Gudžiūniškė apie savo eiles: „Atsisėdu, perpila šiluma ir man kažkas diktuoja…“

 Gudžiūniškė apie savo eiles: „Atsisėdu, perpila šiluma ir man kažkas diktuoja…“

Poeziją kurianti kraštietė Vilma Sinickienė: „Savo eilių neaukštinu, laikau jas papeckiojimu. Tai psichoanalizė, savęs iškrovimas, kad pačiai būtų geriau ir palengvėtų.“/Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Su Gudžiūnuose gyvenančia poete, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma SINICKIENE susitinkame, kaip ji rašė viename savo eilėraščių, snaigėms audžiant baltą drobę virš vaizdingo Kėdainių senamiesčio. Šį peizažą, mieli skaitytojai, piešiu Jums neatsitiktinai. Netgi labai tyčia – abi su Vilma esame iš tų, kurios širdimi išgyvena smulkmenų stebuklą. Stebėdamos lengvai iš dangaus besileidžiančią snaigę jaučiame akimirkos, o drauge ir joje telpančio viso gyvenimo pilnatvę. Ši akimi neregima sielų bendrystė mudvi suveda nebe pirmąsyk. Tad prie kvapnios kavos puodelio susėdame labiau kaip bičiulės, pamiršusios oficialius žurnalistės ir pašnekovės amplua bei žodžių tėkmę fiksuojantį įjungtą diktofoną. Buitis plaukia šalia, vos pastebimai išlaikydama materialius savo kontūrus, o mes mėgaujamės pokalbiu, kokiems įprastoje kasdienybėje retai pasitaiko proga: atviru, tikru ir gydančiu, be nutylėtų detalių, apie žmogiškąsias gelmes – tamsias ir pakylėjančias. „Dvi širdys išėjo pasivaikščioti“, – savo mėgstamą frazę dabar ištartų Vilma. „O joms grįžus dienos, regis, tapo sodresnio skonio“, – atsakydama pridurčiau jai aš.

Permainos vijo viena kitą

Nuo paskutinio mudviejų su Vilma susitikimo prabėgo keleri metai. Per šį laiką kraštietės gyvenime pasikeitė daug kas. Tada, meistriškai tramdydama didžiulį jaudulį, kandžiai savikritiška, bet deganti troškimu atverti sielą ir pasirengusi būti nesuprasta, moteris man pasakojo apie savo pirmą poezijos rinkinį, o šiandien jau verčiu ketvirtosios Vilmos eilėraščių knygelės puslapius. Dar gudžiūniškė grįžo mokytojauti ir savo dienas vėl pripildo prasmės su dosnia meile ir brandžia išmintimi ugdydama jaunąją kartą. Moteris atrado ir vidinių jausenų pusiausvyros svarstykles – kasdienius ilgus pasivaikščiojimus Gudžiūnų apylinkėmis, kai lieka tik ji, širdies monologas ir įsidūzgusį minčių avilį raminantys pažįstamų vietų horizontai.

„Vilma, išleidusi pirmą poezijos knygą, jautėtės nedrąsiai, virpėjote vien nuo minties, kai Jūsų paprašydavo balsu pasidalyti eilėmis prieš publiką. O kaip dabar?“ – pasiteirauju.

Du Vilmos eilėraščiai jau suskambo dainuojamosios poezijos atlikėjų Gitanos ir Giedriaus Morkių (pora kairėje) repertuare. Jei ne Vilmos vyras Dalius (dešinėje), paskatinęs išleisti pirmąjį eilių rinkinį, gudžiūniškės poezija greičiausiai būtų likusi nutylėta./Asmeninio archyvo nuotr.

„Viešai skaityti savo poezijos dar lygiai taip pat nedrįstu – jaučiu jaudulį, bet skaityta klausytojams jau kur kas daugiau nei tada, – atsako Vilma. – Pristačiusi trečiąją knygą, buvau pakviesta tapti Kėdainių rajono literatų klubo „Varsna“ nare. Dabar esu tarp šių garbingų krašto žmonių. Tik ne visada iš Gudžiūnų galiu atvažiuoti į mieste vykstančius klubo susitikimus. Noro daug, o laiko pristinga, nes vėl pradėjau dirbti mokykloje Miegėnuose. Pamokos, grįžti, atsipūti ir vėl sėdi ruoštis kitai dienai. Atnaujinus mokymo programas, yra daug pasimetimo, ieškome medžiagos, sukame galvas, kaip ir ką geriausia vaikams pateikti.

