Daiva Ona Amalevičienė: „Nejaučiu, kad dirbu, aš gyvenu“

 Daiva Ona Amalevičienė: „Nejaučiu, kad dirbu, aš gyvenu“

Daiva Ona Amalevičienė: „Surinkau visų Kėdainių fotografų draugijos parodų akimirkų kadrus, atspausdinau ant medžiagos ir sukūriau kaip staltiesę. Parodos lankytojai ją pavadino Kūčių staltiese, nes tose nuotraukose buvo jau mus palikę draugijos nariai, o ir paroda buvo prieš žiemos šventes“./Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Švedienė

Graži, ilgais plaukais, liekna, kukli Kėdainių fotografė. Turi savo fotostudiją… namie. Mėgsta fotografuoti gamtą, nes ten daugiau laisvės. Mezga nuo mažų dienų ir, kas svarbiausia, sugeba mezginiukus derinti su fotografijos menu. Tai taip nematyta, negirdėta. Menininkų pasaulis beribis. Daiva Ona Amalevičienė sako, kad po vyro fotografo Vytauto mirties prarado sparnus meninei fotografijai, bet mes tuo nelabai tikim. Kasmet parengia kelias fotografijas Kėdainių fotografų draugijos parodai, turi savo ateljė, mezga nuostabius mezginius. Visa tai prižiūri ir laimina jorkšyras…

‒ Jūs kėdainietė?

‒ Jau beveik 40 metų gyvenu Kėdainiuose. Bet šiaip aš esu vilnietė, mane iš Vilniaus parsivežė vyras Vytautas Amalevičius. Mes kartu mokėmės Vilniuje technikos mokykloje fotografijos. Tuo laiku reikėjo gauti siuntimus iš Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriaus. Kad siunčia mokinį mokytis, o paskui jis turės grįžti ir dirbti toje įmonėje.

Metus padraugavom, susituokėm ir abu grįžom į Kėdainius. Man atrodo, kad mus suvedė likimas jau nuo anksčiau… Faktai ‒ mano tėvelis gimęs Kėdainių r. Pagirių miestelyje, mokyklos direktoriaus, šaulio Kazio Railos, nužudyto sovietų okupantų 1945 m., sūnus ir mano babytė su penkiamete mano mama, karo pabėgėlės iš Klaipėdos miesto, apsigyveno Kėdainiuose ir gyveno dešimt metų. Mama mokėsi mergaičių gimnazijoje, kurios kieme stovi dabartinis mano namas. Mano tėvai susituokė 1961 liepos 8 d. o liepos 9 d. tais metais gimė Vytautas, mano vyras… Įdomiai sugula faktai…  

Daiva Ona Amalevičienė ‒ Kėdainių fotografė, mezgėja, sako nedirbanti, tiesiog gyvenanti.

‒ Tai dirbote Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Ką reikėdavo fotografuoti?

‒ Buvo ateljė Tarybinės armijos gatvėje, ten atlikau praktiką, vėliau dirbau ateljė Žemaitės gatvėje. Fotografuodavom nuotraukas dokumentams, vestuves, krikštynas, atvirukines nuotraukas.

‒ Kur gyvenote?

‒ Čia, kur dabar aš įsikūrus nuosavą fotostudiją. Mums tada tą butą davė kaip jauniems specialistams, vietos nedaug, planavom keistis į didesnį, bet… nėra nieko pastovesnio už laikinumą (šypsosi).

‒ Kaip ėmėtės daryti menines nuotraukas?

‒ Į tai mane įtraukė mano vyras. Jis jau mokinukas būdamas ėjo į fotografų būrelį, rengė parodėles. Jis su Petro Januševičiaus idėjiniu palaikymu 2002 metais atgaivino Kėdainių fotografų draugiją (KFD). Tada ir ėmiau fotografuoti ne tik darbui, bet ir sau, menines nuotraukas kartu su vyru. 2002 metais  buvo bendra KFD paroda su darželio auklėtiniais, tai nuo tada aš ir startavau. Tai va, jau 20 metų.

‒ Ką fotografavot? Žmones, gamtą?

‒ Daug fotografavau savo vaikus, dvi dukrytes, kaip mama.

‒ Kada buvo suorganizuota Jūsų pirmoji personalinė paroda?

‒ 2006 metais vyras organizavo mano pirmąją personalinę parodą. Fotografijos buvo iš Nidos. Mane sužavėjo kopos, visa gamta ir aš fotografavau. Toje parodoje aš sujungiau du savo hobius ‒ fotografiją ir mezgimą.

Mezgimas buvo man artimas nuo vaikystės. Nidos vaizdai ir mano mezginiukai ‒ tokios buvo nuotraukos parodoje Kėdainiuose, bibliotekoje, Kovo 8-osios proga. 

‒ Daugiau personalinių parodų buvo surengta?

‒ Ne, daugiau dalyvaudavau kasmet Kėdainių fotografų draugijos organizuotose parodose. Visada turėdavau ką parodyti. Pasako, kokia bus tema, ir pagal tą temą paruošiu kelias fotografijas parodai.

‒ O kokios pagrindinės Jūsų kūrybos temos?

