Jaunuosius ėjikus ugdantis krakiškis: „Vaikams turi būti draugas, o kartais ir tėvas“

Kad Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos fizinio ugdymo mokytojas metodininkas ir Kėdainių sporto centro treneris Robertas KASELIS pasiryžtų šventiniam Mokytojo dienos interviu, teko pasiderėti. Jis iš tų tyliųjų, darbščių žmonių, mieliau uoliai plušančių su vaikais stadione ir leidžiančių už save kalbėti auklėtinių pasiekimams. O šnekos čia išties apstu – per keturis dešimtmečius Roberto dėka Krakės šalyje tapo žinomos kaip sportinio ėjimo talentų kalvė, išugdžiusi ne vieną jaunąjį čempioną.

Per plauką nuo olimpiados

Pokalbio susitinkame po pamokų nutilusioje mokykloje. Robertas ir jo kolega fizinio ugdymo mokytojas Romualdas Varnas su būriu moksleivių ką tik grįžo dviračiais įveikę 30-ties kilometrų maršrutą po Krakių apylinkes.

„Dviratį dabar labai mėgstu. Automobiliu vežuosi jį visur. Ir Platelių ežerą apvažiavau, ir po Latviją keliavau. Nuvažiuoju į kokį miestą, išsitraukiu dviratį ir pirmyn“, – apie laisvalaikio pomėgį užsimena Robertas ir pakviečia užeiti į „sporto departamentą“. Taip juokaudami jiedu su kolega skambiai vadina Fizinio ugdymo mokytojų kabinetą, kuriame ant palangių vietoje žydinčių augalų pririkiuota gausybė žvilgančių sporto varžybų trofėjų.

Prieš pradėdamas į mažulytį elegantišką puodelį svetingai ruošti kavą, Robertas ant stalo paskleidžia kelių pastarųjų metų žurnalo „Lietuvos ėjikas“ numerius. Čia publikuojamose nuotraukose nesyk ant prizininkų pakylos užfiksuoti ir šio pasakojimo herojaus ugdytiniai. O 2024-ųjų leidinio viršelį netgi puošia profesionalios sportininkės kelią pasirinkusios Roberto auklėtinės Austėjos Kavaliauskaitės fotografija!

„Ji komandinėse varžybose pernai pasaulyje pelnė ketvirtą vietą ir tik per Marytės plauką nepakliuvo į šių metų Paryžiaus olimpines žaidynes… – su kartėliu taria treneris. – Bet ir tiek pasiekti labai smagu. Jeigu pateks į kitą olimpiadą, tada jau galėsiu ramiai išeiti į tikrą pensiją, – juokiasi Robertas. – Vis tik dabar olimpinių žaidynių normatyvai nežmoniški – labai sukelti. Anksčiau po 3–4 Lietuvos atstovus važiuodavo, o šiemet pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje nė vienas ėjikas nepakliuvo.“

Per keturis dešimtmečius Roberto dėka Krakės šalyje tapo žinomos kaip sportinio ėjimo talentų kalvė, išugdžiusi ne vieną jaunąjį čempioną.

Aut. past.

Gyvenimą sujaukė trauma

Robertas ir pats jaunystėje pasižymėjo kaip itin perspektyvus ėjikas bei per trumpą sportininko karjerą spėjo pelnyti aukštų pasiekimų. Studijuodamas Kūno kultūros institute, jis ne kartą tapo Lietuvos čempionatų prizininku, o patekęs į Lietuvos rinktinę, 1979-aisiais, per SSRS tautų spartakiadą 20 km distancijoje įvykdė sporto meistro normatyvą. Robertas savu laiku koja kojon žengė su kylančiomis šalies sportinio ėjimo žvaigždėmis – tarp jų ir pasaulio rekordininku Valdu Kazlausku. Deja, profesionalaus sportininko ambicijų gyvenimas Robertą privertė anksti atsisakyti.

„Likti profesionaliame sporte labai norėjau, bet negalėjau, nes patyriau rimtą traumą,  – apie priežastį, paskatinusią ieškoti kitų profesinių pasirinkimų, užsimena Robertas. – Tapau treneriu ir tai man prie dūšios.“

Krepšinį iškeitė į ėjimą

Prieš atrasdamas sportinį ėjimą, Ukmergėje užaugęs Robertas mokyklos metais buvo susižavėjęs krepšiniu.

„Bet koks ten iš manęs krepšininkas – po stalu prabėgdavau nepasilenkęs, – dėl tokiam sportui buvusio pernelyg žemo ūgio save per dantį patraukia Robertas. – Varžybas leisdavau ant suoliuko plodamas komandos draugams.