Nors vaikų klasėje nedaug, bet moksleivių turime įvairių: ir labai silpnų, ir stipresnių. Pavyzdžiui, septintokų klasėje yra septyni vaikai, trys iš jų ugdomi pagal specialiąsias programas – kiekvienam individualiai reikia pritaikyti kiekvieną pamoką. Taigi laiko pasiruošti pamokoms reikia daug. Gaila tokių likimo nuskriaustų vaikų, bet džiaugiuosi, kad pavyksta ir su jais rasti nuoširdų ryšį, jie vertina mano pastangas, darbą.“

Padėjo buvę mokiniai

„Dusyk į tą pačią upę neįbrisi“, – pasauliui kadaise tarė senovės graikų filosofas Heraklitas ir Vilma tuo įsitikino. Po dvejų metų pertraukos grįžti į klasę tapo kebliau nei atrodė – pirmasis rugsėjis buvo perlietas ašaromis.

„Pradžia buvo sunki. Supratau, jog pora metų mokykloje – didelis laiko tarpas, – neslepia pašnekovė. – Nors grįžau į tą pačią mokyklą, kurioje ir dirbau, kur kolegos pažįstami, bet radau labai pasikeitusius vaikus. Užaugo ta karta, su kuria dirbdama jaučiausi laisvai – kaip žuvis vandeny. Tad reikėjo labai prisitaikyti.

Verkta buvo nemažai. Maniau, pasiduosiu, nes nebemoku, nebesugebu – man nepavyks, – apie sugrįžimą apkartinusias mintis pasakoja pedagogė. – Vaikai sudėtingi – su elgesio, emocijų sutrikimais, kai kurie mokiniai buvo visiškai nevaldomi… Išties sviro rankos. Žinote, kas man padėjo? Mano jau suaugę buvę mokiniai, – maloni nuostaba užlieja pašnekovės akis. – Jie, pasirodo, yra tų vaikų dėdės ir tetos. Tad kai buvę mokiniai padarė savo darbą ir papasakojo šiems vaikams, kokia aš esu iš tikrųjų, mano mokiniai nurimo.

Aišku, jie savo charakterio nepakeitė, bet man tapo labai geri, nebežiūri į mane kaip į priešą – jau ir to užtenka. O aš vaikus kaip mylėjau, taip ir myliu. Niekas nepasikeitė. Mokiniai man – tarsi savi vaikai. Kiekvieną apkabinu, priglaudžiu, pajuokauju. Kai kurių net tėvelius mokiau. Tai supratusi pajuntu, koks už nugaros solidus gyvenimo kraitis.“

Dažnai kalbuosi ir su Dievu. Žvelgiu į dangų dėkodama jam, kad esu tokia, o ne kitokia, kad turiu šalia savęs aplinką, kokią turiu, kad turiu rankas, kuriomis galiu apkabinti, akis, kuriomis galiu matyti šio pasaulio grožį, burną, kad pasakyčiau tai, ką pasakau.

V. Sinickienė

Vaikams trūksta tėvų

Vilma džiaugiasi iki šiol išsaugotu ryšiu su buvusiais mokiniais, o kai kurie susitikimai ypatingi – tarsi iš knygų.

„Kartą kieme laukiau, kol vyras iš garažo išvarys automobilį. Matau, pravažiavo visureigis, sugrįžo atbulas ir įsuko į kiemą. Tai mano buvusi auklėtinė su šeima. Ką tik iš oro uosto, aplankiusi tėvelių kapus, uždegusi žvakeles. Pribėgo, apsikabino ir sako: „Kiek kartų aš važiavau pro šalį, Jūs visada kieme. Toks jausmas, kad manęs laukėt.“ O išsiskiriant tarė: „Jūs tik būkit, aš rasiu, kaip Jus aplankyti.“ Tas vaikas – visiškas našlaitis: nei tėčio, nei mamos, jau seniai. Iš dalies aš jai atstojau mamą nuo 6-tos klasės. Užaugo geras žmogus, graži mergina, gera mama. Tokie susitikimai labai sustiprina“, – jaudinančiomis akimirkomis pasidalija Vilma.

