Giedras susitikimas su žymiu poetu, eseistu, prozininku Donaldu Kajoku

Rūta ŠVEDIENĖ

Pradedu… nuo pabaigos. Iš renginio išėjau lyg iš bažnyčios – tyli, rami, susikaupusi, nuščiuvusi. Ir ne aš viena taip. Kažkas palietė, nuramino, išgrynino, sutaurino. Donaldo Kajoko asmenybė ir talentinga poezija. Gyvenimas tampa be galo gražus, kai pabūni šalia tokių žmonių. Viskas tarsi atsistoja į savo vietas, supranti, kad viskas yra gerai, buvo ir bus gerai. Tokie gilūs ir išmintingi žmonės savo tyliu buvimu taurina, savo daugiasluoksne kūryba įkvepia. Susitikimas su poetu D. Kajoku vyko Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekoje. Renginį vedė bibliotekos darbuotoja Laima Žilytė, eiles skaitė Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių M. Daukšos skyriaus narys Audrius Daukša.

Donaldo Kajoko mintys, išsakytos renginio metu

Literatūra gali keisti požiūrį į pasaulį, bet ne patį pasaulį

Vargu ar visi eilėraščiai, sudėti į rinktinę, gali būti labai geri, paties aukščiausio lygio. Bet jei išleistum knygą vien tik iš pačių viršūnių, tai vargu ar būtų labai gera knyga. Visos knygos, o ir pats gyvenimas turi turėti tam tikrą dramaturgiją: ir viršūnių, ir nusileidimų į slėnį, silpnesnių dalykų, kurie tarsi paruošia kopimui į didesnį aukštį.

Kartais sako, kad literatūra keičia pasaulį. Manau, kad nei šis, nei tas taip sakyti. Literatūra gali keisti tavo kaip skaitytojo požiūrį į gyvenimą, į pasaulį.   Šitai tai gali – pakeisti tavo žiūros tašką. Bet paties pasaulio negali keisti. Todėl aš ir nebandau keisti pasaulio.          

Apie meilę yra visi menai 

Vienaip ar kitaip visi jaučia, kad meilės temos apeiti neįmanoma, anksčiau ar vėliau tai žmogui tampa svarbu. Apie meilę kalba visos pasaulio religijos, visi didžiausi pasaulio protai, filosofai, mąstytojai, rašytojai, poetai. Apie tai yra visi menai. Muzika, teatras ir taip toliau… Manau, kad meilės temos nieks negali apeit.

Nėra nieko, ko dar nebuvo tarta

Esu tikras, kad tas eilutes, kurias esu parašęs, anksčiau arba vėliau yra parašę arba taręs ne vienas žmogus. Neįmanoma sugalvoti, nėra nieko, ko dar nebuvo tarta. Bet eilėraštis yra toks keistas daiktas, kad viena ar kita eilutė jau buvo tarta, bet jų visuma, visų žodžių visuma, kai jau atsiranda eilėraščio energija, ji yra visai atskiras darinys. To pasaulyje dar nebuvo. Va, dėl šito esu beveik tikras. Aišku, tik jei eilėraštis pavyksta. Jei nepavyksta, tai gali būti, kad visi žodžiai jau buvo tarti.

Eilėraštis ištinka

Tiesiog tu jauti, kad eilėraštis pavyko. Ir tu žinai, kad šitą eilėraštį tu jau parašei. Motyvuot, pasakyt kodėl, kaip – niekaip nesugebėčiau. Kartais tai daro, bando analizuoti literatūrologai, kartais nelabai vykusiai. Bet jiems labiau prie jų tinkančias idėjas, koncepcijas, ką jie nori išryškinti. O kada ištinka geras eilėraštis – jis ištinka.

Geras eilėraštis protingesnis už poetą

Geras eilėraštis – jis visada yra protingesnis už tave. Ir tai, ką aš parašiau prieš 20 metų… Žinau, kad tie eilėraščiai, santykinai jauno žmogaus parašyti, protingesni už mane. Anksčiau rašydamas, mąstydamas neužtikau, o po kiek metų skaitydamas užtikau – o jam dar ir tas yra, o aš tada dar negalėjau žinot. Tu tampi tarsi laidininku, kuriuo kaip laidžia medžiaga gali tekėti energija, ta, kuri kosmose, kažkur aukščiau, kuri kažkur yra. Ir į mus yra.

