Gydytoja Rima Petrilevičienė pristatė akvarelių parodą, nors dar neseniai buvo tikra, kad piešti nemoka

 Gydytoja Rima Petrilevičienė pristatė akvarelių parodą, nors dar neseniai buvo tikra, kad piešti nemoka

Gydytoja Rima Petrilevičienė kraštiečiams pristatė akvarelės darbų parodą./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Kėdainietę Rimą PETRILEVIČIENĘ pristatyti kaip rūpestingą šeimos gydytoją ir metaforų kalba meistriškai prabylančios poezijos kūrėją jau tapo per maža. Šiandien ji – žmogus-orkestras, ne tik aplinkinius, bet ir save pačią stebinanti paslaptingu gebėjimu viduje pažadinti vis kitą iki tol tykiai snaudusią mūzą. Kai talentingoji kraštietė ėmėsi tapyti meduolius, jos įstabūs šedevrai į Kėdainius su vaizdo kameromis ir mikrofonais atviliojo net šviesaus atminimo šalies legendą Zitą Kelmickaitę. O šią vasarą nugaros skausmo iškankintą Rimos sielą gydančiu balzamu suvilgė nauja aistra – kaprizingoji akvarelė. Bene kasdien tapanti gydytoja savo darbais sužavėjo net krašto dailininkus ir jau pristatė antrą parodą. O kai padės gydytojo stetoskopą ir išeis į pensiją, moteris žada atsidėti fotografijai, kurią pamilo dar mokykloje, bet turėjo apleisti dėl išsvajotosios medicinos. Ši lakštingala išties negali nečiulbėti – jei kas užgintų galimybę kurti, regis, net širdis nustotų plakti.

Lieti akvarelę mokosi iš geriausių

Vos prieš pusmetį tapyti pradėjusi Rima sausio pradžioje pakvietė jau į antrą personalinę darbų parodą. Pirmoji – „Rudens vernisažas“ – iki šv. Kalėdų eksponuota kūrėjos gimtajame kaime – Pajieslyje, bendruomenės centro patalpose. O su antrąja – „Žiemos akvarelė“ – gydytoja save kaip tapytoją pristatė dailei neabejingai Kėdainių publikai – Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriuje.

Rima sako, jog netikėtai į jos kasdienybę įsiveržusi akvarelė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. „Niekada nesimokiau dailės, o dabar visa galva panirau į tapybą“, – šypteli dar vieną likimo dovaną atvira širdimi ir su didžiule aistra priėmusi kėdainietė. Moteris skaičiuoja jau nutapiusi apie pusantro šimto akvarelių!

Kurdama pašnekovė savais įkvėpimais mielai dalijasi su bendraminčiais, todėl džiugiai priėmė pasiūlymą tapti Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kėdainių skyriaus nare. Vis tik Rima pabrėžia esanti visiška savamokslė, tad kūrybinėje dirvoje sėkmingai brandinti tapybos grūdą jai padeda uolus darbas.

„Mokausi labai daug ir iš garsiausių pasaulio akvarelistų. Esu Artefakto school bendruomenės narė. Tai yra tarptautinė akvarelistų mokomoji online studija, kurios dėstytojai – daugybė garsių pasaulio dailininkų: Javid Tabatabei, Andy Evansen, Konstantin Sterkhov, Ana Ivanova, Michal Jasiewicz, Tatiana Anisimova, Thomas Shaller, Ilya Ibryaev, Prasad Beaven ir kiti, – žinomus vardus beria pradedančioji dailininkė. – Įsigijau daug mokomosios literatūros ir jaučiuosi kaip tikra studentė, kasdien ruošdamasi atsiskaitymams pačiai sau ir kartu mano tapyba besidžiaugiantiems socialinių tinklų draugams.“

Dailininko talentas nebūtinas?

Didžiąją dalį laisvalaikio tapybai atiduodanti gydytoja sako, jog kiekvienas užimtoje dienotvarkėje galime rasti laiko tam, kas mums svarbiausia.

