Auksinių rankų paveldėtoja po sūnaus netekties užaugino dukra tapusią mergaitę ir atrado savo neįtikėtiną talentą

 Auksinių rankų paveldėtoja po sūnaus netekties užaugino dukra tapusią mergaitę ir atrado savo neįtikėtiną talentą

Akademijos kultūros centro mažosios salės palanges nutūpė kraštietės Irmos Gadeikienės siūtos lėlės-angelai./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.

Tyli, rami, būti rampų šviesoje ir kalbėti garsiau už kitus niekada nesiveržianti Irma GADEIKIENĖ visai neseniai be žado paliko daugelį, o kolegos Akademijos kultūros centro erdvių švarą puoselėjančią moterį netgi titulavo kontrastiškiausiu komandos žmogumi. Šios kraštietės akys – tarsi mikroskopas, į smulkiausias detales sutelkti dėmesį dievinanti kūrybinga kruopštukė pristatė rankų darbo lėlių parodą. Akademijos kultūros centro mažosios salės palanges nutūpę Irmos angelai užburia. Pakeri jie ne vien rafinuotu, vėjavaikišku ar subtiliai žaismingu grožiu. Žvelgdamas į šias lėles pajunti sielon srovenant kažką dangiška. Tarsi prieš tave nebe daiktas. Tarsi kūrėja kiekvienu adatos dygsniu savo išmyluotoms lėlėms būtų magiškai įkvėpusi žmogiškosios gyvybės.

Raganos Laisvės alėjoje

Irma pasakoja pirmąsias lėles siūti pradėjusi prieš aštuonerius metus. Tiesa, įdomu, kaip viskas šioje istorijoje būtų susiklostę, jei ne savo žmonos norams atidus sutuoktinis.

„Kartą su vyru vaikštinėjome Kaune po Laisvės alėją. Užėjome į dailės parduotuvėlę. Pamačiau ten ant šluotų besisupančias siūtas raganas ir tariau vyrui, kad labai norėčiau išmokti siūti lėles. Kitą dieną grįžusi iš darbo randu namie siuvimo mašiną. Tai buvo vyro staigmena, kuri ir davė pradžią, – nusišypso Irma. – Vyras – mano didysis palaikytojas ir pirmasis vertintojas. Jis tiki manimi labiau nei aš pati. Tad esu jam dėkinga.

Vyras man sako: „Tu net nesupranti, kokia esi kūrybinga“, – kalbant apie mylimojo palaikymą Irmai iš jaudulio suvirpa balsas. – O jis pats, nors dirba tolimųjų reisų vairuotoju, bet yra labai muzikalus žmogus. Groja gitara. Jaunystėje Šiauliuose su bičiuliais buvo net įkūręs muzikos grupę, – suintriguoja  Irma. – Jis tikras žemaitis – iš Mažeikių. Charakteris kietas, bet labai geras, – nusijuokia pašnekovė bandydama sušvelninti apie žemaičių būdą sklandančius įsitikinimus. – Mūsų namuose yra ir Žemaitijos vėliava.“

Ypatinga vaikystės lėlė

Irma atskleidžia, kad lėlės ją visada žavėjo.

„Iki šiol nepamirštu vienos ypatingos savo vaikystės lėlės. Kai buvau septynerių, gavau dovanų kone su manimi lygią lėlę, besilankstančiomis kojomis ir išraiškingomis blakstienomis, – į šviesius prisiminimus panyra pašnekovė. – Tarp kitko, mes, kiemo mergaitės, labai ilgai žaidėme su lėlėmis. Kaimynystėje gyveno vyresnė mergaitė, tai jos mama surinko nebereikalingas dukros lėles ir išmetė, o mes iš šiukšliadėžės jas išsirinkome ir toliau žaidėme, – šypteli Irma. – Daug žaislų, aišku, neturėjome.

