Ekstremaliosios situacijos paskelbimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų

 Ekstremaliosios situacijos paskelbimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų

Ramūnas Aušrotas, teisininkas

Ramūnas Aušrotas, teisininkas

Valstybės kontrolė atliko auditą, vertinantį kaip institucijos, atsakingos už ekstremaliųjų situacijų valdymą, yra pasirengusios tai daryti.

Be kitų dalykų, audito ataskaitoje įvertinami ir 2018–2020 m. paskelbti 56 savivaldybės lygio ir keturi valstybės lygio ekstremaliųjų situacijų paskelbimai. Ataskaitoje konstatuojama, kad dviem atvejais iš keturių valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

Vienas iš jų – 2021 m. vasario 26 d. Vyriausybės paskelbta ekstremali situacija dėl COVID-19 epidemijos plitimo, nes Civilinės saugos įstatyme nenumatyta galimybė skelbti ekstremaliąją situaciją dėl epidemijos plitimo.

Būtent šį teiginį nuolat kartojo STI ekspertai ir konkrečiai teisininkas Vaidotas Vaičaitis, sakydami, kad pandemijai valdyti buvo pasirinktas netinkamas teisinis režimas, ir kad Civilinės saugos įstatymas nesuteikia Vyriausybei įgaliojimų esamoje situacijoje skelbti ekstremaliąją padėtį.

Taigi, ekstremalioji situacija yra susijusi su ekstremalaus įvykio padarinių šalinimu, bet ne su užkrečiamųjų ligų užkardymo veiksmais, ką reguliuoja kitas – Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, – kuris numato kitą, karantino teisinį režimą.

Aut. past.

Ekstremaliųjų situacijų skelbimo ir atšaukimo tvarkos apraše rašoma, kad valstybės lygio ekstremali situacija yra skelbiama, kai ji atitinka Civilinės saugos įstatyme nustatytus valstybės lygio ekstremaliosios situacijos požymius. Pagal įstatyminį reguliavimą, turi būti ekstremalus įvykis, turi būti jo padariniai daugiau kaip trijose savivaldybėse arba padariniai trunka ilgiau kaip šešis mėnesius.

Taigi, ekstremalioji situacija yra susijusi su ekstremalaus įvykio padarinių šalinimu, bet ne su užkrečiamųjų ligų užkardymo veiksmais, ką reguliuoja kitas – Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, – kuris numato kitą, karantino teisinį režimą.

Audito ataskaitoje teigiama, jog „Siekiant pasirengti krizinėms situacijoms, turėtų būti nustatyti kriterijai, kuriais remiantis jas būtų galima identifikuoti ir konstatuoti.“ Pagal dabar galiojantį teisinį reguliavimą, tokie kriterijai įstatyme yra nustatyti savivaldybės lygio ekstremaliai situacijai (pavyzdžiui, tiek ir tiek žmonių yra priversta išsikraustyti iš savo namų), o štai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai – ne.

Faktas, jog Civilinės saugos įstatyme nėra nustatyti kriterijai, kuriais remiantis yra skelbiama valstybės lygio ekstremalioji situacija, laisvas ekstremaliosios situacijos pagrindų interpretavimas leido Vyriausybei turėti laisvas rankas ir įvedinėti priemones, kurios a) neatitiko civilinės saugos esmės ir prasmės, b) nebuvo tinkamos esamai pandeminei situacijai valdyti, c) nepagrįstai ribojo konstitucines žmonių teises.

Ataskaita sako, ir aš su tuo sutinku, kad priimant sprendimus dėl teisinių režimų ir jų metu taikomų priemonių turi būti laikomasi įstatymo viršenybės principo. O šiuo atveju valstybės lygio ekstremalioji padėtis buvo paskelbta ne pagal teisės aktuose numatytus paskelbimo pagrindus.

Manau, kad ši ataskaita turėtų padrąsinti Seimo narius vėl kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pandemijos valdymo priemonių konstitucingumo ir, šį kartą, dėl Vyriausybės nutarimo dėl Ekstremaliosios situacijos paskelbimo neteisėtumo kaip prieštaraujančio teisinės valstybės bei atsakingo valdymo principams.

Valstybės kontrolės išvadą rasite čia

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video