Bendruomenę subūrusiame festivalyje sužibo ir tikri perlai (FOTOGALERIJA)

Jau 28 metai, kaip Kėdainiuose švenčiamas Agurkų festivalis. Atrodo, kuo dar galima nustebinti tuos kėdainiečius. Per tiek metų buvo visko, net agurkų metimo į tolį varžybos. Tačiau šalia šventinio šurmulio, tarp vėjo šukuojamų medžių, slenkančios ir niekad nesustojančios minios, tarsi kokie perliukai šviesuliukai pasirodo jie, unikalūs išskirtiniai žmonės. Ypatingi, kitokie, viliojantys ir traukiantys praeivių akis savo unikalumu. It magnetas traukiantys įdėmiai pažvelgti į jų kuriamus darbus.

Tie, kurie sukuria šventės atmosferą, bet kurių darbas taip ir lieka „už kadro“

Vos įžengusi pro parko vartus, lyg vaikas puoliau šen, puoliau ten, visur įdomu, nes parko teritorija pilna veiksmo, spalvų, garsų. Ir štai tada akis užkliuvo už pirmojo perliuko, kėdainietės Aušros Žemaitienės, kurios dėka visos pastarųjų metų miesto šventės buvo išpuoštos lyg iš atviruko.

Ir dabar ji, įgyvendinusi savo vizijas, po didžiule liepa laukė, kol miestiečiai ateis nusifotografuoti su jos kurtomis karūnomis tarp supjaustyto gigantiško agurko griežinėlių. Visa tai – jos rankų darbas. Aušra džiaugiasi, kad diena dar tik įpusėjo, žmonių daugėja, tad sėdėti nebus kada. Didelis ar mažas – visi matuojasi karūnas, festivalio karaliaus agurko išskirtinį atributą, ir mielai pozuoja priešais fotoobjektyvą. 

Vos už kelių metrų dėmesį patraukia ištempta didžiulė drobė, ant kurios jau matėsi būsimo paveikslo vaizdiniai, panašūs į gatvės meną, grafiti. Pasirodo, dailininkas Kipras Petrulis į festivalį atvyko iš Vilniaus kartu su kėdainiečiais, pagal iš anksto pasiruoštą eskizą, sukurti paveikslo, skirto Kėdainių konservų fabrikui. Piešinys keitėsi akyse, o prie paveikslo palinkę su teptuku rankose, piešė ir vaikai, ir suaugę. Ką gi, nuostabu, net vilniečiai atvyko pas mus, kad pagražintų Kėdainius.

Pro žonglierių Audį tik praeiti net nestabtelėjus, būtų nusikaltimas menui. Juk tai kuo tikriausias cirko numeris, tik niekur važiuoti ir bilietų pirkti nereikia. Stovi parke ant žolytės ir žaviesi. Šis miklių rankų virtuozas, labai gražiu keistu vardu Audis, kilęs iš Alytaus, į Kėdainius atvyko tiesiai iš alternatyvaus meno festivalio Jaga, kuris šiuo metu vyksta Dzūkijos miškuose.

Kiaurus metus keliaujantis po pasaulį gatvės artistas, šeštadienio vakarą apsistojo mūsų mieste, nes vasarą jis svečias Lietuvoje, o žiemą jo prieglobstis Nyderlanduose, Ispanijoje, Portugalijoje. Žodžiu, šis perliukas užburia judesių koordinacija, kūno laisve, rodos, net užsimerkęs laisvai darytų tą patį, be jokio vargo.

Šakočius kepė tiesiog parke

Šakočių kepėją Jolitą iš Rokiškio rajono Juodupės kaimo esu sutikusi jau keletą kartų, tik vis kituose miestuose. Ji kuo ramiausiai dirba savo darbą gatvėse, parkuose, visur, kur tik yra kviečiama, laukiama, taip pat ir užsienyje: Airijoje, Italijoje, Vokietijoje. Jolita visur kepa gigantiškus šakočius ir jai nesvarbu, kad aplink minia, kad vieni filmuoja, kiti fotografuoja, aš net pakalbinu, kol ji pjausto dar karštą saldėsį. Tai ne tik darbas, bet ir jos pomėgis jau daugiau nei dešimt metų.

 „Jei nepatiktų, nekepčiau“, – sako Jolita.

Taip ir šiandien, Kėdainių parke, jau kaip nuostabiai kvepia, gerų porą valandų kepęs (iki trijų val.), ką tik nuo ugnies nukeltas garuojantis šakotis. Kaip pro jį praeiti? Misija neįmanoma. Paragavau ir aš, tai pirmas kartas gyvenime, kada valgau dar karštą šakotį. Tirpsta burnoje. Bet natūraliai kyla klausimas: kaip į skirtingus miestus ir net svečias šalis nukeliauja krosnis, vadinamasis pečius? Pasirodo, jis išsiardo į tris dalis ir yra pakankamai nesudėtingai transportuojamas, kai atvėsta. Mano nuostabai nėra ribų, kai išgirdau, jog vienam dideliam šakočiui sunaudojama septyniasdešimt kiaušinių. Kaip gi lietuviai be šakočio? Smagu, kad turime savo perliuką.