Šeimoje augome trys vaikai: aš – vyriausia, jaunesnė sesuo ir pagrandukas brolis. Mama anksti liko našle, tad nebuvo iš ko daug žaislų pripirkti. Vis tik mažų molinukių lėlyčių su sese turėjome, bet labai norėjosi tokių, kurių ir kojos, ir rankos lankstytųsi, – vaikiškas svajones atmena Irma. – O dabar lėlė man pirmiausia yra žaislas vaikystei pašlovinti.“

Spintų revizija

Irma prisipažįsta nemėgstanti monotonijos, tad į naujus kūrybos vandenis moteris nėrė su dideliu azartu ir išsyk ėmėsi spintų revizijos.

„Pradžioje neturėjau nei medžiagų, nei stiprių idėjų, bet išties degiau noru išmokti siūti lėles. Nesu menininkė – aš visiška savamokslė, – pabrėžia pašnekovė. – Paties principo, kaip surinkti lėlę, išmokau iš savo patirtimi internete besidalijančios profesionalios užsienio lėlininkės.

Namų spintose perrinkau visus drabužius ir atsidėjau tinkamus audinius. O tada galvoje ėmė gimti ir lėlių idėjos. Pirmajai lėlei panaudojau vyriškus marškinius, – pasakoja Irma. – Dabar, kai svečiuojuosi kokiame mieste, man visada maga nueiti į vietinę audinių parduotuvę. Galėčiau ten vaikščioti pamiršusi apie laiką, – juokiasi pašnekovė. – Jei akis užkliūva už kokios medžiagos, nėrinio ar detalės, iškart mintyse matau, kokią lėlę galėčiau sukurti.“

Kartą su vyru vaikštinėjome Kaune po Laisvės alėją. Užėjome į dailės parduotuvėlę. Pamačiau ten ant šluotų besisupančias siūtas raganas ir tariau vyrui, kad labai norėčiau išmokti siūti lėles. Kitą dieną grįžusi iš darbo randu namie siuvimo mašiną.

Irma

Kai siuva lėles, siela džiūgauja

Kūrėja atvirauja iš visos gausybės savo rankomis siūtų lėlių negalinti išskirti vienos brangiausios.

„Jos man – tarsi kūdikiai: skirtingos, tačiau kiekviena savaip ypatinga, – taria Irma. – Man net gaila su jomis išsiskirti ir atiduoti, kai būnu pažadėjusi.“

Pašnekovės kūrybinis braižas kupinas būties lengvumo, šviesaus nerūpestingos vaikystės džiaugsmo, pirštų galiukais švelniai tipenančio virš kasdienybės. Kaipgi autorei pavyksta savo lėles apgaubti šia aura, kurią vėliau jos spinduliuoja kiekvienam žvelgiančiajam? Galbūt paslaptis ta, jog Irma niekuomet nekuria, jei nejaučia noro, jei širdy blaškosi nerimas, o mintis temdo rūpesčiai. Moteris įsitikinusi, jog džiaugsmą nešančius kūrinius ir kurti reikia su džiaugsmu.

„Nemėgstu ryškių spalvų. Man patinka švelnūs, pasteliniai tonai, – sako Irma. – Mano lėlės – tai fėjos su drugelių ar angelų sparnais. O sparnai simbolizuoja tyrumą, ramybę bei viltį, jie sutverti apkabinti ir saugoti.

Visi norime būti apkabinti, jaustis reikalingi ir globojami, – svarbiausią savo kūrinių žinutę atskleidžia pašnekovė. – Darau savo lėles ir kitąsyk net pati šypsausi. O jei padarysiu lėlę su tokia ar kitokia šypsena, tai kaip atrodys – ką ji galvoja? – apie valandų valandas pozityvių išjautimų ir džiaugsmo sielai dovanojančius kūrybinius užkulisius pasakoja Irma. – Kiekviena mano lėlė išglostyta. Viską darau rankomis, norisi prisiliesti prie kiekvienos detalės. Gėlės, kaspinėliai, šukuosenos, suknelių nėriniai, angeliškumo pradas, žmogaus laikinumas, tobulai sukurti šios Žemės stebuklai, kuriais tereikia grožėtis. Visa tai matau ir įprasminu savo lėlėse.“

Buvo nedrąsu

Sulaukusi pasiūlymo pristatyti lėlių parodą, Irma dvejojo, bet dabar nė kiek nesigaili išdrįsusi.

