Išvykę svetur kraštiečiai lietuviškų tradicijų nepamiršta
Yra sakoma, kad dažnai įvertini kažką tik tada, kai to netenki. Ar galima tokį posakį pritaikyti ir lietuviškoms tradicijoms? Gerai pagalvokime, kiek jų, gyvendami čia, mes vis dar puoselėjame – galbūt jas priimame už gryną pinigą ir net nebeskiriame pakankamai dėmesio. O kaip lietuviškas tradicijas ir šventes vertina tie, kurie savo gyvenimo kelią tiesia svečioje šalyje? Ar užsienio teikiamomis galimybėmis susižavėję lietuvaičiai greiti pamiršti lietuviškas šventes ir papročius, o gal priešingai – kiekvieną tokią progą vertina kaip galimybę bent mintimis grįžti į Tėvynę?
Apie tai kalbme su svetur gyvenančiais kėdainiečiais.
Joninės Šveicarijoje
Tiksliausių pasaulio laikrodžių šalyje gyvenimą kuriantys Laura ir Rokas Lauciai tikrai nepamiršta lietuviškų tradicijų. Jauni žmonės aktyviai dalyvauja renginiuose, o Laura ir pati prisideda prie jų organizavimo. Kaip sako pašnekovė, per Jonines lietuviai švenčia kaip reikiant – su tautine apranga, žaidimais, lietuviškais užkandžiais.
„Šveicarijos lietuvių Joninės vyksta jau daugelį metų. Aš prisijungiau prie jų kolektyvo, nes tik atvykus į Šveicariją trūko veiklos, o aš organizuoti renginius mėgstu ir pamaniau, jog tai būtų puikus užsiėmimas.
Joninės visada vyksta Lozanos mieste, ant Lemano ežero kranto. Susirenka du–trys šimtai lietuvių.
Joninių programa gana laisva. Darome pikninką, žmonės grilina maistą, yra lietuviškas kioskelis, kuriame pardavinėjama naminė gira, kepta duona, kiti lietuviški skanėstai.
Paruošiama programa ir užsiėmimai mažiesiems. Šventės metu visuomet groja ansamblis iš Lietuvos.
Paprastai per Jonines žaidžiame senovinius žaidimus, vyksta šokiai aplink laužą, į ežerą leidžiame vainikus, ieškome paparčio žiedo.
Labai smagu, kai šimtai lietuvių šoka susikabinę rankomis. Šveicarai žiūri ir nesupranta, kas vyksta – vasara, ežero pakrantėje būna daug žmonių, dažnai sunku rasti net kur pledą pasitiesti, ir čia BAM kalnas lietuvių su tautiniais rūbais, atributika, atrodo tikrai įspūdingai“, – neslepia Laura.
Skaito lietuvišką spaudą
Kita kraštietė Danutė Šniurevičienė, kuri su šeima jau daugiau kaip dešimtmetį gyvena Ispanijoje, taip pat sako nepamirštanti lietuviškų tradicijų.
Dar gyvenant Kėdainiuose Danutė garsėjo kaip puiki šeimininkė, namuose lankydavęsi svečiai visuomet būdavo vaišinami lietuviškais gardėsiais. Ispanijoje tradicijų moteris nepamiršta, tačiau puoselėja jas namuose. Ji sako, kad svarbu gerbti svečios šalies gyvenimo ritmą ir tradicijas, neįvedinėti ten „savo“ tvarkos.
„Mes stengiamės integruotis į visuomenę ir savo tradicijas puoselėjame namuose, šeimoje. Tačiau yra daug tokių, kurie integruotis nesistengia, pagarbos nejaučia, savo elgesiu tikrai nepuošia…“ – atvirauja moteris.
Tiesa, jų kieme kabo Lietuvos vėliava, o Danutės vyras Romas domisi mūsų šalies ir krašto aktualijomis, namuose garbingiausioje vietoje yra lietuviškų knygų biblioteka.
„Į Lietuvą grįžtame retokai. Paskutinį kartą lankėmės praeitų metų birželį. Tačiau kad ir kur begyventume – esame lietuviai. Mūsų kieme kabo Lietuvos vėliava, turime lietuviškų knygų biblioteką, kurioje garbingą vietą užima Šapokos „Istorija“.
Knygas siunčiamės internetu, prenumeruojame žurnalą „Legendos“ ir visuomet nekantriai laukiame naujų numerių.
Vyro rytas visuomet prasideda su puodeliu arbatos prie kompiuterio, skaitant Lietuvos ir pasaulio naujienas“, – pasakojo moteris.
Danutė neslepia, kad vykęs referendumas dėl dvigubos pilietybės ją tikrai nuvylė. Kaip sako moteris – nesvarbu kur gyvena, bet jie vis tiek yra lietuviai ir nori tokiais būti.
„Visuomet dalyvaujame šalies rinkimuose per Valensijos konsulatą. O referendumas dėl dvigubos pilietybės tikrai nuvylė. Mus nustebino Lietuvoje gyvenančių tautiečių neigiamas požiūris į emigrantus.
Kaip bebūtų, dauguma mūsų remia savo šeimas, kurios liko Lietuvoje, atostogoms renkamės Lietuvą, leidžiame čia pinigus. Neprašome nieko iš Lietuvos, bet norime, kad mūsų vaikai ir anūkai, kad ir gimę kitoje šalyje, turėtų galimybę išlikti Lietuvos piliečiais“, – sako Danutė.
Cepelinų vakaras
Į Didžiąją Britaniją geresnio gyvenimo ieškoti išvykęs Regimantas Rekštys po darbų taip pat skiria daug laiko ir lietuvių bendruomenės būrimui. Jis organizuoja didžiausias metines šventes ir kitokias dienas, kurios leidžia bent kelioms valandoms grįžti mintimis į Lietuvą.
„Jau kuris laikas, kaip įsiliejau į renginių organizavimus. Noriu sukurti labai stiprią lietuvių bendriją. Kai pakeičiau darbą, išėjau iš sandėlio ir tapau sodininku, atsivėrė beribės galimybės, sužydėjo mano fantazija, turiu daug planų ateities darbams.
[quote author=”Aut. past.”]Per Jonines lietuviai švenčia kaip reikiant – su tautine apranga, žaidimais, lietuviškais užkandžiais.[/quote]
Pakeitus aplinką ir mintis, pradėjau atsitiktinai susipažinti su vis daugiau žmonių. Visi, atrodo, vienas už kitą įdomesni.
Organizuojant renginius savaime susiformavo malonus kolektyvas. Manau, tai mano minčių pasekmė. Paskutiniame renginyje į cepelinų vakarą sugužėjo 140 žmonių! Net ne visi norintys tilpo.
Rengiau ir kalėdinį vakarėlį, į jį žmonės registravosi it pašėlę. Tai neįtikėtina! Dar prieš 2 metus į Šv. Velykų renginį susirinko vos 25 žmonės, o dabar jau renkasi šimtais“, – aktyvia lietuvių bendruomene džiaugiasi Remigijus.
