Didžiausia jos svajonė – iliustruoti vaikų knygas

Didžiausi meno kritikai yra tie, kurių dėmesį patraukti yra sunkiausia. Bandymas pavergti jų širdis įprastai tampa tikru iššūkiu. Būtent tokį kelią pasirinko viena kėdainietė, kuri savo darbus nori pateikti išrankiausiai auditorijai – vaikams. Vilniaus dizaino kolegijos antro kurso studentė Miglė MISEVIČIŪTĖ dega noru kurti iliustracijas vaikų literatūrai. Mergina mano, kad menas yra puiki švietimo priemonė, kuria tinkamai pateikus galima sulaukti neįtikėtinų rezultatų. Tereikia žinoti ir suprasi, kaip tą padaryti.

– Kada supratai, jog nori būti grafinio dizaino specialistė?

– Viskas prasidėjo gana anksti. Nuo pradinių klasių lankiau dailės mokyklą. Vyresnėse klasėse turėjau grafinio dizaino pamokas, tačiau jų metu dirbom su be galo sena programa, kuri nebuvo itin kokybiška. Kalbant atvirai – aš jos visiškai nesupratau. Keista, bet po kurio laiko man visa tai pasidarė įdomu, ne kiek programos valdymas, bet pats grafinis dizainas. Nuo tada intensyviai pradėjau domėtis šiuo dalyku, grafinio dizaino specialistais, perspektyvom ir viskuo, kas su tuo yra susiję. Neilgai trukus supratau, kad tai yra tas amatas, kurio aš noriu išmokti.

– Ar tavo pasirinkimas tavęs nenuvylė?

– Prieš studijų pradžią man buvo šiek tiek baisu. Atrodė, kad bus sunku, viskas ims nepatikti ir pačiai savo pasirinkimu teks nusivilti. Bet vos po kelių integracijos savaičių aš buvau įsitikinus, kad esu ten, kur turiu būti. Įstojau su gana dideliu žinių bagažu, nes lankiau ir baigiau dailės mokyklą, kuri man davė didelius pagrindus, kurie šiai dienai man padeda laisvai save išreikšti mene.

– Koks yra tavo, kaip menininkės, išskirtinumas?

– Man mene labai patinka klasika, kuri susipina su modernumu. Tai skamba gana nesuderinamai, tačiau taip tikrai nėra. Taip pat esu pastebėjusi nemažai iliustracijų, kurios yra skirtos vaikams ir iš tolo dvelkia perdėtu modernizmu. Mano galva – vaikams tai yra per grubu. Norėtųsi lengvumo ir infantilumo vaikams skirtuose piešiniuose. Aš norėčiau žengti žingsnį atgal ir matyti kur kas paprastesnius ir mielesnius grafikos darbus knygose. Noriu atrasti truputėlį klasikos ir švelnumo ne tik spalvose, bet ir pieštuose personažuose. Taip pat visada buvau minimalizmo šalininkė, nes man perkrautas menas yra be galo neskoningas. Gal dėl to visada piešiu ranka, net ir tada, kada to nereikia. Visgi mano profesijoje viskas yra daroma kompiuterio pagalba, bet netgi ir čia esu konservatyvi. Taip pat mano darbuose vyrauja trys pagrindinės spalvos: balta, juoda ir raudona. Tai galima pavadinti mano išskirtinumu ir netgi braižu. 

– Kur tu rašai kilusias idėjas?

– Esu linkusi kilusias idėjas užsirašyti. Dabar per kelis studijų mėnesius sunaudojau du eskizų bloknotus, kuriuos naudoju ne tik piešimui, bet ir idėjoms užsirašyti. Juose yra apie aštuoniasdešimt lapų, kurie pas mane neturi nei vieno laisvo balto plotelio. Šie bloknotai man yra tarsi žurnalai, kuriuose yra tūkstančiai idėjų, minčių ir netgi iškarpų. Manau, kad jie turi išliekamąją vertę ir po daug metų man juos atsiversti bus tikrai įdomu. Gal tai man kels netgi savotišką nostalgiją. Tai bus puikus mano palikimas man pačiai. Galėsiu pažiūrėti, kaip tobulėjau, kaip keičiausi, o galiausiai gal net rasiu įkvėpimą tada, kai man jo reikės labiausiai.

– Ar menas taip pat yra švietimo dalis?

– Aš manau ir tikiu, kad menas gali būti ne tik skirtas grožėtis, jį galima pritaikyti ir švietimui. Pirmiausia vaikai ima pažinti spalvas, figūras, o tik vėliau ima skaityti ir rašyti. Tad knygos su tinkamomis ir informatyviomis iliustracijomis yra be galo gera priemonė šviesti vaikus ir lavinti jų fantaziją bei pasaulėžiūrą. 