„Norėdavau, pagalvodavau, gal kada pavyks pristatyti nedidelę parodą, tad kaupiau lėles. Tačiau vis kuklinausi, – širdį atveria moteris. – Nors mėgstu bendrauti, bet šiaip esu tylenė, ne itin drąsi, stengiuosi būti nuošaliau.

Galbūt mama su močiute taip išauklėjo? Jos vis akcentavo kuklumą ir mudviem su seserimi sakydavo: „Būkite mažesnės už aguonos grūdą.“

Dabar manau, jog tai ne visada gerai, bet užaugau išties kukli. Taigi pristačiusi savo lėlių parodą „Nutūpę angelai“ daug ką stipriai nustebinau, – šypteli Irma ir drąsina kitus. – Nereikia būgštauti. Svarbu išdrįsti. O aš labai džiaugiuosi, kad šalia manęs buvo žmonių, kurie mane stumtelėjo.

Sulaukiau ir šilto lankytojų dėmesio, netgi dailės mokytojų įvertinimo. Tai mane skatina kurti toliau.“

Dabar sūnaus netektį aš jau esu išgyvenusi ir suprantu, kad tokia buvo jo misija Žemėje. Džiaugiuosi, kiek daug Tadas suspėjo padaryti čia būdamas. Jis burdavo aplink save žmones ir paliko visų širdyse šviesų atminimą.

Irma

Lėlės iškeliavo į užsienį

Kelios Irmos lėlės savo namus atrado ir užsienyje: Danijoje, Anglijoje, Norvegijoje, netrukus apsigyvens Olandijoje. Vienas iš kraštietės kūrinių puošia ir žymiojo krepšininko Artūro Milaknio tėvų namų interjerą.

„Savo lėlėmis specialiai neprekiauju. Visos iškeliavusios pas artimuosius ar pažįstamus“, – paaiškina kūrėja ir priduria, jog kelios jaunos šeimos šiomis lėlėmis netgi sumanė papuošti Kalėdų eglės viršūnę.

„Irma, bet turbūt siūdavote ir iki tol?“ – pasiteirauju daugybę lėlių sukūrusios kraštietės.

„Megzdavau kojines – tik tiek, – nustebina ji. – Kartą vyras paprašė palenkti kelnes. Sakau: „Nemoku.“ Lėles siūti galiu – man labai patinka, o kelnių iki dabar palenkti nemoku. Gal dėl to, kad neįdomus tas darbas?“

Auksinės rankos – paveldimos

Manęs paprašyta, Irma pabando prisiminti, iš ko gi paveldėjo auksines rankas ir menišką sielą.

„Mano močiutės sesuo mezgė labai gražiais lietuviškais raštais puoštas pirštines bei kojines. O močiutės gėlių darželis anuomet buvo įvertintas labai garbingu apdovanojimu – Prezidento A. Smetonos premija, – giminės istorijos puslapius pasklaido Irma. – Močiutė tarnavo Kaune – advokatų šeimoje prižiūrėjo vaikus, gamino valgį. Turėjo draugą karininką, bet jį išvežė darbams į Vokietiją.

Likusi Kaune viena, močiutė grįžo į gimtinę – Beržų kaimą. Čia ją žinojo kaip puikią šeimininkę ir nuolat kviesdavo ruošti vaišes vestuvėms, krikštynoms, kitoms šventėms. Gaminti močiutė išmokė ir mudvi su seserimi. O aš netgi įgijau konditerės profesiją.“

Polėkis aplink save kurti grožį pašnekovę lydi kiekviename žingsnyje ir visuomet randa kaip prasiveržti: ar langus valant, ar stalą serviruojant, ar gėlyną puoselėjant.

