Dar turite keletą dienų pamatyti unikalias stiklo parodas

J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje viešpatavo stiklas

Džestina BORODINAITĖ

J. Monkutės-Marks muziejus-galerija savo lankytojams pristatė originalias parodas. Šį kartą galerija pirmą kartą kvietė aplankyti net tris meninio stiklo ekspozicijas, kurių autoriai nors ir kuria iš tos pačios medžiagos, tačiau kiekvienas kalba skirtingomis meninėmis kalbomis. Sigitos Grabliauskaitės personalinėje meninio stiklo parodoje „Stiklo sala Kauno santakoje“ vyrauja skaidrios ir spalvoto stiklo plaketės bei skulptūriniai objektai, pilni emocijų, išgyvenimų ir gyvenimiškos patirties, Gerardo Raito ir Gerardo Algirdo Stanislovo Šatūnų parodoje „2 G. Ezoterika ir abstrakcija“ – įvairias nuotaikas ir pojūčius kuriantys skirtingų kontūrų spalvoti stiklo vitražai, o Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto Menų akademijos Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos studentų stiklo meno parodos „Lietuva tarpukaryje ir dabartyje“ kūrinius vienija istoriškumas ir beribis noras jį išsaugoti. Visos trys meninio stiklo ekspozicijos muziejuje-galerijoje lankytojams atviros iki balandžio 16 dienos.

Potyriai, susidomėjimas, išgyvenimai

Stiklo dailininkė S. Grabliauskaitė yra žinoma kaip ilgametė Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto dėstytoja, daugelio parodų Lietuvoje ir užsienyje dalyvė.

Pasak menotyrininkės prof. dr. Raimondos Simanaitienės, S. Grabliauskaitė daugiausia kuria parodinius darbus, iš kurių išsiskiria plokščių ir skulptūrų serijos, vaizduojančios artimus žmones, dailininkus.

„Kūryboje plėtojama moters tema, mėgstami gamtos, gyvūnų siužetai. Tačiau šioms klasikinėms mene gana dažnai pasitaikančioms temoms įamžinti pasitelkiamas asmeninis požiūris, pasirenkami originalūs aspektai, asociacijų ir simbolių kalba.

Intriguojančioms S. Grabliauskaitės kūrinių formoms skleistis padeda ypatingas medžiagiškumo ir technikų išmanymas, išryškinantis autorės stiklo darbų plastikos įtaigumą ir estetiką.

Taikydama įvairias karšto ir šalto stiklo apdirbimo technikas (liejimą į formą, sulydymą, sukepinimą, šlifavimo, poliravimo, vitražo techniką), dailininkė sukūrė įvairių formų bei rūšių (plokštės, skulptūros, instaliacijos) parodinius stiklo darbus, skirtingai atskleidžiančius spalvos, formos ar linijos prioritetus ir demonstruojančius technologijų bei stiklo medžiagos galimybių išmanymą.

S. Grabliauskaitės stiklo kūrinių simbolika bei tematika labai glaudžiai siejasi su asmeniniais potyriais, susidomėjimais, dvasiniais išgyvenimais“, – taip menininkės kūrybą apibūdina R. Simanaitienė.

Įvairios temos

S. Grabliauskaitė parodoje „Stiklo sala Kauno santakoje“ pristatė skaidrias ir spalvoto stiklo plaketes bei skulptūrinius objektus.

Skirtingos eksponuojamų kūrinių temos, autorės teigimu, sugula tarsi septynios savaitės dienos.

Vienos jų – paslaptingos, kitos – pakylėtos, spinduliuojančios prabanga, likusios – kupinos nostalgijos, gyvenimiškos patirties bei išgyvenimų.

„Parodoje eksponuojamų kūrinių iš meninio stiklo pavadinimai leidžia žiūrovui įsigilinti į įvairias temas.

Penkių darbų kompozicija „Tulpės naktyje“ ir „Skorpionas tarp tulpių naktyje“, tai – paslaptingas vakaro gyvenimas perfrazuojamas per tulpių bei tulpių žiedlapių plazdėjimą nakties vėjo sūkuriuose.

Kompozicija iš keturių vienetų: „Pokalbis dviese“, „Venecijos juokdarys“, „Ilgaausis princas“ ir „Rokeris karalius“, – tai lyg gyvenimas iš Venecijos karnavalo: spalvingo bei nuotaikingo, drastiško ir paslaptingo, kuris tarsi tampa būdingas kiekvieno iš mūsų gyvenimui“, – pažymi menininkė.

Įkvėpė „Hamletas“

Sukurti kompoziciją iš trijų spalvotų plakečių „Būti ar nebūti?“ S. Grabliauskaitę įkvėpė Viljamo Šekspyro „Hamleto“ III veiksmas „Hamleto monologas“.