Savo mokytojos nepamiršo net ir padaužos, kėlę galvos skausmą pedagogams ir vertę gūžčioti pečiais spėliojant, kas gi iš šių vaikų išaugs.

„Mane operavo. Vos pabudau po narkozės, iškart įdėjau nuotrauką į feisbuką iš ligoninės palatos. Tuoj sulaukiau žinutės: „Mokytoja, ar Jums tikrai viskas gerai?“ Rašė buvęs mokinys. Vėliau atvažiavo į svečius, atvežė saldainių, apsikabinom, pasijutau visai mažytė, nes jis jau už mane kone dvigubai didesnis, – nusijuokia Vilma. – Šitas, kuris dalies pedagogų buvo nurašytas visomis prasmėmis… O užaugo puikus, kitą atjaučiantis žmogus.

Dabar aš turiu penktokėlius. Jie vėl kitokie: kitaip mieli, kitaip viską supranta, pasinėrę į technologijas. Bet jie vis tiek vaikai – pribėga, apsikabina. Man labai patinka toks ryšys. Aš nepakeisiu savęs – tokia gimiau, tokia ir mirsiu.

Pastebiu, jog kai kuriems vaikams trūksta bendravimo su tėvais – jie jaučiasi emociškai apleisti. Tėvai tarsi yra, tačiau drauge jų ir nėra. Vaikams reikia artimo žmogaus šalia, žmogaus, kuris juos suprastų, girdėtų ir jaustų, – namie neatlieptus emocinius šiuolaikinių vaikų poreikius pabrėžia pedagogė. – Aš niekada nemokėjau vaikų akyse savęs iškelti, bendrauti per atstumą, nes aš štai esu mokytoja. Stengiuosi vaikams būti ir mama, ir sesuo, o penktokėliams dabar jau ir močiutė. Negaliu tarp jų ir savęs nubrėžti ribos, nes pedagogas ateina dirbti su žmogumi.“

Atsivertęs naujausią Vilmos poezijos rinkinį skaitytojas drauge su autore atsiduria… klausykloje. „Taip simboliškai atiduodu savo išpažintį skaitytojo teismui“, – taria savo sielą eilėse apnuoginanti kūrėja./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Skaitytojas ir autorius – klausykloje

Naujausią poezijos knygą Vilma išleido vasarą. Rinkinyje – 70 eilėraščių. Leidėjai sumanė originalų knygos viršelio sprendimą, itin taikliu simboliu skaitytojui sufleruojantį kraštietės kuriamos poezijos braižą. Knygos viršelis išsiskleidžia ir autorė su skaitytoju atsiduria bažnyčios klausykloje. Su pirmaisiais eilėraščių žodžiais prasideda autoriaus išpažintis. „Taip simboliškai atiduodu savo išpažintį skaitytojo teismui“, – taria atvirus žmonių atsivėrimus itin branginanti Vilma.

„Josvainiškė Rima Atkucevičienė, taip pat „Varsnos“ narė, man sakė: „Esi labai drąsi.“ Taip, šiame rinkinyje sudėti eilėraščiai itin asmeniški. Jie skirti mano vaikams, mano vyrui, man pačiai, mano išgyvenimams, – vardija Vilma. – Pernai sūnus devyniems mėnesiams išėjo į kariuomenę. Labai nerimavau. Iš šio jausmo gimė eilėraštis. Kartą atmintyje blykstelėjo tragiškas įvykis, kai mano dukra, nutrenkta automobilio, buvo palikta likimo valiai kelkraštyje – vėl gimė eilėraštis. Negaliu pamiršti 2012 metų spalio 17 dienos. Nei vienai mamai, nei vienam priešui šito patirti nelinkėčiau.

Ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai – mano dukra sveika, gyva, ir rugsėjį ruošiasi tekėti, – užplūdus ramybei nusišypso. – Turiu nuostabius vaikus: dvi dukras ir sūnų. Šalia visada mano vyras (sukūriau antrą santuoką), be kurio aš savęs neįsivaizduoju. Su juo galiu būti savimi – nereikia kaukės. Jis supranta kiekvieną mano žvilgsnį, jaučia nuotaikų pasikeitimą ir įkvepia rašyti.“

Savo eilėraščiais noriu pasakyti, kad pirmiausia turime būti žmonėmis – matyti, jausti kitą, o ne abejingai numoti ranka, skubėti kritikuoti, smerkti, nuteisti. Juk kiekvienas turim ydų. Aš taip pat. Ir tai priimu.

V. Sinickienė

Eilėraščiai suskambo dainomis

Vilma išduoda nė vieno savo eilėraščio nemokanti mintinai. „Žaviuosi, kai kiti literatai jausmingai iš minties deklamuoja savo parašytas eiles. Galvoju, Dieve, kokie šie žmonės šviesūs. Vadinasi, jie vaikšto su tuo jausmu, išnešioja, viską išjaučia ir tada parašo. O mano eilės yra akimirka: praėjo, jei neužrašei – nebebus“, – paaiškina kūrėja.

Vilma pasakoja, jog už drąsą viešai pasidalinti savo kūryba likimas ją dosniai apdovanojo – atvedė į gudžiūniškės gyvenimą ne vieną giminingą sielą.

„Mane dažnai kviečia skaityti poezijos ne tik Kėdainių krašte, bet ir į Pasvalį, Pakruojį. Kai kurios eilės netgi virto dainomis, – atskleidžia pašnekovė. – Per pirmą knygos pristatymo renginį savo gimtojoje Šlapaberžėje susipažinau su dainuojamosios poezijos atlikėjais iš Ginkūnų (Šiaulių r.) Gitana ir Giedriumi Morkiais. Nuo tada mes neišskiriami. Mūsų sielos visada šalia, – brangiu turtu – nuoširdžia draugyste – pasidžiaugia Vilma. – Viešai jie dainavo jau du mano eilėraščius. Daina tapo antrojo poezijos rinkinio kūrinys „Pasikalbėk“. Labai gražiai skamba. Kaskart klausydamasi verkiu. Gitana ir Giedrius žino, kokia aš esu, tad būtent tokios melodijos skamba ne šiaip sau.“

Sielos papeckiojimai iš Dangaus

„Vilma, bet jei ne išleisti pirmąją knygą tada švelniai pastūmėjęs Jūsų vyras, kiek daug brangių žmonių būtumėte nepažinusi. Didelis praradimas, sutinkate?“ – klausiu kūrėjos.

„Vien dėl tokių žmonių buvo verta su savo kūryba atsiverti viešai, – taria balsu, kuriame nė kruopelytės dvejonės. – Nors aš likau tokia pati – iki kaulų smegenų kaimo vaikas. Savo eilių neaukštinu, laikau jas papeckiojimu. Tai psichoanalizė, savęs iškrovimas, kad pačiai būtų geriau ir palengvėtų. Mano poezija nėra kažkokia moderni. Težinau, kad man šias eiles diktuoja Dangus. Atsisėdu, mane perpila šiluma, kažkas padiktuoja – aš tik užrašau.“

Jaučiasi kitokia

Vilma prasitaria dažnai besijaučianti kitokia nei daugelis. „Kitokiam būt nepaprastai sunku“, – vieną iš savo eilėraščių pradeda ji. Tačiau buvimas juoda avimi baltoje bandoje moters seniai nebetrikdo.