Aut. past.

Išvykos į teatrą ir šokoladas

„Mama neturėjo meninių gebėjimų, – taria Irma. – Tačiau kultūros bei meno reikšmę suprato ir stengėsi perteikti mums – savo vaikams. Nors mama dirbo paprastus darbus fermoje, bet labai vertino teatrą ir kartą per mėnesį mus būtinai nusiveždavo į Kauną, Šiaulius ar Panevėžį žiūrėti spektaklių.

Užaugome su mama ir močiute. Močiutė mums buvo lygi su mama. Jos abi stengėsi, kad taptume sąžiningais, dorais, gerais ir kultūringais žmonėmis. Mamos ir močiutės dėka mūsų vaikystė buvo graži.

Mama dirbo, o močiutė rūpinosi namais. Prisimenu, grįždavom iš mokyklos – pagalvės sudėtos, virtinukai šilti, mėsytė šilta… Iš lenkų prekeivių, kurie anuomet vaikščiodavo po namus, močiutė visada nupirkdavo juodojo šokolado, kad mums, vaikams, būtų kuo pasmaližiauti, – prisiminimais dalijasi Irma. – Dar močiutė mokė, kad namie viskas turi būti gražiai sutvarkyta. Taigi tas skrupulingumas, kruopštumas manyje stipriai įaugęs ir netgi atsispindi kūrybiniuose darbuose.

Akademijos kultūros centre dirbu valytoja, taip pat padedu puošti įstaigos erdves. Darbe tvarkausi kruopščiai kaip namuose, nes kitaip tiesiog nemoku. Tvarka man ne pareiga, o taip pat kūrybinis procesas, – į buitį pažvelgti kitomis akimis kviečia Irma. – Juk viskas priklauso nuo mūsų pačių požiūrio, tiesa?“

Kiekvienas darbas mūzos palytėtas

Polėkis aplink save kurti grožį pašnekovę lydi kiekviename žingsnyje ir visuomet randa kaip prasiveržti: ar langus valant, ar stalą serviruojant, ar gėlyną puoselėjant.

„Kūrybiškai žiūriu į viską. Man ir lėles siūti kūryba, ir namus tvarkyti, ir maistą ruošti. Nors gaminti, atvirai sakant, ne itin mėgstu, – šyptelėjusi prasitaria puse lūpų. – Bet jei laukiu sūnaus su marčia, tai stalą nukraunu gausiai. Atvažiavę jie juokiasi, kad pas mamą kiekvieną sekmadienį balius.

Na, o prieš tris mėnesius sulaukiau pirmojo anūkėlio. Kartu su juo į gyvenimą atėjo dar daugiau pilnatvės, – išdidžiu močiutės balsu taria Irma ir tęsia toliau. – Anksčiau su šeima gyvenome vienkiemyje. Esame gavę apdovanojimų už gražiai prižiūrėtą sodybą. Vėliau su mama gyvenau daugiabutyje, tada ten aplinką puoselėjau – čia vėl sulaukėme apdovanojimų.

Ir dabar prie daugiabučio esu pasodinusi gėlyną, suolelį nupirkau, kad kaimynai galėtų išėję pasėdėti, kad jiems būtų gera ir malonu.

Iš tokių smulkmenų susideda gyvenimas. Reikia labai nedaug ir susikursime mielesnę kasdienybę.“

Pastebėjo neatskleistą talentą

Prieš kelerius metus Irma darbavosi Šlapaberžės socialinės globos namuose. Būtent čia ir užgimė pirmieji kūrybiniai bandymai. Tiesa, savo karjerą šioje įstaigoje Irma pradėjo nuo paprastų pareigų virtuvėje, tačiau vadovė netrukus pasiūlė išbandyti save visai kitame amplua.