Kartą mano fizinio lavinimo mokytojas Edvardas Porvaneckas sumanė nusivežti mane į rajonines ėjimo varžybas. Truputį pamokė technikos ir tose varžybose buvau pirmas. Tada, jeigu gerai prisimenu, 1974-ųjų pavasarį, Panevėžyje vykusiose varžybose jau atstovavau rajonui ir Lietuvoje tapau antras. Taigi blynas neprisvilo.“

Sportu sudomino rekordininką

Greitai pelnęs skambių pergalių ėjime, Robertas ramia širdimi paliko krepšinį ir atsidėjo kitos sporto šakos treniruotėms. Pašnekovas anksti atrado ir įžvalgaus trenerio talentą.

„Po kelerių metų pamačiau vieną vaikiną, kuris, mano akimis, turėjo perspektyvų ėjime. Tai Antanas Grigaliūnas, vėliau tapęs pasaulio rekordininku.

Tada pakalbinau jį pradėti sportuoti, pamokiau technikos, jei nelankydavo treniruočių, spausdavau eiti ir štai – jis tapo stipresnis už mane, – ėjimo take konkurencingo varžovo, o gyvenime artimo bičiulio sėkme pasidžiaugia Robertas. – Dabar Antanas juokiasi, kad aš esu jo pirmasis treneris.“

40 metų su vaikais dirbantis mokytojas bei treneris pastebi, kad fizinio aktyvumo trūkumas tampa šiuolaikinio pasaulio rykšte sveikatai, o ypač jaunosios kartos.

Aut. past.

Tėčio pavyzdys

Pustrečio kilometro nuo Ukmergės nutolusiame kaime augusį Robertą sportuoti paskatino vyriškos ištvermės bei stiprybės pavyzdžiu buvęs tėtis.

„Tėvukas buvo sportininkas – gimnastas, o dar ir šaulys. Jis už puikius šaudymo įgūdžius buvo gavęs vardinį prizą – laikrodį su Prezidento Antano Smetonos išgraviravimu, – atskleidžia Robertas. – Taigi tėtis suprato, kaip svarbu treniruoti kūną ir sportuoti. Kartą jis sukalė skersinį ir sako man: „Kabi čia kaip pervirta sardelė – pirmyn treniruotis“, – prisiminęs juokiasi pašnekovas. – Tėvukas man buvo pavyzdys. Nors gimęs 1903-iaisiais, o aš – 1957-aisiais, tačiau mano paauglystėje jis dar puikiai darydavo prisitraukimus.“

Baigęs aštuonmetę mokyklą Robertas nutarė įgyti praktišką specialybę.

„Įstojau į politechnikumą mokytis kelių ir tiltų remonto bei eksploatacijos. Kai pamačiau, kiek daug ten reikia braižybos, supratau, jog esu ne savose rogėse ir po mėnesio pabėgau į profesinę mokyklą. Tada atsirado minčių, kad norėčiau sportuoti“, – pasakoja studijas tuometiniame Kūno kultūros institute vėliau pasirinkęs ėjikas.

Iš Kauno – į Krakes

Tapęs diplomuotu treneriu ir mokytoju, Robertas su žmona nusprendė gyvenimą kurti uošvijoje – Meironiškiuose. „Ar Jums, talentingam treneriui, nebuvo per ankšta mažame kaime? Lengvai palikote Kauną?“ – pasiteirauju.

„Institute manęs nenorėjo paleisti – kalbino likti Kaune. Tada jau buvau vedęs. Mums pažadėjo tik kambarį šeimyniniame bendrabutyje. Žmona, lengvaatletė, taip pat labai mėgusi ėjimą, po pusės metų turėjo baigti studijas Žemės ūkio institute.

Pasvarstėme, kad jos gimtinėje gyvenimo pradžia bus lengvesnė. Kėdainių rajone žemės ūkis stiprus, žemės derlingos, žmona, baigusi buhalterinę apskaitą, gauna darbą Meironiškiuose (trys kilometrai iki Krakių) ir namą su visais ūkiniais pastatais, garažu. Taip ir atsikraustėme čia“, – gyvenimo istorijos detalėmis pasidalina iki šiol tame pačiame name gyvenantis Robertas ir liūdnai priduria prieš penkerius metus likęs šeimininkauti vienas – mylimą žmoną, su kuria užaugino keturis vaikus, pasiglemžė vėžys.

