Dailindama margučius akademiškė Teresė Šidlauskienė mėgsta tikslumą

Netrukus visu gražumu išsiskleisiančio pavasario lūkuriuojančiame Akademijos parke ieškau gilią istoriją menančiame senų raudonų plytų name įsikūrusios margučių dailininkės Teresės ŠIDLAUSKIENĖS. Jei senjorė suskaičiuotų visus nuo vaikystės išgražintus kiaušinius, šių greičiausiai būtų keli tūkstančiai.

Užsispyrusi, kantri, chirurgo kruopštumo žemaitė neskaičiuoja laiko, praleisto dailinant vieną margutį. Teresės ranka vedžiojami raštai smulkūs ir tikslūs, tad būna, jog vienam kiaušiniui prireikia paskirti daugiau nei dieną. „Kartą suskaičiavau, kad ant vieno kiaušinio yra 500 taškų ir brūkšnelių, – sako akademiškės vyras Algis. – Ir tai buvo vištos kiaušinis! O Teresė juk margina ir žąsies bei stručio.“

Žinau, kad šio Velykų pasakojimo herojė nemėgsta skambių frazių ir galbūt net šiek tiek ant manęs pyktelės, tačiau jos kūriniai – paprastai tiesiog negaliu šių margučių vadinti – nusirito kone per visą pasaulį.

Iš Kaziuko – į pasaulį

„Miela Terese, labai smalsu, kaipgi Jūsų dailieji kiaušiniai iš Akademijos pasiekė kitus žemynus. Tik Afrikoje ir Antarktidoje jų nėra. O štai keliose Europos šalyse, Argentinoje, Amerikoje, Kanadoje bei Pietų Korėjoje Jūsų margučiai neša žinią apie kruopščiąsias Lietuvos margintojas“, – pasididžiuoju aš.

„Viską daro mugės. Prieš keliolika metų Kaune ir Vilniuje prekiavome Kaziuko mugėje, o ten lankosi nemažai užsieniečių. Jiems šie margučiai buvo labai įdomūs.

Jei kas važiuoja aplankyti artimųjų į užsienį, tai tokius margučius veža dovanų. Štai taip ir pasklido po pasaulį mano dailinti kiaušiniai. Bet aukštinti savo darbų nemėgstu, jie padaryti tiksliai, tačiau nemeniškai.

Dabar internete tiek visokių meistriškų grožybių galima prisižiūrėti – kiaušinių, dailintų ne tik rankomis, bet ir naudojant įvairius įrankius, technikos prietaisus, kad man nėra kuo didžiuotis. Mano margučiai – paprastas dalykas“, – kuklinasi Teresė, kurios kiaušinių marginimo edukaciją Paberžės muziejuje vaizdo kamera įamžino Lenkijos universiteto alumnas iš Pietų Korėjos.

Akademiškės margučiai ne kartą aprašyti šalies žurnaluose bei laikraščiuose, rodyti per televiziją, taip pat moteris buvo surengusi savo darbų parodas Zyplių dvare (Šakių r.), 1863 metų sukilimo muziejuje Paberžėje bei Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name.

Aistra – braižyba

Akademiškė pasakoja, kad pirmieji jos margučiai dailinti itin smulkiu raštu. Dabar senjorės akiai jau reikia stambesnių. Nors man net prisimerkus tyrinėjant Teresės margučius juokais  kyla klausimas – ar ji margindama kiaušinius nežvelgia per didinamąjį stiklą!

„Smulkūs raštai gražu, kai apžiūrinėji margutį paėmęs į ranką – iš arti, o iš toli nėra tokio vaizdo. Tai labai smulkus, gal netgi pavadinčiau juvelyrinis darbas, bet vyresnio amžiaus žmogus jau negali jo įžiūrėti. Dabar mano akys irgi nebe tokios kaip prieš dešimtmetį, taigi ėmiausi stambesnių raštų“, – paaiškina moteris.

Mezgėjos specialybę įgijusi, tačiau didesnę dalį gyvenimo Lietuvos žemdirbystės institute Akademijoje laborante dirbusi moteris atskleidžia gimusi tiksliuke, tad visa, kas reikalauja didelės atidos bei smulkmeniškiausio kruopštumo, yra jos arkliukas.

