Į Paberžę sugrįžta simboliais ir ypatingais ryšiais susaistytas festivalis

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Vis dar malonu prisiminti, kai birželio pabaigoje į kuklų Paberžės bažnytėlės šventorių, kur buvo minimos šešioliktosios Tėvo Stanislovo mirties metinės, susirinko net penki šimtai žmonių. Rugpjūčio 1-ąją Tarptautinis Paberžės muzikos festivalis ir vėl kviečia į svečius visus, išsiilgusius geros muzikos, jaukios aplinkos, šilto bendravimo, pabūti kartu, pasiklausyti viešnios iš Baltarusijos Margaritos Levčiuk lakštingalos balso ar pasižiūrėti charizmatiškojo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) orkestro meno vadovo, dirigento, muzikanto Vytauto Lukočiaus kartu su choru atliekamos programos, kuris atskleidė turintis ypatingą ryšį tiek su Paberže, tiek ir su pačiu Tėvu Stanislovu.

Džiaugiasi žmonių gausa

Vienas iš Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio organizatorių ir meno vadovas Liudas Mikalauskas, pasidžiaugė, kad festivalis auga ir nebetelpa į bažnytėlę, o persikelia į šventorių.

„Praeitais metais mes įvertinome: jeigu tiek žmonių būtų buvę anksčiau, kiek buvo pernai ir šių metų pirmajame koncerte, bažnyčioje jokiu būdu net pusės nebūtume galėję sutalpinti, todėl dalis žiūrovų būtų turėję telktis lauke, – festivalio populiarumu pasidžiaugė L. Mikalauskas. – O statyti LED ekranų tokiame koncerte tikrai nesinori – tai yra tas pats televizorius, per kurį mes susėdę namuose pažiūrime koncertą. Žmogui norisi matyti gyvą atlikėją, jį jausti. Taigi, dingtų daug renginio žavesio.

Suprantu, galbūt daug mielumo, sakralumo dingsta, kai koncertas vyksta ne pačioje bažnytėlėje, bet visada yra galimybė atsistoti ir nueiti į bažnyčią, parklupti prie altoriaus, pasimelsti, pabūti ramybėje, su savo mintimis.“

Anot vieno iš renginio organizatorių, kad tarp Paberžei svarbių datų – Tėvelio mirties ir gimimo metinių – nebūtų toks didelis atotrūkis, vasarą visą laiką rengiamas dar vienas koncertas.

„Šį kartą mums pavyko surasti rugpjūčio 1-ąją, susiderinome su parapija, Kėdainių dekanu kunigu Norbertu Martinkumi, kuris aukos šventąsias mišias, taip pat kartu su atlikėjais, išskirtiniais žmonėmis – dainininke Margarita Levčiuk ir VDU kameriniu orkestru, kuriam diriguos Vytautas Lukočius, – trumpai koncerto svečius pristatė festivalio meno vadovas. – Na, Vytautui išpuolė gal jau kokį trečią kartą būti festivalyje, bet kadangi jis tokia universali asmenybė, sugebanti ir prie fortepijono būti, ir renginius vesti, ir diriguoti orkestrui, tai jis pasirodo vis kitokiame amplua.“

Taigi, šį kartą, anot L. Mikalausko, į Paberžę V. Lukočius atvyksta kaip VDU kamerinio orkestro meno vadovas bei dirigentas ir šypsodamasis pašmaikštavo: „Taip pat, žinoma, kaip konferensjė, nes Vytautas niekada nepatyli koncerto metu, randa, ką pasakyti.“

M. Levčiuk pasirodymas – simbolinis įvykis

Pristatydamas viešnią iš Baltarusijos L. Mikalauskas negailėjo jai šiltų žodžių ir trumpai apibūdino jos kelią į Lietuvą.