„Pažįstami stebisi, iš kur pas mane tiek laiko paišymams. Laiko turiu tiek pat, kiek visi, – tvirtai taria Rima. – Lygiai 168 valandas per savaitę, kad daryčiau tai, ko labiausiai noriu. Šiuo metu labiausiai noriu tapyti, – atskleidžia pašnekovė ir nustebina netikėtu savo mokytojų pareiškimu. – Norint būti dailininku, nebūtina turėti talento. Taip sako mano mokytojai. Paprasčiausiai reikia žinoti technikas ir labai daug dirbti. Tapybos mokomasi kaip skaitymo ar rašymo. Kuo daugiau įdedi pastangų, tuo geresnį rezultatą gauni.

Džiaugiuosi kiekviena savo akvarele. Jos – kaip mano kūdikiai. Kiekviena akvarelė parodo pasaulį tokį, kokį aš matau savo akimis, kaip suvokiu savo protu ir jaučiu savo širdimi.“

Dievulis turbūt pamanė: „Jei tu tokia žiopla ir nesupranti, kad gali piešti, tai aš tave susuksiu, suriesiu ir įkišiu tau į galvą mintį – „O gal pabandyti piešti?“. Tik taip galėčiau paaiškinti, kaip mano gyvenime atsirado piešimas.“

R. Petrilevičienė

Išvydę meduolius, ragino imti drobę

Rima pasakoja visą gyvenimą buvusi tikra, kad ji nemoka piešti, todėl niekada nė nebandė teptuku prisiliesti prie drobės ar juo labiau susibičiuliauti su aikštingąja akvarele.

„Aš ne tik maniau, jog nemoku piešti, bet ir garsiai visiems tai sakiau, – pasakoja kėdainietė. – Kai pasidalydavau feisbuke savo meduolinių paveikslų nuotraukomis, man rašydavo: „Rima, imk drobę, piešk su aliejiniais dažais…“ O aš garsiai šaukdavau, kad nemoku piešti! – dabar juokiasi moteris. – Taip, mano nuspalvinti meduoliai buvo A4 lapo dydžio, tad išties kaip paveikslai. Tokiais meduoliais žmonės puošia interjerą. Bet juk tą piešinį ant meduolio aš nusikeldavau su projektoriumi: ką man šviečia – tą aš apsivedžioju pieštuku, o tada jau išsilieju ir spalvinu. Kokia čia tapyba? – šypteli Rima. – Taigi buvau visiškai tikra – piešti nemoku. Niekada net ir nemėgau.

Kai augo mano du sūnūs, jie labai mėgo spalvinti, o aš vaikystėje mėgau skaityti knygas, – pasakoja moteris. – Skaityti išmokau būdama ketverių. Penkerių jau buvau perskaičiusi visas bibliotekoje esančias vaikiškas knygeles ir pradėjau skaityti paauglių knygas – po 150–200 puslapių. O eilėraščius mokėjau mintinai ir labai mėgau deklamuoti. Tai gal laiko piešimui net ir nebuvo? – svarsto ne vieną poezijos rinkinį išleidusi kraštietė. – Jei būčiau neturėjusi knygų, gal būčiau ir piešusi. Bet aš augau bibliotekoje. Mano mama buvo bibliotekininkė. O biblioteka veikė mūsų namuose – didžiajame kambaryje. Kaime bibliotekai tinkamų valdiškų patalpų nebuvo, tad jas nuomojo mūsų namuose. Į biblioteką galėjau patekti nors ir vidurnaktį. Tokia smagi buvo mano vaikystė tarp knygų.“

Pirmoji meilė

„Rima, kalbate apie poeziją ir jaučiu, kad ši Jūsų širdyje užima ypatingą vietą. Tai pirmoji meilė?“ – pasiteirauju.

