Aukščiausios prabos lietuvio laimė – gimtinėje

„Esu laimingas būdamas lietuvis ir man Lietuvoje nieko netrūksta“, – atvirai sako įmonių grupei „Vikonda“ priklausančiame Kėdainių konservų fabrike bei „Dadu“ ledus gaminančioje bendrovėje „Vikeda“ gamybos planavimo vadovo pareigas einantis tiek pat kėdainietis, kiek ir panevėžietis Karolis POLZUNOVAS (28).

Pašnekovo darbo kabinete garbingai kabo šalies vėliava, o prie krūtinės glaudžiasi ant kaklo pakabintas šiltų mamos rankų dovanotas medinių karoliukų vėrinys, kurio puošmena – jau tik istorijos puslapiuose belikęs valstybės simbolis – lito moneta. Akivaizdu – jauno vyro širdis pilna nuoširdžios meilės Tėvynei, šeimai ir aplinkiniams. O šis pasaulis dar nuostabesne vieta gyventi tapo, kai belaukiant Lietuvos gimtadienio – Vasario 16-osios – Karolio ir jo sužadėtinės Jovitos kasdienybę nepatirtais džiaugsmais nuspalvino mažulytis siuntinukas iš paties dangaus – pirmagimė dukrelė Jorė. Tad dabar pašnekovui kaip niekad svarbu būti pačiu geriausiu pavyzdžiu didžiausiam savo gyvenimo kūriniui bei perduoti dukrai pasididžiavimo gimus lietuve jausmą.

Su Karoliu pasikalbėti susitinkame mūsų šalies atgimimo šventės išvakarėse. Rytoj, Kovo 11-ąją, sukanka 30 metų, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. Pirmųjų pavasario dienų vėjyje aukštai iškeltos plazdės tūkstančiai trispalvių, drauge virpės ir lietuvių sielos, išdidžiai traukdamos šalies himno eilutes. Visi kartu švęsime laisvę!

Dovana sau ir šaliai

– Karoli, pagarba tėvynei Jūsų kasdienybėje yra vienas svarbiausių dalykų. Tad labai simboliška, kad judviejų su sužadėtine dukrelė į pasaulį pasibelsti nusprendė likus vos kelioms dienoms iki svarbios šaliai datos. Tai tapo tarsi dovana ne tik Jūsų šeimai, bet ir gimtadienio proga pačiai Lietuvai.

– Vaikelis atėjo netikėtai – net penkiomis savaitėmis anksčiau. Pats nusprendė paskubėti su mumis susitikti (šypsosi).

– Kaip jaučiasi dar visai švieži tėveliai?

– Jausmas geras. Jį sudėtinga apibūdinti ir su kuo nors palyginti. Visą dieną laukiu, kada grįšiu iš darbo namo ir būsiu su dukrele. Laikas su ja – nuostabus: galva tampa visiškai tuščia, apie nieką kitą negalvoju.

[quote author=”K. Polzunovas”]Artimiausia mano širdžiai vieta – senelių gimtinė Kėdainių rajone. Pro šias vietas visada važiuoju lėčiau, mėgaujuosi atgimstančiais vaikystės prisiminimais ir sentimentais. Nežinau, kas šiame gyvenime gali būti brangesnio už šeimą ir savas šaknis.[/quote]

– Kaip manote, kūdikiai jau gimsta su meilės tėvynei žiburėliu savo mažose širdelėse ar vis tik tėvų pareiga yra tos meilės liepsną įžiebti?

– Manau, šį jausmą įskiepija ne tik tėvai, bet ir aplinka. Tad labai svarbu, kokia aplinka supa vaiką.

– O Jūs pats vaikystėje turėjote pavyzdžių, padėjusių ugdyti patriotiškumo jausmą?

