Kaip įveikti kameros baimę?
„2020-aisiais 70 procentų viso turinio internete sudarys vaizdo turinys. Ar būsime tik informacijos vartotojai, ar mokėsime savo mintis reikšti šia komunikacijos forma?“ – klausia Audrius Martinkus, UAB „Mokomieji filmai“ direktorius. Jo teigimu, pagrindinė kliūtis, trukdanti įsisavinti vaizdo kūrimo galimybes, yra ne kaip daugelis galėtų pagalvoti technologijų neišmanymas, o… kameros baimė.
Tačiau ją, kaip ir visas kitas, įmanoma nugalėti. Net jeigu ekranas rodo Jus. O ypač, jeigu rodo Jus. Ir gyvenimas taps bent šiek tiek paprastesnis.
Su A. Martinkumi kalbamės apie kameros baimės priežastis, poreikį ją įveikti ir būdus, kaip tai padaryti.
Skolos grąžinimas
[quote author=“A. Martinkus“]Daugelis investuoja laiką galvodami, kodėl technologijos yra blogai, užuot išnaudoję teikiamas galimybes.[/quote]
– Kalbėdamas apie kameros įveikimo baimę, ypatingą dėmesį skiriate mokytojų auditorijai: šia tema skaitėte pranešimą „Litexpo“ parodoje „Mokykla 2016“, ateinantį mėnesį bendrausite su pedagogais iš visos Lietuvos parodoje „Sužinokime. Tobulėkime. Veikime“. Kodėl būtent mokytojams svarbu įveikti kameros baimę?
– Dalindamasis sukaupta patirtimi su mokytojais, jaučiuosi tarsi grąžindamas jiems skolą; atsidėkoju jiems už tai, ką iš jų gavau.
2013 m. vadovavau „Mokytojo TV“ projektui, kurį įgyvendino Ugdymo plėtotės centras. Laimėjus šį projektą buvo dvi galimybės – daryti taip, kaip daugelis: prifilmuoti kalbančių galvų ir pasiimti pinigus arba investuoti į patirtį ir sukurti kuo geresnį turinį patiems mokytojams. Pasirinkau antrąjį variantą. Projekto metu dirbome su 60 skirtingų mokytojų ekspertų. Įgyta patirtis turėjo lemiamos įtakos įmonės produktų vystymui. Todėl ir vedu paskaitas, seminarus mokytojams. Jaučiu pareigą padėkoti mokytojų auditorijai už suteiktas galimybes ir patirtį.
Praleisdamas daug laiko mokykloje su įvairaus amžiaus moksleiviais mačiau, kaip intensyviai vaikai naudoja technologijas. Jeigu mokytojai nesupras, kad jie turi eiti kartu su vaikais, kad reikia keistis ir keistis greitai, išlaikyti autoritetą jiems bus vis sunkiau. Jeigu jie nepripras prie savo atvaizdo, mokyti bus sunku, nemalonu.
Todėl man svarbu papasakoti apie kameros baimę ir perduoti žinutę, kad šią baimę galima nugalėti.
[quote author=“A. Martinkus“]Visą gyvenimą veidrodyje mes save matėme atvirkščiai: t.y. visiškai ne taip, kaip mus mato kiekvienas žmogus. Mums labiausiai patinka vaizdas, kokį matome veidrodyje, nes esame prie jo pripratę, o kompiuterio ekrane, nuotraukoje matome save tokį, kokį mus mato šalia esantis žmogus. Kadangi esame pripratę prie savo vaizdo veidrodyje, matant savo vaizdą ekrane, nuotraukoje smegenys mums signalizuoja, kad čia esame ne mes. Taip ir kyla tokie pasakymai kaip „aš nenoriu, nes aš negražus…“[/quote]
– O visgi gal galima be tos kameros išsiversti?
– Po kelių metų net 70 procentų informacijos internete sudarys vaizdinė medžiaga. Tai reiškia, kad žmonės dažniausiai naudos internetą perduoti vaizdinei medžiagai: ar tai būtų vaizdo siužetas, ar nuotrauka. Šios tendencijos grįstos informacijos srautų analize internete: jau dabar kone pusę informacijos sudaro vaizdinė medžiaga (žinoma, atsižvelgiant į tą faktą, kad vaizdo medžiaga užima daugiau vietos negu pats tekstas).
– Klausimas, ar galima be kameros išsiversti, turbūt panašus į klausimą, ar galima išsiversti be šiuolaikinių technologijų.
