Dailės maestro B. Rutkauskas: „Buvo laikas, kai teko ieškoti teisingesnio santykio su kūryba“

„Mus supanti tikrovė yra fantastiškesnė už bet ką, ką žmogus galėtų sugalvoti“, – įsitikinęs freskos meistras, realizmo tapytojas, pedagogas Bronius RUTKAUSKAS, dailininko žvilgsniu, regis, gebantis permatyti daugelio nejaudinančią kasdienybę iki pat jos sielos – tarsi visa šiame pasaulyje turėtų savą, jai priskirtą būtį: nuo sendaikčių turguje įsigytos taurės, karšto vandens versmėje beregint atgyjančių arbatos lapelių iki parymoti stabtelėjusios rytmečio ūkanos. Su žinomu kraštiečiu jo studijoje senamiestyje susitinkame pagvildenti dailininko buities. Simboliška, jog kūrybinės erdvės langai žvelgia į didingą evangelikų reformatų bažnyčią. Jei tikėtume minčių galia materealizuotis, būtent čia vaiko noras kadaise pradėjo savo kelią į visatą ir, pasiekęs brandą, tapo tikrove – Vilkaviškio krašte ūgtelėjęs, o vėliau skirtinguose Lietuvos miestuose gyvenęs menininkas savo namus atrado būtent Kėdainiuose. Iš mažulyčių dubenėlių – visai kaip Rytuose – gurkšnodami žaliąją arbatą, su dailės maestro B. Rutkausku šnekučiuojamės apie daugybę įsimintinų jo gyvenimo momentų: keturmečio akimis stebėtą alchemijos magiją, praeityje likusią meilę freskai, atsigręžti į save paskatinusias kūrybines pauzes ir iš jų gimusius naujus meninius kelius.

Arbatai – ypatingas vaidmuo

Arbata dailininko kasdienybėje užima išskirtinę vietą. Pasigėrėdama stebiu, kaip dėmesingai Bronius ruošia šį mūzas ir kūrybines jėgas žadinantį eliksyrą – reginys prilygsta ritualui.

„Anksčiau gerdavau juodą arbatą, kad atlaikyčiau didelius krūvius, kai tapant freskas reikėdavo dirbti prie didelių sienų. Pats procesas trukdavo ir 14–15 valandų per dieną su trumpomis atokvėpio pertraukėlėmis užkąsti. Buvo objektų, prie kurių dirbant miegui paroje telikdavo vos penkios valandos, – nustebina žinomas freskų dailininkas. – Toks įtemptas darbas labai išvargina. Domėdamasis Rytų kultūra, daugiau sužinojau apie geros, kokybiškos arbatos poveikį organizmui, o ilgainiui ir pats įsitikinau, kad arbata veikia kitaip nei kava – nors kofeino turi abu gėrimai, bet tai skirtingi junginiai: kavos poveikis labai staigus, o arbata veikia apie penkias valandas, tačiau sutelkiančiai.“

„Gal tinkamai paruošta arbata padeda ir mūzas privilioti?“ – pasiteirauju apie mistika apipintą tik meno žmonėms regimą jėgą.

Bronius šyptelėjęs taria: „Dailininkai atsisėdę studijoje nelaukia mūzos. Taip ji gali ir mėnesiais neateiti. Mūzą labiau apibūdinčiau kaip kūrybinį entuziazmą. Tai ilgalaikiškesnis, labiau nuspėjamas dalykas. Tada atsiduri kūrybinėje tėkmėje, sutelki dėmesį ir dirbi.“

Menininko rytas

Bronius pastebi, kad daugelis žmonių menininko profesiją linkę romantizuoti, todėl sutinka pasidalinti, kaipgi atrodo kūrėjo „darbo dienos“ rytas.

„Dabar, kai jau nebemokytojauju, turiu prabangą rytais neskubėti. Pirmiausia, atlieku kvėpavimo pratimus, o paskui ramiai geriu arbatą.