– Mano šeimoje nebuvo skaudžių istorijų, susijusių su partizanų kovomis ar Sausio 13-osios įvykiais, bet Lietuva – tėvynė, kaip vertybė visą laiką rūpėjo ir mano šeimai buvo svarbi. Senelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, tėtis nuolat pasakodavo apie mūsų šalį. Turiu vyresnę seserį, kurios vyras yra seržantas. Būtent jį matau kaip patriotiškumo ir tikrosios meilės Lietuvai pavyzdį. Jis kasdien gieda valstybės himną ir jo kūną, aprangą puošia įvairiausi mūsų šalies ženklai.

Tiesa, mane liūdina, kad šiais laikais patriotiškumas neretai būna praradęs nuoširdumą, tikrumą. Žmonės per šventes giedoti himno dažnai ateina ne iš pagarbos tėvynei, o vien tam, kad vėliau tokią patriotišką savo nuotrauką publikuotų socialiniuose tinkluose. Tad meilė tėvynei kai kurių žmonių širdyse, deja, prarado tikrumą ir tapo mada, reklama.

Dabar daug kas vaikšto pasipuošęs lietuviškos atributikos marškinėliais, ant automobilių klijuoja vyčius, bet ar tikrai jiems viduje tai kažką reiškia? Kartais žmonės save pateikia kaip labai patriotiškas asmenybes, tačiau pasikalbėjęs su jais supranti, kad tai tėra įvaizdis, o trispalvės motyvai ant drabužių – stiliaus detalė.

– Karoli, o kas yra tas tikrasis patriotiškumas?

– Tikrasis patriotiškumas – tai džiaugsmas būti lietuviu. Aš esu laimingas gyvendamas Lietuvoje, gimtajame krašte. Džiaugiuosi, kad čia gimė mano dukra, kad čia dirbu. Niekada nesvarsčiau apie gyvenimą svetur. Keliauti ir pažinti kitus kraštus – puiku, bet didžiausią atgaivą mano sielai suteikia kelios valandos pasivaikščiojimų po senelių mišką.

Aišku, niekada nebūsiu prieš, jei mano vaikai norės mokytis ar gyventi kitoje šalyje, bet aš savo gyvenimą visada įsivaizdavau tik Lietuvoje (panevėžietiška tarme beria Karolis, o stabtelėjęs šypteli: „Tarmės puošia.“ Nė nesiruošiu ginčytis. Tarmiška šneka – išties unikali ir ausį glostanti savybė, o ypač šiais laikais, kai visi stengiamės be reikalo supanašėti.)

Nesu iš tų, kurie labai sureikšmina valstybines šventes. Man kur kas labiau rūpi mūsų šaknys – iš kur mes. Turbūt todėl įdomiausia pamoka mokykloje buvo istorija.

Trumpos bendrystės akimirkos

– Nors atskleidėte nesantis visų valstybinių švenčių dalyvis, bet šalies himno eilutės Jums, kaip ir kiekvienam lietuviui, greičiausiai stipriai jaudina širdį?

– Be jokios abejonės. Liepos 6-ąją – Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną – su sesers šeima bei būriu kitų žmonių himną giedame Panevėžyje ant Čičinsko kalno. Tomis akimirkomis, kai visi vienu balsu traukia „Tautišką giesmę“, jaučiuosi būdamas tarp savų ir nesvarbu – šalia visai nepažįstamas žmogus ar kaimynas.

[quote author=”K. Polzunovas”]Man labai įsiminė vieno žinomo kunigo žodžiai. Jis stebėjosi, kad dabar žmonės keliauja po pasaulį, leidžiasi piligrimų keliais, bet nenueina pas savo artimuosius. Manau, šie žodžiai atitinka šiandienos realybę.[/quote]

– Kasdienybėje su kitais lietuviais irgi visada jaučiate tokį bendrumą?

– Deja, ne su visais. Kai kurių žmonių vertybės man visiškai svetimos: pradėjome mylėti daiktus ir materialiąsias gėrybes, o ne vienas kitą. Aš to niekada nesuprasiu. Žmonėms įdomiau ketvirtą kartą važiuoti poilsiauti į tą patį viešbutį Turkijoje nei atrasti dar nepažintas gimtosios Lietuvos vietas. Taip, aš irgi mėgstu keliauti, bet mūsų kraštas man mieliausias ir gražiausias, o atostogos Lietuvoje – visada geriausios. 

