Etnologė G. Kadžytė papasakojo, kuo ypatingas spalis

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Spalio 1 d. visiems gerai žinoma etnologė, papročių žinovė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Gražina Kadžytė Vilniaus etninės kultūros centro organizuotoje nuotolinėje edukacijoje skaitė paskaitą apie spalvotąjį spalį pavadinimu „Spalis – dailininkas nuo tapybos iki grafikos“. Etnologė apžvelgė tradicinį kalendorių ir papasakojo apie prasidedančio mėnesio įsimintinas dienas bei su jomis susijusius papročius.

Pasakaitė apie išpuikusius lapus

„Ruduo, ruduo po mūsų kojom, visa šviesių spalvų gama“, – taip rašo mano krašto poetė Regina Katinaitė-Lumpickienė, – eilėmis pradėjo G. Kadžytė ir toliau papasakojo pasakėlę: „Kadaise vaikščiojo medžių motina, žiūrėjo, kaip medžiai sprogsta, kaip medžiai žydi ir pamatė, kad svarbiausi darbininkai visuose soduose, miškuose, kaip tiktai pačiuose medžiuose yra lapai. Jie rūpinasi, kad sukauptų medis ir saulės šilumos, ir kitų vertingų dalykų. Be to, jie medžių šakose paslepia paukštelius, leidžia žmonėms atsikvėpti pavėsyje…

Ir štai ji pasakė, kad šitiems kukliems darbininkams padovanosianti dovaną: kai ateis ruduo, aš juos papuošiu karališkų spalvų drabužiais. Ir pasipuošė rudenį mūsų miškai spalvingais lapų drabužiais. Bet… kaip sakoma pasakoj, kartais atsitinka taip, kad mes imame ir išpuikstame. Ir šitie gražūs lapai, į kuriuos visi žiūrėjo, gėrėjosi, aikčiojo, išpuiko ir pasakė, kad daugiau nebetarnaus: „Mes tokie gražūs, patys kaip karalaičiai, kodėl mes turėtume tarnauti? Tegul kiti mums tarnauja“.

Tada medžių motina pasakė: „Ką gi, dovanotos dovanos neatsiimsiu, bet kiekvieną rudenį, nors jūs gausite tą puošnų apdarą, bet jūs jį greit ir prarasite“.

Atūžė rudens vėjai, nupurtė medžių lapus. Jie krito, šnarėjo, skundėsi, bet suprato, kad turi daryti gerus darbus, todėl savimi padengė medžių šaknis, kad jos būtų apsaugotos nuo žiemos speigų.“

Ypatingas miškininkas

Anot etnologės, spalis – rožinio mėnuo: „Kaip gegužę įvairiausių spalvų smulkiomis gėlelėmis žmonės puošdavo namus ir Švč. Mergelės Marijos altorėlius, taip spalį Jos paveikslus dabindavo ryškiaspalvėmis lapų puokštėmis, rinkdamiesi kas vakarą bendrai kalbėti rožinį“.

Papročių žinovė pastebi, jog mums medžių lapai spalį primena, kad esame Lietuvos žmonės, Lietuvos valstybės piliečiai.

„Duok Dieve, kad kiekvienas iš mūsų atsimintume ir tinkamomis progomis, dienomis iškeltume savo valstybės vėliavą kaip tai daro mūsų Lietuvos miškai – geltona žalia raudona, – paragino etnologė. – Beje, esu skaičiusi, pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio, XX a. pab., atsiminimus žurnalistų, kurie anuomet viešėjo pas Kapčiamiesčio miškininką, folkloro ansamblio dainininką Antaną Olšauską. Jis ne vieną yra savo eiguvoje vedžiojęs ir nuvedęs ant stataus kranto prie upelio.

Ant tos atodangos parodydavo į kitą pusę ir sakydavo: „Žiūrėk, ar matai ką nors?“. O ten viršutinėje atodangos dalyje geltonuoja klevai lapais, žemesniame – žaliuoja eglių, pušų juosta, o po to, apačioje, ir krūmų nemažai yra, kurie labai sodriai nuraudonuoja.

