Gėdos pasas vaikams, arba kaip bausti vaikus už tėvų „nuodėmes“?

 Gėdos pasas vaikams, arba kaip bausti vaikus už tėvų „nuodėmes“?

Darius Radkevičius, Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas

Darius Radkevičius, Rizikos valdymo ekspertas, psichoterapeutas

Psichologai jau seniai trimituoja, kad karantinas ypatingai padidino smurto namuose kreivę, kad namuose uždaryti vaikai praranda socializacijos bei mokymosi įgūdžius.

Pandemija ir ribojimai tęsiasi dvejus metus. Vaiko gyvenime dveji metai yra labai daug. Dveji metai, kai nežinai, ar gali apsikabinti su bendraamžiu. Kai baugiai dairaisi slėpdamas apykaklėje veidą autobuse, nes pamiršai kaukę. Kai pikti dėdės ar tetos iškoneveikia, kad ją ne taip dėvi ar tiesiog pamiršai.

Kai per pamokas rasoja akiniai ir trūksta oro. Kai gyveni tarsi nematomoje dėžėj, kuri neleidžia išsiveržti už jos sienų. Kai žaidi su draugu – jis vienoj tvoros pusėj, o tu kitoj, nes šeimos nesudarė „burbulo“. Kai bijai, jog tėvai gali sunkiai susirgti ir numirti nuo viruso ar vakcinos…

Eilė mokyklų pastebi, kad vaikai po karantino grįžo kitokie, baukštesni, mažiau bendraujantys, „užsidarę“ telefonuose. Labiausiai kenčia 4–9 klasių moksleiviai, nes jie jau pakankamai ūgtelėję, kad suprastų, ko netenka, bet kartu jie dar pakankamai maži, jog galėtų įvardinti ir spręsti savo socialines, emocines ar mokymosi problemas patys.

Tėvai ir mokytojai taip pat išgyvena daugybę netikrumo, baimių ir vaikai jaučia iš jų sklindančias emocijas. Tai dar labiau stiprina jų pačių baimes.

Vyriausybės sprendimas jau 12-mečiams taikyti GP (gėdos pasus) bus dar vienas veiksnys, reikšmingai pabloginsiantis visos visuomenės psichinę sveikatą.

Akivaizdu, kad šis sprendimas niekaip nepakeis situacijų ligoninėse, nes ne dėl vaikų ir paauglių jos perpildytos. Tačiau tai bus dar vienas pleištas, skaidantis visuomenę – jau dabar kai kurie politikai atvirai skatina paauglius konfliktuoti su jų skiepyti nenorinčiais tėvais.

Vienus vaikus pavyks įtikinti, tačiau kitų vaikų pyktis ir neapykanta bus nukreipti į išorę. Vieni gali perkelti priešo įvaizdį į tėvus, kad čia jie kalti, nes kažkodėl neklauso valdžios, nesiskiepija ir taip atima iš jų socialinį gyvenimą, kiti gali jausti pykti ir neapykantą visuomenei, valdžiai, elitui, kuris žemina jų tėvus ir atima jų teises.

Bet jei mes liekame gyventi Lietuvoje, tai pats laikas permąstyti draudimų tautologiją ir surasti kitus, mažiau žalojančius šeimos ląstelę būdus tvarkytis su virusu. Nes mūsų Konstitucija tvirtina: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. 38 straipsnis

D. Radkevičius

Jau pavasarį buvo pastebėtas polinkis vyresnėse klasėse skatinti patyčias tarp skiepytų ir neskiepytų vyresnių klasių moksleivių, kurio ėmėsi kai kurios „gerosios“ auklėtojos, o dabar spaudimas gali paplisti ir tarp jaunesnių.

Vyresnės kartos žmonės dar prisimena sovietinės valdžios siekį pokario metu supriešinti tėvus ir vaikus. Tokios politikos tikslas – auginti naująjį pilietį, kurio vertybes formuotų ne „buržuaziniai nacionalistai“, bet „teisinga“ valdžia. Pilietį, kurio autoritetas būtų valdžia, o ne tėvai.

Tam buvo sukurta ištisa sistema: nuo privalomo darbo motinoms vaikus paliekant lopšeliuose iki ideologizuotų pamokų, kur buvo iškeliami siektini pavyzdžiai, kaip vaikai išduoda nacionalistus tėvus, aiškinama apie „tamsuolius“ tėvus, kurie vis dar tiki „prietarais“, Dievu, o ne mokslu.