Neskubu, leidžiu sau arbatą gurkšnoti ir pusvalandį. Tuo metu stengiuosi pajusti naują dieną, gėriuosi per langą atsiveriančiais gamtos vaizdais, stebiu medžius ryto šviesoje, kuri kaskart būna skirtinga, – pasakoja dailininkas, kūrybą laikantis žmogui save įprasminti leidžiančiu, tačiau vis tik darbu. Pašnekovas priduria šalia meno visada gilinęsis ir į daugelį kitų dalykų. – Pats žmogus kaip fenomenas – man be galo įdomu, taip pat filosofinės, religinės pasaulėžiūros, psichologija.“

Naujoje parodoje – tapytojo Broniaus Rutkausko laisvai perkurti XVIII–XIX a. dailės meistrų darbai.

Aut. past.

Kodėl nemiega dailininkai?

Pasak B. Rutkausko, menininko dalia nėra lengva – ji nerimastinga ir pilna ieškojimų.

„Mus, kūrėjus, irgi kankina nemiga, – šypsosi pašnekovas. – Bet ne dėl to, kad viršininkas subarė, o dėl paties kūrybinio proceso, kurį dažnai lydi nerimas ir bet kurią akimirką galinti šauti reikiama idėja.

Kol nesi atradęs tinkamo santykio su kūryba, pauzės, tušti laikotarpiai labai gąsdina. Aš, kaip ir visi dailininkai, savu laiku taip pat išgyvenau sunkių etapų. Tai paskatino labiau gilintis į žmogiškosios egzistencijos klausimus, psichologiją ir ieškoti atsakymų.“

Alchemija – prieš nosį

Ankstyvoji 1955-aisiais gimusio B. Rutkausko vaikystė prabėgo Vilkaviškyje.

„Pailgame mediniame name turėjome dviejų kambarių butą. Namas buvo pačiame miesto pakraštyje, išėjus į sodą, atsiverdavo Suvalkijos lygumos, – jaunų dienų horizontus mena pašnekovas. – Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, tačiau senelio gyvenimas turi įdomių detalių. Gaila, kad mudu šioje Žemėje prasilenkėme – kai jis iškeliavo, tebuvau vienerių.

Senelis buvo unikali asmenybė, – tęsia B. Rutkauskas. – Per Pirmą pasaulinį karą jį paėmė į rusų armiją. Kiek vėliau senelis keleriems metams pateko pas vokiečius į nelaisvę ir ten išmoko retesnių amatų: taisyti laikrodžius, apdirbti auksą – ir tapo meistru. Iš metalo buvo pasigaminęs smuiką. Taigi senelis buvo šviesus, pasaulio matęs žmogus.“

Amato žiniomis senelis, kiek spėjo, pasidalino su B. Rutkausko tėčiu, todėl vaikystėje būsimasis menininkas turėjo retą progą stebėti alchemijos stebuklus.

„Mano tėtis, nors ir labai kukliai, tačiau buvo pramokintas aukso apdirbimo amato. Tarkim, reikėdavo pamažinti, perlydyti žiedą. Procesas paprastas, bet man, ketverių metų vaikui, ta prieš akis vykstanti alchemija, kai auksas išsilydo, o paskui vėl įgauna formą, buvo tikri burtai, – šypsosi pašnekovas ir priduria pats, tapęs restauratoriumi, Vilniuje dirbęs auksuotojų brigadoje. – Reikalui esant, nors ir ne itin kokybiškai, tačiau galėčiau paauksuoti. Į šią brigadą pakviečiau ir savo vyresnį brolį. Jis tapo auksuotoju ir visą laiką dirbo. Aš – ne, bet manyje šie genai galbūt kitaip pasireiškė – tapybos darbuose labai norisi perteikti blizgius paviršius.“

B. Rutkauskas Lietuvoje labiausiai žinomas kaip sieninės tapybos – freskos dailininkas. Pašnekovas atskleidžia šio meno subtilybių mokęsis tiesiai iš meistro.

