Dotnuvos vienuolyne atkurta pirmoji Tėvo Stanislovo celė

Dotnuvos parapija Tėvo Stanislovo gimimo metines sutiko istorinių įkurtuvių nuotaikomis – vienuolyne restauruota ir pašventinta tikroji keliolika metų šio krašto tikinčiųjų sielovada besirūpinusio kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio celė. Remiantis prisiminimais ir išlikusiomis kambario nuotraukomis, siekta išsaugoti kiek įmanoma daugiau autentiškumo. Celę apžiūrėti, joje pabūti ir įkvėpti Tėvą Stanislovą menančios erdvės stiprybės gali kiekvienas norintis.

Celę panaikino

Pasak vienuolio kapucino brolio Vincento Tamošausko OFMCap, Tėvui Stanislovui grįžus gyventi į Paberžę, nebeliko ir jo celės – patalpos skubiai pritaikytos kitoms reikmėms. 2008-aisiais, tuometės Dotnuvos bendruomenės pirmininkės Danguolės Špokienės ir jos bendraminčių veiklių moterų komandos iniciatyva, nuspręsta Tėvelio atminimo celę įkurti antrame vienuolyno aukšte.

„Labai mums reikėjo kampelio, kuris saugotų, primintų Tėvo Stanislovo dvasios turtus, jo ištikimą dvylikos metų tarnystę Dotnuvoje bei nuveiktus didžiausius darbus atkuriant Dotnuvos vienuolyną ir bažnyčią, – prisimena D. Špokienė. – Sutvarkėme vienuolyno bibliotekas, o paskui, kiek atradome vienuolyno erdvėse, savo namuose ir pas bičiulius daiktų, liudijančių Tėvo Stanislovo tarnystę, surinkome ir įrengėme atminimo celę. Tai ir vasarinis Tėvo Stanislovo abitas, metalinės saulutės, laidotuvių žibintai, varpeliai, nuotraukos, publikacijos.

Parapijiečiai buvo paraginti užrašyti savo prisiminimus, liudijimus į vieną aplanką. Ir kokią didelę prasmę jie dabar įgavo, kokių šiltų žodžių, minčių ir prisiminimų tų, kurie jau baigę žemišką kelionę.

Celę per šitą laiką aplankė visų rajono mokyklų moksleiviai, bendruomenės iš visos Lietuvos, keliautojai, pavieniai asmenys, piligrimai. Ir paverkta, ir prisiminta, ir pagerbta.“

Ilgai laukė

Nors Tėvo Stanislovo celė atgimė kitame vienuolyno aukšte, tačiau žmonių širdyse liko nostalgija pirmajai ir tikrajai iškiliojo dvasininko celei.

„Tikrojoje celėje lankėsi ir ten su taip pat kapucinų vienuoliu buvusiu Tėvu Stanislovu bendravo daugybė žmonių, – pasakoja brolis Vincentas. – Ten keliavo tūkstančiai mūsų rūpesčių ir klausimų, į kuriuos gaudavome atsakymus. Ši celė prisimena vertingą Jėzaus Kristaus ikoną, knygas, kuklius baldus, krosnį… Ten mus priimdavo Tėvas Stanislovas.

Pagaliau tikroji jo celė 1-ame aukšte prikelta naujam gyvenimui, restauruota ir pašventinta. Tai ilgai lauktas įvykis.“

Tėvo Stanislovo atminimą Dotnuvoje puoselėja ir 15-ka metų Dotnuvos vienuolyno piligrimų turistiniame centre savanoriaujanti, kasmet apie 800 lankytojų čia priimanti Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė.

Aut. past.

Tarnystės pradžia – ypatingais metais

Kaip pasakoja 15-ka metų Dotnuvos vienuolyno piligrimų turistiniame centre savanoriaujanti ir kasmet apie 800 lankytojų čia priimanti Akademijos kultūros centro Dotnuvos skyriaus vadovė Danguolė Špokienė, Tėvas Stanislovas savo tarnystę Dotnuvos parapijoje pradėjo ypatingais metais – Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

„1990 m. birželio 15 d. J. E. Kardinolo Sladkevičiaus pavedimu, į Dotnuvą paskirtas klebonu t. Stanislovas OFM Cap. (Mykolas Algirdas Dobrovolskis) ilgametis (24 m.) Paberžės klebonas.