– Kada supratai, jog nori kurti iliustracijas vaikams?

– Jei reikėtų apibrėžti tikslų laiką, kada man kilo ši idėja iliustruoti knygas vaikams, pasakyčiau labai paprastai – nuo vienos privalomos užduoties kolegijoje. Gavau užduotį iliustruoti pasirinktos knygos viršelį. Kitaip tariant – turėjau seną variantą pakeisti nauju. Iš pradžių mąsčiau apie kiek solidesnius kūrinius, kurie yra parašyti egzistencializmo tema. Tačiau greitai viską permąsčiau ir supratau, kad noriu ką nors sukurti vaikams. Pirma mintis apie knygą, kuri man šovė į galvą, buvo Astridos Lindgren „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Senajame knygos viršelyje vyravo itin niūrios ir tamsios spalvos: tamsiai mėlyna, balta, vyną primenanti raudona ir juoda. Iškart supratau, kad noriu, jog mano piešiamas viršelis būtų žaismingas, švelnių spalvų ir patraukiantis mažųjų dėmesį. Galbūt dėl to pastaruoju metu pradėjau skaityti daug vaikiškos literatūros. Bandau ir stengiuosi suprasti vaikų mąstymą ir noriu žinoti, kaip pavergti jų dėmesį. Gan juokingai nuskambės, bet kur tik nueinu, vis randu ir netgi ieškau vaikiškos literatūros. Ją skaitydama pradedu tekste nupasakojamus vaizdus piešti savo galvoje: veikėjus, aplinką ir pačią emociją.

[quote author=“M. Misevičiūtė“]Man mene labai patinka klasika, kuri susipina su modernumu. Tai skamba gana nesuderinamai, tačiau taip tikrai nėra. Taip pat esu pastebėjusi nemažai iliustracijų, kurios yra skirtos vaikams ir iš tolo dvelkia perdėtu modernizmu.[/quote]

– Kiek laiko užtruko knygos viršelio kūrimas?

– Viskas užtruko apie du mėnesius. Skyriau tam tiek daug laiko, nes norėjau, kad knyga pati pasakotų apie save. Pradėjau gilintis į veikėjų charakterius, jų pomėgius bei patį knygos turinį. Iškart pradėjau įsivaizduoti, kad viršelis turi būti šviesiai mėlynas, tačiau norėjau suprasi, kodėl man taip atrodo. Tada staiga prisiminiau, kad Karlsonas be galo mėgsta uogienę. Tad iškart mano galvoje gimė kažkas naujo – Karlsonas, kuris skrenda tiesiai į uogienės stiklainį! Gal tai skamba gana keistai, tačiau norėjau atskleisti pagrindinį veikėją kuo galima žaismingiau ir tiksliau. Visos iki tol matytos iliustracijos su Karlsonu jau buvo pabodusios. Be to, kaip Karlsonas stovi ant stogo, skraido padebesiais arba skraidina Mažylį ant savo nugaros – nesukėlė man jokių vaizdinių ir tas mane pradėjo erzinti. Tad mano interpretacijoje pagrindinis veikėjas tiesiog stačia galva pasineria į savo mėgstamą dalyką – saldžią uogienę. 

– Kaip atrodė visas kūrybinis procesas?

– Karlsono eskizus buvau sukūrusi šešis, daugiau jau neišstengiau jų išrasti. Man buvo svarbu, kad spalvos būtų švelnios, harmoningos. Vengiau tamsių spalvų, nes knyga turi pati prašytis paimama į rankas, ji neturi gąsdinti ir stumti vaiko kuo toliau nuo savęs. Žinoma, piešiau ir Mažylį, tačiau jis yra tik antraplanis veikėjas, tad jį palikau kaip staigmeną mažajam skaitytojui. Jį galima pamatyti tik atvertus knygą. Jis tampa tarsi skirtuku, kuris skaitytojui neleidžia pasimesti tarp knygos lapų. Tačiau atėjo toks laikas, kada po ilgo darbo mano pačios sukurtas viršelis man pradėjo nepatikti. Buvau gana nuliūdusi ir maniau, kad čia yra pats blogiausias variantas, kuri galėjau sukurti. Tad norėjau paklausti kitų nuomonės. Galutinį variantą įkėliau į savo socialinę paskyrą instagrame. Ten sulaukiau daug dėmesio ir motyvacijos, kuri mane skatino nesustoti kurti. Tada iškart į savo darbą pasižiūrėjau kitomis akimis. Taip pat nusprendžiau sukurti atskirą savo darbų paskyrą toje pačioje platformoje. Tik buvo gana sunku sugalvoti patį pavadinimą, kuris atspindėtų mane. Džiugu, kad po ilgo galvos laužymo man tai pavyko.