Be abejo, nebėra jau to senojo miškininko dainininko, sunkiau jau turbūt būtų surasti ir tą vietą, iš kurios atsiskleistų tas vaizdas, koks buvo sumanytas miškininko.“

Kadangi jau prakalbo apie vėliavos spalvas, G. Kadžytė šokteli į tą laiką, kai medžių lapai jau bus gerokai apdraskyti ir, anot jos, tapyba pereis į grafiką, tai – spalio paskutiniosios savaitės.

„Žinome – mūsų tautos iš tikėjimų, prietarų srities yra tokie pasakymai, kad iki Visų Šventųjų, Vėlinių, jeigu medžiai lapuočiai nenukrečia lapų, o dar, neduok Dieve, ant tų lapų užsninga pirmasis rudeninis sniegas, kuris praneša, kad po mėnesio jau ateis tikroji žiema, tais metais grėstų daugelio žmonių netekimu. Nes jeigu nenukrėsti lapai, tai mūsų protėvių vėlės negali apsigyventi tuose medžiuose, joms reikia medžių plikomis šakomis, tada jos nerimsta ir išsiveda su savimi ir daugiau žmonių. Tačiau daugiau apie tai kalbėsime lapkričio mėnesį“, – grėsmingą prietarą priminė etnologė.

Konstitucijos diena

O šįkart ji norėjo priminti spalio 25-ąją. Tai – Lietuvos Konstitucijos diena.

„Be abejo, tai ne baudžiauninkų, ne kaimo lygmeny, bet žinome, kad nuo LDK laikų, kai buvo parašytas Lietuvos Statutas, LDK tol buvo stipri valstybė, kol jos piliečiai puikiai žinojo savo valstybės Statutą ir juo vadovavosi. Kai prasidėjo savo Statuto, t.y. Konstitucijos, perkratinėjimas, neigimas, individuali veto teisė, kada žmogus nebepagalvoja, ar jis tikrai pagal prigimtinių vertybių nuostatus veikia, patys padėjo sugriauti valstybę.

Bet dar iki XIX a. vid. ar net antrosios pusės, 1863 m. sukilimo, tikru lietuviu buvo laikomas tas, kuris pripažįsta Lietuvos Statutą. Ar mes turime namuose tą mažytę knygelę, LR Konstituciją? Ji tikrai nestora, galima perskaityti per vieną vakarą. Ar mes žinome, kad yra pagrindinis ir pats viršiausias mūsų įstatymas? Jeigu mes jį priėmėme, tai būdami tikri piliečiai, turime jį žinoti, suprasti ir jo laikytis“, – patriotizmo dvasią skleidė papročių žinovė.

Angelų sargų diena

„Grįžkime į spalio 2-ąją, Angelų sargų dieną, – paragino G. Kadžytė. – Be abejo, mes žinome, kad nuo seno angelo sargo vaizdinys yra įsišaknijęs mūsų tradicijoje. Galbūt jis dabar ne tiek sargo, bet turbūt nėra namų, kad nebūtų žvakidės su angelėliu ar paveikslo, skulptūrėlės ar ko nors panašaus. Taigi, angelai veikia mūsų aplinkoje.

Žinome iš senolių paliudijimų, pirmosios Lietuvos Respublikos ir XIX a. biografinių aprašų, kad dažnai, kiek jau būdavo kokių paveikslų, bet prie vaiko lovelės pirmiausia kabodavo paveikslėlis su angelu sargu.

Angelas sargas – didžiulis, gražus, globėjiškas, sparnais apglėbęs, lydi vaikelį per siaurą gyvenimo lieptelį. Dažnai tokius paveikslus dovanodavo arba krikšto tėvai per krikštą savo krikštavaikiui, arba kas nors iš giminių, arba patys tėvai Pirmosios Komunijos dieną.