„Organizavau išvykas, renginius, rašiau scenarijus. Tada ir užkibau ant kūrybinio darbo kabliuko. Atradau kvilingo techniką. Ja kūriau atvirukus, kuriuos įvairiomis progomis siųsdavome kitoms įstaigoms. Globos namų direktorė buvo labai patenkinta mano darbu. Tai išties džiugino. Pajutau įkvėpimą kurti ir ieškoti, – dalijasi Irma. – Išbandžiau save kūryboje vienur, kitur, bet lėlės man yra kažkas ypatinga.“

„Iš smulkmenų susideda gyvenimas. Reikia labai nedaug ir susikursime mielesnę kasdienybę.“

Irma

Didelės baimės akys

Pašnekovė prisimena visada buvusi tikra kruopštukė ir didelį dėmesį skirdavusi detalėms.

„Man labai patinka susitelkti į smulkmenas. Tad prie savo lėlių galėčiau krapštytis ir krapštytis, – šypsosi parodos autorė, o aš garsiai nusistebiu, kodėl pašnekovė nesirinko meno krypties studijų. – Norėjau studijuoti konditeriją vienoje iš aukštesnių Kauno mokyklų. Nuvažiavau paduoti dokumentus, bet pamačiau, kad reikia laikyti piešimo egzaminą. Išsigandau ir nė nepabandžiau. Nors piešti man sekėsi. Gaila, kad tada pabijojau. Ech, tas močiutės įskiepytas kuklumas. Labai nepasitikėjau savimi…

Vėliau įstojau mokytis konditerijos kitur. Ten taip pat teko piešti, turėjome dailės pamokas ir viskas buvo puiku.“

Atradimų skrynia

Mudviem su Irma išsikalbėjus, suprantu, kad prieš mane – tikrų tikriausia begalinių atradimų skrynia. Mano mieloji pašnekovė ne tik siuva lėles, dailiai dekoruoja tortus ir mėgaujasi prižiūrėdama gėlynus, bet dar moka ir nukirpti avį, išsukti medų bei aibę kitų šiais laikais jau nekasdienių darbų!

„Man visada viskas buvo įdomu, – paaiškina Irma, kurią aš mintyse jau praminiau Akademijos krašto Barbe Devyndarbe. – Mano anyta laikė avis ir verpdavo, taip ir prisiėjo išmokti avis kirpti. Bitininkystės paslaptimis pasidalijo mūsų žinoma bitininkė Diana Tamašauskienė. Nors mano meilė bitėms, manau, yra paveldėta. Mamos tėtis, mano senelis, kurio, deja, nebeteko pažinti, buvo bitininkas ir labai mylėjo arklius. Tikiu, kad genuose daug kas lieka.“

Skaudus likimo smūgis

„Bendraudama labai nemėgstu pagražinti, rodyti savo gyvenimo tokio, tarsi jis būtų vien nubarstytas cukraus pudra.

Kartais gyvenimas mums atsiunčia tokių įvykių, po kurių reikia sukaupti visas jėgas, kad nepalūžtum, – taria Irma ir atveria širdį apie didžiausią savo gyvenimo sopulį. – Sulaukiau trijų sūnų. Deja, kai pirmagimiui buvo ketveri, sužinojome, kad jis turi širdies ydą. Kadangi gydytojai tai pastebėjo per vėlai ir laiku nebuvo atlikta operacija, vėliau prisireikė širdies ir plaučių transplantacijos. Sulaukęs 20-ties Tadas iškeliavo Anapilin.“

Sužinojus sūnaus diagnozę, kiekvieną Irmos dieną lydėjo nerimas, baimė, tačiau drauge ir negęstanti motiniška viltis tiesiog tikintis stebuklo.

„Vildamasi kuo ilgiau išsaugoti savo sūnų, aš nusprendžiau padėti kitam vaikui. Taip mūsų šeimoje atsirado be tėvų globos likusi trylikametė mergaitė. Dabar jai 38-eri ir ji yra neatsiejama mūsų šeimos dalis – mano dukra. Ji baigė teisės studijas ir susikūrė laimingą gyvenimą, – jautriausiais gyvenimo momentais dalijasi Irma. – Mama ir močiutė mus skatino tik geriems darbams, tad kiek įmanydama stengiuosi dalytis gėriu.“

„Kartais ir man sunku, bet aš save pralaužiu. O jei kas nors ima skųstis gyvenimo smulkmenomis, visada atgręžiu į tuos, kam gerokai blogiau.