Aš užaugau Panevėžyje, bet mano tėvai kilę iš Kėdainių rajono, tad visos vasaros prabėgo čia tai pas vienus, tai pas kitus senelius. Dabar Kėdainių rajone turime sodybą, kur leidžiame vasaros vakarus. Žinoma, kiekvienam savo, bet aš visada norėčiau paskatinti labiau pažinti savą kraštą. Savaitgaliais su sužadėtine stengiamės kuo daugiau pakeliauti po Lietuvą. Jau nemažai esame ištyrinėję, bet vis tiek dar yra daug neatrasta.

Tėvai – geriausi draugai ir autoritetas

– Karoli, užsiminėte apie pasikeitusias ir Jums svetimas kai kurias šiuolaikinės visuomenės vertybes. O ką labiausiai branginate Jūs?

– Aš labai paprastas (šypteli). Daugelis žmonių labai skuba, neįvertina to, ką turi, ir nuolat galvoja vien apie tai, ko jiems dar stinga. Aš labai džiaugiuosi šia akimirka, džiaugiuosi, kad mano ir mano sužadėtinės šeimai viskas gerai, mes sveiki, o dabar dar turime ir vaikelį, džiaugiamės dviem sesės mergaitėmis. Manau, kad esame labai laimingi ir mums nieko netrūksta.

Taip, gyvenime pasitaiko įvairiausių bėdų, didelių iššūkių, bet mano tvirčiausias ramstis ir brangiausia vertybė – šeima. Tėvai man yra geriausi draugai ir didžiausias autoritetas. Nebuvo nė karto, kad meluočiau tėvams. Netgi paauglystės metais. O tikrai nebuvau ramus paauglys (šypsosi). Bet tėvai visada žinojo, kur aš ir su kuo.

– Kaip tokie atviri santykiai susiklostė?

– Jų nereikėjo dirbtinai kurti ar ugdyti. Mudu su seserimi tiesiog natūraliai perėmėme mamos šeimoje tarp brolių, seserų bei tėvų matytą pavyzdį. Jie net ir šiandien kasdien pasiskambina, daug bendrauja. Mes, pusbroliai ir pusseserės, esame tarsi būrys brolių ir seserų. Visada žinome, kas vyksta vienas kito gyvenime. Bendraujame labai šiltai.

Taigi augome matydami, kad šeima yra geriausi draugai. Niekada nebuvo taip, jog stengčiausi nuo artimiausių žmonių nuslėpti, jei man sunku. Tiesiog žinau, jog pasidalinti visada geriausia. Juk aš jiems rūpiu ir jie man nuoširdžiausiai patars, nes kad ir kas benutiktų šeima visada linkės paties geriausio.

Esame savo valstybės kūrėjai

– Anksčiau viešojoje erdvėje dažnai pasigirsdavo tautiečių nuogąstavimų: „Šita valstybė man nieko nedavė, kad joje likčiau, todėl emigruoju.“ Ar nebūtų metas įsisąmoninti, kad mes esame Tėvynės vaikai ir turime ne tik privilegiją, bet ir pareigą tapti savo namų – gimtosios šalies kūrėjais?

– Išties tada norėčiau kiekvieno iš jų paklausti, o ką jie padarė dėl Lietuvos?

Aš pats niekada negalvojau apie emigraciją. Tiesa, vasarą po vienuoliktos klasės buvau išvykęs padirbėti į užsienį. Tada su draugais svajojome apie savo pirmuosius automobilius, kuriems užsidirbti turėjome vos kelis vasaros mėnesius.

Vis tik manęs gyvenimas užsienyje nesužavėjo. Nematau priežasčių, kodėl turėčiau palikti šalį, kurioje esu savas, gyvenu pažįstamų apsupty, visos vietos artimos, čia – tėvų, senelių gimtinė. Kalbant apie karjerą ir jos perspektyvas, taip pat neturiu dvejonių. Man patinka tai, ką darau, ir noriu šioje srityje judėti į priekį. 