Kūriniuose įžvelgiami simboliniai moters ir vyro ženklai bei amžinas viens kitam ir sau užduodamas klausimas „Kodėl?“.

Žiedlapis po žiedlapiu

Spalvinė gama stiklo plaketėse, pasak menininkės, atkartoja laukinių našlaičių fragmentus, kurie tarsi spalvomis užrašyti gyvenimiški apmastymai – žiedlapis po žiedlapiu…

Netrūksta prabangos

Skaidraus stiklo plakečių kompozicijos, tokios kaip „Architektūros freskų interpretacijos“, „Bazilikų fragmentų istorijos“, „Atmintis x Memory“ ir kitos, anot S. Grabliauskaitės, nostalgiškai nuklaidina į baroko architektūros prabangumą.

„Atskira kompozicija iš bronzinio stiklo „Architektūros freskų interpretacijos“ ir „Krikštas naktyje tarp karališkų lelijų“ primena gyvenimo tęstinumą ir gimimą: taip ir norisi į indą pripildyti šalto šaltinio vandens.

Stiklo kūrinių kompozicijas „Art Deco“, skirtas prabangai ir malonumui, praturtina besiveržiantys pavasariški saulės spinduliai“, – toliau apie savo kūrinius pasakoja S. Grabliauskaitė.

Gyvenimo istorija

Skulptūrinių objektų kompozicijos „Istorijos mamos rankose“, „Šeimos pasivaikščiojimas Baltijos pajūriu“, „Pasivaikščiojimas paplūdimyje lietui lyjant“, „Paveldėtų ratilų atspindžiai“, „Pasivaikščiojimo įspūdžiai stiklo salos aukso pievoje“, kurias sudaro stiklinės pėdutės ir rankos, parodoje išdidžiai nugulė ant vario spalvos pagalvėlių: „Tai mano mamos ir kitų šeimos narių įamžinta gyvenimo istorija, kupina nostalgijos ir ilgesio“.

Prakalbina save

Kūryba S. Grabliauskaitės gyvenime – tarsi pokalbis su ja supančia aplinka. Menininkės kūryba, skleidžianti tiek draugiškus, tiek ir skaudžius išgyvenimus, tarsi paskatina žiūrovą smalsauti bei ieškoti atsakymų per stiklo meno kūrinį ir jo pavadinimą: „Tie, kas domisi ir žino mano kūrybą, pastebi, jog viskas tarpusavyje susisieja.

Atskleisdama savo emocijas, paslaptis per stiklo meną, prakalbinu save žiūrovui“.

Žingeidumas ir užsispyrimas

S. Grabliauskaitės apsisprendimas susieti savo gyvenimą su menu užgimė dar vaikystėje, kuomet ją domino įvairios sritys, o pradėjusi lankyti dailės mokyklą mergaitė ėmė stipriai domėtis vizualiniu menu.

Kodėl pasirinko stiklą?: „Nes nieko apie jį nežinojau, o taip norėjo šią medžiagą „prakalbinti“.

Namuose per didžiąsias metų šventes šeimos stalas buvo serviruojamas įspūdingomis taurėmis ir indais. Dar būdama maža mergaitė nuolat smalsavau, kaip įmanoma sukurti tokius originalius darbus iš stiklo.

Užeiti į stiklo fabriką tais laikais nebuvo galimybių, tad teko domėtis į pagalbą pasitelkiant literatūrą.

Vėliau pasiryžau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje (VDA) Stiklo meno ir dizaino katedroje, Kauno skyriuje.

Studijų pradžia, kiek nuvylė, bet žingeidumo bei užsispyrimo dėka pastebėjau kur kas daugiau nei tuometiniai mokslai leido.

Įsisavinusi stiklo kūrinių atlikimo technologijas ir VDA dėstytojų-menininkų perteiktas žinias pagaliau sugebėjau „prakalbinti“ stiklą… Tiek tapybiškai, tiek grafiškai, tiek ir skulptūriškai“, – sako S. Grabliauskaitė.

Kuruoja parodą

Sukaupta patirtimi S. Grabliauskaitė jau ilgą laiką dalijasi su Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakulteto studentais, kurių kūrybinių darbų paroda „Lietuva tarpukaryje ir dabartyje“ eksponuojama kitoje galerijos salėje.

Svarbūs įvykiai

Anot S. Grabliauskaitės, studentų su meile kurti darbai pasižymi ne tik profesionalumu, bet ir atskleidžia mūsų kultūrinį tapatumą, tautinį identitetą.

