Grafikos darbai, kupini tautinės simbolikos

 Grafikos darbai, kupini tautinės simbolikos

Sertifikuota amatininkė, tautodailininkė Adelė Bražėnaitė-Gančierė sakė, jog kurti raižinius jai patiko nuo pirmųjų kartų – menininkę sužavėjo tiek pati technika, tiek jos vizualios galimybės papasakoti istoriją./Asmeninio archyvo nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Į Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centrą Arnetų name gausiai rinkosi tautodailės gerbėjai. Čia vyko sertifikuotos amatininkės, tautodailininkės Adelės Bražėnaitės-Gančierės tradicinės lietuvių liaudies grafikos parodos „Rytmetys“ pristatymas ir kūrybinės dirbtuvės. Kraštiečiams buvo įdomu klausytis autorės kūrybinio kelio istorijos, sužinoti, kas paskatino ją imtis šio daug kruopštumo reikalaujančio amato, o tada ir patiems išbandyti raižymo meno ypatumus ant liepos medžio lentelės.

Pilni tautinės simbolikos

Pristatydama parodą Adelė teigė, jog konkrečios savo darbų tematikos ji nėra apsibrėžusi, kūrėja mėgsta kurti įvairius ir skirtingus vaizdinius, tačiau kiekvienas tautodailininkės kuriamas lino ar medžio raižinys turi juos visus apjungiantį aspektą – jie visi pilni tautinės simbolikos.

„Jei kalbėtume apie konkrečią kūrybinių darbų tematiką, tikriausiai tokių išskirčiau keturias.

Tai – pasakų iliustravimas, šventųjų vizualizavimas, gyvybės medžio simbolika bei spalvotos kompozicijos“, – vardija menininkė.

Sertifikuota amatininkė, tautodailininkė Adelė Bražėnaitė-Gančierė./Asmeninio archyvo nuotr.

Įvairios tematikos

Adelė pažymi, jog šventųjų paveikslai – viena svarbiausių kūrybos dalių raižiniuose.

„Kadangi būtent nuo šventųjų paveikslų ir prasidėjo medžio raižinių istorija Lietuvoje XX amžiuje.

Tuo tarpu gyvybės medžio simbolikos darbai vizualiai artimi kiekvienam lietuviui, šiuos paveikslus ypatingai mėgsta patriotiški žmonės, mylintys Lietuvą, ar užsienyje gyvenantys išeivijos lietuviai.

Na, o spalvotos kompozicijos – dažniausiai gėlių simbolika, norint vizualizuoti bei lyg įamžinti lietuviškos gamtos grožį ir spalvingumą, kuris, atrodo, toks išskirtinis.

Kurdama šventųjų paveikslus, žvelgiu į senąsias medines lietuvių liaudies šventųjų skulptūrėles, o kurdama tradiciniu būdu, siekiu išsaugoti tautos palikimą, kas man labai svarbu.

Kurdama gyvybės medžio simbolikos kūrinius ar spalvotas kompozicijas, daug skaitau, daug domiuosi įvairiausiais šaltiniais, kadangi noriu perteikti kuo daugiau lietuvybės savo darbuose“, – teigia tautodailininkė.

Iliustruoja pasakas

Paskutiniu metu Adelė daugiausia kuria raižinius pagal lietuvių liaudies pasakas – jų savitumas bei istorijos platumas ir simbolizmas įkvepia kūrėją jas vizualizuoti: „Kadangi esu sužavėta plačiai bei nuosekliai pasakojama istorija, kiek daug pasakose esančių simbolių, kuriuos greitai skaitydami galime tiesiog netyčia praleisti, – pasakos siužeto vizualizavimas raižinyje man leidžia atkreipti dėmesį būtent į tai“.

Šiandien tautodailininkė yra sukūrusi nemažai pasakų iliustracijų, tarp jų ir tokios garsios pasakos kaip „Raudonkepuraitė“, „Jūratė ir Kastytis“, „Eglė žalčių karalienė“, „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas…“

„Tradiciniai lietuvių liaudies menai mano gyvenime atsirado tikriausiai pačiu tradiciškiausiu būdu. Liaudies menais pradėjau užsiimti nuo mažų dienų. Užaugau keturių vaikų šeimoje, kur kiekvienas nuo mažens mokėmės tradicinių liaudies amatų iš pačio artimiausio žmogaus – mamos“.

Adelė

Neapsiriboja viena meno sritimi

Adelė pasakojo, kad vaikystėje išbandė daug įvairių meno sričių, tačiau genai pasirodė stipresni.

Užaugusi lietuvių liaudies meną mylinčių žmonių šeimoje mergina pasuko tautodailės keliu ir iki šių dienų su didžiausiu malonumu puoselėja liaudies tradicijas.

Tiesa, tautodailininkė neapsiriboja vien medžio raižyba. Menininkė taip pat užsiima margučių skutinėjimu ar margina juos vašku, karpo langų užuolaidėles ir lentynų papuošimus.

Visos jos meno sritys yra sertifikuotos, kaip tautinio paveldo produktai. Adelė savo kūrinius yra pristačiusi daugybėje pasaulio šalių – nuo Jungtinių Amerikos Valstijų iki pat mažiausių Lietuvos bendruomenių bet kuriame pasaulio krašte.

Išmokė mama

Kalbant apie genus, Adelė – antros kartos raižinių meistrė, o šio amato išmoko iš mamos garsios Utenos krašto tautodailininkės, meno kūrėjos Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės.

„Tradiciniai lietuvių liaudies menai mano gyvenime atsirado tikriausiai pačiu tradiciškiausiu būdu.