Dar XIX a. pradžioje prūsas Carl von Clausewitz rašė: „Pavojus ir atsakomybė nedidina paprasto žmogaus dvasios laisvės ir aktyvumo, bet, priešingai, jį veikia slegiančiai…“

Šių dienų priverstinėje izoliacijoje mes susiduriame su dviem fenomenais – grupine izoliacija ir taip vadinamu „readaptacijos“ fenomenu. 

I. Izoliacija grupėje

Rusų mokslininkas Ivanas Pavlovas, tyrinėjęs žmogaus nervų sistemą ir apdovanotas Nobelio premija, rašė: „Žinoma, patys stipriausi dirgikliai eina nuo žmonių. Visas mūsų gyvenimas susideda iš sunkiausių santykių su kitais, ir tai gali būti labai skausminga“.

Viena iš emocinės įtampos priežasčių grupinėje izoliacijoje yra ta, kad žmonės pastoviai yra vienas kitam prieš akis. Mokslininkas psichiatras Sergejus Korsakovas XIX a. pabaigoje rašė: „viena iš didžiausių kančių būti pastoviai stebimu ir neturėti galimybės pabūti vienam“.

Normaliomis sąlygomis, jei kažkokia emocinė įtampa kyla tarp dviejų žmonių, yra galimybė pasitraukti, pasišalinti, nutolti, eiti į darbą, užsibūti darbe, sportuoti, eiti į jogos užsiėmimus ar pasinerti į kitą veiklą.

Bet šios galimybės dingsta, kai gyvenimas tampa apribotas buto sienomis. Įdomu, kad mokslininkams stebint poliarininkų gyvenimą išaiškėjo svarbus faktas, kad kuo mažiau žmonių stotyje, tuo aukštesnė psichinė įtampa.

Jei jūs auginate šunį, turbūt pastebėjote, kad besipjaunantys šunys pievoje vienas kito nepapjaus, bet besipjaunantys šunys neturintys pabėgimo manevro…

Turbūt toks yra gamtos kūrėjos užmanymas turintis savo logiką ir prasmę.

Taigi, jeigu šeimoje yra vienas narys, linkęs kontroliuoti bei stebėti, ar viskas daroma pagal taisykles… Tada maži tarpusavio konfliktai po truputį pradeda virti, viskas kas neigiamo susikaupė per bendro gyvenimo metus pradeda aštrėti, didėti ir iš nedidelio neigiamo emocijos šešėlio virsta tikra gigantiška Brokeno šmėkla. Blogiausia, kad šių konfliktų aukomis tampa vaikai…

Reikia galvoti, kaip šeimoms padėti, o ne kaip naudoti papildomą psichologinį smurtą skatinant skiepytis. Juk ir didelė dalis vaikų, kaip ir suaugusiųjų bijo skiepo!

II. Readaptacijos fenomenas

Antras fenomenas vadinamas Readaptacijos fenomenu.

Mokslininkams tyrinėjant ilgo plaukiojimo jūrininkus išaiškėjo, kad jų readaptacija praeina tris stadijas:

  1. Įtampos
  2. Atsistatymo
  3. Pripratimo

Daugelis daug dirbančių ir turinčių šeimas turėjo pastebėti šį fenomeną šeimos atostogų metu. Pirmą atostogų dieną galėtume pavadinti „priekaištų“ diena, kai vienas iš tėvų dažnai būna suirzęs, iškyla kaltų paieškos, kodėl pamiršta pasiimti vieną ar kitą daiktą ar pan.

Kitas pora dienų kankina kirbantis susierzinimas (atsistatymo stadija), nežinojimas ko imtis, todėl kai kurie iš anksto suplanuoja atostogas kaip nepaliaujamą judėjimą su visomis įmanomomis ekskursijomis ir aktyvumais.

 Ir tik trečią ar ketvirtą atostogų dieną atrandamas naujas dienos ritmas – pripratimas.

Tyrimai rodo, kad po ilgo plaukiojimo jūreivio ir jo žmonos psichologinis suderinamumas atsistato tik po 25–35 dienų!

