Istorinis įvykis – pirmąją lietuvišką armoniką sukūrė krakiškiams!

„Gana lietuviams groti vokiškomis ar rusiškomis armonikomis“, – kartą tarė daugybę dumplinių instrumentų naujam skambesiui pažadinęs armonikų meistras Aurimas PUSKUNIGIS ir užsimojo kaip reikiant – sukurti pirmąją lietuvišką armoniką. Vieni neslėpė dvejonių, antri smalsiai stebėjo, argi savamoksliam amatininkui gali pavykti muzikos padangę sudrebinti sensacinga kūrybine pergale, o štai Krakių kultūros centro direktorius Robertas DUBINKA buvo tikras – lietuviška armonika išvys aušrą. Praėjo kiek daugiau nei metai ir krakiškiai pakvietė tapti istorinio įvykio liudininkais – būtent čia, po Krakių kultūros centro stogu, A. Puskunigis pristatė savo kūrinį ir simboliškai paskelbė Lietuviškos armonikos nepriklausomybės dieną. „Šios armonikos unikalumas, valdymo paprastumas bei galimybių platumas leis mėgautis ir didžiuotis šiuo instrumentu dabar ir visados, – pakiliai kalbėjo R. Dubinka, džiaugdamasis įstabiuoju Krakių kultūros centro pirkiniu, ir nekantravo instrumentą kuo greičiau paimti į rankas. – Ši diena yra išskirtinė šventė Lietuvos armonikieriams – tai nacionalinio instrumento atsiradimo akimirka. O mūsų kraštui – taip pat ypatinga garbė, nes pirmoji lietuviška armonika savo gyvenimą gyvens Krakių kultūros centre. Iš čia prasidės šios armonikos istorija ir ilgas kelias po visą Lietuvą.“

Krakės irgi turėjo meistrą

Pasak R. Dubinkos, armonika Lietuvos krašte skamba jau nuo XIX amžiaus ir yra vienas labiausiai pamėgtų lietuvių liaudies muzikos instrumentų.

„Armonika atsirado XIX amžiuje. Ją sukūrė vokiečiai ir pradėjo gaminti, – pilnai salei svečių Krakių kultūros centre priminė R. Dubinka. – Armonika labai greitai pasklido po Europą – taip pat ir Lietuvoje bei tuometinėje Rusijos imperijoje. Rusijoje irgi pradėta gaminti armonikas.

Taigi buvo vokiškos arba rusiškos armonikos – lietuviškų nebuvo. Turėjome tik meistrų, kurie remontavo, perdirbdavo, tobulino armonikas. Krakėse tarpukariu darbavosi ir šiuos instrumentus taisė meistras Adomaitis.

Vėliau, XX a. antroje pusėje, sovietmečiu, pas mus irgi netrūko meistrų meistrelių, kurie tas armonikas, dažniausiai paliktas po Antrojo pasaulinio karo, taisydavo ar perdirbdavo – iš vokiškų darydavo rusiško grojimo ir panašiai.“

Meistrai, bet ne kūrėjai

Kaip paaiškina R. Dubinka, šiuolaikinėje Lietuvoje ilgą laiką taip pat buvo tik armonikų meistrai, taisę instrumentus, bet ne juos gaminę.

„Aš pats armonika groju nuo mažens, tad ne vieną instrumentą jau teko vežti pas meistrus taisyti. Prieš dešimtmetį išgirdau, kad Birštone darbuojasi gerai armonikas remontuojantis nagingas jaunas vyras Aurimas Puskunigis, – apie pažintį, atvedusią iki istorinės akimirkos, pasakoja R. Dubinka. – Nuvežiau Aurimui vieną armoniką, antrą. Taip ir pradėjome bendrauti. Aurimas vis užsimindavo, kad jam pabodo perdarinėti armonikas. Jis užsidegė idėja kurti instrumentus visiškai nuo nulio – pasidėti lentą, pradėti ją obliuoti ir galiausiai paversti grojančia armonika.

Pastūmėjau Aurimą imtis savo užmojo ir patentuoti. Buvau pirmas, kuris juo patikėjau ir užsakiau armoniką. Tiesą sakant, pirkau katę maiše, – juokiasi pašnekovas. – Nebuvo aišku, kas išeis, bet štai – praėjo truputį daugiau nei metai ir ši armonika Krakėse.“

Ši, lietuviška, armonika taps mūsų tautos kultūros atributu, mūsų nacionaliniu atributu. Lietuvių liaudies muzika grojama Dainų šventėje, tautiniuose renginiuose, tad grosime nebe rusišku ar vokišku instrumentu – savą kultūrą nešime išskirtinai lietuviška armonika.

armonikų kūrėjas Aurimas Puskunigis

Prikibo kaip laikrodis prie rankos

Prieš kelerius metus A. Puskunigis pradėjo gaminti pusiau lietuviškas armonikas – rusišku pavyzdžiu ir rusiško rinkimo.