Aut. past.

Studento uždarbis – knygoms

B. Rutkauskas pasakoja pomėgiu piešti išsiskyręs dar vaikystėje. „Bet niekas iš aplinkos man negalėjo patarti – menininkų šeimoje nebuvo, – paaiškina jis. – Kai persikraustėme gyventi į Jonavą, mokykloje buvo mokytojas, kuris plačiau domėjosi daile. Tada buvau penktokas, lankiau dailės būrelį. Tas mokytojas atnešdavo mums dailės istorijos knygų, pasakodavo apie V. Van Gogą, P. Gogeną, P. Sezaną.

Vėliau supratau, kad noriu siekti karjeros dailės srityje ir įstojau į Klaipėdos profesinę mokyklą mokytis labai skambios specialybės – tapybos-meninio dažymo, – nusijuokia. –  Paskui metus gyvenau Kaune ir lankiau paruošiamuosius kursus stoti į Dailės institutą. Čia baigiau restauraciją.“

Sovietiniais laikais Dailės institutas, pasak B. Rutkausko, negalėjo užtikrinti tokio akademinio paruošimo, kokį studentai gaudavo Vakarų Europoje.

„Sovietiniais laikais gauti šiuolaikinės informacijos apie meną buvo be galo sunku, – sako pašnekovas. – Kokybiška literatūra kainavo visą stipendiją. Ir aš pirkdavau. Užsidirbdavau atlikdamas restauracinius darbus ir tuos pinigus išleisdavau vienai kitai brangiai knygai.

Jaunystėje, tarybiniais laikais, dailininko kelyje iš dalies trūko gero akademinio paruošimo. Svajoju, kad būčiau turėjęs galimybę mokytis tokias ilgaamžes tradicijas turinčiose akademijose kokios gyvuoja Ispanijoje, Prancūzijoje ar Italijoje. Ten ir šiandien realistinio meno tradicija nenutrūkusi – mokyklos išlikusios šimtmečiais. Lietuvoje per socialinius sukrėtimus, deja, daug kas nukentėjo.“

Šiandien informacinis laukas nepaprastai platus ir lengvai prieinamas, todėl B. Rutkauskas šalia kūrybos daug laiko skiria ir dailės technikų analizei bei domėjimuisi kitų meistrų darbais, ypač olandų dailininkų: „Prieini prie jų paveikslų Londono nacionalinėje galerijoje ir žaviesi: kaip kokybiškai ištapyta, kaip perteikta šviesa – koks mikrogylis, spalvinis subtilumas. Olandai turi ypatingą tapybos mokyklą – ypač spalvine prasme: neįtikėtina atspalvių ir derinių gausa.“

„Kai radau teisingą santykį su menu – su tuo, ką darau, kūryba iš sunkaus proceso tapo maloniu laiko leidimu. Ji nebekamuoja, o padaro gyvenimą įdomesnį, spalvingesnį. Dabar kūrybinės pauzės negąsdina, priimu jas ramiai – skiriu dėmesio skaitymui, muzikai.“

B. Rutkauskas

Mokėsi iš meistro

B. Rutkauskas Lietuvoje labiausiai žinomas kaip sieninės tapybos – freskos dailininkas. Pašnekovas atskleidžia šio meno subtilybių mokęsis tiesiai iš meistro.

„Turėjau bičiulį, kuris liejo freskas. Kartą jis gavo labai didelį užsakymą – padaryti 120 kv. metrų freską kolūkyje Pasvalio rajone. Suformavo brigadą ir pakvietė mane prisidėti. Aš daugiausia tinkavau ir padėjau jam kai kuriose vietose lieti. Freska mane tiesiog įtraukė. Matyt, tai – mano lemtis. Dirbome tris mėnesius. Per šį laiką apie freskas išmokau daug svarbių techninių dalykų ir specifinių niuansų.“

Itin įspūdingos bažnyčiose kurtos B. Rutkausko freskos. Kraštiečio altorinės tapybos darbu galima pasigrožėti Lančiūnavos maldos namuose ir įstabaus dydžio kūriniu Kauno jėzuitų bažnyčioje. „Šis altorinis paveikslas galbūt yra aukščiausias toks darbas visoje šalyje. Jo aukštis – 6 metrai 20 centimetrų. Dirbant reikėjo naudoti bokštelį“, – prisimena autorius.

