Išmintingajam Leonidui Donskiui būtų 60

 Išmintingajam Leonidui Donskiui būtų 60

Knyga turėtų išeiti šių metų gruodžio mėnesį.

Rūta ŠVEDIENĖ

Prieš šešerius metus, rugsėjo 21 d., Lietuva neteko filosofo, eseisto, VDU profesoriaus, buvusio Europos parlamentaro, aktyvaus visuomenininko Leonido Donskio. Šiais metais jis būtų minėjęs savo 60-metį. Ta proga Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje vyko pokalbis su žurnaliste Birute Garbaravičiene ir politologu Donatu Pusliu apie rengiamą Leonido Donskio knygą „Man skauda“. Pianistas Darius Mažintas atliko kelis Frederiko Šopeno kūrinius ir grupės „Beatles“ kūrinių muzikines improvizacijas. O kitą dieną apie 50 žygeivių ėjo 15 km „Camino Lituano“ keliu Paberžė–Užupė–Surviliškis–Šventybrastis–Šeteniai. Po žygio Šeteniuose surengtas renginys ‒ pokalbiai „Linksmoji Leonido Donskio biografija“.

Kaip L. Donskis susijęs su Kėdainiais?

Leonidui Donskiui ir jo žmonai Jolantai visada patiko Kėdainiai ir ypač Šeteniai, nes čia gimęs Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas. Dar 2002 metais jie atvyko čia ir po dešimt metų pasirinko Šeteniuose sklypą statytis namą. Tai buvo jų svajonių vieta. Svajota čia, šalia Česlovo Milošo kultūros centro, gyventi ir vystyti kultūrinę veiklą.

Donskiai bendravo su Kšištofu Čiževskiu, kuris dirbo Krasnogrūdoje, dvaro rūmuose įsteigtame kultūros centre. Tuose dvaro rūmuose vasaromis vasarodavęs Vilniaus universitete studijavęs Česlovas Milošas. Donskiai svajojo bendradarbiauti su Čiževskiu ir keistis renginiais, kartu juos rengti. Česlovo Milošo kultūros centre būtų vykę tarptautinio lygio kultūros renginiai. O Donskių namas būtų buvęs lyg tęsinys. Juk po rimto renginio dar norisi kažkur pasėdėti, pabendrauti, aptarti, pabūti.

Kaip žinia, Česlovo Milošo kultūros centras priklauso Vytauto Didžiojo universitetui, tad jame netrūksta jaunimo renginių – seminarų, konferencijų, plenerų. Donskis norėjo bendrauti su studentais, su jais veikti. Donskis svajojo šioje vietoje galėsiąs rašyti. Jis ir rašė čia savo publicistiką, esė. Jo paskutinioji knyga „Didžioji Europa“ parašyta Šeteniuose.

Didelę fizinę ir emocinę naštą nešė tomis dienomis Leonido Donskio žmona Jolanta./Rūtos Švedienės nuotr.

Henrikas Vaicekauskas  kviesdavo Leonidą skaityti paskaitų Kėdainių gimnazistams. Sako, įspūdingiausia paskaita buvusi apie Šekspyrą. Šeteniuose ėmė burtis Kėdainių intelektualai, kalbėta, svajota įkurti Šeteniuose Dialogo centrą. Deja…

„Leonidas Donskis: Man skauda“

Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“, kurioje bus sudėti L. Donskio paskutiniai tekstai, publikuoti 15min.lt portale ir žurnale „IQ“.  Knygos redaktorė ‒ žurnalistė Birutė Garbaravičienė, su kuria Donskis kažkada rengė laidą „Be pykčio“. Su žurnaliste ir redaktore, taip pat gera Donskio bičiule ir buvo surengtas pokalbis M. Daukšos viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyriuje spalio 30 dienos vakarą. Pokalbį vedė politologas Donatas Puslys. Kadangi Garbaravičienė sirgo, kalbėjo iš ekrano. Bet tai netrukdė pajusti jos nuoširdumo ir atsidavimo knygos rengimo darbui.