– Ar kritika tau padeda kurti?

– Man kritika yra be galo svarbus faktorius kūryboje. Taip pat man itin svarbi man dėstančių dėstytojų nuomonė. Dabar jau žvalgausi kritikos ir pastabų savo instagramo paskyroje, tačiau kol kas viskas yra tik pozityvu. Noriu kritikos, o ne vien širdį glostančių žodžių. Geriausia klausti tų, kurie yra aplink tave ir viską stebi iš šalies. Nes pats kūrėjas savo sukurtam menui niekada nebus objektyvus.

– Kaip gimė idėja sukurti savo darbų paskyra socialiniame tinkle „Instagram“?

– Paprasčiausiai maniau, kad atėjo laikas save parodyti žmonėms ir savo darbais dalintis su kitais šio tinklo naudotojais. Aš kuriu ne vien dėl studijų, kuriu ir dėl progreso. Noriu augti kaip menininkė ir su kiekviena diena vis labiau tobulėti. Taip pat esu labai savikritiška, tad man yra itin įdomi kitų nuomonė, kaip jie mato mano darbus ir kūrinius. Ten keliu tik baigtus darbus, tokius, kurie yra pribrendę vertinimui ir kritikai. Taip pat dedu ir tai, kaip vyksta piešimo procesas – eskizavimas, spalvų derinimas ir kita. Nusprendžiau save kaip menininkę pavadinti „mi.mi.kriya“. Esu Miglė Misevičiūtė, tad pasikartojantis dviejų raidžių junginys „mi“ gimė iš mano vardo ir pavardės pirmųjų raidžių. Visa kita kilo prisiminus biologijos pamokas mokykloje. Žemesnėse klasėse mokėmės tokią sąvoką kaip mimikrija. Reikšmė gana paprasta – organizmas savo forma ir išvaizda yra panašus į kitos rūšies organizmą. Tačiau pastebėjau, kad galiu pakeisti porą raidžių ir viskas įgaus dar kitokią reikšmę. Kriya iš sanskrito kalbos reiškia pažangą, veiksmą ir poelgį. Tuomet tiesiog viską sujungiau į vieną ir gimė mano pavadinimas, kuris žmonėms padeda mane atpažinti kaip menininkę. 

– Kada tave aplanko įkvėpimas kurti?

– Mane įkvėpimas aplanko po paskaitų kolegijoje. Visada iš ten išeinu motyvuota. Iš tikrųjų įkvėpimas mane taip pat aplanko rytais, kuomet jau būnu žvali ir išgėrusi puodelį kavos. Žinoma, atsitinka ir taip, kad jis ateina ganėtinai netinkamu metu. Pavyzdžiui, sėdint su drauge kavinėje, kurioje nėra tinkama vieta užsiimti kūrybiniu procesu mažiausiai dėl dešimties priežasčių. Tad visada turiu eskizų bloknotą po ranka, kuriame užsirašau kilusias idėjas. 

– Kiek per pastaruosius metus esi nupiešusi piešinių?

– Tiksliai nepasakysiu. Kol kas galiu spėti, kad yra tikrai virš kelių šimtų, žinoma, jei kalbėsime apie pastaruosius metus. Iš tikrųjų labai stengiuosi eskizuoti kaip įmanoma taupydama popierių. Todėl viename lape galima rasti net kelis skirtingus piešinius. Tai darau ne dėl to, kad popierius yra brangi priemonės, tačiau man norisi kuo mažiau terši aplinką. 

[#gallery=2274#]

– Ar tavo pagrindinis tikslas yra iliustruoti knygas vaikams?

– Aš noriu piešti ne tik viršelius, bet noriu iliustruoti knygas arba tekstus, eiles. Šiuo metu ieškau jaunų poetų, kurie galėtų su manimi pasidalinti savo kurta poezija ir leistų man ją iliustruoti taip, kaip aš ją suprantu. Mene yra nuostabu tai, kad mes kiekvienas apie tą patį tekstą kuriame savas ir skirtingas interpretacijas. Eilės gali būti apie politiką, o aš jas galiu suprasti kaip meilės išpažintį. Todėl mane tai be galo žavi ir aš noriu parodyti, kad menas yra unikalus ir kartu – universalus.