Nauja paroda

Mudviejų su Broniumi susitikimą inspiravo prieš mėnesį Kėdainių kultūros centre menininko pristatyta tapybos darbų – portretų bei natiurmortų – paroda.

„Čia eksponuoju projekto „Laisvos kopijos“ darbus, – supažindina autorius. – Projektas išsivystė iš smalsumo laisvai perkurti XVIII–XIX a. meistrų darbus. Dailės pasaulyje tai ne naujiena, – dėmesį atkreipia autorius. – Laisvos kopijos – tai galimybė paeksperimentuoti skirtingomis technikomis, savita ritmika, interpretuoti per šiuolaikinę tapybinę kalbą, savaip perteikti paveikslo įspūdį, nesuteikiant portretiško panašumo, – kalba B. Rutkauskas. – Ir nors tokių laisvai interpretuotų kopijų, sukurtų įvairių šalių dailininkų, galima rasti daugybę, manau, kad man pavyko išlaikyti pagarbą originaliems darbams. Kuriant šiuos paveikslus man rūpėjo perteikti žmogiškumą, tarsi giją, siejančią šiuolaikinį žiūrovą ir paveiksle įamžintą istorinį žmogų.“

Nurimus vidinei sumaiščiai, kūrybinės tylos tarpsnis galiausiai prasiveržė naujais atradimais. B. Rutkauskas ėmė tapyti aliejiniais dažais, akrilu, o kartą į menininko rankas papuolė informacija apie galimybę freską perkelti ant drobės.

Aut. past.

Tarp amato ir meno

Pristatydamas parodą B. Rutkauskas publiką pakvietė pažvelgti ir į freskos tapymo, o tiksliau, kaip pabrėžė dailininkas, liejimo užkulisius.

„Freska – sunki technika. Dažnai tai būna dideli darbai, prie kurių tenka praleisti po keliolika valandų vienu kartu, – kalba menininkas. – Sakyčiau, kad pirmiausia tai labiau yra amatas, nes turi išmokti labai kokybiškai ir preciziškai tinkuoti.

Tinką taip pat turi pasiruošti pats, nes gatavo tinko freskai nenusipirksi, nors jo sudėtis visai paprasta: kokybiškas smėlis, vanduo ir kokybiškos kalkės. Pati freskos kūrimo technika taip pat nėra lengva. Ant sienos liedamas didelę freską, pradedi nuo krašto ir su nauju pritinkavimu kaskart jungi fragmentus.“

Kūryba sustojo

Atėjo laikas, kai freskos aukso amžius Lietuvoje baigėsi, o kartu – ir užsakymai. Ne tik B. Rutkauskui – kitiems meistrams taip pat. Menininkas atskleidžia, jog laikotarpis, kol dailėje save atrado iš naujo, emociškai buvo sunkus.

„Puoliau tapyti, bandžiau bendrauti su galerijomis, parduoti darbą, kitą. Galvojau, ką daryti toliau. Buvo sudėtinga – daug streso, – atvirai pasakoja dailininkas. – Paskui supratau, kad turiu sustoti, palaukti. Pradėjau ieškoti teisingesnio santykio su menu.

Gal ketverius metus labai mažai dirbau. Po kurio laiko pradėjo kažko stipriai trūkti. Be vaizduojamojo meno darėsi sunku ir vėl viskas užsikūrė. Iš pradžių buvo savotiško blaškymosi. Nors gal tai ne blaškymasis, o vystymasis, nes esu pakankamai smalsus.

