Irpinio senolei šis karas baisesnis, nei antras Pasaulinis

 Irpinio senolei šis karas baisesnis, nei antras Pasaulinis

E.Butrimo nuotr.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Irpinio, Kijevo rajonas

91 metų Nina Sokolova prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar dvejus, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seseria bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmenomis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos pergyvenimus.

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau nei tai, ką regėjau vaikystėje“, – sakė Irpinio centre gyvenanti senolė. 

Bomba pataikė į jos kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą, kurį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir N. Sokolovos namas – suskilinėjo sienos, išdužo langai, įlūžo stogas. 

Senolė Nina prie sugriautų pastatų./ E.Butrimo nuotr.

Per vieną akimirką tapo bename

Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tiesų norėjau pašnekinti gretimo namo šeimininką, to  apgriauto, ant kurio stogo plėvėsuoja Ukrainos vėliava. Niekam durų neatidarius, užsukau į kaimyninį namą. Čia užtikau dvi moteris. 

Pas N. Sokolovą, pasirodo, jau tris mėnesius svečiuojasi jos velionės sesers dukra Svetlana Sereben. Ši 65 metų moteris, į pensiją neseniai išėjusi vieno mokslinio instituto direktoriaus sekretorė, per rusų bombardavimus prarado viską – sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais jos asmeniniais daiktais. 

„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, nes planavau likti gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse pasakoja S. Zereben. 

Moteris prieš keletą metą palaidojo vyrą, dar anksčiau savo sūnų, o dabar gavo prisiglausti pas tetą ir baiminasi būsimų žiemos šalčių. 

„Langų rėmus apkaliau plėvele, ir kas savaitę einu į meriją prašyti remonto pagalbos, tačiau jos nesulaukiame, nes tokių kaip mes Irpinyje yra tūkstančiai“, – apgailestavo S. Zereben.

Pensininkė Svetlana neteko ir buto ir namo./ E.Butrimo nuotr.

Pražuvo visi prisiminimus saugoję daiktai

Moteris panoro parodyti puskilometrį tolėliau toje pačioje gatvėje esantį jos namą. Šio vaizdas buvo apgailėtinas, išliko vien dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint S. Zerebenskruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus priminę daiktai, atrodo lyg būčiau netekusi dalelę savęs“, – pro ašaras kalbėjo moteris. 

S. Zereben skundėsi, jog teta yra sudėtingo charakterio, su ja niekada gerai nesutarė, tad dabar kartu gyventi yra labai nelengva.

Nuo bombų slėpėsi rūsyje

S. Zerebenpapasakojo, jog maskoliams ėmus bombarduoti Irpinį, vis vien neketino iš jo bėgti, nes manė, kad bombos skries vien į arčiausiai Bučos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Moteris net įsirašė į savanores, ir nešiojo vandenį bei maisto paketus senoliams.

Vėliau bombardavimai tiek sustiprėjo, kad ji buvo priversta slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje. 

„Buvo labai šalta, ir teko vilktis daugybę rūbų. Iš pradžių rūsyje slėpėmės naktimis, nes bombardavo naktimis, vėliau bombarduoti ėmė dienomis, o dar vėliau sprogimai griaudėti ėmė ir dieną, ir naktį“, – prisimena pensininkė.

Turėjo įveikti upelį

Iš Irpinio sprukti moteris nusprendė po to, kai netoliese sprogusi bomba taip supurtė jų slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšokinėjo plytelės ir atrodė, jog sugrius visas pastatas. Paprašius pagalbos teritorinės apsaugos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per Irpinio upelį.

„Vietoje tilto iš lentų buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai; man pasisekė – kai aš ėjau liepteliu, niekas nešaudė ir nebuvo žmonių grūsties, o ankstesnėmis dienomis ten dėjosi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti, kildavo panika, visi verždavosi eiti per lieptą be eilės“, – pasakojoS. Zereben.

Glaudėsi draugės namuose

Moteris nusprendė nebėgti į Vakarų Ukrainą, bet apsistoti draugės name Kijeve. Tai nebuvo pats geriausias sprendimas, mat minėtas namas stovi tame Kijevo pakraštyje, į kurį atlėkdavo maskolių raketos. 

„Kartą naktį netoliese sprogus bombai aš supanikavau ir pusnuogė išbėgau į gatvę, bet draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė“, – su siaubu prisimena moteris. 

Moteris visgi ir toliau ten miegojo labai prastai, todėl, vos tik karo frontui nutolus, išskubėjo į Irpinį, kur jos laukė sukrečianti žinia apie prarastus namą bei butą. 

Kaimynai papasakojo, jog bombos jos būstus sunaikino kovo dvidešimtą, praėjus vos trims dienoms po pabėgimo į Kijevą. 

Bomba sugriovė ir kavinę su slėptuve, laimei, joje nieko tada nebebuvo ir niekas nežuvo.

Patyrė pragarą

Senolė N. Sokolova neklausė raginimų bėgti, nesikėlė pas Kijeve gyvenančią dukrą, ir išgyveno pačius didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas. 