Lietuvos pirmosios Respublikos metais, prieš 100 metų, XX a. pr., tie mūsų dangiškieji angelai sargai buvo labai gražiai suvesti su žemiškaisiais – policininkais. Turime nemažai užrašymų ir lietuvių tautosakos archyve šalia dainų, papasakojimų apie tuometinį žmonių gyvenimą bei tą gyvenamą metą, jų jaunystę ar vaikystę.

Ir vieną tokį atsimenu: mūsų kraštotyros draugijoje buvo labai aktyvus senosios kartos istorikas dr. Kazimieras Varašinskas iš Šiaulių, kuris labai gražiai pasakodavo, kad štai Šiaulių mieste, be abejo, ir kituose miestuose, miesteliuose visur būdavo policijos įgaliotiniai. Jie būdavo ne šiaip vyrai, bet aukšti, pečiuiti, stiprūs, sportiški, gerai paruošti, išsilavinę.

Tas įgaliotinis padėdavo žmonėms surašyti raštus, jeigu reikia, prašymus ar dar kažką. Jeigu iškildavo kokie ginčai, kurie gresia peraugti į muštynės, iš karto bėgdavo šaukti policininko, kad ateitų ir išspręstų tą klausimą, išsiaiškintų abi pusės. Taigi, tikrai būdavo to kvartalo, miestelio ar kaimelio angelas sargas. Yra daug sakmių, pasakojimų, kaip yra padėjęs angelas sargas, bet ir realiame gyvenime tų pasakojimų yra nemažai.“

Mažųjų brolių diena

Toliau keliaukime per spalį – peržengiame dieną ir atsirandame spalio 4-ojoje, kai yra šv. Pranciškaus, Mažųjų brolių diena.

„O šv. Pranciškus yra pasakęs, kad kiekvienas yra mūsų brolis, ne tik žmogus, bet ir tas gyvūnėlis, kurį prisijaukinom, kurį namuose laikome. Tas gyvūnėlis, kuris nesiduoda prisijaukinti ir nuo mūsų neria kur nors į mišką, tankmę, į krūmus arba iš tolo per lauką mus stebi, bet jis yra mūsų Žemės gyventojas, mūsų brolis.

Jis irgi turi savo misiją šitame pasaulyje ir ją atlieka. Ir ne tik vieną dieną per metus mes turime juos prisiminti, bet ir nuolatos su jais sugyventi ir netgi pasirūpinti, nes mes daug iš jų atimame, – pasakojo G. Kadžytė. – Kodėl ant kelių vyksta susidūrimai su briedžiais, elniais, kitais gyvūnais? Todėl, kad mes, tiesdami savo kelius, neišskaitėme gamtos žemėlapio ir perkirtome gyvūnų kelius. Tiesiog mes iš jų atėmėme galimybę bėgti tuo keliu, kuriuo jie bėgdavo karta iš kartos daug šimtmečių.

Ir daugiau tokių dalykų galima būtų įvertinti, bet yra dar geresnė pasakėlė, kuo mes skolingi savo mažiesiems broliams.

Kai Viešpats sutvėrė pasaulį, jau buvo visa visovė, padovanojo kūriniams ir tam tikrą amžių, nes mes jau nebe Rojuje, kur viskas yra amžina, bet čia yra pradžia ir pabaiga, tam tikras gyvenimo tarpsnis, kuris mums skirtas šitoje Žemėje.

Rankraščiuose esu išskaičius tokių pasamprotavimų, kad žmogui yra skirta gyventi 81-erius metus, o jau po to, ką gyvena žmogus, reikia jam pačiam pagalvoti, ar jis nusipelnė už gerus gyvenimo darbus, ar jam duota proga apmąstyti ir ištaisyti kai kurias gyvenimo klaidas. Taip mąsto mūsų senoliai.