Pasidalinsiu citata iš Tėvo Stanislovo Kronikos: „Pradėjau apgyvendinti bernardinų vienuolyno apleistus, beglobius pastatus. Pastoviai vyko restauracija.“

Pirmajame aukšte buvo ir jo celė, ir virtuvė, kurioje nuolat buvo maitinami talkininkai, svečiai ir atvykėliai. Antrame aukšte sukauptos grožinės ir religinės literatūros bibliotekos, – pasidalija D. Špokienė ir atskleidžia, kam šįsyk gimė mintis imtis svarbių pokyčių. – O po šitiek metų atkurti tikrąją Tėvelio celę pirmajame aukšte kilo dabartiniam parapijos klebonui kunigui Giedriui Maskolaičiui. Parapijiečiams tereikėjo prisidėti talkomis, iniciatyva ir gerais norais.“

Nuo šiol Dotnuvos vienuolynas keliaujantiems piligrimams siūlo nakvynę, o visuomenininkus kviečia atrasti naujas erdves savo kūrybiniams sumanymams.

Aut. past.

Siekė atkurti istorinę tiesą

Dotnuvos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos klebonas kunigas G. Maskolaitis šio krašto tikinčiaisiais rūpinasi trečius metus. Sužinojęs, kur buvo tikroji Tėvo Stanislovo celė, dvasininkas su parapijiečiais pasidalino mintimi atkurti istorinę tiesą ir celę grąžinti ten, kur jos būta anuomet.

„Taip sutapo, jog praėjus vos kelioms dienoms po pokalbio su parapijiečiais, atvažiavo žmogus, skaitęs knygą apie Tėvą Stanislovą ir iš jos sužinojęs apie istorinės celės vietą. Jis pasiūlė padėti celę atgaivinti. Iškart sutikau. Toks sutapimas – Dievo vedimas, – įsitikinęs restauravimo darbus organizavęs, o praėjusį sekmadienį, dalyvaujant būriui tikinčiųjų, celę pašventinęs dvasininkas G. Maskolaitis. – Pavasarį pradėję, birželį darbus jau baigėme. Idėja tapo kūnu – realybe.“

Žmonės padėjo, kuo galėjo

Pasak klebono, be finansinės paramos ir tikinčiųjų pagalbos nieko nebūtų įvykę. Bendruomenei surėmus pečius, Tėvo Stanislovo celė atgimė iš naujo.

„Finansiškai celės atnaujinimo darbus rėmė UAB „Laumetris“. Taip pat būrėsi parapijiečių talkos, į pagalbą atvažiavo Kėdainių „Carito“ žmonės.

Visi prisidėjo, kuo galėjo: kas šluota darbavosi, o kas teptuku. Buvo gera matyti žmonių atsidavimą, rūpestį ir pastangas, – kilnaus tikslo tvirton bendrystėn suburtais tikinčiaisiais džiaugėsi kunigas G. Maskolaitis bei atskleidė, jog darbščių rankų sulaukė ir kitos vienuolyno erdvės. – Pradėjome nuo celės, o atnaujinome daugiau patalpų, kurias atveriame visuomenei.“

Dotnuvos parapijos klebonas atkreipia dėmesį, jog restauruojant Tėvo Stanislovo celę, norėta kuo daugiau atkurti anksčiau būto vaizdo.

Aut. past.

Kitokia nakvynė

Nuo šiol Dotnuvos vienuolynas keliaujantiems piligrimams siūlo nakvynę, o visuomenininkus kviečia atrasti naujas erdves savo kūrybiniams sumanymams.

„Vienuolyne laukiami čia norintys pernakvoti piligrimai. Atnaujinus patalpas, šiandien galima priimti 8–10 žmonių. Žinoma, dėl nakvynės reikėtų susitarti iš anksto.

Yra visi patogumai: lovos, virtuvė, kur galima pasigaminti maisto, šaldytuvas, senovinės krosnys, kurias reikės užsikurti patiems. Malkų yra, – apie svečių laukiančią buitį pasakoja klebonas G. Maskolaitis. – Taip pat lankytojams atvira biblioteka. Joje gausu grožinės ir teologinės literatūros įvairiomis kalbomis.