„Mokykloje labai mėgau braižybą, taip pat sekėsi rašyti dailyraščiu, – pasakoja Teresė. – Kaip išmokau tada, taip ir dabar rašau. Maniau, jog metams bėgant raštas pasikeis, bet išliko toks pats – tikrai skiriasi nuo kitų. Nėra tas mano raštas gražus, bet tikslus kaip mokyklos laikais.“

Labiau gaili lėkštės nei margučio

Vieną po kito imdama apžiūrėti Teresės margučius iš jaudulio, regis, nė nekvėpuoju – bijau, kad ranka užklius ir kris mažas meno kūrinėlis ant žemės pavirsdamas šukėmis.

„Jei koks kiaušinis ir sudūžta, visai negailiu, – nustebina moteris. – Sudužusios lėkštės man labiau gaila.“

T. Šidlauskienė

Per ilgus marginimo metus Teresė išbandė daug skirtingų technikų: dailino vašku – įprastu ir degintu, taškavo, skutinėjo, graviravo, dekoravo dekupažu, itin karališkai puošė karoliukais, gintaru, papuošalų detalėmis, audiniais, gobelenu ir netgi gręžė!

„Jau nebesugalvoju, ką naujo galėčiau su tais margučiais padaryti, – šypteli Teresė ir pripažįsta esanti šiek tiek nusivylusi. – Nemėgstu kartotis, todėl kasmet norisi atrasti vis ką nors kita. Arnetų name moterys apie mane taip ir sakė – kad mėgstu atradinėti.

O kol naujų minčių neužgimė, šiemet grįžau prie pradžių pradžios – tradicinio marginimo vašku. Pastebėjau, kad lietuviai būtent tokius margučius labiausiai vertina. Netgi sako pasiilgę mano pirmųjų darbų.“

Akademiškė pasakoja, kiaušiniams marginti dažnai besirenkanti natūralias gamtos, žemės spalvas, tautinius motyvus bei raštus. Tokie margučiai jai mieliausi.

Žemaitiškas užsispyrimas – geriausia motyvacija

Pasukti galvą mėgstanti smalsioji atradėja margučių skutinėjimo tradicijai įpūtė modernių vėjų – įsigijo graviravimo aparatą ir raižo raštus ant kiaušinių šiuolaikiškai.

„Tas aparatas – tarsi pieštukas. Pirmasis bandymas graviruoti ir prajuokino, ir išgąsdino, – pasidalina Teresė. – Tvirtai suėmiau kiaušinį, priglaudžiau graviravimo įrankį ir švyst nuskrido kiaušinis. Bet nesudužo. Maniau, nieko nepavyks padaryti. Tačiau žemaitiškas užsispyrimas – stiprus dalykas, tad bandžiau toliau. Man patinka atrasti pačiai ir daryti taip, kaip aš noriu, o ne kopijuoti kitus.“

Pridegęs vaškas tapo atradimu

Itin daug dėmesio ne vien Kėdainių krašte, bet ir šalyje sulaukė išskirtine technika – juodu vašku dailinti Teresės margučiai. Nors moteris nesyk buvo pavadinta šios technikos autore, tačiau tokių laurų ji prisiimti nesutinka.

„Gal ir anksčiau kas nors taip margučius vaškavo, tik aš nebuvau girdėjusi, – sako akademiškė, juodo vaško grožį atskleidusi netikėtomis ir netgi kiek pavojingomis aplinkybėmis. – Nutiko taip, kad man kartą netyčia pridegė vaškas.

Palikau jį ant dujinės viryklės, ateinu ir štai! O juk galėjo užsidegti… Vaškas labai degus, todėl geriau naudoti elektrinę plytelę. Dabar būtent taip ir darau, – kitus perspėja pašnekovė. – Taigi radau tą pridegusį vašką. Pabraukiau per kiaušinį, žiūriu, visai gražu.

Bet porą metų vargau, kol galiausiai radau būdą, kaip tokį margutį nudažyti. Po nesėkmingų bandymų teko pasidaryti dažų ekstraktą ir teptuku kiekvieną margutį spalvinti.“

Teresė sako labai mėgstanti eksperimentuoti ir visai nebijo klaidų ar nesėkmių, nes būtent taip nutinka didžiausi gyvenimo atradimai.

aut.past.