– Daugelis jas neigia. Taip, kaip neigia socialines medijas. Dažnai galima išgirsti, kad „Facebook“ vykstantis bendravimas nėra realus. Išradus telefoną irgi buvo sakoma, kad žmonės nustos bendrauti. Mano nuomone, žmonės dabar yra labiau socialūs negu anksčiau. Tie, kas neigs technologijų egzistavimą, jas ignoruos – pralaimės. Lygiai taip, kaip atsiradus automobiliui pralaimėjo tie, kurie turėjo tūkstantį arklių.
Daugelis investuoja laiką galvodami, kodėl technologijos yra blogai, užuot išnaudoję teikiamas galimybes. Pavyzdžiui, uždavinėti namų darbus per „Facebooką“, „Instagramą“ ar „Snapchatą“, mokyti nuotoliniu būdu. Mokytojai galėtų visai klasei siųsti video priminimus apie užduotus namų darbus naudodamasis „Snapchato“ programa ir filtrais, kurie pakeičia veidą.
„Sveiki, mokiniai, ryt tikrinsiu namų darbus, visi pasiruoškite“
– Teigiate, kad kameros baimę galima nugalėti ją pažįstant. Ką svarbu žinoti?
– Kalbant apie šią baimę, svarbu paminėti keletą dalykų. Pirmiausia – ši baimė yra ne psichologinės, o fiziologinės kilmės.
Nagrinėdami šią baimę turime suvokti mus klaidinantį veidrodžio melagio aspektą; visą gyvenimą veidrodyje mes save matėme atvirkščiai: t.y. visiškai ne taip, kaip mus mato kiekvienas žmogus. Mums labiausiai patinka vaizdas, kokį matome veidrodyje, nes esame prie jo pripratę, o kompiuterio ekrane, nuotraukoje matome save tokį, kokį mus mato šalia esantis žmogus. Kadangi esame pripratę prie savo vaizdo veidrodyje, matant savo vaizdą ekrane, nuotraukoje smegenys mums signalizuoja, kad čia esame ne mes. Taip ir kyla tokie pasakymai kaip „aš nenoriu, nes aš negražus…“
Ne ką maloniau klausytis ir savo balso. Visiems žmonėms, kurie nėra radijo didžėjai, aktoriai, jų balsas skamba keistai. Pabandykite kalbėti per mikrofoną – balsas keistas, lyg ne tavo.
Turbūt kiekvienas iš mūsų galime atsiminti jausmą, kuomet pirmą kartą išgirdome savo balso įrašą. Jeigu įrašyčiau į diktofoną savo balsą ir paklausčiau aplinkinių ar būtent taip skamba mano balsas, jie nedvejodami tai patvirtintų. Vienintelis, kuris mano balsą girdės kitaip, būsiu aš pats.
Savo balso baimė irgi yra fiziologinė. Save girdime per kaulus. Ir kada pirmą kartą išgirstame įrašytą savo pačių balsą, smegenys deda visas pastangas įrodyti, kad čia esame ne mes. Todėl ir kyla nemalonus buvimo prieš kameras, kalbėjimo per radiją jausmas. Ieškome pasiteisinimų, kad išvengtumėme mums nemalonaus dirgiklio: „Čia ne aš, čia neteisybė“. O nuo neteisybės reikia bėgti, ir žmogaus organizmas tam puikiai pritaikytas.
[quote author=“A. Martinkus“]Yra žmonių, kurie žino, kad jie atrodo taip, kaip atrodo. Jie supranta, kad veidrodis vaizdą apverčia. Kartais pateisindami savo neryžtingumą, mes sakome: „Jam gerai, jis nebijo kameros“. Tačiau labai dažnai tas žmogus yra pripratęs prie tikrojo savo atvaizdo, ir jam nėra keista matyti save tokį, kokį mato.[/quote]
– Tačiau žvelgiant objektyviai vieni žmonės yra fotogeniški, kiti ne, vienų balsas yra gražus, kitų – nemalonus ausiai.
– Ne. Nėra! Yra žmonių, kurie žino, kad jie atrodo taip, kaip atrodo. Jie supranta, kad veidrodis vaizdą apverčia. Kartais pateisindami savo neryžtingumą, mes sakome: „Jam gerai, jis nebijo kameros“. Tačiau labai dažnai tas žmogus yra pripratęs prie tikrojo savo atvaizdo, ir jam nėra keista matyti save tokį, kokį mato. Kada žmogus atrodo prieš kamerą gražiai? Tada, kai jis yra atsipalaidavęs ir neįsitempęs. Kai neabejoja savimi. Tai abejonė atrodo negražiai. Jeigu abejoju, persikreipia veidas, kryžiuojasi rankos.