„Tikrai taip. Skaitau poeziją ir man šiurpuliukai bėga nugara, – sielą ir kūną užliejančiais ypatingais potyriais pasidalija pašnekovė. – Mėgstu ne tik kurti pati, bet ir klausytis, skaityti. Poezija išties yra mano pirmoji ir didžioji meilė.“

Nusipirko loterijos bilietą

„Miela Rima, grįžkime į pradžią. Kaipgi Jūsų plačiuose kūrybiniuose horizontuose ištaiginga povo uodega mostelėjo aikštingoji akvarelė? Net ne kiekvienas dailininkas ryžtasi su ja artimiau susipažinti“, – teiraujuosi kėdainietės.

„Viskas nutiko kaip viename gerame anekdote, kur žmogus šaukia: „Dieve, tu man duok nors kartą laimėti loterijoje!“ O Dievas neapsikentęs nuolatinių žmogaus prašymų sako: „Bent bilietą nusipirk.“

Pašnekovė atvirauja, visiškai akvarelės dar neperpratusi, tačiau jau spėjusi išmokti įvairių šios tapybos technikų.

Aut. past.

Štai ir aš – pustrečių metų dariau savo meduolius, visą laiką piešiau projektoriumi ir nėsyk nepabandžiau ant meduolio nupiešti pieštuku pati. Tiesiog šventai tikėjau, jog nemoku piešti. O birželio mėnesį man taip stipriai susuko nugarą, kad iš skausmo neberadau vietos. Išmėginau viską, kas galėtų padėti atsikratyti to įkyraus, lėtinio, tarsi grąžtu smegenis gręžiančio skausmo, bet nieko.

Vieną dieną šastelėjo mintis – juk gydydamiesi skausmą žmonės taiko meno terapiją! Susiradau internete meno terapijos specialistą ir užsirašiau į nemokamus nuotolinius trijų dienų kursus, kuriuos sudarė piešimo ir meditacijos užsiėmimai. Galvoju, piešti tai aš nepiešiu, nes gi nemoku, bet kol visi pieš, kas matys, ką aš veikiu – pasiimsiu popieriaus lapą ir papaišysiu kažką.

Mokytojas pateikė katino nuotrauką. Reikėjo pieštuku nupiešti tokį katiną. Na, kol pusvalandį laukiu meditacijos seanso, papaišysiu ir aš. Pradėjau braukyti ir vualia! Mano dideliam nustebimui katinas išėjo lygiai toks pats kaip nuotraukoj! Net išsižiojau iš nuostabos – vienas prie vieno! – netikėtai naują talentą savyje atradusi pasakoja Rima. – Jaudulys net kvapą užėmė – aš moku piešti! Įkėliau piešinį į feisbuką ir pasipylė pagyros. Staiga nei iš šio, nei iš to nupiešiau katiną! Tiesiog negalėjau tuo patikėti.

Dievulis turbūt pamanė: „Jei tu tokia žiopla ir nesupranti, kad gali piešti, tai aš tave susuksiu, suriesiu ir įkišiu tau į galvą mintį – „O gal pabandyti piešti?“ – įsitikinusi, jog Dievo keliai išties nežinomi, šypteli Rima. – Tik taip galėčiau paaiškinti, kaip mano gyvenime atsirado piešimas.“

Užvaldė azartas

Kito užsiėmimo pašnekovė jau laukė pasiruošusi it kruopšti pirmūnė – su baltutėliu lapu ir tarsi patikimą kariauną ant stalo išrikiavusi visą eilę įvairiausių pieštukų.

„Jau laukiau ne tiek meditacijos užsiėmimo, kiek piešimo, – juokiasi Rima. – Antrą dieną gavome užduotį iš nuotraukos nupiešti Holivudo aktorių. Va čia, maniau, sudegsiu. Juk piešti žmogaus veidą labai sunku, bet man vėl puikiai pavyko! Sutuoktinis iš mano piešinio iškart atpažino aktorių.