„Marginimą juodu vašku atradau, galima sakyti, per klaidą – prideginusi vašką. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – šypsosi moteris. – Taip ir gyvenime nereikia bijoti klysti. Klaidos pataisomos, o kartais būtent iš jų gimsta puikūs pokyčiai. Kaip aš sakau, tiksliai reikia tik galvą nešiotis. O jei gyvenime padarėme, ką negerai, turėdami galvą ant pečių būtinai rasime išeitį.“ 

Išėjus į pensiją – antras gyvenimas

Teresė – švytinti ir užsiėmusi senjorė. Šiltuoju metų laiku ji su vyru Algiu puoselėja prie daugiabučio namo įkurdintą trijų arų sodą, kuriame apie šimtas įvairiausių dekoratyvinių augalų bei gėlių. O kai orai subjūra ir pargina vidun, moteris kimba į rankdarbius.

„Pensijoje esu jau 14 metų, – suskaičiuoja Teresė. – Žinokit, man taip smagu. Aš gyvenu antrą gyvenimą – laisvą, kūrybingą ir man nieko daugiau nereikia. Kadangi abu sūnūs šeimas sukūrė apsigyvenę užsienyje, tai anūkų prižiūrėti nereikėjo.

Laisvo laiko daug, vyras skatina ir palaiko mano kūrybinius sumanymus. Jis net kritiško žodžio nepasako. Visi mano darbai jam patinka, – šalia sėdinčiam sutuoktiniui nusišypso Teresė. – Algis ir pats turi įdomų pomėgį – konstruoja laivus, – atskleidžia žmona ir primygtinai paprašo vyrą parodyti viešniai savo kūrinius. – Jis jūreivis, tad daug metų praleido plaukiodamas jūroje.“

Užtrunka ir metus

Algis nulipa laiptais iš antro aukšto, kur pora įsirengusi savo darbo erdves. Vyro rankose įstabus senovinio laivo modelis – netgi su burėmis.

„Viską darau pats. Tokius laivus pagaminti užtrunka. Tenka praleisti po kelis mėnesius, o vieną gaminau net metus, – nustebina kantrybe ir kruopštumu žmonai nenusileidžiantis Algis. – Turėjome šturmaną, kuris per kiekvieną reisą darydavo vis kitą laivą. Paprašiau, kad pamokytų. Taip atradau savo hobį.“

Vaikystė pas globėjus užgrūdino

Teresė užaugo Tauragės rajone, Žygaičių kaime. Pašnekovė atskleidžia, kad likimas jai skyrė nelengvą vaikystę.

Nuo ketverių metukų Teresė augo pas vyresnio amžiaus globėjus. Mergaitei anksti teko išmokti pasirūpinti savimi.

„Globėjų vaikai jau buvo užaugę, o jie patys – daugiau kaip 50 metų. Taigi vaikystė buvo sudėtinga – kaip iš senų laikų. Turėjau daug dirbti, karves ganyti. Šitaip užsidirbdavau pinigėlių ir pati save išlaikiau nuo trečios klasės. Tada apsigyvenau mokyklos bendrabutyje, vyresnės mergaitės kasas supindavo. Buvo sunku, bet tokia vaikystė užgrūdino ir paruošė gyvenimui.“

Mokykloje Teresė aktyviai sportavo – buvo gimnastė ir lengvaatletė.

„Sportas ugdo tvirtą charakterį, valią ir, žinoma, yra naudingas sveikatai, – pabrėžia pašnekovė, svajojusi apie tokio tvirto būdo asmenybei itin tinkamus mokslus. – Mane labai domino medicina. Norėjau tapti chirurge. Deja, augusiai su globėjais siekti tokių ilgai trunkančių mokslų galimybės nebuvo.“ 

Kūmos margučiai

Vaikystėje Teresės Velykos skriejo besidžiaugiant svogūnų lukštais bei įvairiausiais augalais margintais kiaušiniais, tačiau kartą, kai mergaitei buvo septyneri, krikšto tėvai atvežė vašku tradiciškai dailintų margučių. Išvydusi šį grožį, Teresė liko pakerėta.

„Tie margučiai buvo smulkiai raštuoti – man atrodė labai gražūs. Panorau ir aš taip išmokti, – pasakoja akademiškė. – Globėjai mėgo mano darbelius – jų namuose virtuvines spinteles puošdavau vis naujais karpiniais. Būdama mažytė dar labai mėgau siuvinėti šilkiniais siūlais.