„M. Levčiuk – viena ryškiausių Baltarusijos operos solisčių, kuri pastarąjį pusmetį gyvena Lietuvoje, nes labai aktyviai prisidėjo prie baltarusių tautos pasipriešinimo, dėl to teko palikti operos teatrą gimtinėje. Ji nebegalėjo vykdyti jokios veiklos – jai buvo daug kas draustina“, – pasakojo festivalio meno vadovas ir užsiminė, jog tokį išskirtinį talentą turinčios dainininkės sulaukti Paberžėje yra didelis džiaugsmas: „Be to, šių dienų kontekste išgirsti šią dainininkę taip pat yra simbolinis įvykis, artimas mūsų, lietuvių, dvasiai, laisvės bei demokratijos troškimui.

Tėvo Stanislovo vienas iš gyvenimo leitmotyvų visą laiką buvo vesti tautas į išsivadavimą, prie laisvės, demokratijos, pagarbos savo Tėvynei, kalbai. Tad, manau, išgirsime kūrinių ir baltarusių kalba. Ne rusų, bet baltarusių, kuri šiek tiek skiriasi ir Margarita stengiasi visą laiką kalbėti būtent baltarusių kalba, taip toldama nuo rusų ir įprasmindama savo tautos išskirtinumą.“

Negali grįžti į Tėvynę

Pati atlikėja M. Levčiuk, nuo praėjusių metų spalio gyvenanti Vilniuje, pasakojo, jog atvykusi čia neplanavo ilgai užsibūti, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.

„Turėjau kontraktą su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru trims spektakliams. Atvykau čia juose dainuoti. Tačiau grįžti namo nebegalėjau – man pranešė, kad į Baltarusiją geriau negrįžčiau, nes gresia areštas. Dėl to likau Lietuvoje.

Man Baltarusijoje yra užvesta byla dėl nusikalstamos veiklos. Todėl dabar visai nebegaliu grįžti į tėvynę, gyvenu čia kaip ir tūkstančiai baltarusių, kurie visi geri žmonės įvardijami kaip teroristai, ekstremistai, nusikaltėliai. Žodžiu, visi nusikaltėliai yra čia, Lietuvoje“, – ironiškai juokėsi atlikėja.

Ji Vilniuje gyvena viena, be giminių ir artimųjų, o nepalūžti ir namų dvasią atlikėjai padeda palaikyti likimo broliai ir seserys.

„Visi mano giminaičiai Baltarusijoje. Negaliu jų aplankyti, nes pasienyje mane iš karto sulaikytų. Daugiausia bendraujame telefonu. Nesijaučiu čia viena, nes yra daug baltarusių, su kuriais bendraujame. Visi esame vienodoje situacijoje, vieni kitus palaikome, draugaujame“, – apie kasdienybę mūsų šalyje pasakojo M. Levčiuk.

Lietuvoje jaučiasi gerai

Paklausta, kada tikisi vėl grįžti į gimtinę dainininkė sakė: „Kai tik bus galimybė, iš karto visi grįšime. Mes visi tikimės, jog tai bus greitai“.

L. Mikalauskas jau trumpai užsiminė, jog M. Levčiuk gyvenimo istorija ir atvykimas į Paberžę – simbolinis įvykis. Juk kažkada ir pats Tėvas Stanislovas net du kartus už savo gerus darbus – žydų gelbėjimą, tautiškumo puoselėjimą, Tėvynės gynimą – buvo ištremtas į Sibirą, o grįžęs jautė nuolatinį sovietinės valdžios persekiojimą. Tačiau net ir laikams pasikeitus, jis nenustojo globoti visuomenės atstumtųjų ar likimo nuskriaustųjų – visus glaudė kuklioje, bet jaukioje savo parapijoje.

Viena iš tų atstumtųjų ir persekiojamųjų tapo ir viešnia iš Baltarusijos, kaip ir daugelis kitų tautiečių, siekianti, jog jos žmonės būtų laisvi, nepersekiojami. Savo dainomis nešanti šviesą ir skleidžianti žinią bei pagalbos šauksmą pasauliui. Nors apie grįžimą į Tėvynę ji kol kas galinti tik pasvajoti, tačiau Lietuvoje atlikėja teigė besijaučianti gerai.

