiai supranta, jog nuo jos poelgių priklauso ir kiti žmonės.

„Aš žinau, kad nuėjus į darbą manęs laukia kolektyvas, kad ten turiu krūvą darbų, kuriuos reikia atlikti sąžiningai, atsakingai, neatidėti kitai dienai. Taip pat žinau, kad nuo manęs priklauso ir kiti žmonės, kurie dirba kartu su manimi.

Aš viduje esu labai jautrus ir atsakingas žmogus ir darbą visada atlieku iki galo, jeigu jau pradėjau kažką daryti, tai ir nenumesiu pakeliui. Dirbau įvairiose pareigose: pamainos viršininke, direktore, regiono direktore – tikrai daug praėjau. Žmonės pasitiki manimi ir aš negaliu jų apvilti“, – atsakingu požiūriu dalijosi prekybininkė.

Pradėjusi savo karjerą nuo kasininkės-pardavėjos ir palaipsniui kantriai kopusi aukštyn, Rasa pažymėjo, jog tai jos darbe yra labai svarbu, norint būti gera, teisinga vadove.

„Aš žinau, kaip jaučiasi žmogus, dirbdamas kiekvienose pareigose. Man tai leidžia lengviau suprasti darbuotojus, atliepti jų poreikius“, – sakė prekybos vadovė.

Apsisprendimo kryžkelėje

Paklausta, ar pati gerai jaučiasi užimamose pareigose, R. Mikulskienė teigė: „Tobulėti, mokytis noras yra visada. Kai yra siūloma kita pozicija, turi įsivertinti, ar tu tai sugebėsi, ar išsikėlus kažkokį tikslą, jį įgyvendinsi.

Bet dabar, būdama savo pozicijoje, jaučiuosi žinanti, kiek man ko reikia, aš praėjusi daug laiptelių – taigi savo darbe aš tikrai žinau, ką darau ir ką aš čia veikiu. Aišku, tikslų ir norų dar turiu daug. Yra noras dirbti mėgstamą darbą ir niekas – nei mano mažučiai vaikai, kai augo, nei ligos – niekada netrukdė jo dirbti.

Taip, gal mažiau laiko skyriau vaikams, nes buvau labai atsidavusi darbui, bet jie užaugo dori, sąžiningi žmonės, kuriais aš labai didžiuojuosi“.

Prieš ateidama į UAB „Sibena“, moteris aštuoniolika metų dirbo viename iš didžiųjų prekybos tinklų. Pradėjo nuo pamainos viršininkės pareigų. Dirbo sunkiai, negailėdama savęs, mokėsi, lipo po truputį karjeros laiptais, kol tapo regiono vadove. Bet po aštuoniolikos metų pasijuto labai pavargusi, norėjo pailsėti, galbūt gyventi ramiau, todėl išėjo.

„Norėjau pailsėti, bet ilgai namuose neužsibuvau. Dar vaikams sakydavau, kad eisiu dirbi kur nors į vaikų darželį, nes labai myliu mažus vaikus ir gerai su jais sutariu. Svarsčiau, gal į buhalteriją pasukti, bet pati nebuvau tuo tikra, nes nesu tas žmogus, kuris galėtų ramiai sėdėti ir tvarkyti dokumentus. Esu greita, veikli, nebijau fizinio darbo, – pasakojo aktyvi moteris. –

Išsiuntinėjau savo CV į potencialias darbovietes ir neužilgo mūsų direktorius Arturas Jasionis pasikvietė mane pokalbiui. Jis, kaip ryžtingas, atsakingas vadovas, sako einam ir dirbam, nors gal dar kiek ir būčiau norėjusi pabūti namuose, pailsėti.“

Turi daug tikslų

R. Mikulskienė neslepia, jog turėjo nemažai patrauklių pasiūlymų eiti dirbti ir į kitus prekybos tinklus, tačiau pasirinko „Vikonda grupę“.