Robertas džiaugiasi, kad Krakių gimnazijoje bei vietos bendruomenėje fizinis aktyvumas anaiptol nėra podukros vietoje ir sulaukia dėmesio.

Aut. past.

Tarp savų

„Ar greitai pasijutote savas uošvijoje?“ – paklausiu.

„Atvažiavau kaip į namus, – šypsosi Robertas. – Abu svainiai irgi baigę Kūno kultūros institutą. Vienas iš jų – Rimvydas Proscevičius – Akademijos gimnazijoje dirba fizinio ugdymo mokytoju. Studijuodami Kaune buvome draugai, o paskui tapome giminėmis.

Uošvis taip pat buvo sportininkas. Bendravo su didžiaisiais anų laikų krepšininkais: Butautu, Lagunavičiumi. Žiemą uošvis buvo krepšininkas, o vasarą treniravo plaukikus.

Taigi uošvijoje buvau tarp savų.“

Pakvietė tęsti uošvio darbą

1981-ųjų rudenį Robertas naują gyvenimo lapą atvertė Krakių krašte. Įsidarbino Kėdainių sporto mokykloje, o Krakėse fizinio ugdymo mokytoju dirbo antraeilėse pareigose – kartu su savo uošviu Vytautu Proscevičiumi.

„Mano darbas – buvo nuolatinės kelionės: Kėdainiuose ir Josvainiuose turėjau po dvi sporto grupes, o Krakėse – pamokų. Baigęs vesti pamokas, važiuodavau į Josvainius, kur manęs laukdavo 40 vaikų, atidirbęs ten vykdavau į Kėdainius – ten taip pat 40 vaikų. Pernakvodavau ir 6 val. ryto iš Kėdainių vėl važiuodavau į Krakes vesti pamokų. Taip visą savaitę. Užtat toks kūdas ir likau, – nusijuokia Robertas. – Nuo sportavimo laikų nė gramo nepriaugau.“

Įtemptu ratu trenerio ir pedagogo dienos sukosi trejus metus.

„1984 metais uošvį irgi sugraužė vėžiukas. Tada mane pakvietė Krakių mokykloje iš antraeilių pareigų pereiti į pirmaeiles“, – pasakoja Robertas.

Ne podukros vietoje

40 metų su vaikais dirbantis mokytojas bei treneris pastebi, kad fizinio aktyvumo trūkumas tampa šiuolaikinio pasaulio rykšte sveikatai, o ypač jaunosios kartos.

„Reikia daug dirbti, raginti, kad įtikintum vaikus, jog fizinis aktyvumas yra būtinas ir labai reikalingas. Fizinio ugdymo pamokoms programose skiriama per mažai valandų.

Jau darželiuose fiziniu vaikų aktyvumu turėtų rūpintis profesionalai – jauni, energingi, šiuolaikiškai žvelgiantys sporto pedagogai. Jie turėtų išmokyti vaikus taisyklingai eiti, bėgti, padėti pamilti fizinį aktyvumą. Tada turėtume sveikesnę jaunąją kartą“, – pabrėžia mokytojas.

Vis tik Robertas džiaugiasi, kad Krakių gimnazijoje bei vietos bendruomenėje fizinis aktyvumas anaiptol nėra podukros vietoje ir sulaukia dėmesio.

„Gimnazijos direktorius visada domisi, kaip sekasi sportuojantiems vaikams, kur dalyvaujame, kokias vietas iškovojame, skiria autobusiuką nuvykti į varžybas, kartu sprendžiame iškylančias problemas, organizacinius klausimus.

Krakių kultūros centras ir bendruomenė kviečia į savo renginių, švenčių programą įtraukti sportinių rungčių. Kai reikia, finansiškai prisideda, kad jaunieji Krakių sportininkai galėtų išvažiuoti į varžybas.

Kėdainių sporto centras, kuriame taip pat dirbu, trenerių darbui irgi dėmesingas. Taigi jaučiamės matomi ir vertinami. Norėtųsi tik didesnio vaikų aktyvumo“, – sako pašnekovas.

Lietuvoje sportinis ėjimas savo istoriją skaičiuoti pradėjo prieš 105 metus. Taigi beveik pusę tiek šios istorijos dalimi yra ir Robertas, jau ugdantis net savo pirmųjų mokinių anūkus!

Aut. past.