Kai radau teisingą santykį su menu – su tuo, ką darau, kūryba iš sunkaus proceso tapo maloniu laiko leidimu. Ji nebekamuoja, o padaro gyvenimą įdomesnį, spalvingesnį. Dabar kūrybinės pauzės negąsdina, priimu jas ramiai – skiriu dėmesio skaitymui, muzikai.“

Dailininko kelias pašnekovui ne tik suteikė galimybę įprasminti kūrybines ambicijas, bet ir dovanojo visą gyvenimą trunkančią meilę.

Aut. past.

Freska: nuo sienos – ant drobės

Nurimus vidinei sumaiščiai, kūrybinės tylos tarpsnis galiausiai prasiveržė naujais atradimais. B. Rutkauskas ėmė tapyti aliejiniais dažais, akrilu, o kartą į menininko rankas papuolė informacija apie galimybę freską perkelti ant drobės.

„Tai restauratorių sukurtas metodas, skirtas gelbėti freskų fragmentus iš jautrios aplinkos ir perkelti į muziejus, – paaiškina dailininkas. – Įdirbį freskoje turėjau, todėl idėjos tarsi atsirišo. Bet nors technologija žurnale buvo paminėta, tačiau liko ir įvairių niuansų. Užtrukau apie mėnesį, kol eksperimentuodamas įminiau paslaptį. Iš viso ant drobės perkėliau apie 60 freskų.“

Pokyčiai įsiprašė patys

Pajutęs, kad ir šis etapas pasiekė pabaigą, B. Rutkauskas beveik paraleliai pradėjo tapyti figūras aliejiniais dažais.

„Nuo intensyvesnio darbo su freskomis pradėdavau jausti sunkų vidinį maudulį, nors pats kūrybinis procesas, regis, yra meditatyvus, – sako pašnekovas. – Paskui supratau, kad tai nuo perdėtai intensyvaus vienpusiškumo. Gyvenimui tapus per daug vienpusiškam, kenčia kitos sritys. Gal net sveikatos prasme peržengiau ribas – dirbdamas po daug valandų padariau sau žalos.

Freska labai įpareigoja – įspraudžia į laiko rėmus: reikia daryti dabar, nes jei nespėji laiku, tada tenka nudaužyti. O dirbant su aliejiniais dažais, yra galimybė stabdyti procesą.“

Vis tik ir tapydamas natiurmortus B. Rutkauskas siekia kūrybinės gelmės. Paveiksluose daiktinių figūrų kompozicijas papildo vaisiai ir didelės tapytojo meistrystės dėl greitai laiko pasiglemžiamo grožio reikalaujantys skintų gėlių žiedai. „Kol regėjimas leidžia, noriu susitelkti į kruopštesnę tapybą“, – sako pašnekovas.

Kurį laiką Kėdainių dailės mokykloje patirtimi su jaunąja karta dalinęsis menininkas pabrėžia, jog sukurti kokybišką realistinį meną – vien pajautimo neužteks. Čia reikia logikos, analizės ir intelekto.

„Pagrindinė dailininko misija – tarsi praplėsti realybės matymą: ne tik materealaus pasaulio, bet ir pačios realybės – parodyti, kaip santykis su materija žmogui gali suteikti emocijų. Pavyzdžiui, gamtoje bandai išlaikyti žvilgsnį, stebi, kol nurimsta visos mintys, kūnas, sąmonė atsiveria ir pradedi priimti tą grožį.

B. Rutkauskas

Kėdainiai sužavėjo vaikystėje

Kėdainius – miestą, kuris vėliau tapo viso gyvenimo namais, B. Rutkauskas pirmąsyk išvydo dar vaikas. Istorinių pastatų architektūra būsimą menininką tiesiog užbūrė.