Ruduo yra tas metas, kai darbai baigti, o kad mūsų dienos ir tamsėjantys vakarai nebūtų tokie tušti, mes turime progos apmąstyti, apkalbėti, pasidalinti informacija, pasitarti, perduoti vieni kitiems tą išmintį, kurią perduodavo žmonės nuo senų senovės.

Taigi, sakoma, kad Dievas pasakė žmogui: „Tu valdysi visus, tu visiems vadovausi, visi, visa gyvūnija ir visa, kas gyva, tau padės, darbuosis. Mokėsi apsieiti su tuo, kas negyva ir tu gyvensi keturiasdešimt metų“. Žmogus ir sako: „Dievuli mano, tai ką aš veiksiu su tiek mažai metų? Nespėsiu susipažinti su viskuo ir jau reikės atsisveikinti“.

Dievas sako: „Nežinau. Bet sėdėkim, galvokim“.

Taip jiems besėdint, bemąstant, ateina arklys. Ir arkliui Dievas sako: „Gerai, kad atėjai. Matai žmogų – jis tave prisijaukins, jis bus tavo šeimininkas, tu jam dirbsi: įkinkys į žagrę – arsi, įkinkys į vežimą – veši, jeigu sės į balną – neši. Jis tavimi, žinoma, pasirūpins, o tu jam sąžiningai ir sunkiai dirbsi. Duodu tau keturiasdešimt metų“.

Arklys ir sako: „Keturiasdešimt metų? Šitiek vargti! Viešpatie, nereikia man. Man pusės to užtektų ir tai bus per daug“.

Žmogus sako: „Man, man tuos metus“. Dievas sutiko. Perdavė tuos metus žmogui.

Po kiek laiko atbėgo šuo ir jam paaiškino: „Štai bus tavo šeimininkas. Jis tave prisijaukins, pririš prie būdos, o tu dieną naktį saugosi jo gerą, losi, ginsi nuo vagių, žvėrių, nuo viso pikto. Jis tau pametės kaulų kas rytą, na, gal kartais ir paglostys, paleis pabėgioti, bet tu jam stropiai ir sąžiningai tarnausi“.

„Ne, – sako šuo. – Tikrai man per daug keturiasdešimties metų, netgi dvidešimties per daug.“

Žmogus: „Duok man“. Duoda Dievas šuns metus žmogui. Pasidalijo.

Paskui pasirodo beždžionė. Dievas jai sako: „Tave paims kaip kokį žaislą ir tu juokinsi, linksminsi vaikus ir taip keturiasdešimt metų“.

„Oi ne, ne, man nereikia tiek“, – sako beždžionė. Padalijo jos metus ir atidavė žmogui.

Taigi, dabar sakoma, kad pirmuosius trisdešimt keturiasdešimt metų žmogus gyvena savo skirtus metus. Po to gyvena skolintus iš arklio – dirba, uždirba sau, savo šeimai. Po dar dvidešimt metų gyvena šuns metus, kada jau jėgų truputėlį mažiau, bet tiesiog saugo šeimos, giminės paveldą. Tai – tas gyvenimo tarpsnis, kai nelabai norime priimti naujovių ir niekaip nenorime atsisakyti nuo to, ką radome. Galų gale ateina skolinti beždžionės metai, kai iš tiesų žmogui atrodo, kad viską žino, išmano, bet žinios jau gerokai atitolusios nuo realybės.

Taigi, čia tokia tautosaka. Skolinomės, skolinomės dėl to turėtume tiems gyvūnams būti palankūs, dėkingi ir kažkokiu būdu, bent jau kita forma, bent dalį tos skolos sugrąžinti.“

Mokytojų diena

Spalio 5-oji, etnologės žiniomis, nesena, atsiradus XX a. antroje pusėje, manoma, jog tai Lietuvos mokytojų pasiūlyta diena ir priimta netgi kaip pasaulinė Mokytojų diena.