Jei lankant Kėdainių kraštą šeima, turistų grupė ar pavieniai keliautojai ieško neįprastos nakvynės – prašome. Jei norisi atsiriboti nuo technologijų ir mygtukų, pabūti vienumoje – taip pat kviečiame.“

Pastatams nori įkvėpti gyvybės

Dotnuvos parapijos klebono vizija – vienuolyno ir bažnyčios erdves plačiau bei įvairiapusiškiau atverti visuomenės reikmėms.

„Norisi, kad pastatai būtų gyvi, gyventų savo gyvenimą. Vienuolyno erdvės, visa aplinka tinkama kultūros renginiams: parodoms, dailininkų plenerams, knygų pristatymams, filmų peržiūroms, spektakliams. Čia galima rengti konferencijas, edukacijas, turėti rekolekcijas, susikaupimo dieną ar dvi.

Yra ne tik vienuolynas, bet ir bažnyčios rūsys, kuriame galėtų vykti išskirtiniai renginiai, tarkime, pasišviečiant žibaline lempa.

Norėtųsi, kad iniciatyvūs visuomenininkai, kūrėjai atrastų šias erdves ir savo idėjomis burtų čia žmones. Žinoma, veiklų turinys turėtų neprieštarauti bažnyčios mokymui ir krikščioniškai dvasiai, – pabrėžia kunigas G. Maskolaitis. – Taigi mano siekiamybė, kad žmonėms būtų gera čia būti. “

Šis dvasininkas išties buvo unikali asmenybė – tai nepaneigiama. Man svarbu rūpintis, kad Dotnuvoje istoriškai būtų išsaugotas jo palikimas, kad atminimas būtų gyvas, gerbiamas. Tai žmogus, kuris palietė labai daug kitų žmonių. Taigi norėjosi, kad jo celė būtų atnaujinta ir pagražinta.“

kunigas G. Maskolaitis

Daiktų likę nedaug

Dotnuvos parapijos klebonas atkreipia dėmesį, jog restauruojant Tėvo Stanislovo celę, norėta kuo daugiau atkurti anksčiau būto vaizdo.

„Atnaujintos sienos, grindys, bandėme išlaikyti autentiškumą, remdamiesi senomis nuotraukomis, atsiminimais. Vis tik Tėvas Stanislovas daug daiktų išsivežė kraustydamasis į Paberžę, – paaiškina dvasininkas G. Maskolaitis. – O kas išlikę – sudėta Tėvelio celėje.“

Tėvo Stanislovo atminimo įprasminimu Dotnuvoje jautriai besirūpinanti D. Špokienė apgailestauja, kad nepavyko rasti tikrosios lovos, tačiau buvo sutvarkytos senosios knygų lentynos.

„Ši celė išlieka atminimo cele: atvira, laukiančia, tvarkinga, su Tėvo Stanislovo balso įrašais, su nuotraukomis ir lankoma visų pageidaujančių. Kviečianti.

Svarbiausia yra gerbti, skleisti ir atminti kapucinų vienuolio tarnystę Dotnuvoje, atverti duris celės, kuri traukė tuos, kas buvo ištikti nelaimės, ką slėgė rūpesčiai ar kas buvo atstumti ir, žinoma, kad tai paliestų jau ateinančios kartos žmones“, – taria D. Špokienė.

Unikali asmenybė

Dotnuvos parapijoje dvasininko tarnystę tęsiančiam kunigui G. Maskolaičiui su Tėvu Stanislovu gyvai bendrauti jau nebeteko.

„Tais metais, kai Tėvelis mirė, aš stojau į seminariją, – pasakoja iš Jurbarko krašto, Raudonės miestelio, kilęs kunigas. – Apie Tėvą Stanislovą daugiausia žinau iš vienuolyną, bažnyčią aplankančių žmonių pasidalintų gyvų atsiminimų.

Šis dvasininkas išties buvo unikali asmenybė – tai nepaneigiama. Man svarbu rūpintis, kad Dotnuvoje istoriškai būtų išsaugotas jo palikimas, kad atminimas būtų gyvas, gerbiamas. Tai žmogus, kuris palietė labai daug kitų žmonių. Taigi norėjosi, kad jo celė būtų atnaujinta ir pagražinta.“