Irma

Kentėsime ar nešime šviesą?

Pasak Irmos, išganingų patarimų, kaip susitaikyti su skaudžiomis netektimis, nėra. Čia reikia sau būti griežtam ir tiesiog pasirinkti.

„Gali būti auka ir kentėti arba gali nešti šviesą kitiems, – taria prieš 17-ka metų savo atžalą išlydėjusi moteris. – Dabar sūnaus netektį aš jau esu išgyvenusi ir suprantu, kad tokia buvo jo misija Žemėje. Džiaugiuosi, kiek daug Tadas suspėjo padaryti čia būdamas. Jis burdavo aplink save žmones ir paliko visų širdyse šviesų atminimą.

Įveikti netekties širdgėlą padeda tik darbas su savimi. Man gyti pagelbėjo ir nusiraminimo teikė paprasčiausi darbai – tvarkiausi, puošiau aplinką, turėjome šiltnamius, gyvulių. Tai man buvo ir meditacija, ir terapija. Kai matai, kad tau negerai – eini ir dirbi. Man tai padėjo.“

Kur slypi laimė?

Jei šiais nerimastingais laikais pajutote, kad sieloje ėmė stigti šviesos, Irma dėmesį atkreipia į štai ką.

„Kažkada nusipirkau Og Mandino knygą „Sėkmės universitetas“. Ten rašė apie moterį, kuri buvo beveik visiškai akla. Ji knygas skaitė blakstienomis liesdama puslapius ir sugebėjo baigti keletą universitetų. Šiai moteriai pats maloniausias dalykas buvo plauti indus, nes muilo burbuluose ji matydavo žibančias vaivorykštes, – apie didelį džiugesį dovanojančius mažus dalykus primena Irma. – Kartais ir man sunku, bet aš save pralaužiu. O jei kas nors ima skųstis gyvenimo smulkmenomis, visada atgręžiu į tuos, kam gerokai blogiau.

Taip, visus spaudžia mokesčiai, visiems pasitaiko sunkių dienų, bet kol turime, ką pavalgyti, kažkiek užsidirbame, viskas gerai, – įtikina Irma. – Jei pats sau nepadėsi, tai tavęs niekas neišgelbės. Matykime ir mes tas vaivorykštes. Patys suteikime savo gyvenimui šviesos bei spalvų.“

8 Komentarai

  • Ir žurnalistė pasitaikė tokia takentinga, kad per klaidas net straipsnio nesinori skaityti. Jau nors antraštę būtų porą kartų pati perskaičiusi, kad suprastų, ką parašė.

    • O kur matote klaidą antraštėje?

  • O jūsų komentaras be klaidų?
    O vat antraštėje klaidų nematyti.

    • Nuostabios lėlytės,grožis superinis.Šaunuolė moteris,sekmės darbuose ir gyvenime.Tikrai apie tokius žmones reikia rašyti daugiau,nes malonu skaityti ir matyti tą grožį,Ačiū.

  • Labai šiltas straipsnis. Ačiū, kad pastebite tokius žmones ir supažindinate su jais. Sėkmės ir Irmai, ir Akvilei:)

  • Teko lėles matyti gyvai. Wow kokio gražumo! Neįmanoma atsižiūrėti, kiekviena detalė apgalvota, taip viskas kruopščiai. 🥰

  • moterų ir siuvančių,ir rašančių?Koc imk ir tuoj pat važiuok pasižiūrėt lėlyčių ir pažindintis su auksaranke siūvėjėle.Tik padorumas neleidžia pakol vyras komandiruotėje…Sėkmės ir palaimos Jums,gerieji mano.

  • Apie tokius žmones ir reikia rašyti, super moteris…

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video