Būkite atsargūs – nelaimės tyko visur
Kai ėmė atrodyti, kad nesiseka absoliučiai visose srityse, nusprendžiau, kad gyvenimą reikia keisti iš pagrindų. Tuo metu atrodė, kad emigracija – pati geriausia išeitis: būsiu toli nuo mane slėgusių rūpesčių, todėl atsigauti galėsiu kur kas paprasčiau. Dažnai elgiuosi spontaniškai, todėl ir tą kartą nieko nelaukdama įsigijau bilietą į Londoną, ir tik tuomet ėmiau ieškoti darbo ir kambario nuomos. Nors tai pareikalavo šiek tiek pastangų, tačiau jau po poros savaičių turėjau aiškų planą, ką veiksiu nuvykusi ir kur gyvensiu.
Norėjau susirasti tokį darbą, kuriame bendrauti su žmonėmis reikėtų kiek įmanoma mažiau, taigi, pamaniau, kad darbas sandėlyje galėtų būti geriausia išeitimi. Nors fizinį darbą man yra tekę dirbti tik studijų laikais, tačiau dabar toks darbas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Žinojau, kad bus sunku, tačiau sveikata ir ištverme tikrai negalėjau skųstis. Pirmosios dienos darbe buvo tiesiog sekinančios: nė nemaniau, kad darbo krūvis gali būti toks didelis. Vis dėlto, jau po kelių savaičių viskas atrodė kitaip, ir po darbo jau turėjau noro pasivaikščioti ar nuveikti ką nors smagaus. Per šį laikotarpį spėjau susipažinti su tikrai šauniais žmonėmis, todėl kartais po darbų leisdavome laiką kartu. Atrodė, kad viskas einasi geryn, todėl pradėjau svarstyti ir apie kitokio darbo galimybes. Darbo paieškos reikalavo nemažai laiko – supratau, kad tokiame didmiestyje konkurencija yra kur kas didesnė nei mūsų šalyje. Vis dėlto, tikėjau, kad didelis pasiryžimas padės įveikti visas kliūtis, todėl nenuleidau rankų.
Vieną dieną atėjusi į darbą pranešiau, kad buhalterei padaviau prašymą išeiti iš darbo. Nors darbdavys nebuvo labai patenkintas, tačiau sutarėme, kad atidirbsiu dar dvi savaites, o tuomet, jei noriu užsidirbti daugiau pinigų, jis man gali pasiūlyti dirbti viršvalandžius. Pasakiau, kad pagalvosiu, ir nuėjau atlikti man pavestų užduočių. Tą kartą turėjau supakuoti prekes, esančias ant viršutinių stelažo lentynų. Nors ir turiu šiokią tokią aukščio baimę, tačiau pamaniau, kad nieko nenutiks, jei tiesiog užlipsiu kopėčiomis. Deja, atlikti man priskirtą darbą buvo ne taip paprasta – sandėlyje esančios kopėčios buvo žemesnės nei reikėtų, todėl reikėjo labai pasistengti, kad pasiekčiau viršutinę lentyną. Tą atlikdama neišlaikiau pusiausvyros, ir nukritau ant žemės. Smūgis buvo labai garsus, todėl netrukus į sandėlį subėgo visi darbuotojai.
Sąmonę atgavau tik ligoninėje, kurioje gydytojas diagnozavo smegenų sutrenkimą bei kelių šonkaulių lūžius. Jis sakė, kad man pasisekė, jog šis nelaimingas atsitikimas baigėsi tik tokiais sužalojimais – jo nuomone, viskas galėjo būti kur kas rimčiau. Vis dėlto, tai tikrai nedžiugino – supratau, kad gydymo laikotarpis bus ganėtinai ilgas, todėl naujajame darbe negalėsiu pradėti dirbti numatytu laiku. Graužiausi, kad mano planai ir vėl žlugo, ir tuo metu atrodė, kad greitu metu nenusimato jokio prašviesėjimo.
Kol gulėjau ligoninėje, mane kasdien lankė bičiuliai, kurie informavo apie galimybę gauti kompensaciją už nelaimingą atsitikimą. Kai palatoje likau viena, ėmiausi informacijos paieškos, ir netrukus radau įmonę „Insito Group“. Konsultantas su manimi bendravo labai maloniai, ir patikino, kad greičiausiai man pavyks gauti priklausančią išmoką. Man nieko nė nereikėjo daryti – tiesiog pateikiau svarbiausią informaciją, o visais formalumais buvo pasirūpinta už mane. Jau po kelių savaičių gavau atsakymą, kad man yra priskirta kompensacija, o tai tikrai labai nudžiugino. Maža to, tą pačią dieną gavau ir naujo darbo pasiūlymą, todėl galiu drąsiai teigti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Platesnę informaciją rasite čia.