Sakoma, kad žmogus miršta du kartus. Vieną kartą, kai nustoja plakti jo širdis, kitą ‒ kai paskutinį kartą paminimas jo vardas.

„Mes, kurie esame, esame atsakingi už ateitį, kurią turime puoselėti ir ne tik atminti, t. y. žinoti vardą, datą, bet būti nuolatos santykyje su palikimu, su raštais, su tuo, kas kalbėta. Jeigu to žmogaus nebūtų buvę, mes čia nesusirinktume. Jo nėra fiziškai, bet jo dvasia mus visus jungia, jo dėka mes tampame bendruomene. Leonidas veikia ir šiandien“, ‒ kalbėjo D. Puslys.

Knyga pradėta aptarti nuo pavadinimo. „Man skauda dėl kito, vadinasi esu“ ‒ tarsi sakoma juo. Mąstyti neužtenka. Jei žmogui skauda, jis veikia, daro. B. Garbaravičienė teigė, kad paskutinė Leonido publicistika buvo labai gili. Jam skaudėjo viskas, visa viešoji erdvė. Knygoje bus esė tokiu pavadinimu. Nors tekstai jau ne nauji, bet jie tinka šioms dienoms. Jie tarsi savotiškai pranašiški. L. Donskis buvo puikus publicistas, žodžio meistras.

„Aš skirsčiau pagal jautrumo, pagal moralinio orientyro temas ir išėjo toks lyg laiškas čia dabar esantiems. Ar jis rašytų apie švietimą, ar apie teatrą ar politiką, visad viskas labai gražiai sumegzta, ‒ sakė B. Garbaravičienė. ‒ Nors Leonidas vedė laidą „Be pykčio“ ir buvo labai tolerantiškas, jis sugebėdavo ir pykti, galbūt net buvo žmonių, kuriems jis nenorėdavo rankos paduoti, bet jis turėjo tokią aukštą vertybinę kartelę ir jos laikydavosi“.

Anot B. Garbaravičienės, tie tekstai yra tarsi testamentas, tarsi palikimas, ką L. Donskis mums norėjo pasakyti. O dar būtų galėjęs tiek daug parašyti… „Donskis buvo labai šekspyriškas, ‒ teigė B. Garbaravičienė. ‒ Jis buvo XX‒XXI amžiaus žmogus, bet jame buvo šekspyriškos išminties“.

Knyga „Leonidas Donskis: Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalintis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.

Pokalbyje paliesta ir legendinės laidos „Be pykčio“ tema. Anot D. Puslio, ji išlieka lyg etalonas  pokalbio laidų. B. Garbaravičienė prisiminė, kad kelias į tokią etaloninę laidą visgi buvęs labai sudėtingas. L. Donskiui ji kainavo daug emocijų.

Žygis, skirtas Leonidui Donskiui atminti, prasidėjo nuo Paberžės bažnyčios.

„Ta laida buvo reikalinga vien tam, kad matytume tokį kalbėjimo būdą, aš jau nekalbu apie turinį, ‒ sakė B. Garbaravičienė. ‒ Jis mokėjo kalbėtis, „atrakinti“ žmogų, parodyti jo geriausias savybes, net tada, kai tas žmogus jam nebuvo labai priimtinas. Leonidas niekada nepaslydo į banalumą. Jo klausimai dažnai būdavo įdomesni nei pašnekovo atsakymai. Jo kruopštumas, atsakingumas, pagarba kitokiam žmogui, erudicija, mokėjimas bendrauti ‒ žavėjo“.

Žygis Leonidui Donskiui atminti „Camino Lituano“ keliu

Anot vieno iš renginių organizatoriaus Henriko Vaicekausko, idėja surengti tokį 15 km pėsčiųjų žygį Paberžė–Užupė–Surviliškis–Šventybrastis–Šeteniai kilo dar prieš kelis metus, kai Šeteniuose buvo suorganizuota konferencija Leonidui Donskiui atminti.