„Krakių kultūros centras tada įsigijo tokią jo armoniką, pavadintą „Vytis“. Ši armonika tapo populiari. Ją išgirsti jau galite visoje Lietuvoje. Skambėjo ši armonika ir Dainų šventėje, – pasakoja R. Dubinka bei atskleidžia, kiek rankų darbo kūrinys kainavo, bet prieš tai muzikanto širdis negali nutylėti liaupsių. – Armonika „Vytis“ – mažytė, graži, meistro padaryta su meile. Daug kas ją matė Kėdainiuose ir jau žino. Šis instrumentas man kaip laikrodis prikibo prie rankos. Kiekviena A. Puskunigio armonika – vienetinė. Tai nėra serijinės gamybos instrumentas. Groti ja visada labai malonu. O kainavo nepigiai. Tada, prieš porą metų – 2 000 eurų. Dabar gal ir dar brangesnė.

Vis tik tai pati darbingiausia mūsų armonika. Turiu ir dar kelias – rusišką, vokišką, bet „Vyčiu“ groti kur kas maloniau. O nuo šiol turėsime ir visiškai lietuvišką armoniką.“

Nauja aušra muzikos epochoje

Atversti naują lietuviškos muzikos epochos puslapį į Krakes atvykęs A. Puskunigis pribloškė – kas galėtų patikėti, kad pirmąją lietuvišką armoniką sukūrė, kaip pats sako, profesionaliai muzikos mokslų nekrimtęs meistras!

„Viskas prasidėjo nuo grojimo. Profesionaliai nesu grojęs, taip pat nesu baigęs muzikos mokyklos, bet kai ėmiau groti akordeonu, armonika, man tai labai patiko. Vėliau pradėjau šiuos instrumentus ir taisyti. Po kelerių metų supratau, jog atėjo laikas kitam žingsniui – autorinei armonikų gamybai“, – pasakoja svečias.

„Taisyti yra viena, bet iš kur žinojote, kaip pagaminti armoniką?“ – negaliu atsistebėti meistro išmone.

„Mokytis nėra pas ką, – taria jis. – Niekas nemoko. Mes susiduriame su problema – armonikų gamybos tradicija Lietuvoje neperduota iš kartos į kartą, todėl remontuodamas armonikas pats atradau, kaip jos gaminamos.

Mačiau begalę skirtingų dumplinių instrumentų ir taip supratau, kaip galima padaryti dar geresnį, įspūdingesnį, gražesnį, o galų gale subrandinau lietuviškos armonikos idėją.

Šio instrumento mums jau seniai reikėjo, nes niekada neturėjome lietuviškos armonikos su išskirtine schema, autorine konstrukcija – tebuvo kopijos, iš dalių sukurti hibridai. Taigi šiandien išties šventė.“

Pastūmėjau Aurimą imtis savo užmojo ir patentuoti. Buvau pirmas, kuris juo patikėjau ir užsakiau armoniką. Tiesą sakant, pirkau katę maiše. Nebuvo aišku, kas išeis, bet štai – praėjo truputį daugiau nei metai ir pirmoji lietuviška armonika Krakėse. Krakių kultūros centro

direktorius Robertas Dubinka

Praplėtė armonikos galimybes

A. Puskunigis atvirai pasidalino, kuo gi lietuviška armonika skiriasi nuo kitų.

„Pirmiausia instrumentai skiriasi valdymu: pirštuotė – kaip gali pagroti tam tikras melodijas ir kokio pirštų išdėstymo grojant reikia. Vokiškos ir rusiškos armonikos turi skirtingas pirštuotes, yra skirtingai valdomos, – detaliau paaiškina meistras. – Armonikos yra diatoninis instrumentas – paprastai tariant, jų sistema yra „stumk–trauk“: traukiant į vieną pusę to paties mygtuko garsas vienoks, į kitą – kitoks. Tik nedaugelis armonikų yra unisoninės.