Kadangi esu kitoje kameros pusėje, žinau, kiek man kainuoja pastangų tam, kad žmonės atsipalaiduotų.
Mažos didelės gudrybės
– Ir kas padeda atpalaiduoti žmogų priešais kamerą?
– Vienas iš naudojamų būdų – grimavimas. Grimerė atlieka ne tiek estetinį, kiek psichologinį darbą. Visas mokytojas, kurias filmavome – grimavome. Jos, žinoma, gražios ir be grimo, bet tada joms nebekyla klausimas, ar ryte gražiai pasidažė. Ir tada, kai mokytojos žino, kad atrodo kaip tik įmanoma gražiausiai, kai man nebereikia šito įrodinėti, arba kalbėti tiek, kad jos užmirštų, kad kameros egzistuoja, dirbti daug lengviau.
[quote author=“A. Martinkus“]Kada žmogus atrodo prieš kamerą gražiai? Tada, kai jis yra atsipalaidavęs ir neįsitempęs. Kai neabejoja savimi. Tai abejonė atrodo negražiai.[/quote]
– O kokius būdus taikote vyrams?
– Po pusės valandos pokalbio apie jų gyvenimą, domėjimąsi jų veikla, jie užmiršta, kad kamera yra ir nustoja galvoti apie tai, kaip jie atrodo ir visą dėmesį skiria man, kalbinančiajam.
– Ką dar svarbu žinoti žmonėms, norintiems nustoti bijoti kameros, diktofono, fotobjektyvo?
– Pirmas žingsnis – priprasti. Tai nėra lengvas uždavinys. Įsirašykite savo balsą, kalbėkite bet ką ir klausykite įrašo: pavyzdžiui, važiuodami į darbą. Ar eidami gatve, užsidėkite ausines ir klausykite savo balso. Skirtingai nuo žmonių – vienam reikės mėnesio, kitam užteks vienos dienos suvokti, kad taip jį girdi visas pasaulis ir nustoti bijoti savęs. Panašiai galime treniruodamiesi su telefono filmavimo kamera priprasti ir prie savo vaizdo.
Pirma savaitė bus kančia – nebus lengviau negu kasti griovį. Tai, ką matysime – nepatiks, smegenys signalizuos: „Išjunk, išjunk, nesąmonė“; jos turi priprasti prie vaizdo, prie garso. Tai yra darbas, treniruotė. Tarsi darytumėte atsispaudimus. Turite kiekvieną dieną padaryti po vieną. Antrą mėnesį darykite po du. Ir po pusės metų galėsite padaryti dešimt. Bet jeigu aš iš karto pradėčiau reikalauti: „Padarykite 100 atsispaudimų. Na padarykite, jūs privalote padaryti“. Koks būtų rezultatas?
Pripratus prie savo balso, atvaizdo įvyksta lūžis. Tas lūžis – labai malonus ir šiuo atradimu norisi dalintis. Įvykus lūžiui tikrai nebus jokių problemų pakalbėti televizijos ar radijo laidoje, sukurti turinio socialinei medijai.
Treniruotės – ne tam, kad pakeistų
[quote author=“A. Martinkus“]Treniruotės yra tam, kad priprastum, o ne tam, kad pakeistum. Atsilenkimus darome ne tam, kad pamiltumėm save, o tam, kad stipresni ir energingesni būtume.[/quote]
– Jeigu netenkina tai, kas girdima įraše ar matoma ekrane, vadinasi, kitas žingsnis būtų pastangos pasikeisti?
– Treniruotės yra tam, kad priprastum, o ne tam, kad pakeistum. Atsilenkimus darome ne tam, kad pamiltumėm save, o tam, kad būtume stipresni ir energingesni. Viskas slypi praktikoje. Tiesiog bus lengviau gyventi, kai suprasite, kad visi jus mato ne taip, kaip veidrodyje, o taip, kaip nuotraukoje.
Jei atrodote ne taip, kaip norite, sprendžiate, ar norite investuoti į tai, jog atrodytumėte kitokie negu esate. Jeigu jūsų, tokių, kokių esate nepriima draugai, paklauskite savęs, ar iš tiesų norite būti su tais žmonėmis.
Jeigu esate nepatenkinti savimi, darykite ką nors, bet tai tikrai nėra priežastis bijoti savo balso ar išvaizdos.