„Tuomet tarėmės kartu su Jolanta Donskiene ir Mariumi Minkevičiumi iš „Camino Lituano“. Mums svarbu aktualizuoti Leonido kūrybinį palikimą, taip pat „įdarbinti“ „Camino Lituano“ kelio šią atkarpą, t. y. padaryti tą kelią gyvą, kultūrinį. Šiais metais rugpjūčio mėnesį, po Leonido gimtadienio, susitikom su Marium ir jo žmona Jolanta ir nutarėme organizuoti žygį, skirtą Leonidui. Juo labiau kad neseniai, rugsėjo 21 dieną, sukako 6 metai po Leonido Donskio mirties. Labai norėtume, kad tai taptų kasmetine tradicija, kuria Kėdainių  rajono savivaldybė galėtų didžiuotis“.

Žygis prasidėjo nuo Paberžės. Prie bažnyčios visi žygeiviai nusifotografavo, išklausė instrukcijų ir išėjo. Iš pradžių visi 49 žmonės ėjo kartu, bet greitai pasklido būreliais, po kelis, po du, po vieną.

Daugiau negu pusė žygeivių buvo kėdainiečiai, kiti iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės ir kt. Įdomu tai, kad tarp žygeivių buvo net septyni neregiai. Kaip jiems sekėsi eiti, pasakoja neregys Mindaugas iš Kauno:

„Visiškai nepavargom. Trasa buvo įdomi, miško takeliais, teko dvi upes perbristi, mažas kilometražas. Einu ne pirmą kartą. Nematau visiškai. Bet yra draugas savanoris, kuris šalia. Kadangi mes ėjome miško takais, žvyrkeliais, kur nėra mašinų eismo, telekomunikacijos stulpų, tai itin didelių kliūčių nebuvo, tad galėjau drąsiai pats žingsniuoti. Jei kokia bala, griovys, kokia šaka palei galvą, jei reikia sukti į kairę ar dešinę, esantis šalia žmogus padeda. Šį mėnesį manęs laukia dar du žygiai“.

Mindaugo vedlys Vytautas iš Mažeikių sakė, kad smagiai ėjo su neregiu: „Pačiam taip padedant kitam eiti įdomiau. „Camino“ mus suvedė. Man toks žygis su neregiais jau ketvirtas“.

Mindaugas yra neregys, tad jam eiti „Camino Lituano“ keliu padėjo Vytautas.

Pakalbintas „Camino Lituano“ vadovas M. Minkevičius kalbėjo, kad ši savanorystės veikla veikia jau nuo 2016 metų. Tų, kurie aktyviai veikė, žymėjo kelius, kūrė žemėlapius, yra apie 70 žmonių. Patį branduolį sudaro apie 10 žmonių. 

„Yra mūsų interneto svetainė, feisbuko puslapis „Camino Lituano“, ten galima rasti informacijos, kada koks žygis bus organizuojamas. Bet tokių žygių mes rengiame nedaug, mūsų tikslas yra sukurti žemėlapius, sužymėti kelius, kad norintieji galėtų savarankiškai žygiuoti. Šitą žygį organizavo vietiniai kėdainiškiai.

Mes šiandien ėjome tuo keliu, kurį prieš kelis metus su vietiniais žmonėmis žymėjome. Jis pažymėtas tam, kad žmonės galėtų keliauti, pažinti, bendrauti. Kėdainių visa trasa prasideda nuo Vadatkų, nuo Radviliškio rajono, eina šiek tiek Panevėžio rajono, prie Paberžės tampa Kėdainių rajono keliu ir eina iki pat Gailiakiemio, netoli Babtyno dvaro. Per Kėdainių rajoną eina 70 km.

Šis etapas yra vienas gražiausių einant nuo Žagarės iki Lazdijų. Ypač gražus tas atstumas nuo Surviliškio iki Šetenių senuoju keliu. Isos slėnis palei Nevėžį bet kuriuo metų laiku yra gražus. Mes kiekvieną atkarpą esam nuėję po kokį dešimt kartų. Reikia atkarpas surast, išžvalgyt, pažymėt.

