Červonogrado miestas gyvena karo ritmu, nors yra toli nuo fronto

 Červonogrado miestas gyvena karo ritmu, nors yra toli nuo fronto

Įvažiavimą į Červonogradą puošia angliakasio skulptūra./Eldorado Butrimo nuotr.

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Červonogrado, Vakarų Ukraina

Man pasisekė: Červonogrado rajono meras Andriy Zalivsky leido stebėti rajono tarybos posėdį. Paprastai šiuo metu, kai šalyje galioja ypatingoji karo padėtis, į tokius pasitarimus užsieniečiai nėra įleidžiami.

Į Červonogradą atvykau norėdamas parašyti, kokiomis nuotaikomis gyvena šis Lenkijos pasienyje esantis angliakasių miestas, prieš tris mėnesius Lietuvoje pasirašęs partnerystėssutartį su Marijampole.

Tarybos posėdis prasidėjo nuo Dobriačyno kaimelio atstovės klausimo: „Atėjo rugsėjo pirmoji, o mes vis nežinome, kokiu būdu mūsų vaikai bus vežami į mokyklą“.

Paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius du švietimo skyriui priklausiusius autobusus, skirtus moksleivių gabenimui, savo žinion perėmė kariuomenė. Jai autobusai buvo skubiai reikalingi karių gabenimui į frontą, o galiojant neparastajai padėčiai, kariuomenė turi teisę savo reikmėms perimti mašinas ar kitą techniką iš įmonių ar net privačių asmenų.

„Iš biudžetinės įstaigos perimti automobilį yra lengviau nei iš privačios firmos, nes nereikia atlyginti žalos, todėl tiek per 2014 metų karą Donbase, tiek dabar mes pirmi praradome dalį transporto“, – paaiškino Švietimo skyriaus vedėjas.

Červonogrado meras A. Zalivsky savo kabinete specialiai laiko kasetinę bombą, kad lankytojai prisimintų, jog svarbiausios lieka kariuomenės ir pabėgėlių problemos./Eldorado Butrimo nuotr.

Mero A. Zalivsky pažadas Dobriačyno atstovei, kad autobusų parko mašina prailgins savo rytinį ir popietinį maršrutą taip, kad pasiektų jų kaimelį, moterį ne visai tenkino.

Pastaroji priminė, kad ryte yra didelė keleivių spūstis ir visi vaikai gali netilpti į keleivinį autobusą. Merui pažadėjus susitarti dėl didesnio autobuso pasiuntimo į Dobriačynus, po to daugiausia buvo diskutuojama apie kitų metų biudžeto problemas.

Sesijos dalyvius neramino informacija, jog respublikinė valdžia planuoja mokesčius, kurie yra atskaičiuojami iš kariškių algų, ir jie nebus palikti savivaldybėms, o perims pati centrinė valdžia, kad turėtų daugiau lėšų karo reikmėms. Červonogradui tai reikštų labai didelį finansų sumažėjimą, mat šiame pasienio rajone telkiasi daug kariškių.

Be to, Rusijai užpuolus Ukrainą, vyriausybė keleriopai pakėlė algas kariškiams, tad nuo jų atskaičiuoti mokesčiai tiek šiemet, tiek kitąmet turėjo sudaryti didžiausią įplaukų dalį miesto kasoje. Iki tol biudžetui daugiausia įplaukų, net trečdalį, duodavo angliakasyba.

Lietuvoje daug kas girdėjo apie anglimi garsų Donbaso regioną, esantį Rytų Ukrainoje, tačiau mažai kas žino, jog Vakarų Ukrainoje egzistuoja taip vadinamas Lvovo-Volynės anglies baseinas. Jame anglis yra mažiau kokybiška nei Donbase, jos klodai irgi žymiai mažesni, o kai kuriose kasyklose anglis jau išsibaigė.

Miesto parke esantis fontanas neveikia taupymo sumetimais./Eldorado Butrimo nuotr.

Pirmos šachtos čia buvo pradėtos steigti prieš septyniasdešimt metų ir vienu metu jų buvo net dvidešimt. Iš šiuo metu veikiančių vienuolikos kasyklų septynios yra Červonogrado rajone, o iš jų net šešios yra šio miesto teritorijoje.

Nors šiuo metu dėl ES ištikusios energetinės krizės anglies paklausa ir kainos pakilo, tačiau Ukrainos valdžia nekeičia plano pamažu uždaryti Lvovo-Volynės baseino kasyklas. Tai skatina ne tik didėjantis minėtų kasyklų nuostolingumas, bet ir ES raginimai riboti akmens anglies naudojimą dėl gamtai daromos taršos.