Taigi jie man duodavo kokį 100 kiaušinių ir suteikdavo visišką laisvę marginti kaip tik noriu. Tiesa, niekas manęs nepamokė marginti vašku – viską perpratau pati. Iš pradžių nesisekė, bet ilgainiui atradau visas subtilybes.“

„O kaip anuomet, Jūsų vaikystėje, atrodė Velykos?“ – pasiteirauju Teresės.

„Būtinai eidavome į bažnyčią. Jausdavosi šventinė nuotaika, ant stalo būdavo patiekiamas skanesnis valgis, ridendavome margučius. O man didžiausia šventė buvo besiruošiant Velykoms, nes galėdavau dažyti kiaušinius“, – šypsosi pašnekovė.

Juodu vašku – ir paveikslai, ir žvakės

Prieš du dešimtmečius juodu vašku ant stiklo Teresė pradėjo kurti ir paveikslus. Iš tolo žvelgiant regisi tarsi būtų įrėminta nėriniuota servetėlė ar karpinys.

„Vašku „tapyti“ paveikslą gerokai sunkiau nei marginti kiaušinį, – akcentuoja pašnekovė. – Stiklas – plokštuma, tad turi labai tiksliai ir iškart vašku pataikyti, kur reikia. Jei ne vietoje uždėsi vaško, nebegalėsi visiškai išvalyti dėmės.

O ant kiaušinio, jei ne vietoje uždėjai, taip nesimato. Taigi kuriant paveikslą reikia išsyk daryti švariai – juvelyrinis darbas, – net atsidūsta Teresė. – Šių paveikslų ėmiausi kaip iššūkio sau, o iššūkius aš mėgstu. Jei sumaniau kažką, tai užsispyrimas toks stiprus, kad nenurimstu.“

Juodu vašku akademiškė dailina ir žvakes.

„Kai dar kurdavau pardavimui, tai šios žvakės buvo labai paklausios. Kėdainių arenoje vykusioje mugėje išgraibstė visas, kiek turėjau nusivežusi“, – sako Teresė.

Margučius siunčia į užsienį

Šidlauskų sūnūs su šeimomis laimę kuria užsienyje. Trys anūkės jau suaugusios. Teresė su Algiu netrukus antrąsyk taps proseneliais.

„Kasmet vaikams į Airiją priruošiu ir išsiunčiu margučių. Kartais jie parskrenda mūsų aplankyti, kartais mes nuskrendame pas juos, o kitąsyk visi susitinkame kur nors atostogų. Paskutinį kartą buvome Ispanijoje“, – pasidžiaugia Teresė.

Velykoms margina vyras

Didžiausiai pavasario šventei Teresė ruoštis pradeda tuoj po Naujųjų metų.

„Dabar jau kuriu tik sau – nebe prekybai. Žinoma, būna, kad ateina kas nors nusipirkti margučių savo šventei ar į svečius nuvežti“, – taria akademiškė.

Tiesa, verta atkreipti dėmesį, jog Teresė daugiausiai margina dekorui, o ne valgymui skirtus kiaušinius. Tokius iš pradžių būtina tinkamai paruošti.

„Šie kiaušiniai – tuščiaviduriai. Pirmiausia reikia išsiurbti baltymą su tryniu, tada kiaušinį išplauti ir gerai išdžiovinti. Nuvaškavusi dar kiaušinį du kartus lakuoju, kad vaškas „neatsikabintų“, – paaiškina moteris.

„Terese, o kokius margučius dedate ant Velykų stalo?“ – pasmalsauju, nes negaliu įtikėti, jog kam nors kyla ranka daužyti tokius auksarankės kūrinius, kokiais jos namuose išpuoštas Velykų medis.

„Šventiniam stalui kiaušinius marginame paprastai. Be to, dažniausiai tai daro vyras, o ne aš“, – šypteli pašnekovė.

Pasirodo, Algis taip pat turi įdomų margučių gražinimo būdą.

„Prisidedu kiaušinių lukštų, įberiu į juos įvairių sausų dažų, kiaušinį truputį sušlapinu, kad viskas priliptų, apsuku kapronine kojine, užrišu ir merkiu į dažus. Išeina tokie, kad antrą kartą nepakartosi“, – džiaugiasi vyras.

Šventinį pokalbį Teresės paprašau užbaigti linkėjimu. „Svarbiausia, kad Žemėje būtų taika ir kad kiekvienas galėtume laisvai gražinti savo šalį – kas kaip sugebame. Visiems gražių Šv. Velykų“, – taria pašnekovė.