Lietuviams, atsižvelgiant į mūsų grojamų kūrinių specifiką, tarkime, ilgus motyvus ir kūrinius, geriausiai tinka unisoninės. Pagal šiuos poreikius aš ir sukūriau visiškai unikalią sistemą. Jeigu muzikologas dabar domėtųsi armonikos atsiradimo šaknimis – kur atsirado ir kaip, tai lietuviška armonika, kokią aš padariau, būtų priskiriama visiškai kitai atšakai nei jau egzistuojančios. Tai kita konstrukcija, pirštuotė ir valdymas – pirmoji lietuviškos sistemos armonika, – pabrėžia A. Puskunigis. – Istoriškai šiandien pirmą kartą lietuviška armonika išvydo pasaulį ir šis įvykis mums dovanoja ne tik džiaugsmo ar pasididžiavimo, bet ir suteikia pagrindą kurti lietuviškos armonikos mokymo sistemą, klases, steigti klubus. Iki šiol nebuvo bendro sutarimo – mokėme vaikus groti ir rusiškomis, ir vokiškomis armonikomis, o dabar turėsime lietuvišką.

Robertas pirmas manimi patikėjo ir ją užsakė. Idėja išsivystė iki realybės.“

Pagroti spėjo vos porą valandų

A. Puskunigis atviras – sentimentų saviems kūriniams jaučiantis daug, tad atsisveikinti su kiekviena pagaminta armonika visada gaila.

„Vos baigiu gaminti armoniką, iškart ją atiduodu. Su šia, kurią pristatau Krakėse, pagrojau tik dvi valandas. Iki popietės dar šį tą reguliavau ir tobulinau, – pasakoja tos pačios dienos ankstyvą vakarą pas krakiškius atvykęs svečias ir sutinka pasidalinti pačios armonikos gamybos subtilybėmis. – Naudoju specialaus paruošimo termomedieną – kietmedį. Laikys 100 metų.“

A. Puskunigio sukurta lietuviškos sistemos armonika patentuota ir nuo padirbinėtojų jau saugoma įstatymų. Birštoniškis suskaičiuoja iš viso pagaminęs 22 armonikas.

„Lietuviškų armonikų, kuriose sudėtos rusiškos ar vokiškos valdymo sistemos, esu pagaminęs 21-ą, o šiandien Krakėse pristatoma lietuviškos sistemos armonika yra 22-asis mano kūrinys, – šypsosi meistras ir atskleidžia jau sulaukęs užsakymų pagaminti naujojo modelio instrumentų. – Turiu devynis užsakymus pagaminti lietuviškos sistemos armonikas. Nors niekas dar nežino, kaip ta armonika groja. Bet tai parodo lietuvių norą stiprinti ir skleisti tautinę poziciją. Žmonėms reikia autentiškų, lietuviškų muzikos instrumentų. Tai labai svarbu.

Ši, lietuviška, armonika taps mūsų tautos kultūros atributu, mūsų nacionaliniu atributu. Lietuvių liaudies muzika grojama Dainų šventėje, tautiniuose renginiuose, tad grosime nebe rusišku ar vokišku instrumentu – savą kultūrą nešime išskirtinai lietuviška armonika.“

Po ilgų metų stagnacijos – tiek paties instrumento, tiek juo atliekamo repertuaro prasme, šiandien armonika atgimė. Tikiu, kad šis instrumentas turės labai šviesią ir intriguojančią ateitį.

muzikantas Aurimas Goris

Sistema patentuota, bet žiniomis dalijasi

A. Puskunigis, siekdamas įtvirtinti lietuviškų armonikų gamybos tradiciją, nesiruošia kurti ant savo dirbtuvių užkabinęs spyną – kad tik jo unikalaus kūrinio gimimas liktų paslaptyje. Atvirkščiai – meistras tiki, jog dalintis savo patirtimi ir perduoti žinias jaunajai kartai tiesiog būtina. Tik tai užtikrins tęstinumą ir nenutrūkstamą nacionalinio instrumento būtį.

„Armonikos, kaip minėjo Robertas, Lietuvoje buvo gaminamos įvairiais laikotarpiais, – savo ruožtu į praeitį leidžiasi ir A. Puskunigis. – Tarkime, tarpukariu pasklido Peterburgo armonikos. Tada Peterburge caro Petro sumanymu buvo atsiradusi armonikų gamykla, į kurią papuolė ir keletas Lietuvos meistrų. Jie, grįžę namo, Peterburgo armoniką pradėjo klonuoti ir čia. Po karo rusiškos armonikos Lietuvoje pasklido dar labiau. Tada kiekvienoje universalinėje parduotuvėje armoniką galėjai nusipirkti už 25 rublius.