„Patyriau pragarą, skeveldros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu, ir kelis momentus net gailėjausi, kad nepaklausiau raginimo išvykti, tačiau Dievas pasigailėjo manęs ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors aplinkui žuvo jauni žmonės, net visai maži vaikai“, – galvą linguodama šnekėjo senolė.

Irpinis bene labiausiai nukentėjo

Irpinyje sugriovimai yra gerokai gausesni nei kad kaimyninėse Bučos ir Gustomelio gyvenvietėse. Mat rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, iš kurios visų arčiausiai yra iki Irpinio, į kurį dažniausiai ir šaudė. 

Viešnagė Irpinyje sukrečia – mat visi be išimties namai miesto pradžioje yra sugriauti arba apirę, apdegę. Iš Bučos įvažiuojant į Irpinį, dešinėje kelio pusėje yra nedideli privatūs namai, o kairėje pusėje stovi neseniai pastatyti 9–12 aukštų namai. 

Pastarieji dabar stovi pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei su žiojinčiomis sprogimų skylėmis. Tuo tarpu nemaža dalis nedidelių privačių namų yra visiškai sugriuvę, o iš kitų liko riogsoti vien pavienės mūrinės sienos, kaminai. 

Einant link miesto centro ima daugėti sveikų namų, tačiau beveik visuose juose yra išdužę langai, apirusi stogo danga. 

Dangiškoji šimtinė

Tarp aprūkusių ir ištuštėjusių daugiaaukščių namų pastebiu ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių bei prie jo padėtą skydą bei šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas Dangiškosios šimtinės didvyriams.

Dangiškąja šimtine ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 metais Kijevo Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovičių, tačiau kovos pareikalavo ir šimto civilių aukų.

Jei tiesa, kad po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kijevo Maidano Dangiškosios šimtinės herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo.

Priversta prašyti ir maisto, ir drabužių

Irpinyje prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio namo, buvusioje pavėsinėje pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje sau tinkančios aprangos ieškančią moterį su paaugle dukra.

Moteris prašo jos nefotografuoti, nes sako gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos. 

„Buvom pasiturinti šeima, gyvenom savo name, turėjom dvi mašinas, nuosavą nedidelę įmonę, o netekom visko, ir net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudenosi keturiasdešimtmetė moteris, prisistačiusi Alinos vardu.

Apsigyveno palapinėje

Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinio išsišakoja Bučos ir Gustomelio kryptymi, privatūs namai irgi yra subombarduoti. Vienas namas išsiskiria tuo, jog virš jo griuvėsių plevėsuoja iškelta Ukrainos vėliava. 

Pro pravirus vartus pamatau vyriškį, ir užkalbinu. Šis prisistato Vladimiru Lozovojumi, ir papasakoja, kad frontui artėjant, savo žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą. 

Po mėnesio frontui nutolus nuo Kijevo V. Lozovojus grįžo ir vienas apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.

„Šį namą stačiau tam, kad galėčiau su artimaisiais senatvę praleisti drauge. Namo neliko, tačiau, svarbiausia, kad mes visi sveiki. Pagalvojau – negalima apsiriboti vien maskolių plūdimu, laikas atstatinėti sodybą nors ir nuo menkniekių“, – pareiškė vyriškis.

V. Lozovojus išvalė kiemą nuo skeveldrų ir šiukšlių, suremontavo šiltnamį, pasodino naujų gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens, kad dvi anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.

„Žinote, o mano pavyzdys užkrėtė ir kitus kaimynus – jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, šiltnamius, o kartu susėdę planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatinėti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau vis vien bus mūsų‘, – optimizmo nepraranda V. Lozovojus.

V.Lozovojus nepraranda optimizmo, ir tikisi namą per porą metų atstatyti./ E.Butrimo nuotr.

Nežino, kieno bomba pataikė

Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, ar į jo namą pataikė priešo ar saviškių bomba. Mat  namas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl, anot kaimynų, jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.

„Svarbiausia, jog priešas buvo nuvytas, ir sutrukdėmė pulti Kijevą“, – džiaugiasi V. Lozovojus. Vyriškis viliasi, jog valstybė suteiks jam paramą ir jis sugebės namą atstatyti per artimiausius kelerius metus.

3 Komentarai

  • Tai šis ne maskolius pas mus įsidarbino?Kiba Vainauskas išvijo,tad beliko maskolintis ir šlietis prie agurkinių?

  • Matosi, kad Butrimas taip pat pritrūko pinigų. Juk kainos visko kaip ant mielių kyla.
    Na ir kuria bobučių pasakas lengvatikiams vieną po kitos.
    Kurk ne kurias tas pasakas, bet teisybė vis tiek lenda iš interneto!
    Už tai, kad bombarduoja ir žudo savus žmones, ukrų nacistai nuo Jungtinės armijos karių gauna į kailį ir bėga viską palikę – ir jankių, ir anglų ir kitų ginklus bei amuniciją.
    Geriau parašyk, kiek mūsų lietuvių paguldė galvas už chacholus ir jų kerštingą klouną, kuris dabar karo metu paskelbė šalyje turto privatizaciją.
    Išbazarins Ukrainą visiškai!

  • Nesuprantu tik vieno. Kaip Blažytė šitam Bultroniui leidžia savo laikraštyje tomias propagandas rašyt, na niekaip nesuprantu.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video