Poezija – jaunų reikalas

Poezijos energija į visus ateina. Bet aš už tai, kad poezija vis tik daugiau rašoma jaunam amžiuj. Jaunam todėl, kad tai yra labai galinga jėga, galingas išlydis, kurį pakelt gali jaunas kūnas. Na, jaunas sakau santykinai – man jaunas žmogus dabar yra ir penkiasdešimtmetis (šypsosi).

Aš kažkada sakiau, nežinau, kiek man buvo metų, gal keturiasdešimt, buvau tokią formulę susikūręs, kad poezija rašoma iki 40 plius minus dešimt metų. Kai pasiekiau 50 metų, formulę pratęsiau, o kai 60 metų – poezijos neberašau, tik prozą.

Nėra prastų poezijos temų

Manau, kad bet koks geras eilėraštis gali būti, nesvarbu, apie ką jis yra. Gali būti apie tai, kaip šuo pakelia koją prie kažkokio krūmo, ar jis kalba apie dangiškus dalykus, vis tiek jis yra geras. Ta pati aukštuminė energija vibruoja per tą eilėraštį. Nesakau, kad yra kažkokios geros ar prastos temos.

Dievas yra

Dėl tikėjimo reikalų. Jaunas būdamas, gal per 30, domėjausi kalbos filosofija, apskritai filosofiniais dalykais, kokius klausimus kelia, ar jie atliepia mano klausimus. Galų gale viskas taip susimaišė, kad aš pamačiau, jog mūsų mąstymas neturi nei vienos tikros žinios. Išskyrus vieną − Dievas yra. Ir netgi jei Dievo nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra žinia.

Man buvo tai labai įdomu atrast. Ir paskui ar tik ne Šliogerio kažkokioj knygoj irgi radau panašia kryptim mąstantį žmogų… Jis maždaug taip sakė: įrodyt aukščiausiosios jėgos egzistavimą neįmanoma, nei paneigti. Tačiau gyventi reikia taip, tarsi Dievas būtų. Man tai labai įdomiai susišaukė su mano jaunatvišku atradimu. Nes nėra, ką galėtume logiškai teigti, įrodyti nuo pradžios iki galo.

Eilėraščio rašymo mechanika

Kalba yra labai keistas darinys. Kalba trūkčioja, nutrūksta ir vis tiek visi galvoja, kad ten yra tas ryšys, o jo gali nebūt, ir vis tiek toliau logiškai kažką įrodinėja. Man daug svarbesnės tos žinios, kurios ateina ne per kalbą, o per kažkokias kitas patirtis. Galima jas vadinti religinėmis, galima vadinti meninėmis, galima kasdieninėmis, galima sapno patirtim.

Tiesiog ateina kažkokia žinia, kuria tu neabejoji, bet tu jos negali tiksliai suformuluot, kad kitas ją lygiai taip pat priimtų. Kartais dėl to ir rašomi eilėraščiai. Tu gauni tarsi kažkokią jėgą, kažkas atvibruoja tavim, o tu nežinai, kaip tą pačią jėgą kitam parodyt, pasidalint.

Tada atsiranda žodžiai, atsiranda vaizdai, atsiranda eilėraščio struktūra. Ir tada tame eilėraštyje ir yra tai, kas tavim atvibravo. Svarbu, kad kitas patirtų, kad ir į jį kažkas atvibruoja. Mano tokia yra eilėraščio rašymo mechanika.

Žmoguje didieji slėpiniai

Nesu iš tų rašytojų, kurie labai konkrečiai prieš kažkokią santvarką rašo ar akivaizdžiai skatina maištui žmones. Aš šito nedarau. Greičiau skatinu, kad žmogus maištautų prieš save – atsigręžtų į save, vis dėlto tenai yra didieji slėpiniai…

Kas tu toks?

Esu parašęs trilogiją romanų, o vienas mano romanas tarsi paskandintas eseistikos knygoje, kuri vadinasi „Rojus ruduo“. Kadangi tai eseistinis romanas, jo niekas romanu ir nelaiko. Tai gal pakalbėsiu apie tuos tris romanus, kuriuos vadinu trilogija.