Pasibaigus kursams, užsirašiau į juos dar kartą. Tada jau pagavau azartą piešti, – kaip su pieštuku rankoje praleistas vienas magiškas pusvalandis aukštyn kojomis apvertė jos kasdienybę, atskleidžia kėdainietė. – Paskui užsiregistravau į dar vienus nuotoliu organizuojamus piešimo kursus. Tiesa, nebenorėjau grafikos – troškau piešti spalvotai. O kaip? Su guašu? Nelabai. Spalvotais pieštukais? Irgi ne. Aliejiniais dažais? Jiems reikia skiediklių, bet šie turi aitrų kvapą, todėl negali dirbti namie – reikia studijos, kurioje liktų džiūti paveikslai. Vėlgi netinka.

Esu ne kartą buvusi pas a. a. gydytoją Stankaitienę. Jos namų hole buvo pakabinta daugybė šios gydytojos kurtų paveikslų. Tos akvarelės tokios švelnios, skaidrios, tarsi permatomos, spalvos pastelinės… Buvau pakerėta. Nusprendžiau, kad irgi noriu lieti akvarele.“

Rima pasakoja visą gyvenimą buvusi tikra, kad ji nemoka piešti, todėl niekada nė nebandė teptuku prisiliesti prie drobės ar juo labiau susibičiuliauti su aikštingąja akvarele.

Aut. past.

Mokytojo Kėdainiuose nerado

Rima pradėjo ieškoti, kas Kėdainiuose galėtų pamokyti akvarelės paslapčių.

„Pasirodo, mūsų rajone nėra tokio dailininko, – nustebo pašnekovė. – Man pasakė, kad akvarelė – viena sudėtingiausių tapybos rūšių. Ši įnoringa dama paklūsta ne kiekvienam. „Bet aš noriu“, – užsispyriau kaip mažas vaikas ir susiradau mokytoją socialiniuose tinkluose. Pamokos vyko nuotoliu. Piešėme kartu su mokytoja. Jau už pirmąjį piešinį sulaukiau jos pagyrų. Mokytojos nuomone, galėčiau būti iliustratorė, nes turiu puikų spalvų suvokimą, specifinę techniką ir stilių.

„Koks dar stilius?“ – pamaniau. Juk akvarele piešiau pirmą kartą gyvenime! – nė kiek neprisvilusiu pirmuoju blynu didžiuojasi Rima. – Po poros mėnesių ėmiau piešti savarankiškai pagal internete rastas patikusias fotografijas. Netrukus įsitraukiau į jau minėtos tarptautinės akvarelistų mokyklos bendruomenę. Ten pradėjau piešti savo piešinius ir piešiu iki dabar beveik kasdien.

Esu spalvų mergaitė. Mano akvarelės visada būna spalvingos ir, palyginti, ryškios. Tuo jos išsiskiria.“

Rima pasidalija, jog stipriausias jos įkvėpimas – gimtosios Lietuvos grožis.

Aut. past.

Per alkūnes upeliais bėga menas

Pašnekovė atvirauja, visiškai akvarelės dar neperpratusi, tačiau jau spėjusi išmokti įvairių šios tapybos technikų.

„Tai, kas žvelgiant į paveikslą atrodo itin sudėtinga, iš tiesų padaroma labai paprastai. Tereikia žinoti techniką, – savais atradimais pasidalija moteris. – Taip, akvarelė kaprizinga, bet aš su ja susibičiuliavau, o vieną techniką ypač pamilau. Papasakosiu, kaip gimsta mano piešiniai.

10-čiai minučių užmerki popieriaus lapą vonioje. Iškeli jį ir visą varvantį atsineši į darbo vietą. Visiškai šlapią prisilipdai prie paletės (mano atveju – prie organinio stiklo lakšto) ir lauki, kol popierius tampa reikiamo drėgnumo. Tai gali pajusti tik atidirbęs ranką ir akį.