Įtempta darbotvarkė

Fizinio ugdymo mokytojo ir trenerio darbo grafikas įspraustas tarp daugybės varžybų. Robertas leidžia žvilgtelėti į savo sąsiuvinius, kuriuose tuščių darbo dienų nematyti – mirga treniruotėms numatytu laiku bei varžybų datomis pripildytos eilutės. Tiesa, praėjusį penktadienį varžybų maratonas pasiekė metų finišą – ėjikai užbaigė sezoną, o naują pradės prieš didžiąsias žiemos šventes.

„Varžybomis Prienuose baigėme 2024-ųjų sezoną, o gruodžio mėnesį vyksiančiu kalėdiniu ėjimu tradiciškai pradėsime 2025-ųjų metų varžybų sezoną“, – paaiškina Robertas.

Nors šiuolaikiniai vaikai pamėgę pasyvų laisvalaikį su išmaniaisiais įrenginiais, tačiau ilgametę pedagoginio darbo patirtį sukaupusiam treneriui pavyksta suburti tokias jaunųjų ėjikų grupes, kad besiruošiant į varžybas net reikia imtis sportininkų atrankos.

Robertas džiaugiasi ne tik aukštų rezultatų siekti pasiryžusiais vaikais, bet ir rūpestingais jų tėvais.

„Yra labai puikių, bendraujančių tėvelių, su kuriais galime susiskambinti, pasitarti, jiems rūpi, kaip vaikams sekasi. Yra ir tokių tėvų, kurie kartu važiuoja į varžybas, padeda išvykose pasirūpinti visais vaikais. Su tokiais tėvais išties pailsi, gali pasikalbėti, jauti paramą ir palaikymą, – sako Robertas. – Apskritai man, kaip treneriui, išvažiavus į varžybas labai gera pabūti sporto bendruomenėje. Smagu, kai vaikams rūpi jų pasiekimai. Tada jaučiu prasmę dirbti.

Jau apie 20 sportininkų esu išleidęs mokytis į Vilniaus „Ozo“ gimnaziją ir Šiaulių Vijolių gimnaziją, kur ugdomi jaunieji sportininkai.

Daug metų po kelis mano vaikus įvairiose amžiaus grupėse patenka į rinktinę ir atstovauja Lietuvai.“

Daug kam atrodo, kad sportinis ėjimas – niekai: atsistoji ir eini. Anaiptol – ši sporto šaka turi savą techniką, kurią tinkamai įvaldyti reikia laiko.

R. Kaselis

Ištreniruota akis

„Robertai, kaip Jūs pastebite, kuris vaikas turi galimybių sporte pasiekti pergalių? Viską lemia fiziniai duomenys, o gal valingas ir atkaklus charakteris?“ – klausiu trenerio.

„Neatspėjote – nei viena, nei kita“, – šyptelėjęs taria. „O kas? Per ilgus metus išlavinta trenerio intuicija?“ – bandau darsyk.

„Pirmiausia svarbus kūno lankstumas, laisvumas, atsipalaidavimas, kad vaikas neitų kaip mietą prarijęs, – paaiškina Robertas. – Jei matau, kad vaikas turi perspektyvą Lietuvoje tapti prizininku, tada pakalbinu, kviečiu pasitreniruoti. Važiuojame ir į čempionatus užsienyje. Ten mano vaikai taip pat tampa prizininkais.

Daug kam atrodo, kad sportinis ėjimas – niekai: atsistoji ir eini. Anaiptol – ši sporto šaka turi savą techniką, kurią tinkamai įvaldyti reikia laiko.“

Pergalės skonį jaunystėje ne kartą patyrusio trenerio pasiteirauju, kas gi lengviau – pačiam siekti pergalių ar padėti vaikams?

„Lengviau pačiam, – atvirai taria Robertas. – Kai pats profesionaliai sportavau, buvau sau reiklus ir griežtas – užsibrėždavau ir siekdavau padaryti. Toks esu ir mokytojas. Vis tik dirbant su vaikais, prie kiekvieno mokinio reikia ieškoti tinkamo priėjimo, kad jį motyvuotum. Turi būti ir draugas, ir patarėjas, o kartais ir pusiau tėvas.“

Ėjimo trasoje – ir savi vaikai

Augę sportininkų giminėje, savo jėgas trasoje išbandė ir visi keturi Roberto vaikai.

„Dukra Rita dalyvavo dviejuose Europos čempionatuose, Europos taurės varžybose. Kita dukra – Ieva ir sūnus Paulius yra pasirodę Baltijos šalių mačuose, tarptautinėse varžybose. Sūnus Vytautas mokyklos metais taip pat ragavo sportininko duonos.