‒ Gamta. Mano vyras tai mokėjo gražiai pagauti nepozuotus žmonių portretus. O aš nelabai, negaliu būti tas pilkas fotografas, tas nematomas, galintis pagauti kadrą. Tai aš daugiausia fotografuoju gamtą, čia man laisvės daugiau.

‒ O su mezginiukais tebedarote nuotraukas?

‒ Taip, tai buvo mano specifika. Nufotografuoju mezginiuką ir tą nuotraukėlę dedu ant gamtos vaizdo.

‒ Labai gražios Jūsų nuotraukos su ledais…

‒ Papuolėm mes prie Vištyčio ežero tuo metu, kai labai ežeras bangavo, o paryčiui labai šalo, tai va tie augalai žali užšalo, tada mes su vyru už fotoaparatų ir fotografuoti tą grožį.

‒ Kokios dar parodos Jums įsiminė?

‒ 2015 m. bendroje Kėdainių fotografų parodoje eksponavau tokią staltiesę. Tai irgi buvo fotografijos ir mezginio sujungimas. Surinkau visų KFD parodų akimirkų kadrus, atspausdinau ant medžiagos ir sukūriau kaip staltiesę. Parodos lankytojai ją pavadino Kūčių staltiese, nes tose nuotraukose buvo jau mus palikę draugijos nariai, o ir paroda buvo prieš žiemos šventes.

O 2018 metais turėjau laimę dalyvauti su Kėdainių dailininkėmis parodoje, skirtoje Kovo 8-ajai. Tema man buvo artima, nes jau audžiau mintį padaryti savo šeimos istoriją. Tai tokia šeimos prisiminimo skraistė išėjo.

‒ Sakėt, kad daugiausia fotografuojate gamtos vaizdus, bet štai matau nemažai vaikų nuotraukų.

‒ Fotografuoju vaikus, jie manęs nebijo (šypsosi).

‒ O kada atidarėte čia studiją Josvainių g. 46 ir kodėl sugalvojote ją atidaryti?

‒ 2007 metais atidariau savo bute. Nesugalvojau, tiesiog gyvenimas privertė. Dirbau vienur, kitur, galiausiai netekau darbo, tai teko savo ateljė kurti. Bet be Vytauto padrąsinimo nieko nebūtų, čia jo labai daug investuota.

Mezgimas buvo man artimas nuo vaikystės. Nidos vaizdai ir mano mezginiukai ‒ tokios buvo nuotraukos parodoje Kėdainiuose, bibliotekoje, Kovo 8-osios proga. 

Aut. past.

‒ Ar daug žmonių ateina fotografuotis?

‒ Ateina, esu dar reikalinga, kam reikia nuotraukos dokumentui, kam taip popierinių nuotraukų, dar ir fotosesijų būna. Net migracijos darbuotojos rekomendavo pas mane fotografuoti kūdikius paso dokumentui, nes ten keblu, o buvo padidėjęs skaičius vaikiukų, kai prasidėjo karas Ukrainoje.

‒ Sakot, kad dabar, kai mirė vyras, lyg sparnų netekote daryti menus.

‒ Taip… Tik jo dėka aš turiu ir savo nuotraukų daug. Eidavom abu pasivaikščioti po Kėdainius, tai jis fotografuodavo ir miestą, ir mane. Šiaip mes labai skirtingai miestą matydavom, mūsų nuotraukos nepanašios, nors vaikščiojom tuo pačiu keliu. Pasiilgstu jo, todėl vis ,,pakedenu“ nuotraukų archyvus… Taip atsirado ta Kūčių staltiesė…

Dabar radau Vytauto fotografuotus Kėdainių vaizdus, po 20 metų jie jau labai pasikeitę, todėl šiemet kilo mintis eiti tuo pačiu keliu ir nufotografuoti tą pačią vietą, atitaikyti net pėdas. 

‒ Fotografija ‒ kokia ji yra?

‒ Oi, visokia. Yra kaip paslaugos suteikimas, pavyzdžiui, žmogui reikia turėti savo nuotrauką. Yra fotografija kaip menas, yra mados fotografija, prie kurios dirba visa komanda. Aš daugiau esu paslaugos sferos fotografė, nors mano studija yra universali viskam.

‒ O vestuves fotografuojate, na, pačią šventę kur nors.

‒ Mažas taip, didelių vestuvių nefotografuoju, ten jau reikia ir kito žvilgsnio. Čia jau jaunų darbas. Aš daugiau darau pagrindines, klasikines vestuvių nuotraukas, fotografuoju mažas šeimos šventes.

‒ Pakalbėkime apie kitą Jūsų hobį ‒ mezgimą. Sakėt, kad mezgat nuo mažų dienų.

‒ Aš esu mezgėjų klano atstovė (šypsosi). Mano babytė mezgė, mama, krikšto mama, aš dar maža savo lėles apmezgiau. Būdama paauglė jau pati apsimezgiau. Aš dabar neįsivaizduoju vakaro prie televizoriaus be mezginio.

‒ Tai išmokė mama?