Tada drėgnu teptuku atsineši spalvoto vandens ir lieji jį ant šlapio lapo. Akvarelė nėra dažas kaip guašas – tai nudažytas vanduo. Taigi – su vandeniu į vandenį. Kai dirbi, tas spalvotas vanduo net varva per alkūnes, – apie kūrybinio proceso užkulisius pasakoja pašnekovė. – Supili kleksus dažų, pakeli lapą ir dažai bėga, o tu sukinėdamas vartai lapą su palete ir taip išgauni, ko tau reikia. Ši technika man pati nuostabiausia, bet jos dar galutinai neįvaldžiau.“

„Rima, o skausmas, atvedęs į dailę, ar išnyko? Padėjo meno terapija?“ – pasmalsauju.

„Skausmas stebuklingai nedingo – reikia laiko, bet kūryba visiškai atitraukė mintis, – džiaugiasi kėdainietė ir atskleidžia, jog pasinėrus į piešimą pasaulinis staiga sumažėja iki vieno teptuko potėpio. – Išnyksta viskas – ir aplinka, ir laiko pojūtis. Nežinai, kur esi. Esi ten – savo paveiksle. Jei nugara leidžia, akvareles piešiu ir po 5–6 valandas, nes tiesiog sunku atsitraukti. Lieti akvarele man – kaip magija.“

Paroda Kėdainiams

Rimos akys labiausiai gėrisi saulėlydžiais. Gausybę skirtingų šio gamtos stebuklo veidų moteris atkūrė ir akvarelės darbuose.

„Fotoaparatas neužfiksuoja tokio ypatingo dangaus, kokį jį regi žmogaus akis, todėl vienintelis būdas šį grožį įamžinti – nutapyti, – šypsosi kūrėja, svajojanti akvarele išlieti parodą branginamam miestui. – Labai myliu Kėdainius. Gyvenu čia jau 35-erius metus. Norėčiau nutapyti visą akvarelių ciklą, skirtą šiam miestui.“

„Kas yra ta mano poezija, meduoliai, akvarelės..? Tai mano gyvenimo muzika. Mano gyvenimas yra penklinė, kurioje aš rašau natas. Pagal tai, kokios natos susidėlioja, muzikantas groja. Man atrodo, kad mano gyvenimo muzika turėtų skambėti labai gražiai.“

R. Petrilevičienė

Mūzų pateptoji

Rimą būtų galima vadinti mūzų pateptąja. Per visą gyvenimą talentinga moteris save išbandė įvairiausiuose kūrybiniuose amplua.

„Buvo laikas, kai mezgiau iki išprotėjimo drabužius, servetėles. Paskui susižavėjau siuvimu. Vėliau išaušo dekupažo aušra. Kurį laiką buvau pametusi galvą dėl piešimo ant šilko, – apimta entuziazmo vardija pašnekovė. – Tada atėjo 10-metis be kūrybos, kai dirbau dviejuose darbuose ir menui tiesiog neliko laiko. O paskui staiga vieną dieną į mano gyvenimą įsiveržė poezija. Prasidėjo kelionės po poezijos šventes visoje respublikoje. Šis laikas dovanojo daug džiaugsmo ir laimės.

Ilgai norėjau išmokti kepti šventinius meduolius ir juos gražiai dekoruoti. Taigi baigiau konditerijos kursus, o tapybos ant meduolių meno mokiausi pas dėstytoją iš Italijos. Taip nėriau į meduolių kūrybos gelmes, kad į paviršių išnirau tik po pustrečių metų!“

„O Jūsų žadą atimančius kepinius – ne meduolius, bet tikrų tikriausius šedevrus – Zitos Kelmickaitės laidoje „Ryto suktinis“ šventą Velykų rytmetį pamatė visa Lietuva!“ – priduriu aš. „Taip, sulaukti tokio žmogaus dėmesio buvo didelė garbė ir labai įdomi patirtis, kai į mūsų namus atvyko visa filmavimo komanda bei pati Zita Kelmickaitė“, – šypsosi Rima.