O žmonių, kurie viskuo nepatenkinti, bus visada. Nemanau, kad jie geriau pasijaučia išvykę.  Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, tereikia labai stengtis ir pamatysite, jog tikrai viskas įmanoma. Turėtume nepamiršti studijų, o po jų atkakliai dirbti, kad taptume savo srities profesionalais. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, o pasiekti Lietuvoje galima daug.

Vieni žmonės atsiduria tam tikrame taške ir jiems gerai – toliau jie plaukia pasroviui, o kiti nori judėti į priekį, todėl ieško iššūkių. Aš esu tas, kuris siekia judėti į priekį. Nenoriu sustoti ir nebegauti naujų žinių, nebetobulinti įgūdžių. 

[quote author=”K. Polzunovas”]Dabar man labai svarbu būti pavyzdžiu savo vaikui. Dėl šio mažo žmogaus gyvenu ir stengiuosi. Dukros gimimas man įkvėpė dar daugiau energijos. Sužadėtinė ir dukra – už šias dvi merginas man nėra nieko svarbiau.[/quote]

– Kas įkvepia tiek motyvacijos?

– Nuo vaikystės toks esu. Sakoma: svarbu ne laimėti, bet dalyvauti. Šis posakis ne apie mane (šypteli). Man visada buvo svarbu ir laimėti: žaidimuose, estafetėse, olimpiadose… Turbūt tai vidinis azartas gyvenimui. Mėgstu lyderiauti, man tai išties rūpi.

Mokyklos metais niekada nebuvau apleidęs mokslų, visada stengiausi siekti kuo aukštesnių rezultatų. Lengviausias dalykas man buvo matematika, todėl, pagalvojęs, kad reikia studijuoti tai, kas bus labai lengva, įstojau į taikomąją matematiką (šypsosi). Šiandien dirbu su skaičiais ir tai tikrai mano sritis.

– Kad jau prakalbome apie lyderystę, tai kaip manote: lyderiais gimstame ar tampame?

– Manau, jog lyderystę galima išugdyti. Tik svarbu nelikti vien teoriniu lyderiu. Gali perskaityti 100 knygų apie lyderystę ir vis tiek bijoti savęs, aplinkos, pokyčių. O gali drąsiai mokytis iš kitų, turėti autoritetus, į kuriuos siektum lygiuotis, o vėliau galbūt ir pranoktum.

Vieni žmonės tėra „darytojai“, o kiti – „atradėjai“, norintys nuveikti kažką naujo, padaryti geriau, visada bandantys ir nenuleidžiantys rankų. Bet tokiu būti turi pasirinkti pats. 

Aš stengiuosi nebendrauti su žmonėmis, kurie man kelia neigiamas emocijas – nuo tokių laikausi atokiau. Mėgaujuosi būdamas geras emocijas, naujas žinias spinduliuojančių žmonių apsuptyje. Tai mane „pakrauna“ ir suteikia dar daugiau energijos judėti pirmyn.

Liūdna, bet dabar žmonės yra susvetimėję, bijo būti savimi, drąsiai pasakyti ir apginti savo nuomonę. Manau, sakyti tai, ką galvoji – vertybė.

Aš užaugau Panevėžio daugiabutyje. Prisimenu, kai Rugsėjo 1-osios, Joninių ar kitos šventės proga viso namo šeimos susiburdavo į bendrą šventę: atsinešdavome vaišių, žaisdavome įvairiausius žaidimus. Tai būdavo šventė ir tėvams, ir vaikams. Ilgiuosi tokios bendrystės.

Šiandien mes su šeima irgi gyvename daugiabutyje, bet savo kaimyną pažįstame vos vieną kitą. Tarp jų yra ir tokių, kurie netgi nesisveikina, tada prasilenkdamas būtinai kelis kartus pakartoju „laba diena“, kol sulaukiu atsakymo. Žmonės labai susivaržę, praradę bendruomeniškumo jausmą.