„Taigi, labai šaunu, kad yra besikuriančių, kitur jau susikūrusių tradicijų, kai galbūt mokytojo kelią pasirinksiantys vyresnių klasių mokiniai jaunesnių klasių mokiniams veda pamokas, paruošia mokytojams sveikinimų programas. Bet turbūt gražiausias momentas mokytojams šią dieną, kai juos prisimena, kai jiems parašo laiškus, žinutes arba paskambina, prisimena, pasveikina tie, kurie jau seniai išėjo iš mokyklos.

Bet mes visi turime mokytojų, kurie liko mokykloje su paskutiniu skambučiu ir turime mokytojų, į kurių pasakytas mintis, patarimus remiamės iki šiol“, – pastebėjo G. Kadžytė. – Pirmoje Lietuvos Respublikoje mokytojas buvo labai gerbiamas. Beje, kad būtų gerbiamas, jis turi būti ne tik dalyko, bet ir gyvenimo mokytojas.“

Derliaus diena

Skaitydama toliau paskaitą, papročių žinovė pasakoja, kad spalio 9-oji yra įvardinta kaip pašto ir derliaus diena.

„Nors Derliaus diena kalendoriuje yra spalio 9-ąją, bet šiaip jau derliaus užbaigimas būdavo Simajudas. Simo ir Judo–Tado apaštalų atlaidai spalio 28-ąją. Per juos būdavo ir pasidalijimo derliumi turgeliai, kai vieni savo perteklių atveždavo parduoti, tie, kurie neturėdavo, nusipirkdavo. Tai ne tik augalinis – javų, daržovių – derlius, bet taip pat žmonės pasižiūrėdavo ūkiškai savo prieauglį – avinukus, paršelius ar dar ką nors.

Jei matydavo, kad per žiemą nepavyks viso prieauglio išmaitinti, dalį parduodavo, – Derliaus šventės tradicijas pasakojo jų žinovė. – Žvelgiant dar giliau iš mūsų mitologinių pozicijų, dr. Daiva Vaitkevičienė yra atlikusi tyrimą apie vėlių stalus, vėlių paminėklus, suprantamus, kad tai jau yra įėjimas į Visų šventųjų, Vėlinių metą.

Nors ankstesniais laikais, jeigu skaitysime Joną Basanavičių, manyta, kad Vėlinių ir Ilgių metas buvęs nuo šv. Mykolo, rugsėjo 29-osios, iki šv. Martyno, lapkričio 11-osios, bet paskui tas ištęstas laikas, spartėjant mūsų gyvenimo tempui, trumpėjo. Vis dėlto liko Vėlinių oktava, nuo lapkričio 1-osios iki 8-osios ir štai dar priešslenkstis tas Vėlinių metas nuo spalio 28-osios, vadinamojo Simajudo.“

Pašto diena

„Dabar siuntos eina, bet laiškų – vis mažiau, – apgailestavo G. Kadžytė. – O pašto diena turėtų mums priminti labai gražią tradiciją, kuri mums davė labai daug peno iš laiškų. Dabar netgi yra vadinamoji egodokumentika. Dokumentika tyrinėtojams yra dokumentai, kurie sudėti archyvuose, rinkti, patikrinti raštai, kuriais galime remtis, o egodokumentika arba asmens dokumentika laikomi laiškai.

Ne atsiminimai, kurie parašyti po dvidešimties ar trisdešimties ar pusšimčio metų, nes ten jau yra daug subjektyvumo, bet laiškas. Jeigu jis išsaugotas ir suarchyvuotas, palieka labai stiprų liudijimą, kokie įvykiai vyko ir kaip konkretūs asmenys, konkrečioje vietovėje, su konkrečia pasaulėjauta, pasaulėvoka, gyvenimo nuostata, tuos įvykius vertino. Ir tai labai svarbus dalykas.

Mes labai džiaugiamės, kad turime XIX a. kilmingųjų šeimų archyvuose sudėtų laiškų, taip pat rašytojų, mokslininkų, menininkų laiškus, iš kurių atstatome netgi tų asmenybių biografines žinias, kurių mums kartais trūksta bendroje informacijoje.