„Esu patriotė iki kaulų smegenų. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, man gera būti ten, kur mano protėvių kapai, – sako Vilma. – Gimtojo krašto žemėje guli ir mano tėtis. Per šventes kalbinu vyrą: „Važiuojam – reikia žvakes uždegti ant tėčio kapo. Juk ir jam Kalėdos – bus šviesiau, šilčiau.“ Gal kam nors tai atrodys juokinga, gal naivu… Su metais vis labiau džiaugiuosi tuo, ką turiu: mane supančiais žmonėmis, namais, į kuriuos grįžtu, – apie gyvenimo patirties subrandintas vertybes ramiai kalba moteris. – Aš esu kitokia, viską matau kitaip, ne kiekvienas mane supranta, ne kiekvienas priima mano požiūrį. Aš jaučiu širdimi. Kaip savo kūrinyje „Mažasis princas“ sakė rašytojas Antoine de Saint-Exupery, matyti galima tik širdimi – tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Aš tokia.“

Naujausią poezijos knygą Vilma išleido vasarą. Rinkinyje – 70 eilėraščių. Leidėjai sumanė originalų knygos viršelio sprendimą, itin taikliu simboliu skaitytojui sufleruojantį kraštietės kuriamos poezijos braižą. Knygos viršelis išsiskleidžia ir autorė su skaitytoju atsiduria bažnyčios klausykloje.

Aut. past.

Su autore bręsta ir eilės

„Kalbėdama apie savo pirmąjį poezijos rinkinį, užsiminėte, jog vėlesniuose eilės jau bus kitokios. Kaip pasikeitė eilėraščiai? Koks tas virsmas?“ – paprašau įvertinti.

„Taip, eilėraščiai keičiasi, nes keičiuosi aš, – atsako autorė. – Pirmoje knygoje buvo tokie jaunatviški pasvaičiojimai, o ketvirtas rinkinys – rimčiausias: senstančio, brandaus žmogaus pamąstymai apie tai, kas dabar yra, kas man rūpi, skauda, kas man džiugu. Išgyvenimai čia kitokie, išraiškos formos kitokios, – detaliau paaiškina kūrėja. – Šiais eilėraščiais noriu pasakyti, kad pirmiausia turime būti žmonėmis – matyti, jausti kitą, o ne abejingai numoti ranka, skubėti kritikuoti, smerkti, nuteisti. Juk kiekvienas turim ydų. Aš taip pat. Ir tai priimu. Džiaugiuosi, kad mane tokią priima mano artimieji. O aš priimu juos.

Mano vyras žino, koks emociškai sekinantis mano darbas. Grįžtu po pamokų namo ir kartkartėmis tiesiog sėdžiu žiūrėdama į vieną tašką. Tad vyras stengiasi mane sutikti su šiltais pietumis, kokius jam pavyksta paruošti. Labai branginu mudviejų ryšį. Apie tokį ir svajojau, – savo moteriška laime pasidalina Vilma. – Visokių bėdų kartu išgyvenome, tačiau sunkiausiomis minutėmis palaikėme vienas kitą, buvome šalia.“

Mamos širdį kausto nerimas

Su Vilma atrandame dar šį tą bendra – abi žavimės Vytauto Mačernio filosofinėmis įžvalgomis, kurias šis lietuvių rašytojas įvilko poezijos rūban. „Mokėkime gyventi net ir dūžtančiose formose“, – sudėtingais laikais įkvėpti stengėsi jis. Regis, būtent dūžtančių formų aušros sulaukėme dabar: karo žiaurumų grimasos, ekonominio sunkmečio grėsmė, žmonių nusivylimas ir paguodos ieškojimai.

„Vilma, kaip Jūsų jautri siela išgyvena tokią tikrovę?“ – klausiu pašnekovės. „Saugau save ir neseku blogų naujienų. Mano sūnų bet kada gali pakviesti grįžti tarnauti Lietuvai ir jis eis, jeigu reikės. Taigi man, kaip mamai, labai neramu dėl to, kas vyksta Europoje, – sako Vilma ir pripažįsta, jog pačiai, kaip ir daugeliui, reikia ieškoti šviesos žiburių sudėtingų pasaulio įvykių aptemdytoje kasdienybėje. – Nežinau, ar aš kaip žmogus turiu tos vidinės šviesos. Manyje yra ir gana daug tamsos, bet aš užgniaužiu ją ir bandau sėti šviesą, nes kitiems to reikia – mano vaikams, mano mokiniams.“

„Mane dažnai kviečia skaityti poezijos ne tik Kėdainių krašte, bet ir į Pasvalį, Pakruojį. Kai kurios eilės netgi virto dainomis.