Eksponatai vaizduoja Lietuvai svarbius istorinius įvykius, pasiekimus, vietoves, sugrąžinančias mus į praeitį – prieškario bei tarpukario laikotarpį.

„Parodos dalyviai stengėsi gilintis ne tik į meninio stiklo paslaptis, bet ir atvaizduoti savo gimtojo krašto žymius, reikšmingus objektus.

Nepaprastuose meno kūriniuose iš nelygaus stiklo, atliktuose įvairiomis technikomis – taškavimo, potėpių, skutinėjimo – studentės užfiksavo ir 1933 metais Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skrydį per Atlantą, senąją Alytaus geležinkelio stotį, pirmąją Lietuvoje elektrinę Rietavo dvare, Kauno Aleksoto tiltą, Kauno Žaliakalnio funikulierių ir kitus svarbius Lietuvai įvykius bei objektus.

Kauno miesto architektūra

Taip pat parodoje netrūksta ir įvairių stilių bruožų turinčių Kauno miesto architektūros objektų ar simbolių.

„Studentus dar kartą peržvelgti nuostabią miesto architektūrą ir išsirinkti sau mieliausius pastatus, tokius kaip Kauno soboras, Kauno menininkų namai, senasis Kauno paštas, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namas ar kitus, pastūmėjo labai reikšmingas įvykis – Kauno miesto paskelbimas 2022 metų Europos kultūros sostine“, – teigė parodos kuratorė.

Išskirtinis kūrinys

Vienas išskirtiniausių šios parodos darbų – dekoratyvinė stiklo kompozicija „Emocionalūs šachmatai“, sudaryta iš neutralių spalvų – bespalvio, tamsiai pilko stiklo, dekoruojamo auksinio stiklo dalelėmis, kurios praturtina ekspresyvius ir emocionaliai unikalius šachmatus.

„Tai unikalios stiklo mažosios skulptūros, įgyvendintos stiklo klampinimo formose būdu. Vienetinių kūrinių gamybos technikos pasirinktos norint atskleisti skirtingų figūrų savitumą, akcentuojant kiekvieną emociją atskirai“, – originalų kūrinį pristatė jo autorė Anželika Mikalauskaitė.

2G – tėvo ir sūnaus duetas

„Parodos pavadinime yra tarsi užkoduota žinutė. 2G yra dviejų Gerardų – tėvo ir sūnaus duetas, na, o ezoterika bei abstrakcija – skirtingos autorių plėtojamos temos.

Kūriniai įgyvendinti šiuo metu primiršta ir parodinėse salėse reta monumentaliosios dekoratyvinės dailės rūšimi – vitražu.

Parodoje eksponuojami nedidelio formato kūriniai, preciziškai sukomponuoti iš įvairiaspalvių stiklo gabalėlių, sutvirtintų švino karkasu. Apvaliuose meno kūriniuose susijungia dvi medžiagos: stiklas ir metalas.

Trapumas ir tvirtumas, laikinumas ir ilgaamžiškumas.

Tapybiški figūriniai, astrologiniai motyvai apipinami abstrakčiomis ryškiaspalvėmis geometrinėmis formomis.

Nesudėtingų kompozicijų vitražo kūriniai pilni užkoduotų simbolinių prasmių. Kūriniai ne iš karto atsiveria žiūrovui, reikia ypatingo susikaupimo, simbolių prasmių perpratimo“, – G. R. ir G. A. S. Šatūnų parodą „2 G. Ezoterika ir abstrakcija“ apibendrina Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kuratorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.

Laisva tema

Su vitražo menu G. A. S. Šatūną supažindino jo brolis Konstantinas Eugenijus Šatūnas. Ilgainiui G. A. S.Šatūno žaidimas su stiklu, nuotaikomis ir atėjusiu įkvėpimu dirbtuvėse virto paroda, kurioje vyrauja spontaniškumas, laisva tema ir kompozicija.

Ekspozicijos autorius norėjo ir siekė, kad šie parodoje esantys darbai neatkartotų tikslių formų, daiktų ar reiškinių, kas, jo manymu, įpareigotų vitražų stebėtoją laikytis nustatytos vizijos ir regėti kūrinius tik taip, kaip matė jo autorius: „Noriu, kad žmogus, žiūrintis į vitražą, regėtų tai, ką nori“, – teigia G. A. S. Šatūnas.

Jo sūnus G. R. Šatūnas pirmąjį savo vitražą sumontavo būdamas 14 metų: „Nuo to laiko kaskart stengiuosi sukurti vis kažką naujo“.

Šioje parodoje Gerardas R. Šatūnas simboliškai pakviečia žiūrovą į savo paslaptingą kūrybinį pasaulį, pilną mistikos ir mitologijos.