Kūryba – gyvenimo muzika

Kalbėdama apie kūrybą, Rima net švyti. Nusišypsau prisiminusi poeto Johno Saxe‘o žodžius: „Mokytis – išmintinga, kurti – dieviška.“ Visą sielą kūrybai atidavusi mano pašnekovė išties regisi apgaubta sunkiai įmenamos dieviškos auros…

„Kas yra ta mano poezija, meduoliai, akvarelės..? – retoriškai klausia Rima. – Tai mano gyvenimo muzika. Mano gyvenimas yra penklinė, kurioje aš rašau natas. Pagal tai, kokios natos susidėlioja, muzikantas groja. Man atrodo, kad mano gyvenimo muzika turėtų skambėti labai gražiai.“

„O ką vyras, vaikai mano apie tarsi iš gausybės rago besipilančius Jūsų kūrybinius atradimus?“ – pasiteirauju. „Žinoma, stebisi. Sūnūs klausia, kam man to reikia. Sakau, kad aš tai darau dėl savęs – man to reikia“, – apie vieną gražiausių meilės sau išraiškų prabyla gydytoja.

Gimtadienio noras

Rima pasidalija, jog stipriausias jos įkvėpimas – gimtosios Lietuvos grožis.

„Važiuojant su vyru ne kartą esu liepusi jam sustabdyti automobilį, kad galėčiau išlipti ir užfiksuoti kokią gražią panoramą. Tik gaila, jog neturiu profesionalaus fotoaparato, apie kurį labai svajoju. Netrukus bus mano 60-metis, tad tikiuosi, kad mano vaikai perskaitys, – šypteli spalvingais talentais besiveržianti siela. – Vaikystėje buvau susidomėjusi fotografija, pati ryškindavau nuotraukas. Bet taip pat labai norėjau ir būti gydytoja, tad visą laisvą laiką nuo devintos klasės teko pašvęsti mokslams ir fotografija nuėjo į užmarštį. O mokytis siekiau tik aukščiausiais balais. Buvau labai stropi ir mokyklą baigiau aukso medaliu.

Fotografija trumpam į gyvenimą sugrįžo, kai susilaukiau vaikų. Tada atsirado spalvotos muilinės. Vėl daug fotografuodavau. Nusipirkau ir filmavimo kamerą, kuria įamžindavau kelionių įspūdžius. Kai nebepajėgsiu niekur išvažiuoti, žiūrėsiu savo filmukus, kaip atrodė Milanas, Monakas, Stambulas… – juokiasi Rima. – O dabar mintys vis dažniau grįžta prie fotografijos. Tai mano didelė svajonė. Nebedaug liko iki pensijos. Išėjusi save atskleisiu fotografijoje.“

6 Komentarai

  • Tapybą verčiau palikti dailininkams. Darbeliai kuklūs. Geriau galvoti apie deramą žmonių gydymą. O kai gydytojams galvose sukasi akvareles, tai ir einame nuo vieno prie kito vis ieškodami pagalbos.

  • Konditerijos gaminiai nuostabūs, o akvarelės darbai – mokyklinukų lygio… Bet jei padeda sveikti, tai puiku.

    • Jūs meno kritikė ar profesionali dailininkė? 🙂

  • Labai gražios akvarelės, sėkmės gydytojai ir dailininkei!

  • Gydyt laiko nelabai lieka? 🙂

  • Nepavydėkit, pesimistai,o reikia tik pasidžiaugti,kad dar yra tokių kūrybingų žmonių ,kurie vis dar mato ir džiaugiasi gyvenimu. Mažiau kritikuokit,o pradėkit patys kažką daryti, būsit geresni! O gydytojai linkiu nesustoti ir eiti pirmyn! Sėkmės kūryboje!

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video