Dabar tikra liga tapo virtualusis pasaulis. Keista, jog ten drąsiai bendraujame, o realybėje nedrįstame su kaimynu pasisveikinti. Džiaukimės tikrais žmonėmis ir gyvu bendravimu.

Man labai įsiminė vieno žinomo kunigo žodžiai. Jis stebėjosi, kad dabar žmonės keliauja po pasaulį, leidžiasi piligrimų keliais, bet nenueina pas savo artimuosius. Manau, šie žodžiai atitinka šiandienos realybę.

Meilė… daiktams

– Kodėl turime tokias visuomenės ydas, kaip susvetimėjimas, pyktis?

– Gal todėl, kad šiandien žmonės labiau myli daiktus nei vienas kitą, labiau pagaili ir užjaučia gyvūną nei vienas kitą. Aš irgi myliu gyvūnus, nepateisinu tų, kurie juos skriaudžia, bet labai norėčiau paraginti – mylėkime vieni kitus. Pradėkime nuo to.

Vis tik aš pats stengiuosi atsiriboti nuo šių šiuolaikinio pasaulio ydų.

– Lengva tai padaryti?

– Man lengva (nusišypso). Feisbukas, kiti socialiniai tinklai ar virtualaus bendravimo programėlės man reikalingi tik tam, kad patogiai pasiekčiau informaciją ar seneliams parodyčiau anūkę, o ne tam, kad ten gyvenčiau, kaip kai kurie žmonės, virtualiam pasauliui atiduodantys kone visą laisvą laiką.

– Nuo ko pradėti, jei nori į pasaulį žvelgti pozityviau?

– Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Nesisveikina kaimynas? Pasisveikink tu.

Reikėtų išmokti neskubėti, sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką turi, suprasti, jog daiktai tėra daiktai, o ne svarbiausia gyvenimo siekiamybė, todėl nereikia jų garbinti. Automobilis, telefonas man tėra įrankis ir pagalbininkas kasdienybėje, nesu daiktų tarnas.

Yra žmonių, kurie neranda laiko aplankyti savo tėvų, senelių, bet gali parą prastovėti ilgiausioje eilėje, kad nusipirktų naujausią telefono modelį. Man tai nesuprantama.

Dvi savaitės civilizacijos paraštėje

– Karoli, nors, kaip sakėte, švelniausias balzamas širdžiai – poilsis vaikštinėjant po senelių mišką, bet pažinti kitus kraštus irgi mėgstate. Tikiu, kad Jūsų kelionės tikrai nėra poilsis Turkijos viešbutyje su viskas įskaičiuota (šypteliu)?

– Oi, tokios kelionės ne man (juokiasi). Kai su sužadėtine pradėjome kalbėtis, jog norėtume susilaukti vaikelio, prieš tai nusprendėme leistis į tokią kelionę, kurios įspūdžiai dar ilgai neišgaruotų. Taigi su draugų pora patraukėme į Maroką. Dvi savaites tyrinėjome šią šalį nesinuomodami jokio transporto, neapsistodami viešbučiuose. Keliavome su kuprinėmis ant pečių, o miegodavome pas vietinius. Tik taip gali išvysti tikrąjį šalies veidą, kurio nepalietė turizmo dailininkų teptukas. Žinoma, kiekvienas yra laisvas rinktis, bet aš mėgstu tokias keliones.

– Viena yra šitaip keliauti vakarietiškoje civilizacijoje ir visai kas kita – tokioje šalyje, kaip Marokas. Vietiniai nebandė atvykėliais pasinaudoti?

– Norėjosi pažinti kitą pasaulį ir patirtį stiprių įspūdžių, todėl leidomės ne į Europos šalį. Tai buvo nuostabi kelionė. Nesulaukėme jokių nemalonių staigmenų. 