Nuo to, ar uždarius kasyklas pavyks suaktyvinti verslininkystę kitose pramonės šakose, priklausys Červonogrado ateitis. Miestas arba taps turistams ir gyventojams patrauklus, arba bus bėgama iš jo dėl darbo ir perspektyvų trūkumo.

Dėl mažėjančio gimstamumo bei emigracijos Červonograde per pastaruosius tris dešimtmečius gyventojų sumažėjo nuo 81 iki 65 tūkstančių. Kasyklose oficialiai dirba 6,5 tūkstančio darbuotojų arba dešimtadalis miesto gyventojų.

Tikrumoje šachtos suteikia darbą penktadaliui ar net ketvirtadaliui gyventojų, mat kitus asmenis įdarbina kasyklas aptarnaujančios transporto, logistikos, remonto, informacinės ir daugybė kitų įmonių.

Vietoje, kur stovėjo paminklas V. Leninui, dabar stovi Ukrainos išsivadavimui iš SSSR skirtas kryžius./Eldorado Butrimo nuotr.

Mieste kalbinant praeivius teko įsitikinti, jog beveik kiekvieno asmens šeimos ar giminaičių pragyvenimas yra susijęs su šachtomis.

Praeiviai teigė, jog kasyklose giminaičiai uždirba 400–700 eurų. Tai esą yra vieni iš geriausių atlygių mieste, tačiau žmonės skundėsi, jog angliakasiams algos vėluoja po kelis mėnesius.

Meras A. Zalivsky pripažino algų šachtininkams vėlavimą, bet pareiškė, kad tam miestas įtakos neturi, nes pinigus vėluoja pervesti centrinė valdžia.

Meras priminė ir tai, jog angliakasyba daugybę metų valstybei yra nuostolinga, tačiau Kijevas ją dotuoja, nes staiga uždarius kasyklas tūkstančiai žmonių liktų be darbo ir kiltų socialinių neramumų grėsmė.

Į sesiją susirinkusius červonogradiečius neramino ir  informacija apie didėjančias išlaidas, susijusias su pabėgėlių išlaikymu bei sužeistų karių ir pabėgėlių gydymu, mat Kijevas papildomų lėšų tam neskyrė. Į miestą atvyko keturiolika tūkstančių pabėgėlių, iš kurių šeši tūkstančiai čia ir pasiliko.

Dauguma jų apsistojo pas giminaičius ar bičiulius, o dalis patys gavo nuomotis būstą. Miestas savo lėšomis atvykėlių priėmimui suremontavo keturiolika bendrabučių, kuriuose pabėgėliams nereikia mokėti komunalinių mokesčių, jiems skiriami nemokami pietūs.

Restorano „Barščiai“ padavėja O. Butko teigia, jog karo metu lankytojų sumažėjo per pusę./Eldorado Butrimo nuotr.

A. Zalivsky teigimu, prasidėjus karui kilo didžiulė panika ir červonogradiečiai masiškai spruko į Lenkiją. Tačiau vėliau apie du trečdaliai jų sugrįžo, bet vasarą esą prasidėjo antras emigracijos etapas. Dabar červonogradiečiai ėmė emigruoti į tolimesnius kraštus – į Kanadą, JAV, o iš ten greičiausiai nebegrįš.

Meras apgailestavo, jog per karą savo įmones uždarė dalis verslininkų, emigravę į užsienį ar taip padarę dėl kitų priežasčių. Dėl to mieste sumažėjo darbo vietų, o atvykę pabėgėliai jų kaip tik ir pageidauja.

Tai, kad Černigove pragyvenimas tapo sunkesnis, paliudijo ir populiaraus, netoli merijos esančio ukrainietiško restorano „Barščiai“ padavėja Oksana Butko, pareiškusi, jog lankytojų restorane yra sumažėję per pusę.

„Gyvenimas pasienyje turi savų pliusų ir minusų, pabuvus svetur ukrainiečių akiratis prasiplečia ir jie nori panašių permainų pas save. Iš kitos pusės – žmonės ima prašyti nerealiai didelių algų, o negavę jų meta darbą tėvynėje ir išvyksta į Lenkiją, nors Ukraina apmokėjo jų mokslus ir specialybės įsigijimą“, – sakėmeras.

A. Zalivsky savo kabinete laiko dviejų metrų aukščio sidabro spalvos kasetinę bombą, kurią maskoliai paleido į vieną Ukrainos kaimą Donbase.