Tad, mielieji, jeigu jūs dar jaučiatės, kad esate senosios tradicijos žmonės, jeigu jūs dar per metus parašote keletą laiškų, jeigu jūs į kokią nors užrašų knygutę dar užsirašote vienos kitos dienos mintis ar pastebėjimus – jūs ateičiai kuriate labai svarbų, galėčiau sakyti, neįkainojamą paveldą. Jo laukia tiek mūsų Lietuvių tautosakos archyvas, tiek valstybiniai archyvai, muziejai.

Nekalbant apie tokius gražius prisiminimus, kai siųsdavo laiškelius: per malonę į kelionę tiesiai į rankas.

O nemokantiems skaityti, dar anksčiau gėlių paštas būdavo – siunčia tam tikros spalvos, tam tikro žiedo gėlę ir būdavo atskirose regioninėse vietovėse tam tikri sutarimai, kaip ją suprasti. Mes irgi jų turime nemažai, nes jau XIX amžiuje atsirado gimnazistų užrašai, sąsiuviniai – užsirašydavo, ką reiškia balta rožė, raudona rožė, rausva rožė, pakalnutė, neužmirštuolė ir t.t. Tai irgi yra įdomus dalykas. Ir jeigu jūsų namuose ar jūsų senosios kartos namuose yra tokių sąsiuvinių, užrašų, gink Dieve, nors ir šalta, nepakurkite namų ar sodybos židinio šitais raštais, atiduokite juos į Lietuvių tautosakos archyvą. Nes ateis laikas, kai to pasigesite, jeigu ne jūs, tai jūsų vaikai ar anūkai. Archyve jie visada tai suras.“

Spalio pabaiga

Na, ir ateina spalio pabaiga, kai persukamas laikas. Kaip sako etnologė, mūsų senoliai dėl to nesukdavo galvos – valanda šen ar valanda ten – jie gyveno pagal saulės laikrodį: jeigu švinta, reikia keltis, apsirengti, nusiprausti.

„Saulė teka, ji pradeda dienos darbus ir mes pradedame. Saulė leidžiasi, vadinasi, darbai, kuriems reikia žvitrios akies, numatymo, didesnių pajėgų, turėtų būti užbaigti. Ir tada ateina tas vakaras, prieblanda, kada galima susėsti, nebūtina netgi degti žiburio, jeigu yra ką prisiminti, ką papasakoti, pasekti, ką padainuoti – tokie vakarai ir mūsų šeimoms būtų labai gražus dalykas, suartėjimas.

Nes per spalio pabaigoje nutiestus lapų kilimus, šakų grafiką mes ateisime į lapkritį ir jis prasidės ne bet kuo, bet Visų Šventųjų švente, – gražiais žodžiais į kitą mėnesį palydi G. Kadžytė ir retoriškai klausia: „O kas gi yra tie visi šventieji? Tai – visi mes. Ne visai teisingai mes suprantame, kai Visų Šventųjų dieną sutapatiname su mirusiaisiais.

Mūsų liaudiškoje tradicijoje, tautosakiniame supratime žmonės žinojo, kad iš tų pačių šventieji, iš tų pačių ir prakeiktieji – kiekvienas žmogus nežinome, ko savo gyvenime nusipelnysime. Galime bandyti suprasti ir siekti to, bet gali būti, kad žmogus, kuris ką tik gimė, jau yra įrašytas ten, danguje, į šventųjų sąrašą.

Ir todėl ne kartą svarstant kalendorių, o ypač vardų kalendorių, buvo labai gražus, humoristinis, o gal ir labai arti teisybės, pasiūlymas, kad štai, jeigu jūsų šeimoje yra koks neįprastas ir oficialiai kalendoriuose dar nesuradęs savo vietos vardas (o tėveliai sugalvoja įvairiausių), galbūt jį galite švęsti Visų Šventųjų dieną?