Tiktai pats žmogus mano, kad jo balsas yra negražus. Jeigu jis nori būti radijo didžėjumi, galbūt jo balsas neatitinka kriterijų. Tačiau tai nereiškia, kad jisai yra negražus. Kuo vėliau mes savo balsą išgirdome, kuo rečiau jo klausėmės, tuo stipresnis įsitikinimas, kad mūsų balsas yra negražus. Neigiama nuostata savo balso atžvilgiu dažnai siejamas su nemalonia patirtimi: tikėtina, kad žmogus vaikystėje išgirdo savo balsą viešai, visi matė, kad jam nepatogu – galbūt juokėsi, o jisai net nesuprato, kas atsitiko. Tačiau dabar jisai kaip peilio vengia balso, vengia savęs.
Jeigu kažkas sako, kad jūsų balsas būtų gražesnis, jeigu kalbėtumėt aukštesniu tonu. Netiesa! Klausytojui „skambi“ vienaip, kai tu abejoji tuo, ką sakai, ir visai kitaip, kai tiki tuo, apie ką kalbi.
Tam, kad balsą pakeistume, turime daryti pratimus, kuriuos atlieka operos solistai, aktoriai ir pan. Mums to nereikia daryti. Mums tiesiog reikia, kad mus girdėtų ir matytų. Jeigu nenorime uždirbti iš savo balso, tiesiog priprantate prie jo ir suprantame, kad jį turėsime visą savo gyvenimą ir kuo ilgiau nepriprasime, tuo bus sunkiau.
Kalbėdamas auditorijai, aš noriu parodyti, kad esame tokie, kokie esame. Kiekvienas mes esame savo paties „brendas“. Aš esu Audrius Martinkus. Ir kai pas mane ateina medijos, o jos iš tiesų ateina, aš negaliu slėptis už nieko kito.
– Kaip jūs žiūrite į savęs fotografavimo bumą?
– Jeigu būtų mano valia, kiekvienas mokytojas, kuris turi išmanųjį telefoną, kiekvieną dieną savo asmenukes dėtų į „Instagram stories“. Šiame įrankyje nuotrauka būna tik 24 valandas, o paskui išnyksta. Asmenukės yra vienas iš įrankių priprasti prie savo atvaizdo. Tie, kurie sako, kad nemėgsta „selfių“, norėčiau paklausti, kiek yra jų padarę.
Vienoje paskaitoje moteris pasakojo, kad pradėjusi dėti į savo paskyrą asmenukes, pastebėjo, kad tapo gražesnė. Iš tiesų, ji neatrodo kitaip. Ji tiesiog pradėjo priprasti prie savo tikrojo atvaizdo.
Pozityvumo yra daugiau
– Visgi kritikuojant išvaizdą, ypač paauglio, lengviausia pažeisti asmenybę. O jeigu jau taip nutiko, kad kažkas pasišaipė iš mūsų, įkėlė nuotrauką be mūsų sutikimo?
– Padėkokite jam: „Ačiū, aš savęs niekad taip nemačiau. Nori atsiųsiu dar savo nuotraukų, galėsi kelti kiekvieną pirmadienį po tris“.
Internetinėje erdvėje visada bus tų, kurie sėdi neišlįsdami iš namų, nusivylę ir rašo piktus komentarus. Tokių žmonių tiesiog visiems turėtų būti gaila, turėtumėte norėti jiems padėti. Jeigu jie naudoja internetą patyčioms, tai jie turi problemų, o ne mes. Būtų šaunu, jeigu mes visi skleistumėme daugiau pozityvumo, nes negatyvios informacijos internete labai daug. Pozityvūs žmonės tiesiog tyliai buria aplink save kitus, tačiau apie savo laimę daug nekalba, tiesiog džiaugiasi ja.
– Ar buvimas prieš kamerą nedaro mus pažeidžiamesniais?
– Kai pripranti prie savo atvaizdo, tu tiesiog žinai, koks esi, žinai, kad atrodai gerai tada, kai kalbi apie tai, ką išmanai. Bet jeigu aš kalbu apie tai, ko aš neišmanau – yra šimtas būdų pasakyti, kad aš neteisus.
Mes būsime pažeidžiami, jeigu meluosime arba kalbėsime dalykus, kurių nesuprantame ar netikime. Kai norėsime atrodyti geresni negu esame. Bet jeigu kiekvieną kartą, kai kamera atsigręš į mane, aš kalbėsiu apie dalykus, kuriuos išmanau, prašau – mėginkite mane pažeisti – mano argumentus tik sustiprinsite arba padėsite rasti man naujų.