„Kadangi darbo patirties turiu nemažai, sulaukiau tikrai daug kvietimų dirbti ir kituose didžiuosiuose tinkluose, bet kažkodėl neskubėjau priimti pasiūlymų ir nutiko taip, kad atėjau į UAB „Sibena“. Negaliu pasakyti, kodėl, – juokiasi pašnekovė. – Apsisprendžiau labai greitai – per dieną – išsikėliau sau tikslus ir šiandien dirbu čia.“

Kai dirbo regiono vadovės pareigose, darbščios moters žinioje buvo nuo vienuolikos iki dvidešimt dviejų didelių parduotuvių: „Dabar mūsų parduotuvės yra mažesnės, bet aš pamačiau, kur galiu save realizuoti, padaryti geriau, sutvarkyti, kad jos būtų nebe tokios mažos, o kažką pakeisti, išplėsti. Taigi, turiu įdomios ir naudingos veiklos.“

Dirbdama „Mini Market“ tinkle R. Mikulskienė mato ne vieną privalumą: „Žinau, kad yra patikimas kolektyvas, ryžtingas vadovas, tikrai visada ragina judėti į priekį, kelia tikslus, skatina nepasiduoti. Galvojame apie plėtrą, tad tikslų ir užmojų turime tikrai daug.“

R. Mikulskienė: „Darbas išugdė pasitikėjimą savimi, planavimą, organizuotumą“

Nors Rasa teigė, niekada nemaišanti darbo su namais, tačiau pripažįsta, jog negali grįžusi namo tiesiog išjungti telefoną ir nekelti ragelio, jeigu jai kas nors skambina darbo reikalais.

„Visada atsiliepsiu, kada man beskambintų – dieną ar naktį – maža kas, gal kitam žmogui reikia kažko svarbaus. Aš negaliu atsijungti. Taip, aš grįžtu namo, kuriuose yra kita rutina, kitos veiklos, bet vis tiek visada esu pasiekiama kolegoms, – apie atsidavimą darbui kalbėjo moteris. –Mano darbas išugdė manyje atkaklumą – jeigu yra tikslas, turi jį įgyvendinti, negalima jo atidėti kitai dienai, savaitei ar mėnesiui. Susidėlioji darbus taip, kad visiems užtektų laiko.

Taip pat parodė, kad turi eiti į priekį, turi būti pavyzdys savo darbuotojams, šeimai, kad nesėdėtum ir nelauktum, kad kažkas atneš ir paduos. Tai labai geras pavyzdys vaikams – reikia kurti, eiti, daryti, tobulėti ir kad būtų gerai ne tik man, bet ir kitiems žmonėms, mano kolegoms. Visi jaustumėmės patogiai. Darbas išugdė pasitikėjimą savimi, planavimą, organizuotumą.“

Darbo specifika skiriasi

Einant regiono vadovės pareigas, jos pagrindinė darbo vieta buvo Kaunas, dabar – Kėdainiai. Pašnekovė teigė, jog darbo specifika tarp didmiesčio ir regiono gerokai skiriasi.

„Lyginti ankstesnį ir dabartinį savo darbą yra labai sunku. Didmiestyje yra didesni prekybos centrai, daug žmonių, dirbančių juose. „Mini Market“ parduotuvėse dirba tik keli žmonės. Kartais netgi būna, kad tenka važiuoti į kurią nors parduotuvę ir pačiai padėti darbuotojams, dirbti jiems įprastą darbą.

Tai nėra per žema pagal pareigybę, aš niekada neakcentuoju savo pareigų, visada sakau, kad mes esame kolegos ir tikrai man nesunku nuvažiavus padėti pakrauti lentynas ar padaryti kitą darbą. Man tai yra malonu, – supratingai apie darbo kasdienybę pasakojo Rasa. – Čia yra šiltesni santykiai, nes važiuoju per parduotuves, bendrauju su kolegomis. Tada žinau, kaip jie jaučiasi, kokiomis nuotaikomis gyvena – kiekvienas nori pasipasakoti. Panašiai kaip šeimoje.“

Pasidomėjus, ar nesudėtinga „sugerti“ tiek daug kitų žmonių emocijų, išgyvenimų, pasakojimų, R. Mikulskienė atvira: „Taip, sunku. Kartais būna situacijų, kad grįžusi namo, aš nenoriu kalbėti. Tada imu šunį ir einam kartu pasivaikščioti. Prasieinu kokių dešimt kilometrų, pravėdinu galvą, atgaunu jėgas, tada vėl grįžtu į save, savo gyvenimą.