Kadangi Lietuvoje nėra jokios armonikų gamybos perdavimo meistrystės, aš pats organizuoju šio instrumento gamybos kursus, – sako svečias. – Paprastai meistrai, remontininkai, jeigu ką darydavo, tai stengdavosi išlaikyti paslapty.

Mano manymu, tai labai trumparegiška. Taip mes nieko nepasiekiame, – įsitikinęs birštonietis. – Reikia dalintis su kitais, skleisti šitą kultūrą, kad ji giliai įsišaknytų. O dabar mes teturime mirusius meistrus ir visiškai nunykusią armonikų meistrystės tradiciją. Nei remonto žinios, nei kiti dalykai nėra perduoti.

Aš pasisakau už dalijimąsi patirtimi ir už mokymus. Norėčiau lietuviškų armonikų gamybos specialybės mokyti, tarkime, amatų centre. Gal netgi plačiau – dumplinių instrumentų gamybos. Vis tik su akordeonų gamyba konkuruoti būtų sunkoka, nes jų gamintojų labai daug. O mes dabar turime Patentų biuro saugomą autorinę sistemą ir jau sutarėme ją laikyti nacionaliniu atributu – savo vertybe.

Manau, kad tai yra mūsų varomoji jėga. Dabar meistrystėje turėsime savo specifinę nišą.“

Sistema – be analogų

A. Puskunigis tiki, jog lietuviška armonika sulauks populiarumo ne tik tarp armonikierių – į ją tiesis ir akordeonininkų rankos.

„Armonika – nedidelis, patogus instrumentas. Čia viskas šalia – visi akordai prie pat, bosų sistema labai patogi, – privalumus vardija meistras. – Akordeonininkui, ieškančiam platesnių galimybių bosų sistemoje, tai labai patogu.

Kadangi aš pats neturiu tradicinio mokymo šaknų – groti išmokau pats ir visada grojau, kas man patiko, todėl groti bosais pradėjau unikaliai. Mano bosavimas visai kitoks nei tradicinių muzikantų. Taip ir gimė lietuviška, analogų neturinti bosų sistema.

Atsigręžus atgal, atrodo, kad armonikos raida sustojo ties XIX amžiaus pabaiga. Tarsi nukirtę kas būtų – nuo tada daugiau niekas nieko nedarė, o laikmetis ir žmonių požiūris juk keičiasi, – pastebi A. Puskunigis. – Kaipgi sukurti naują sistemą, jei gamoje yra septynios natos, dvi eilės ar dar koks išdėstymas? – retoriškai klausia meistras. – Kai pradedi nagrinėti, atrandi, kad tų sistemų gali būti ir daugiau.

Kurdamas savo armoniką, įtraukiau papildomų mygtukų, kurie išplėtė grojimo galimybes. Armonika – nuostabus instrumentas, suteikiantis laisvumo pojūtį: paimi, groji ir atrandi.“

Ateitis intriguoja net muzikantus

Ypatingą vakarą krakiškiams pagroti atvyko ir A. Puskunigio armonikas įsigiję muzikantai. Vienas iš jų – profesionalus akordeonininkas, kurio pirštai pamilo armonikos skambesį – Aurimas Goris.

„Noriu pabrėžti, kad Aurimas pas mane dirbtuvėje, kartu su manimi, „Vyčio“ armonikos pagrindu pats pasigamino armoniką. Dizainas jo paties. Labai džiaugiuosi, kad šiandien krakiškiai išgirdo, ką gali geras akordeonininkas su gera armonika“, – kalbėjo A. Puskunigis.

Žengęs į sceną, A. Goris pirmiausia skyrė padėkos žodžius iš pirmo žvilgsnio, regis, utopinę idėją kūnu pavertusiam meistrui.

„Ačiū Aurimui ir su juo kartu dirbančiai jo žmonai Aušrai už galimybę švęsti šią unikalią pirmosios lietuviškos armonikos šventę. Dėkoju visų armonikos mylėtojų vardu pasiekus tokią įspūdingą viršukalnę, – tarė A. Goris. – Po ilgų metų stagnacijos – tiek paties instrumento, tiek juo atliekamo repertuaro prasme, šiandien armonika atgimė. Tikiu, kad šis instrumentas turės labai šviesią ir intriguojančią ateitį.“