Bene labiausiai įsiminė vietinių žmonių buitis ir kone pirmykščiai amatai, kuriais jie verčiasi. Sunku net įsivaizduoti. Atsikeliame ryte ir susiruošiame į miestą, sutinkame žmogelį, kuris siūliuku brūžina atskeltą medienos gabalą. Atrodo, Sizifo darbas. O vakare grįžęs matai, kad tas medienos gabalas jau apvalus, dailiai apdirbtas kantraus vietinio rankų. Negalėjau patikėti, kad žmonės iki šiol taip gyvena.

Maroke kelias naktis praleidome ir kalnų kaimelyje. Čia žmonės verčiasi be elektros. Kas rytą su asiliuku jie eina tris kilometrus, kad iš šaltinio parsigabentų geriamo vandens. Taip pat tenykščiai gyventojai maišeliuose parsineša vandens primirkusius drabužius ir šį vandenį naudoja rūbams skalbti bei indams plauti. Visiškai kitas pasaulis.

– Be neišdildomų potyrių, kuo dar kelionės taip užburia?

– Keliaujant labai pailsi galva. Tai stebuklingas būdas atsijungti nuo įprastos kasdienybės. Labai gerai, jei keliaujant pavyksta atitrūkti dar ir nuo šiuolaikinių technologijų.

Žinoma, kad gerai, kokybiškai pailsėtum, nebūtina pasiekti kitą pasaulio kraštą. Man neretai pakanka poilsio gamtoje be telefono. Mes dažnai Lietuvoje keliaujame su palapinėmis, miškas mudviem su sužadėtine – didžiausia atgaiva. 

Jei viskas priklausytų tik nuo manęs, norėčiau gyventi kaime. Bet su sužadėtine esame sutarę, kad dėl vaikų geriau gyventi šalia visų patogumų, mokyklos, medicinos paslaugų, todėl statome namą Kėdainiuose. O kai vaikai užaugs, galėsime įsikurti nors ir miško vidury (šypsosi).

Man gera ištrūkti į kaimą, į sodybą, atsinešti malkų ir užkurti krosnį. Nesu žmogus, kuriam reikia didmiesčio šurmulio. Mieliau laiką leidžiu artimų draugų kompanijoje, gamtos prieglobstyje.

[#gallery=2324#]

– Gal būtent dažnas buvimas gamtoje ir padeda išsaugoti tvirtą ryšį su savimi?

– Greičiausiai. Abu su antrąja puse mokame džiaugtis gamta ir jos grožiu. Pati artimiausia mano širdžiai vieta – senelių gimtinė Kėdainių rajone. Pro šias vietas visada važiuoju lėčiau, mėgaujuosi atgimstančiais vaikystės prisiminimais ir sentimentais. Nežinau, kas šiame gyvenime gali būti brangesnio už šeimą ir savas šaknis.

Šalis, kurioje gyventi gera

– Karoli, rytoj – mūsų šalies laisvei didi diena. Ką Jums reiškia laisvė ir galimybė savo dukrą auginti laisvoje šalyje?

– Man tai reiškia labai daug. Džiaugiuosi dukrą augindamas Lietuvoje. Aš čia nesijaučiu dėl nieko apribotas, matau dideles galimybes jaunam žmogui. Gyvename saugiai, be jokių stichinių katastrofų – tarsi Dievo užantyje. Lietuvoje jaučiuosi ramus dėl savęs ir savo šeimos. Man čia gyventi išties gera.

– Ko norėtųsi palinkėti lietuviams šalies nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio išvakarėse?

– Pradėkime nuo savo aplinkos – nepamirškime pasisveikinti su kaimynu. Būkime tikresni, įvertinkime savo gyvenimą ir pagalvokime, kokias vertybes perduodame atžaloms. Dabar man labai svarbu būti pavyzdžiu savo vaikui. Dėl šio mažo žmogaus gyvenu ir stengiuosi. Dukros gimimas man įkvėpė dar daugiau energijos. Sužadėtinė ir dukra – už šias dvi merginas man nėra nieko svarbiau.

– Dėkoju, Karoli, už nuoširdų ir atvirą pokalbį.