Ten veikia skirtingi asmenys, tiesa, kartais persipina, bet ne tai yra esmė. Norėčiau papasakoti tokią papasakotą istoriją, kuri man labai patiko, po kurios man pradėjo aiškėti mano trilogija. Tarkime, koks Niujorkas, Paryžius ar Vilnius – nesvarbu. Vaikšto korespondentas ir klausinėja visų: kas yra svarbiausia pasaulyje? Įvairiai žmonės sako. Jis pamato vienuolį, einantį ta gatve, prieina prie jo ir sako – va, kas svarbiausia pasaulyje, gal jūs pasakysit? O tas sako: o kas tu toks? Korespondentas prisistato vardu ir pavarde. Vienuolis atsako: tai tavo vardas ir pavardė, o kas tu? Sako, aš korespondentas. Ne, sako, tai tavo profesija, o kas tu toks? Sako, žmogus. Ne, tai tavo zoologinė priklausomybė, o kas tu toks? Tas visai jau truktelėjo pečiais… O vienuolis ir sako – štai tas ir yra svarbiausia pasaulyje, šis klausimas − kas tu toks. Tada ir aš pradėjau suprasti, kodėl aš rašiau tuos tris romanus, kodėl norėjau papasakoti truputėlį kitokią istoriją, nekasdienę. Ten vyksta kažkas tokio, kas yra, kaip čia pasakyti – stebuklingo, netikėto, na, nesąmonė: vienas veikėjas gali laiką sustabdyti, kitas yra ištrintas, atsiranda visokių nesybių – kurių gyvenime mes nematom ir kurių nėra. Lyg ir nėra…

Taigi, kai aš pradedu klausti, kas tas žmogus, ima aiškėti, kad jis yra po kažkuo paslėptas. Reikia kasdienybę, įprastybę truputį į šoną pastumti ir pasižiūrėti, kas tame žmoguje darosi. Taigi tuose romanuose aš ir bandžiau pastumti kasdienybę. Tarkime, pirmasis vadinasi „Kazašas“, transkripcija to klausimo: „Kas aš?“. Pastūmus įprastybę į šoną, kartais per sapnus, meditacines ar kitokias specifines patirtis ima vertis kitokie dalykai. Kiekvienam savas kelias.

Nesybės

Antrame romane − „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ −  atsiranda visokios nesybės, arba „annatos“, sanksrito kalba. Mes galvojam, kad mes galvojam. Tam romane vienas žmogus sako: mes negalvojam, visos mintys mums ateina. Man buvo įdomu pasižvalgyti po tas anatas, pasidariau net atskirą sąsiuvinį su jomis, tos annatos tiek Rytų filosofijoje, tiek mūsų kasdienybėje. Tai ne kas kita, kaip mūsų sapnai, mūsų sąmonės kertelės, prispaustos pačios kasdienybės.

Gali sutverti monstrą

Tada prireikė man ir trečio romano − „Skudurėlių šventė“. Tai romanas ne apie kasdienybę, ne apie realų gyvenimą, o apie gyvenimą, kuris nekasdienis. Vienas žmogus ten įgyja gebėjimą sustabdyti laiką. Ką mes galime padaryti, įgiję tokį gebėjimą? Susikrauti milžiniškus turtus, tapti geriausiais pasaulio kovotojais, pokerio lošėjais, daryti politinę įtaką, sukelti revoliuciją. Atsiveria galios tarsi turėtum burtų lazdelę.

Galų gale jis pamato, kad, turėdamas tą burtų lazdelę, jis gali kažką sutvarkyti, bet kitam gale – kažką sužeist ar sulaužyt. Žodžiu, jeigu tu turėtum galią sutverti pasaulį, pats, va dabar, Dievo galios tau būtų duotos, tai ar nebūtų taip, kaip Česlovas Milošas rašė: galvotum, galvotum, galiausiai atsisėstum kokioj kavinėj, stebėtum pro šalį einančius žmones ir nieko netvertum…

Nes pamatytum, kad sutversi monstrą, norėdamas padaryti gerą dalyką. Taigi tie trys mano romanai – nekasdienės situacijos, kur žmogus pastatomas truputį į kitokią poziciją ir ima vertis mūsų sąmonės kertelės, pasąmonės, kolektyvinės pasąmonės kertelės, kolektyvinės atminties dalykai. Kai mes šiek tiek apsinuoginam, atsiveriam ir nebijom pabūt su savim, prisipažinti, kad visokie esame – jei ne pridirbę visko, tai bent ne kartą mintyse nusidėję…