Iš garsažodžių gimusi Gervelė
Gervelė teka pro Jokūbaičių kaimą/ wikipedia.com nuotr.
Rytas TAMAŠAUSKAS
Į atmintį įsirėžę rudeniniai praskrendančių gervių ar žąsų pulkų trikampiai, pratisas klyksmas padangės horizonte ir mūsų žavingi vaikystės nustebimai užverčiant galvas bei įnirtingai išlydint rankomis, nes tikima, kad mojuojant pulkas persiskirsto…
Draustinės ir Jokūbaičių kaimų Gervẽlė, Gervelka upelė įteka į Dotnuvėlę. Kokiais argumentais paremti paaiškinimus apie upėvardžio Gervẽlė kilmę ir prasmę? Priesagos vedinys pagal kilmę susiejamas su lietuvių žodžiais gérvė, géršė, ger̃vinas ,,gervė“. Pasirodo, nėra plačių vardo prasmių. Pasitelkiame kalbininko Aleksandro Vanago citatą: ,,mažybinės reikšmės priesagos atsiradimą nulėmė ne toponiminis kontekstas, o tik objekto mažumas“. Šalutinį vardo variantą Gervelka minėtas kalbininkas paaiškina: ,,Kai kuriems lietuvių hidronimams slavų kalbų įtakoje paprastai po nesuslavinto pamatinio kamieno pridedama priesaga –ka“. Upelės vardu vadinta ir pieva, durpynas, krūmynas Jokūbaičiuose – Gervẽlė.
Bendrinis žodis gérvė, gervė̃ apibrėžiamas paprastai – „pelkių paukštis“. Tikriausiai tai atsispindi ir kituose vietovardžiuose: Gervalkỹs plk. Srv, Gérvapurvis ar., b., kln., mš., pv. Trs, Gervė́balė b., plk., pv. Knn, Gervė́balis b., pv. Prnv – beje, vis balos, pelkės taip pavadinamos.
Iš paukščio pavadinimo ger̃vinas ,,gervių patinas“ galėtų būti kilę vandenvardžiai Ger̃vinas, Ger̃vis upl., Obelies int. Kdn, Tč, Ger̃vis, Ger̃vinas upl., Šerkšnies int. Kdn, Gérvinas b. Tč; dar palyginkime ger̃vinas reikšmę – ,,melsvai pilkas, pilkai margas“, gervė́tas „dryžas, margas“.
Verta įsiklausyti į pastebėjimus, kad gandras, garnys, gervė yra panašūs paukščiai, todėl jie kartais neatpažįstami, retsykiais žodžiai gañdras, garnỹs, gérvė pakeičia vienas kitą: garniu pavadinamas ir gandras (plg. Gañdris pv. Pbrž), lietuvių géršė, génšė – ir garnys, ir gervė, geršis „gandras“ (plg. Gersokas, Geršõkas up. Prnv, Gčk, Gánčiai pv. Št, Gančiùkai pv. Št).
Aiškinantis žodžio gérvė kilmę, pasiekia praeities žinia, kad tai yra onomatopėjinės kilmės žodis – gervės yra skardžiabalsiai paukščiai: sodriai klykia grįždamos į tupėjimo vietą pelkynuose, klega per pavasario tuoktuvių meilės šokius ar už kelių kilometrų girdimi traukiančių virtinių pavasarį ir atsisveikinančių gervių trimitai per migraciją rudenį į šiltuosius kraštus. Todėl gyvūnų pamėgdžiojimo garsažodžiai (gervė gargsi ar girgsi; gervė gyrūnė gyrėsi gerą girą geroj girioj gėrusi; lietuvių gùrti ,,šaižiai skambėti, spengti“), manoma, virto bendriniais žodžiais, įgavo leksinę reikšmę. Gervės pavadinimas indoeuropiečių kalbose neretai irgi siejamas su garso raiška „kimiai surikti“. Gamtos realijos krūvon nusėdo į kultūrą: Gervẽlė – neilga upės vaga, vasarą išdžiūstanti, palyginta su paukščiu; pelkėtos vandens telkinio pakrantės apsėstos gervių; vandens šneka sutapatinta su paukščio skambesiu.