„Viskas gerai. Nelauki, kada ateis, išsives ir pasodins tave į kalėjimą. Mes visada visi buvome tam pasiruošę. O čia ramiai gali vaikščioti, gyventi, nebijoti, kad tiesiog gatvėje pagaus, pasodins į kalėjimą ir niekas nežinos, kur tu esi. Baltarusijoje dabar labai baisu gyventi ir tai ne juokai“, – apie neįtikėtiną realybę gimtinėje pasakojo M. Levčiuk.

Ragina nepasiduoti pirmam įspūdžiui

Kalbant apie koncertinę programą, Paberžėje, dainininkė tikisi, jog pavyks nudžiuginti žmones, po karantinų išsiilgusius gyvos muzikos, orkestro: „Pagaliau galėsime tiek mes, tiek žiūrovai mėgautis mūsų gyvu pasirodymu.

Jau kelis koncertus Lietuvoje turėjau. Lietuviška publika mane labai gerai priėmė. Tiek ji mane, tiek aš ją labai myliu. Žmonės labai šilti, geri. Apskritai man labai patinka Lietuvos žmonės, palaikantys, supratingi“.

Atlikėja ragina nepasiduoti pirmam įspūdžiui apie operą ir kviečia atvykti į koncertą paklausyti jos gyvai, o paskui gal net ir pamilti šį muzikos žanrą.

„Kai kurie sako, kad į operą neis, nes nepatinka, bet jie nežino, kas tai yra opera. Iš tikrųjų visiems žmonėms patinka opera, tik jie patys to dar nežino, t.y. tereikia vieną kartą ateiti į koncertą, ypač, kai dainuoja jauni, talentingi, profesionalūs operos dainininkai, – kalbėjo M. Levčiuk. – Žmonės tada įsimyli operą. Mums su Liudu pavyksta „įtikinti“ žmones, po koncertų sulaukiu labai daug šiltų atsiliepimų, tokių kaip „Ačiū, Margarita. Aš vieną kartą atėjau ir įsimylėjau operą“.

Manau, kad mes su Liudu mokame priversti žmones įsimylėti tą žanrą, kurį mes atliekame. Todėl tereikia ateiti vieną kartą ir Jūs pamilsite operą!“

Ypatingas ryšys

Kaip jau minėjo L. Mikalauskas, V. Lukočius vienu vaidmeniu scenoje neapsiriboja. Tačiau jis pats teigia, kad jam arčiausiai širdies – draugystė su fortepijonu.

„Kai esi su kolektyvu, visada priklausai nuo jo, todėl arčiausiai esu prie fortepijono, t.y. tiesiai su muzika ir pats su savimi“, – atviravo VDU orkestro meno vadovas, kuris užsiminė ir apie ypatingą jį siejantį ryšį su Paberže bei jos ilgamečiu puoselėtoju Tėvu Stanislovu: „Aš pažinojau Tėvą Stanislovą asmeniškai. Jis netgi mūsų šeimai yra giminė iš žmonos pusės.

Taip pat, kai Tėvas Stanislovas dar darbavosi Dotnuvoje, mes su draugu važiavome jam padėti remontuoti vienuolyną, bažnyčią. Prieš aštuoniolika metų jis krikštijo ir mūsų vidurinį sūnų – taigi mano ryšys su Paberže bei Tėvu Stanislovu yra ypatingas ir labai glaudus“.

Patiko bendravimas

Kaip ir visuomet, humoro jausmo nestokojantis V. Lukočius atskleidė, kad jam Dotnuva artima dar ir dėl to, jog ten gyveno jo bobutės sesuo.

„Tik ji jo (Tėvo Stanislovo, – red.) labai nemėgdavo, nes ji tokia Smetanska buvo ir sakydavo, kad jis per mišias ne iš Šventojo rašto skaito, o iš kepurės kalba. O man, atvirkščiai – labai patiko, nes galvodavau, ką jie ten skaito tris kartus per dieną tą patį per tą patį: veda mišias ir nemoka be knygos pasakyti maldos „Tėve mūsų“. Tai man labai patikdavo‘, – linksmai prisiminimais dalijosi šmaikštusis muzikantas.