‒ Neprisimenu, kad būtų mokiusi. Kažkaip pati išmokau. Mama sakė, kaip tu čia įdomiai tą akį išmezgi.

‒ Ar užsakymų daug turit?

‒ Daugiausia mezgu savo dukroms ir jų draugėms.

‒ Kur reklamuojatės?

‒ Per feisbuką, dar per paslaugos.lt.

‒ Ko daugiausia prašo numegzti?

‒ Daug mezgu iš moherinių siūlų sukneles, sijonus. Merginos užsisako madingas naujienas. Vasarą neriu linines sukneles, žiemą megztinius, kardiganus. Patinka man ir naujovės, išbandyti naujas technikas, storus siūlus, kur rankomis galima megzti.

Asmeninio archyvo nuotr.

‒ Jūs mezgate ir šuniukams.

‒ Feisbuke esu jorkiukų grupėje, nes tokį šuniuką turiu, tai vienais metais buvo anksti šalta ir numezgiau savo jorkiukui megztinį, pagalvojau paklausti grupėje, kam šalta… Vos spėjau megzti jorkiukams megztinius. Pernai ėmiau megzti mergytėms jorkiukėms megztinius su sijonukais, tai labai liko patenkintos.

‒ Tai tuos du darbus derinate ‒ fotografiją ir mezgimą.

‒ Žinokit, aš nejaučiu, kad dirbu, aš gyvenu.

‒ O kur dukros gyvena?

‒ Viena Kėdainiuose, kita ‒ Vilniuje.

‒ Dukros nemezga?

‒ Abi mezga. Jaunesnioji, pagauta Vilniaus tempo, jau neturi laiko, bet, manau, sugrįš. Vyresnioji  perėmė mano krikšto motinėlės mezgimo mašiną. Mezga ir rankom, ir mašina. Mane maloniai nustebino, kad ji susidomėjo analogine fotografiją, domisi ryškalais, kita chemija… Teko ir pačiai prisiminti, kaip mes dirbome su ja… Dar likusi visa jos įranga, gal bus nuvalytos dulkės nuo jos?…

‒ O Jūs mezgimo mašina mezgat?

‒ Aš moku, bet man įdomiau megzti rankomis, nes virbalais gali išmegzti labai įdomius raštus. Man patinka viskas, kas nauja ir įdomu. Ventspilyje miesto šventėje pamačiau didelius nertus vašeliu reljefinius kilimus, sužavėjo… Ir kai buvom uždaryti pandemijos karantine, aš nusinėriau net 3 kilimus, ne tokius didelius, bet savo smalsumą patenkinau.

‒ O žurnalų patarimais naudojatės?

‒ Taip, ir netgi dalyvauju jų konkursuose. Esu su savo mezginiais ne kartą publikuota.

‒ Nusižiūrit kažką sau iš tų žurnaliukų?

‒ Taip, raštelius.

‒ Dabar anūkus apmezgat?

‒ Turiu vieną anūką. Kai buvo vaikas, tai buvo mano aprengtas, net iš gimdymo namų atvažiavo mano mezginiuose. Džiugu, kad jau paauglys ir dar nešioja mano megztą megztinį.

‒ O turit mėgstamiausias spalvas?

‒ Visos spalvos gražios, sau mezgant dominuoja mėlyna, balta.

‒ Ką dabar mezgat?

‒ Dukrai megztinį.

‒ Jūsų šuniukas jorkšyras, ar padeda darbuos?

‒ Taip, jis visada šalia.

9 Komentarai

  • Jaunatviška,graži …Ir senelė.Negali būt kad vieniša.Reiks nueit fotografuotis…Gal ką daugiau sužinosiu.

    • Aš tau pasmalsausiu!Taip nufotkinsiu,kad ištisą mėnesį fotkę užsiklijavęs ar juodus akinius pasibalnojęs vaikščiosi.

  • kada noriu tinginiauju.Vėžys ir varla -graužė lapą kirmela“.

  • Ale tiksliai,ne viena pampuška ta kepėja Kėdainiuose graži yra…A iš balos tas gražumas Daivos prigimima?

    • negaliu užmigti,jaučiu mieste mergužėlę- negaliu sutikti…“.Labai jau piktas tas Aivienas.

  • Ką darysit pavasarį,jeigu dabar taip kniaukiat?

  • Petras Januševičius buvo mano fotografinių mėginimų vertintoju ir patarėju.Labai geras fotografas ir dar geresnis žmogus.Lietuvoje leistame fotografijų albume buvo atspausti jo meniniai ciklai,kuriuose meistras fiksavo to laikmečio kasdienos buitį.

  • Puikus straipsnis su interviu ir pokalbiu meno bei gyvenimo temomis.Daug pozityvo ir šilumos teikianti pažintis.Ačiū Rūtai ir Daivai,ačiū redakcijai už šviesias akimirkas.

  • kai tikrai gražiame pasakojime įpintas ir meistro Petro Januševičiaus paminėjimas.Daug kėdainiškių fotomėgėjų mena šį nuostabų žmogų.Išgirdus jo pavardę atgimsta jaunų dienų prisiminimai,bendravimas su Žmogumi.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video