Liaudies menais pradėjau užsiimti nuo pat mažų dienų. Užaugau keturių vaikų šeimoje, kur kiekvienas nuo mažens mokėmės tradicinių liaudies amatų iš pačio artimiausio žmogaus – mamos.

Mano kūrybinis kelias prasidėjo nuo mažų žirklučių rankose. Būdama vos kelerių metų jau susipažinau su tradiciniais karpiniais, kuriuos kūriau visą vaikystę. Su savo darbais, nors ir buvau dar labai jauna, dalyvavau daugybėje parodų Lietuvoje bei užsienyje: Vokietijoje, Rusijoje ir kitur.

Vėliau pradėjau raižyti margučius, vesti skutinėtų margučių edukacijas respublikinės Dainų šventės Vilniuje ir Lietuvos kultūros dienose Mogiliove Baltarusijoje metu.

Taip pat paauglystėje užsiėmiau lipdytine keramika. 2012 metais tapau tarptautinio vaikų ir jaunimo kalėdinių kūrybos darbų konkurso „Kalėdinė Trakų pilies pasaka“ laureate.

Per pastaruosius metus Adelės kūryba sulaukė reikšmingų įvertinimų: respublikinėje K. Šimonio parodoje-konkurse meno kūrėjai buvo paskirta pirmoji vieta, tarptautiniame „MArteLive Europe“ konkurse tautodailininkės kūriniai atrinkti tarp trijų geriausių jaunųjų menininkų šiaurės Europoje.

Aut. past.

Tai buvo pirmasis didžiausias apdovanojimas tuo metu. Kiek vėliau buvau apdovanota pirmąja vieta už skutinėtus margučius Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“.

Sulaukusi septyniolikos, pirmą kartą pabandžiau sukurti medžio raižinį. Tada edukaciją Utenos tradicinių amatų centre „Svirnas“ vedė mano mama“, – prisiminimais dalijasi Adelė.

Neatsiejama gyvenimo dalis

Tautodailininkė sakė, jog kurti raižinius jai patiko jau nuo pirmųjų kartų – menininkę sužavėjo tiek pati technika, tiek jos vizualios galimybės papasakoti istoriją.

„Pirmuosiuose mano medžio raižiniuose vyravo gyvybės medžio simbolika, vėliau pradėjau daugiau kurti pagal žymiausių Lietuvos poetų eiles ar lietuvių liaudies pasakas, o tada didelį dėmesį skyriau šventųjų paveikslų kūrimui.

Galiu drąsiai sakyti, jog šiandien tikrai nebegaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be kūrybos.

Kūryba man tapo neatsiejama gyvenimo dalimi – joje geriausiai išreiškiu savo emocijas, ieškau pati savęs, nusiraminu bei atsipalaiduoju.

Džiaugiuosi galėdama sakyti, jog kūryba bei jos pritaikymas šiandieniniame kontekste yra tiek savęs išreiškimo būdas, tiek ir mano darbas“, – pasidžiaugia tautodailininkė.

Reikšmingi įvertinimai

Per pastaruosius metus Adelės kūryba sulaukė reikšmingų įvertinimų: respublikinėje K. Šimonio parodoje-konkurse kūrėjai buvo paskirta pirmoji vieta, tarptautiniame „MArteLive Europe“ konkurse tautodailininkės kūriniai atrinkti tarp trijų geriausių jaunųjų menininkų šiaurės Europoje.

Svarbu suprasti

Po parodos pristatymo tautodailininkė surengė kūrybines dirbtuves ir mokė pagrindinių raižymo meno ypatumų ant liepos medžio lentelės.

„Nors lino ar medžio raižymas nėra greitas procesas, tačiau sukurti raižinį nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – svarbu tik suprasti, kokių priemonių mums reikia“, – edukacijos „Originalaus tradicinio lietuvių liaudies raižinio sukūrimas nuo idėjos iki atspaudo“ dalyvius ramino Adelė.

Procesas nėra trumpas

„Raižiniui sukurti reikės raižomos medžiagos, pieštuko eskizui nusipiešti, peiliukų išpjaustyti raižomą medžiagą, dažų, kad galėtume jais padengti išraižytą medžiagą ir atspausti, popieriaus atspaudui skurti, volelio dažams paskirstyti bei pačio primityviausio įrankio – medinio ar metalinio šaukšto, kuriuo sukdami ratus ant popieriaus sukuriame jau galutinį atspaudą.

Visas procesas nuo pradžios iki pabaigos tikrai nėra trumpas, galima sakyti, netgi ilgas, tačiau ypatingai įdomus, kadangi kiekviena proceso dalis yra labai svarbi galutiniam rezultatui gauti.

Turime būti nepaprastai atidūs, pavyzdžiui, jei per daug išraižysime lentelę, to nebegalėsime atkurti ar jei užtepsime per mažai dažų ant pačios medžiagos, gausime neryškų atspaudą“, – pabrėžia Adelė.

Centrinė figūra

Pati Adelė, raižydama raižinį, niekada jo nenusipiešia iki pat smulkiausių dalelių.

„Dauguma mano raižinių pradėti raižyti esant nupieštai tik centrinei figūrai, kitas vaizdinio detales tarpusavyje sieju beraižydama.

Kaskart stengiuosi vis iš naujo ir vis giliau įsiglinti į vaizduojamą siužetą, noriu, kad kiekvienas simbolis raižinyje turėtų prasmę, o nebūtų tik dėl to, jog gražiai vizualiai atrodo“, – pabrėžia kūrėja.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video