„Iki Kėdainių ilgiau kaip šešerius metus niekur nesu gyvenęs, – pasidalina B. Rutkauskas. – Pirmąsyk čia apsilankiau būdamas gal ketvirtokas. Iš Jonavos atvažiavau su sportininkų komanda į gimnastikos varžybas. O jos vyko evangelikų reformatų bažnyčioje, kuri tuomet buvo tapusi sporto sale, – prisimena pašnekovas ir pro studijos langus žvilgteli į šių maldos namų bokštus. – Jonava buvo blokinių namelių miestas su gražia gamta, o Kėdainių senamiestis man paliko tokį stiprų įspūdį, kad pagalvojau: „Kaip norėčiau čia gyventi…“

Kaip menininkas susiformavau didžiuosiuose miestuose: trejus metus praleidau Klaipėdoje, metus – Kaune, šešerius – Vilniuje. Po instituto gavau paskyrimą Kėdainiuose, bet kūrybinė veikla buvo labai susieta su Kaunu. Freskų namie ar studijoje lieti juk negali. Taigi svarsčiau išsikelti į Kauną. Būčiau atsidūręs Vilijampolėje. Paskutiniu momentu persigalvojau – likau Kėdainiuose. Staiga ir čia viskas ėmė krypti geryn – gavau ir studiją, kurią turiu jau 30 metų. Dabar labai džiaugiuosi likęs.“

Iš to paties pasaulio

Dailininko kelias pašnekovui ne tik suteikė galimybę įprasminti kūrybines ambicijas, bet ir dovanojo visą gyvenimą trunkančią meilę. B. Rutkausko žmona – taip pat restauratorė, prisidėjusi atkuriant įstabiąsias Pažaislio vienuolyno kupolų freskas.

Pasak B. Rutkausko, du menininkai šeimoje – jiedviem tik privalumas. Tiesa, dabar freskas abu jau palikę praeityje. Bronius susitelkė į natiurmortus, o žmona specializuojasi šilko tapyboje ir kuria namie, dar rūpindamasi virtualioje erdvėje veikiančia meno parduotuve, kurioje prekiauja savo kūriniais.

Pora užaugino du vaikus. Abu paveldėjo meninius gabumus.

„Sūnus – profesionalus fotografas, – pristato Bronius. – Kurį laiką labai entuziastingai dirbo šioje srityje. Taip pat išmoko vaizdo operatoriaus darbo ir dirbo televizijoje. Dabar atitolo nuo kūrybinės veiklos – plėtoja verslą statybų srityje.

Dukra turėjo stiprų užtaisą literatūrai, rašydavo šiek tiek poezijos. Londone pabaigė anglų literatūros ir kultūros studijas, o magistrantūrai pasirinko sociologijos sritį. Gyvena Londone, bet šiuo metu yra išvykusi į Pietų Korėją. Čia studijuoja vietinę kalbą.“

Dovana būti menininku

Kūrybinę brandą pasiekusio menininko nuomone, dailininko misija neapsiriboja vien estetinio įspūdžio kūrimu.

„Pagrindinė dailininko misija – tarsi praplėsti realybės matymą: ne tik materealaus pasaulio, bet ir pačios realybės – parodyti, kaip santykis su materija žmogui gali suteikti emocijų. Pavyzdžiui, gamtoje bandai išlaikyti žvilgsnį, stebi, kol nurimsta visos mintys, kūnas, sąmonė atsiveria ir pradedi priimti tą grožį.

Kad sugebėtum taip išbūti ilgiau, reikia lavintis. Tai kaip meditacija, kai pamatęs, kad ir saulėlydį nuo Palangos tilto, žmogus tarsi nuščiūva – realybė tvoskia visa jėga, o žmogus tampa visumos dalis, pranyksta – tokią akimirką pamiršti viską, – apie ypatingą būseną kalba B. Rutkauskas. – Esu dėkingas gyvenimui už likimą būti dailininku. Itin pastabus profesinis žvilgsnis ir vidinis pajautimas leidžia ne tik įgyvendinti meninius užmojus, bet ir lengviau gilintis į save, skatina vidinę evoliuciją, vedančią prie išminties ir darnos su savimi bei savo aplinka.“