Todėl tiems, kurie iki viruso buvo labai „užimti“ darbe ir mažai laiko skyrė šeimai, reikės gana daug laiko „readaptuotis“ šeimoje, negu tiems, kurie skyrė daugiau laiko šeimai. 

O dar pridėkite tokius faktorius, kaip meilužių turėjimas, abejonės, ar verta tęsti šeimyninį gyvenimą, pomėgis išgerti, padidintas dirglumas, pedantiškumas ar agresyvumas…

III. Atvirkštinis fenomenas – nesugebėjimas grįžti į „normalias“ sąlygas

Mokslininkai nustatė ir aprašė atvirkštinį fenomeną, kad po ilgos grupinės izoliacijos žmonės nebenori tęsti prieš tai buvusios veiklos, jų bendra emocinė būklė suprastėjusi, pradeda vyrauti hipochondrinis sindromas, t.y. baimės susirgti viena ar kita liga.

Bėda ne tame, kad Lietuvoje yra veikėjų, save vadinančių duomenų mokslininkais, peršančių pačias ydingiausias psichologiškai idėjas, tokias kaip valdymas per „kontroliuojamą paniką“, bet kad dabartinė valdžia su malonumu imasi tokių ir panašių eksperimentų tikėdama, kad botagas, baimė ir prievarta yra puiki pandemijos valdymo priemonė.

Pilietiškumas, susitelkimas, bendruomeniškumas, demokratija, gerovės valstybė – viskas susandėliuota į kėgebistinį stalčių. Dabar šie žodžiai – simboliai yra iškreipti ir lyg sovieto rankos paliesti: patriotas tapo tolygu fašistui, Tėvynės gynėjas – buržuazinis nacionalistas, stipri tradicinė šeima – buožėmis, laisvas pasirinkimas – į kolektyvo primestą valią, o tiksliau į tai, ką pasako vadas. Tikėjimas dievu, keičiamas į tikėjimą mokslu, lozungai keičia darbus. Viena sena revoliucinė naujiena – visos laisvės keičiamos į seksualines laisves.

Patyčios kaip valstybės politika

Susiduriame su fenomenu, kai žinomiausi žurnalistai, tiesos ieškotojai, kovotojai prieš neteisybę ir korupciją tampa patyčių meistrais.

Galima daryti prielaidas, kad šiuo metu jie patys yra „nupirkti“, kuo daugelis tiki, arba kad buvo stipriai nuskriausti vaikystėje ir dabartinėje sukeltoje didžiulėje viruso baimės akivaizdoje jie staiga pajuto galimybę „atsikeršyti“.

Juk jie dabar autoritetai, media žvaigždės, išaušo ir jų rytas, galimybė parodyti kas yra „kietas“.

Tačiau laikas teka, dabartinės aukos greitai užaugs, valdžia pasikeis. Tačiau pykčio, susipriešinimo ir neapykantos sėklos niekur nedings bei duos savo vaisius. Artimiausioje ateityje tai tikrai nepadės ieškoti bendrystės ir sutarimo. Kiekvienas gyvens kovodamas už save ir vedamas savo pasąmonine keršto idėja.

vada? Tęsti eksperimentą su visuomene galima, jei mes ruošiamės skrydžiams į Marsą ar kitą tolimą planetą.

Bet jei mes liekame gyventi Lietuvoje, tai pats laikas permąstyti draudimų tautologiją ir surasti kitus, mažiau žalojančius šeimos ląstelę būdus tvarkytis su virusu. Nes mūsų Konstitucija tvirtina: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. 38 straipsnis

2 Komentarai

  • Paskaičiau kelis sakinius, pasitryniau akis, dar pažiūrėjau į pavadinimą ir tada prisiminiau, jo, čia Rinkos Aikštė, či vadinasi Lietuvos, europietiškos valstybės portalas ir čia vadinasi straipsniai…..ir čia vadinasi skiepų reikšmės suvokimas.

  • Išsamiai ir logiškai išaiškinta, ką su žmonėmis padarė ir toliau daro neadekvatus laikini valdžiažmogiai.
    Baisiausia, kad dabar jie kėsinasi žaloti ir toliau vaikų sveikatą ir psichiką.
    Gal jau atėjo laikas jų antikonstitucinei veiklai pasakyti: -„STOP“ ?

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video