O kur tu vargšas dėsiesi, kai visi šeimoje, giminėje sportuoja? – juokiasi Robertas ir prisimena, kai prieš kone tris dešimtmečius Krakių miestelio centre kas kelerių metus buvo rengiamos Lietuvos sportinio ėjimo varžybos, šeimų estafetės. – Per vienas ėjimo varžybas finišą kirtome kartu su dukra, – nostalgiškai taria Robertas. – Džiaugiuosi, kad visi keturi vaikai gyvenimus kuria Lietuvoje. Jie supranta ir labai vertina mano atsidavimą trenerio darbui. Jaučiu stiprų vaikų palaikymą.“

Stengiuosi, kad kuo daugiau pamokų vyktų gryname ore. Žiemą taip pat. Lauke einame, bėgame, žaidžiame regbį, traukiame virvę, jei yra sniego – lipdome Senį Besmegenį, mėtomės sniego gniūžtėmis

R. Kaselis

Tėvų dėmesys gali daug

Robertas turi patarimą tėvams, ieškantiems būdų, kaip išsaugoti savo atžalų susidomėjimą aktyviu laisvalaikiu.

„Pirmiausia – dėmesys. Kai sportavau, pats tai pajutau, – atskleidžia pašnekovas. – Domėkitės vaiko veiklomis: parėjo iš treniruotės, klauskite, kaip jam sekėsi, ką padarė, kaip klostėsi varžybos. Tėvų dėmesys vaikui – labai daug reiškia, tai stipri motyvacija. Puiku, jei mokykloje klasės auklėtojas ar mokytojas paklaus, kaip vaikui sekėsi varžybose, pagarsins klasėje jo pasiekimus. Skirkime dėmesio tokiam vaikų elgesiui, kurį norime skatinti.“

Robertas įsitikinęs – geriausia judėti gryname ore, todėl ir su mokiniais sporto salę dažnai iškeičia į judrius užsiėmimus lauke.

„Stengiuosi, kad kuo daugiau pamokų vyktų gryname ore. Žiemą taip pat. Lauke einame, bėgame, žaidžiame regbį, traukiame virvę, jei yra sniego – lipdome Senį Besmegenį, mėtomės sniego gniūžtėmis, – išradingumo nestokoja mokytojas ir prasitaria apie lūkesčius dar spėti padirbėti atnaujintame gimnazijos stadione. – Renovacijos sporto aikštynui labai reikia ir ji žadama. Jei stadionas būtų toks, kaip numatyta plane, būtų fantastika. Tikimės kuo greičiau sulaukti žinių apie darbų pradžią.“

Palaiko ryšius

Robertas išsaugojo ryšius su jaunystės sporto bičiuliais. Nemažai jų susibūrę į oficialų buvusių sportininkų klubą „Eks ėjikai“.

„Du kartus per metus renkamės pasibūti drauge: vienąsyk susitinkame prieš Kalėdas, o antrą – vasarą. Labai smagu, kad bendraujame. Taip pat renkame metinį mokestį, kuris tampa priziniu fondu mūsų auklėtiniams. Tuos pinigus skiriame vaikų taurėms bei prizams“, – atskleidžia pašnekovas.

Nieko nekeistų

„Robertai, ar esate laimingas, kaip susiklostė Jūsų gyvenimas?“ – pokalbiui artėjant prie pabaigos, klausiu pašnekovo.

„Nekeisčiau nieko. Gal šiek tiek požiūrį į treniruotes: kur reikia, stabdį užtraukčiau, kitur daugiau padirbčiau, bet ėjimo į kitą sporto šaką nekeisčiau, – tvirtai taria Robertas ir netikėtai pačiam sau atranda solidų profesinį jubiliejų. – Sportinis ėjimas į mano gyvenimą atėjo 1974-aisiais. Vadinasi, šiemet sukanka 50 metų!“

Įdomumo dėlei priminsime, kad Lietuvoje sportinis ėjimas savo istoriją skaičiuoti pradėjo prieš 105 metus. Taigi beveik pusę tiek šios istorijos dalimi yra ir Robertas, jau ugdantis net savo pirmųjų mokinių anūkus!

„Jei nuspręstumėte išeiti į pensiją, būtų tikras praradimas“, – garsiai pamąstau.

„Jeigu žmona būtų gyva, gal jau ir būčiau išėjęs. O kai likau vienas – sportininkai ir darbas tapo mano gyvenimo varikliu. Vienatvė namie labai slėgtų, todėl dar neatsisveikinsiu“, – pažada Robertas.