V. Sinickienė

Kasdienis skambutis mamai

Pašnekovė atskleidžia itin skaudžiai išgyvenusi tėčio netektį, o ryšys su mama kuo toliau, tuo labiau tik tvirtėja.

„Mano mamai 84-eri. Aš kiekvieną dieną jai skambinu. Anksčiau gal tokio ryšio su mama nebuvo. Patirtis ir amžius daro savo. Aš buvau visokia, mano gyvenime buvo visko ir su mama buvo visko, tad toks ryšys, koks yra dabar, atsirado neseniai. Taip, mama dabar irgi būna visokia, bet aš žinau, kad ji viena. Tad skambinu, o jei kokią dieną nepaskambinu, mane sąžinė graužia, – atvirauja pašnekovė. – Buvo lapkričio 1-oji. Mano vyrui kilo mintis įamžinti šeimą prie tėčio kapo: aš, mano sesė, svainis ir mama. Paskui žiūrėjau į tą nuotrauką ir galvojau, kad tokios fotografijos dabar aukso vertės, nes bet kada vietoje vieno iš mūsų gali tebūti tuštuma.

Gal tai jau senatvinis marazmas, – sarkastiškai save per dantį patraukia Vilma. – Bet iš tiesų labai branginu žmones, kuriuos turiu šalia.“

Mama eilėraščius mokosi mintinai

„Vilma, o ką mama mano apie dukros kūrybą?“ – teiraujuosi poezijoje sielą apnuoginančios gudžiūniškės.

„Mama mano eilėraščius mokosi mintinai, – nusišypso. – Iš dalies tam, kad visiškai neprarastų atminties, bet taip pat mama man sako: „Vaikeli, kur tu tokius žodžius randi, kaip tau taip išeina parašyti?“ Mama mano tekstus skaito galbūt dažniau nei sesė, – pasvarsto Vilma. – Mudvi su seserimi labai skirtingos – ji žemiškesnė, bet matau, kad širdy taip pat vertina mano kūrybą. Turiu nuotrauką, kai per knygos pristatymą sesuo stovi apsiverkusi. Sakė, ašaros riedėjo todėl, kad didžiuojasi manimi kaip seserimi.“

8 000 žingsnių į save

Atokiai nuo miesto šurmulio Gudžiūnų kaime gyvenanti Vilma švyti atradusi gydančią ilgų pasivaikščiojimų gamtoje galią.

„Pasivaikščiojimai tapo tvirtu įpročiu. Jei kokią dieną neišeinu, viskas – dūstu. Einu bet kokiu oru. Kasdien stengiuosi įveikti po 8 000 žingsnių.

Prasidėjo viskas nuo to, kad labai reikėjo numesti svorio, bet atėjo laikas ir kilogramai patys nukrito, o svoris dabar stabiliai laikosi, – pasakoja Vilma ir pabrėžia, jog šie pasivaikščiojimai nėra vien mankšta. – Tai ir pokalbis su savimi, kai apmąstau darbe įvykusias situacijas, analizuoju savo poelgius, galiausiai – susitaikau su savimi, nusiraminu.

Eidama laukais dažnai kalbuosi ir su Dievu. Žvelgiu į dangų dėkodama jam, kad esu tokia, o ne kitokia, kad turiu šalia savęs aplinką, kokią turiu, kad turiu rankas, kuriomis galiu apkabinti, akis, kuriomis galiu matyti šio pasaulio grožį, burną, kad pasakyčiau tai, ką pasakau.

Šių pasivaikščiojimų reikia ir mano kojoms, ir protui, ir širdžiai – visam mano netikusiam sutvėrimui.“

Pasimėgavusios popiečio kava jaukioje senamiesčio kavinukėje, su Vilma šiltai atsisveikiname. Savo damos kantriai laukęs mylimasis užveda automobilio variklį ir sniegu užklotais keliais atsargiai veža Vilmą namo, kad iki sutemų ji dar spėtų išsiruošti į sporto bei savianalizės seansą.

3 Komentarai

  • Dukra nebloga ;-*

  • Glušė

    • Pažystu abu ok šeima

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video