Kita vertus, gera pavargti, kai žinai, kad grįžusi namo, kur yra darna ir ramybė, galėsiu pailsėti, atsipalaiduoti. Žinau, kad juose manęs laukia vyras Raimundas, taip pat augintinis, kuris labai džiaugiasi, kai grįžtu, nes žino, kad eisime pasivaikščioti. Dabar jau gyvename dviese su vyru, vaikai savarankiški, tad visą laiką po darbų skiriame sau.“

Aktyvus laisvalaikis

Taigi, kaip jau užsiminė Rasa, daugiausiai jos laisvalaikio reikalauja vokiečių aviganio veislės augintinis Toras: „Važinėjame į dresūrą, tačiau parodose nedalyvaujame – lankome užsiėmimus tik dėl savęs, kad šuo išmoktų komandas. Gana didelis gyvūnas, tad norisi, kad būtų mokytas“.

Vyras Raimundas – buvęs ugniagesys gelbėtojas, šiuo metu dirbantis įmonėje „Achema“, kaip ir pati Rasa, ne tik atsidavęs darbui, bet taip pat mėgstantis aktyviai leisti laisvalaikį. Tad pora mielai keliauja, susiranda kitos malonios veiklos, kad tik nereikėtų sėdėti vienoje vietoje.

„Keliaujame po Lietuvą, apžiūrime įvairius miestus, miestelius, lankytinas vietas. Mėgstame važinėti paspirtukais. Vyro tėvai gyvena Molėtuose, tad dažnai būname ten prie ežerų – nesėdime namuose, esame daugiau gamtos mylėtojai ir keliautojai gal dėl to pavyksta greitai atstatyti jėgas ir vėl dirbti toliau“, – šypsojosi R. Mikulskienė ir pridėjo, jog šiųmetes planuotas atostogas sutrukdė pandemija: „Balandį planavome išvykti į Turkiją, bet dėl susiklosčiusios COVID-19 situacijos nepavyko. Tad atostogas praleidome namuose, niekur neišvažiavome“.

Be kelionių, moteriai labai patinka prižiūrėti nuosavo namo aplinką – tvarkyti gėlynus, sodą.

„Pavasarį, kai prasideda gėlės, aš kaip pamišusi lakstau po prekybos centrus, renkuosi, perku gėles, sodinu jas į savo gėlynus, tai – mano silpnybė, – nuoširdžiai juokėsi R. Mikulskienė. – Tas gėlių grožis, spalvų poreikis po žiemos pavasarį mane įkvepia.“

Žemaitė Jonavoje

Sužinojus, iš kur kilusi Rasa, tampa visiškai aišku, iš kur toks tvirtas charakteris, užsispyrimas ir atkaklumas.

„Esu kilusi iš Telšių, bet nuo vaikystės gyvenu Jonavoje. Tikriausiai manyje yra išugdytas tas kietas žemaitiškas charakteris nepaisant to, kad jau seniai nebegyvenu Žemaitijoje.

Iš Telšių į Jonavą su tėvais atsikrausčiau, kai ėjau į pirmą klasę. Taip nutiko, kad jie atvažiavo paskui savo tėvus. Tačiau labai dažnai lankydavomės Telšiuose, gerai viską atsimenu. Ir šiandien ten dar nuvažiuoju, man labai džiugu aplankyti savo gimtinę. Aišku, žemaitiška šnekta aš pati jau nekalbu taip gerai, bet mano mama puikiai rokoujasi“, – šiltais prisiminimais dalijosi Jonavoje gyvenanti žemaitė.

Tiesa, jos pačios vaikai jau suaugę: dukrai – 27 metai, sūnui – 30. Jie gyvena ir kuria savo gyvenimus atskirai. R. Mikulskienė jais labai didžiuojasi.

Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestauja – anūkai: „Vaikai turi savo gyvenimus, viskuo apsirūpinę. Nors per darbus ir mažai su jais buvau, seneliai daug augino, bet užaugo dori, sąžiningi, daug dirbantys, besistengiantys, neprašantys, kad tėvai išlaikytų, žmonės. Tuo labai džiaugiuosi, bet anūkų dar neturiu, nors tikrai labai laukiu.“

Baigiant pokalbį, paprašyta pasidalinti savo svajonėmis ir norais, R. Mikulskienė kiek patylėjusi ir pamąsčiusi tarė:

„Kiekvieną dieną atsikeli ir svajoji, kad būtum sveika, kad užtektų jėgų eiti, dirbti, kažką veikti, kad tik neužsisėdėtum namuose, o jeigu bus jėgų, sveikatos, norus, manau, pavyks nesunkiai įgyvendinti.“