Darbus pristatė tautodailininkė

Pirmą kartą Kėdainiuose svečiuojasi dar vienas perliukas: mezgėja, nėrėja, tautodailininkė Jūratė Lukšienė iš Utenos, kuri apibūdina save kaip visų galų meistrę. Jos darbai – šimtaprocentinis rankų darbas, tai – išskirtinės skraistės, skaros iš lino, mocheros su šilku. Viskas natūralu, viskas tikra, autentiška, preciziška kokybė. Jei reikėtų su kuo nors palyginti, tai panašu į diplomuoto su ilgamečiu stažu voro nuaustą šedevrą su raštais. Ploną, perregimą, lengvutį, tokį, kurio net nepajaustum apsisiautęs. Menas iš didžiosios M.

Jūratė mezga tiek, kiek save atsimena, kokius keturiasdešimt metų. Ji teigia, kad pragyventi vien tik iš mezgimo Lietuvoje būtų nelabai įmanoma, tačiau užsieniečiai labai vertina kokybę ir natūralumą, todėl užsienio rinka yra atvira Jūratės mezginiams.

„Kas supranta, tie ir vertina natūralumą ir rankų darbą“, – teigia pašnekovė.

Iki pietų mezgėja jau buvo pardavusi galvos apdangalų iš lino, kurie, pasirodo, per vasaros karščius yra populiarūs ir tarp moterų, ir tarp vyriškos lyties jaunimo. Rišasi ant kaklo ir ant galvos, o kainuoja visai nedaug – aštuoniolika eurų.

Ažūrinių, pastelinių spalvų skraisčių, kurių labai daug kabėjo virš galvos, kainos svyruoja nuo šešiasdešimt iki šimto ir daugiau eurų, pagal dydį.

Nunerti tokią išskirtinę skraistę užtrunka keturias, penkias dienas „…sėdint jau normaliai“, – aiškina mezgėja.

Kodėl Jūratę pavadinau perliuku, nes ji mezga dar ir vestuvines sukneles, kurios „išsilaksčiusios“ po visą pasaulį. Beliko palinkėti šiai talentingai moteriai, kad nepavargtų jos rankos, ir akys matytų, kad žmonės atsigręžtų į gamtos dovanas, į žmonių triūsą, kas visais laikais buvo, yra ir bus kuo tikriausia VERTYBĖ.

Žibėjo lietuviški deimantai

Kokia moteris gali būti abejinga papuošalams? Gal tik ta, kuri jų nemato, o aš juk matau. Praeiti nesustojus ir nepalaikius rankoje juvelyrinių dirbinių iš gintaro, būtų klaida. Juk tai lietuviškas deimantas, o mes deimantais žavimės.

Taip ir sustojau, net nepajutusi, kaip praskriejo pusvalandis. Užsimezgęs pokalbis neprailgo dar ir dėl to, kad vyras ir žmona iš Molėtų rajono, Rimučių kaimo, kuris yra netoli Obuolių salos, pavadino save amatininkais kūrėjais, nors aš drąsiai kreipiausi į abu kaip į juvelyrus, dizainerius, menininkus. Ir tas kuklumas yra todėl, kad jie, anot Dariaus ir Rasos Vizbarų, neturi jokių diplomų, yra savamoksliai.

„Tik 1 procentas žmonių supranta mūsų meną“, – teigia Darius.

Pokalbio kulminacija ta, kad vyras ir žmona kartu jau daugiau kaip trisdešimt metų, o pradėjo kūrybinį juvelyrų gyvenimo etapą vos prieš dvejus metus, kai Rasai reikėjo susiverti apyrankę iš karoliukų. Prikalbino vyrą pataisyti kažką, o jis su bormašina (stomatologine įranga) tuomet ir „sublizgėjo“. Ar čia reikalingas diplomas, kai matai tokius profesionaliai atliktus grožius? Man ne. Aš jau įvertinau jų darbą tada, kai susižavėjusi stabtelėjau.  

Autoriniai rankų darbo papuošalai iš gintaro, stirnos ar briedžio rago su inkrustuotu gintaru, juodo afrikinio medžio, juodo gintaro, buivolo rago, sidabro su perlais, cirkoniu, turkiu… Kokia spalvinga įvairovė. Iš juodmedžio, labai kieto ir brangaus medžio, gaminama net viena detalė smuikui. O ragai yra labai tvirta medžiaga, ilgaamžė, visa kita unikalu, su sertifikatais, probacijomis ir labai aukšto meninio lygio. Vien pažiūrėjus, to nesuprastum: „…todėl mes čia ir stovim, kad tai pasakytume“, – paaiškina moteris.