Meras ją parsivežė iš fronto prieigų ir specialiai pasidėjo savo kabinete, kad dėl smulkių problemų atėję lankytojai prisimintų, jog šalis išgyvena karą ir kariuomenės bei pabėgėlių rūpesčiai yra pirmoje vietoje.

„Nors esame toli nuo fronto, mūsų rajone esančios karinės bazės atlieka svarbų vaidmenį bendroje karo strategijoje, o beveik septyniasdešimt miestiečių jau paaukojo savo gyvybę kovoje su priešu.

Červonogrado puošmena yra prieš 250 metų įkurtas didingas Vasilijonų vienuolynas./Eldorado Butrimo nuotr.

Mūsų nuotaikos gerėja, nes armija perėjo į puolimą ir atsiimam savo žemes.

Be to, pamatėme, kad istoriniai draugai, tokie kaip Lietuva ir Lenkija, nepaliko mūsų bėdoje ir kartu su didžiosiomis valstybėmis teikia didelę karinę ir humanitarinę paramą, kurios dėka atsiimsime visas savo žemes ir kartu apsaugosime kitas kaimynines šalis nuo maskolių įsiveržimo“, – pareiškė A. Zalivsky.

Ryšius su Marijampole Červonogradas užmezgė pernai, tačiau partnerystės sutartį pasirašė prasidėjus karui, gegužės pabaigoje.

„Be Marijampolės, mes esame pasirašę partnerystės sutartis dar su trimis Lenkijos miestais, tačiau kilus karui Marijampolė pirmoji atskubėjo į pagalbą, atsiuntė pilną krovininę mašiną reikalingų daiktų, kurie, kaip spėjame, atsiėjo 150–170 tūkstančių eurų“, – sakė meras.

Mero pavaduotoją ryšiams su užsieniu Viktorą Prytulko Marijampolėje ir visoje Lietuvoje nustebino tai, jog čia yra žymiai daugiau nei Lenkijoje Ukrainą palaikančių plakatų bei stendų.

Jam įspūdį paliko ir geresni nei Červonograde keliai, labiau sutvarkytas Marijampolės miesto parkas, didesnis turizmo sektoriaus išvystymas ir nepalyginamai didesnė švara.

„Mums daug kur reikia vytis lietuvius, tai ir planavom daryti, bet maskoliai viską sujaukė. Po karo reikės daug ką atstatinėti ar pradėti iš naujo, viliamės, kad Lietuva irgi pagelbės tai darant“, – pareiškė pavaduotojas.

V. Prytulko išsidavė, jog vienas iš pirmųjų uždavinių būtų kelių suremontavimas.

Kijevas ragina Červonogrado regione po kasyklų uždarymo vystyti turizmą, mat čia yra daug Lenkijai bei Lietuvai svarbių istorinių objektų.

Šio rajono žemės daug šimtmečių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei bei Dviejų Tautų Respublikai. Paties Červonogrado istorija nėra labai ilga, tačiau rajone yra keletas gyvenviečių, kurios tikrai gali pritraukti turistų mases.

Červonogrado pavadinimu miestas egzistuoja tik 71 metus, kai taip buvo pervadintas istorinis Kristinopolio miestas nutarus jame steigti kasyklas.

Kristinopolį 1692 metais įkūrė Lenkijos didikas Feliksas Potockis, taip gyvenvietę pavadinęs savo žmonos Kristinos garbei.

Potockių rūmai šiuo metu yra apirę po gaisro ir laukia remonto, tačiau turistus žavi didiko anūko prieš 250 metų įkurtas didingas Vasilijonų vienuolynas. Ateityje turistų Meka turėtų tapti nedidelis Belzo miestelis – vienas seniausių Ukrainoje ir senesnis už daugelį Lietuvos miestų.

Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir vienu įtakingiausiu Galicijos miestu.

Miestas, kuriame maždaug po lygiai gyveno ukrainiečių, lenkų ir žydų, klestėjo, jame buvo net šešiolika bažnyčių ir vienuolynų, o 1388 metais karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui kunigaikščiui Zemovitui IV.

Vėliau Belzo įtaka mažėjo, o dabar dauguma jo istorinių pastatų yra apirę ir laukia investuotojų. Jais tiek Belze, tiek Červonograde yra kviečiami tapti ir lietuviai verslininkai.

1990 metais Červonogradas išgarsėjo tuo, jog tapo pirmu miestu Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo nugriautas paminklas V. Leninui. Vietoje jo buvo pastatytas kryžius, taip esą pagerbiant SSSR subyrėjimą ir Ukrainos išsivadavimą.

1 Komentaras

  • kada baigsi nesamones rasyneti

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video