Kiek surimtėjęs, jis prisiminė ir daugiau Tėvelio jam atmintin įsirėžusių bruožų.

„Man patiko, kaip jis su jaunimu bendraudavo – ir darbo duodavo, ir kartu sėsdavome prie stalo, ir pavedžiodavo, papasakodavo, pafilosofuodavo – tikrai tai buvo žmogus, kuris traukė visokio „plauko“ žmones. Aš tada dar buvau moksleivis – 10 ar 11 klasėje“, – geru žodžiu vienuolį minėjo pašnekovas.

Užmigti neleis

Pokalbiui pasisukus apie Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį ir būsimą koncertą, V. Lukočius teigė, jog su Baltarusijos atlikėja jam nei bendrauti, nei koncertuoti dar kol kas neteko: „Tai bus debiutas. Žinau apie ją tik tiek, kad ji yra koloratūrinis sopranas bei apie jos situaciją Baltarusijoje ir tiek. Tačiau nekantriai laukiu susitikimo ir koncerto kartu su M. Levčiuk“.

Paprašytas trumpai pristatyti programą, kurią išgirs į antrąjį festivalio koncertą susirinkę žiūrovai, meno vadovas sakė: „Kadangi mes su VDU orkestru turime labai daug programų, o Paberžėje koncertas vyks bažnyčios šventoriuje, tai tikrai parinksime kažką, kad atitiktų Dievo namų dvasią ir kad klausytojams būtų nenuobodu. Nemarinsim iš nuobodulio, neliūliuosim, lopšinių nedainuosim. Parinksime, kad būtų daugiau barokinių arijų iš Hendelio, Vivaldžio, o pabaigai, kad būtų linksmiau, sudainuosime galbūt vieną kitą ariją iš operetės ar operos.

Margarita, kaip minėjau, yra koloratūrinis sopranas, tai yra labai gražu – kaip lakštingala ji išdainuoja visas aukštas nateles. Aš pabandysiu ją išnaudoti ir kad ji padainuotų Džildą iš Giuseppe Verdi „Rigoleto“, Adelės kupletus iš „Šikšnosparnio“ operetės, kad parodytų savo koloratūrą, viršutinius aukštuosius viražus“.

Susitinka po daugelio metų

Kodėl rugpjūčio 1-ąją visi keliai turėtų vesti į Paberžę?

„Vien dėl to, kad tai yra istorija. Ir ne vien tik festivalio istorija, tai yra Tėvo Stanislovo istorija – jo išgujimo tarybiniais laikais, sugrįžimo, meilės istorija. Vien dėl to, kad aplankytumėte tas kapinaites, pamatytumėte, kaip jos yra saugomos ir puoselėjamos. Reikėtų važiuoti anksčiau, kad skirtumėte laiko aplankyti nuostabų 1863 metų sukilimo muziejų, Tėvo Stanislovo namus, apžiūrėti kalvystės darbus – tam reikėtų skirti pusdienį.

Ir, aišku, paskui susirinkti kartu paklausyti muzikos, susitikti bendrų pažįstamų, nes Paberžėje visada sutinki tuos žmones, kuriuos matei ir prieš trisdešimt metų, jau tik vyresnius, senesnius, galbūt jau su vaikais ir anūkais, – nepraleisti puikios progos kvietė V. Lukočius. –

Aš manau, kad tai yra daugiasluoksnis dalykas, ne vien tik muzika. Muzika tik vainikuoja tą prisiminimų, apmąstymų kelią, uždeda paskutinį akcentą. Tie keliai visada yra gražu, kai prisimeni, kur buvai kažkada…

O kam tai būtų pirmas kartas, labai kviečiu atvykti, nes, kai keliauji į Paberžę, atrodo, kad matai dykvietę, kad važiuoji į niekur, bet privažiuoji ypatingą vietą…“

Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato dekanas kunigas Norbertas Martinkus, meno vadovas – Liudas Mikalauskas. Rėmėjai: UAB Kėdainių konservų fabrikas, UAB „Krekenava“, „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ ir Kėdainių rajono savivaldybė. Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.