Pradžioje šeima dirbo vien tik su gintaru, vėliau praplėtė savo asortimentą, nes pasidarė nebeįdomu, norėjosi kažko naujo. Šiandien jau ketvirtoje Kėdainių miesto šventėje abu kartu dalyvaujantys vyras ir žmona teigia, kad Kėdainiai jiems patinka. Žmonės perka jų dirbinius, nors išgyventi iš šio verslo galėtų tik vienas žmogus, todėl antrasis privalo turėti kitą darbą ir pastovias pajamas. Beje, Rasos profesija – muzikos mokytoja.

Dabar abu keliauja po Lietuvą, savo dirbinius pristatė ir Rygoje, Lietuvių dienose. Dizainas, smulkios detalės, kompozicija, graviravimas, vėrimas, tvirtinimas – viskuo šeimoje yra dalinamasi perpus.

„Čia mano kritikė, dizainerė ir buhalterė“, – juokiasi Darius, žvelgdamas į savo žmoną. Pro ausis nepraslydo vienas labai svarbus sakinys, nes būtent čia ir slypi esmė, ar turės užaugęs žmogus supratimą apie grožį, ar vertins meną, ar išsiugdys savo skonį, ar gebės atskirti tikrą vertybę nuo pigaus kičo. Rasa ir Darius Vizbarai akcentavo tai, kad jų šeimose meilę ir supratimą apie meną, rankų darbą, kūrybą įskiepijo tėvai, kurie išmokė savo vaikus tų pačių dalykų, kuriuos kažkada mokėjo patys. Štai kokia ta gyvenimo tiesa.  

Čia kaip toje pasakoje: ir aš ten buvau, rankoj laikiau, netgi įsigijau, ir ne vieną, o visus tris. Kodėl? Nes mane užvaldė aistra grožiui, preciziškumui. Viskas, ko reikėjo, kad patenkinčiau moterišką smalsumą.

Siuvinėja it piešdama paveikslą

Dar vienas unikalus perliukas, kukliai susidėjęs savo atlaso juostelėmis siuvinėtus rankdarbius ant nedidelio stalelio, tai tautodailininkė iš Anykščių Valentina Stanevičienė. Pradėjo siuvinėti tada, kai išėjusi į užtarnautą poilsį pradėjo lankyti siuvinėjimo būrelį. Iš dvidešimt moterų ji vienintelė tęsia savo pomėgį. Ir taip jau aštuoneri metai. Jos rankdarbiai tai: sagės, pakabukai, apyrankės, diržai, auskarai, lankeliai plaukams.

„Esmė ne piniguose, – teigia pašnekovė, – man tai patinka. Nei kiek nepavargstu, nes nedirbu prie lempų, saugau akis, tiesiog gera širdžiai, kai siuvinėju, piešiu kaip paveikslą. Niekada neskubu, kad daugiau padaryčiau ir parduočiau, tiesiog viskas bėga kaip upelis, užtat ir perka.“

Jos gaminius labai perka, vos spėja juos siuvinėti, o iš Vilniaus Kaziuko mugės tiesiog nebeparsivežė nei vieno lankelio. Miela tai, kad vos priėjusi, aš iš karto apsikabinau šią moterį, ir mes taip kalbėjomės, neatitraukdamos rankų viena nuo kitos. Ji taip ir akcentavo: „Vilniuje buvo labai daug apsikabinimų, aš atvežiau daug meilės iš Anykščių šilelio, nes gyvenam prie pat“.

O man sakyti nereikėjo, aš tai pajaučiau. Apie siuvinių spalvas verta pakalbėti atskirai: užsimerkiu ir matau kaip tik šiuo metu žydinčias visokiomis spalvomis lietuviškas pievas – štai tokios tos siuvinių spalvos. Moteris dalijasi techninėmis detalėmis: „Diržai tik brangūs, nes labai labai daug darbo: ir pasiuvimas, ir siuvinėjimas. O visa kita apie dvylika eurų. Iš „Temu“ už vieną eurą deimantą gali nusipirkti, kas kaip supranta“.

Tautodailininkė giria kėdainiečius, kurie vertina, perka jos siuvinius. „O kiti – už dyką duok, neims, kas kam patinka“, – teigia ji.

Mane „papirko“ Valentinos pozityvus vertinimas ir požiūris į dabartinę Lietuvą ir tautiečius lietuvius: „Dabar gyventi yra labai gerai, Lietuva gyvena labai gerai. Pilni oro uostai žmonių, patys irgi buvome nuskridę iš savo uždirbtų pinigėlių į Juodkalniją. Pensijos nekokios, bet vis tiek gyvenam nuostabiai. Svarbiausia sveikata ir taika. Nevalgom restoranuose, iš pusės kilogramo faršo galime pagaminti tris arba keturis patiekalus. Man ne kiek pirkimo, kiek tų žodžių reikia, tada suprantu, kad ne veltui dirbau.“

Štai tokie perlai ir perliukai atvyko pas mus į Kėdainius, kad kitus pamatytų, save parodytų, sukurtų smagią šventinę atmosferą, o jeigu dar ir užsidirbti pavyko, tai, vadinasi, diena nugyventa prasmingai. Graži šventė, kurios iniciatorius, kaip bebūtų keista, žalias agurkas.