Žygio Leonidui Donskiui atminti pagrindiniai organizatoriai: Isos slėnio draugijos vadovas Henrikas Vaicekauskas (kairėje), Jolanta Minkevičienė ir Marius Minkevičius, „Camino Lituano“ lyderiai.

Lietuvoje iš viso esam sužymėję per 1 000 km kelio. Svetainėje galima rasti visų etapų aprašus, žemėlapius, informaciją, kur galima pernakvoti ir pan. Mes į žygį išeinam kas antrą savaitgalį. Kiekvienas savaitgalis yra maždaug 50 km. Per metus išeina per 1 000 ar 1 500 km nueiti. O kartais išeinam į kelių dienų žygį, tai iš viso per metus apie 2 000 km nueinam.

Bet… ne kilometruose esmė. Esmė yra bendravimas, bendrystė. Žmogus nori būti su bendraminčiais, kažką kartu veikti. Č. Milošas yra gražiai pasakęs apie „mažuosius pasaulio centrus“, kad gyvenimas vyksta ne didmiesčiuose, o mažuose miesteliuose, kaimeliuose. Didžioji dalis Lietuvos, ko gero, nežino, kur yra Šeteniai. Ir daug tokių vietų yra. Jeigu eisit per Lietuvą, pamatysit, kiek yra įdomių vietų, bendruomenių, žmonių.“

Renginys Šeteniuose „Linksmoji Leonido Donskio biografija“

Po žygio, po šaulių išvirtos košės visiems, Šeteniuose, Česlovo Milošo centre, surengtas renginys  ‒ pokalbiai „Linksmoji Leonido Donskio biografija“. Dalyvavo artimi Leonido bičiuliai: Haroldas Mackevičius, Mantas Jankavičius, Giedrius Savickas. Iš ekrano kalbėjo Dainius Kazlauskas, Robertas Petrauskas ir kt. Renginys buvo linksmas, prisiminti su Leonidu Donskiu susiję smagūs dalykai. Kalbėta labai jautriai ir nuoširdžiai, tad ašaros kaupėsi ne tik Jolantai Donskienei.

Šauliai visus žygeivius pamaitino skania grikių koše.

Iš Kėdainių kilęs Mantas Jankavičius ne tik papasakojo, kokią didelę įtaką jam, kaip paaugliui, padarė L. Donskis, bet ir atliko kelias Donskio dainuotas dainas. Kėdainietė Dalia Kupčinskienė feisbuke rašė: „Be galo šilta ir jautri popietė. Tikros istorijos, kartais skaudžios, bet su laimingu tęsiniu, nes prie jų prisilietė Žmogus su išskirtiniu protu, didele širdim ir tvirtu vertybiniu pagrindu. Ačiū organizatoriams už prasmingai, o kartu graudžiai smagiai praleistą šeštadienio popietę“.

Jolanta Donskienė po visų renginių sakė: „Tie renginiai buvo lyg baigiamieji akordai kelių savaičių darbo, kai buvo daug derinimo, skambučių, kelionių. Nieko nerežisavau, tik prašiau, kad atvykę žmonės kalbėtų iš to laiko, iš to patyrimo, iš susitikimų.

Renginys Šeteniuose buvo jautrus, atviras, šiltas, nuoširdus. Man buvo gera susitikti su praeitim. Įvyko jaukus pasibuvimas tarp artimų draugų, bendravusių 20‒35 metus. Draugų dėka buvo daug prasmės. Jie įvardijo prasmę. Gera būti su žmonėmis, kurie jaučia prasmę. Ačiū visiems dalyvavusiems, organizavusiems, atėjusiems“.

Visus šiuos renginius, skirtus Lietuvos  filosofui, eseistui, pedagogui, visuomenės veikėjui, politikui L. Donskiui atminti, organizavo Jolanta Donskienė, Isos slėnio draugija (vadovas Henrikas Vaicekauskas), „Camino Lituano“ (vadovas Marius Minkevičius), Kėdainių švietimo pagalbos tarnyba (vadovė Ingrida Neliupšienė).

2 Komentarai

  • Gražu

  • trąsa(ne trasa)

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video