„Atžalyno“ gimnazijoje lūžo keliolika tiltų!

Moksleivių susidomėjimas makaronų tiltų statyba neslūgsta, atvirkščiai – tik auga

Kol italai virtuoziškai spagečius vynioja ant grakščių šakučių, kūrybingi lietuvaičiai meistriškai iš jų gamina… tiltus! Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijoje makaronai ir vėl atgimė dar viename savo amplua – tradiciškai tapo statybine medžiaga Vilniaus Gedimino technikos universiteto (Vilnius TECH) organizuojamo nacionalinio moksleivių čempionato „Makaronų tiltai“ atrankos etape. Net 17-ka jaunųjų inžinierių komandų iš skirtingų rajono mokyklų varžėsi, kurios iš jų statinys išlaikys didžiausią svorį. Pora savaičių anksčiau Kėdainių Šviesiojoje gimnazijoje vykusiame etape triumfavo merginų komanda. Šįsyk išmone bei inžinerine įžvalga taip pat sužibėjo merginos – pirmą vietą ir kelialapį į čempionato finalą iškovojo Josvainių gimnazijos komanda ,,Laimės medžiotojos“. Savąją sėkmę merginos sumedžiojo pastačiusios 3,77 kg svorio tiltą, kuris sugebėjo išlaikyti daugiau už jį patį svėrusią apkrovą – 4,6 kg!

Dvi prizinės vietos – šeimininkams

Nors pagrindinį varžybų trofėjų išsivežė viešnios iš Josvainių, tačiau kitos dvi prizinės vietos atiteko šeimininkams – „Atžalyno“ gimnazijos komandoms.

Antra stipriausią tiltą pastačiusia komanda paskelbti ,,Makarončikai“. 4,28 kg svėręs jų kūrinys išlaikė 4 kg.

Trečią vietą pelnė komanda ,,Mechanikai“, kurių sukonstruotas 3,68 kg svorio tiltas netrakštelėjęs sugebėjo išlaikyti 3,5 kg.

Spagečiai + plastilinas = tiltas

Prieš kibdami į tiltų statybas, moksleiviai dėmesingai išklausė į Kėdainius atvykusio daugiau kaip 10-metį čempionatą rengiančio Vilnius TECH universiteto atstovo – Statybos valdymo ir nekilnojamojo turto katedros lektoriaus doc. dr. Gintauto Ambraso paskaitos bei instruktažo. Tada ne didesnės kaip keturių moksleivių komandos, naudodamos tik dvi statybines medžiagas – įprastus lietuvių gamintojų spagečius ir jungiamąją medžiagą plastiliną – per 45 minutes turėjo sumeistrauti kuo tvirtesnius tiltus. Jokių papildomų medžiagų naudoti nebuvo galima, kitaip lauktų diskvalifikacija.

Kaip paaiškino doc. dr. Gintautas Ambrasas, tiltų forma ir konstrukcinė schema nėra ribojami, tačiau tilto ilgis turi būti ne mažesnis kaip 420 mm, plotis – ne didesnis kaip 100 mm, o maksimalus aukštis – ne didesnis kaip 200 mm.

Baigus statyti tiltus, išmuša kulminacijos valanda – prasideda tiltų bandymai. Nors skamba gana santūriai, tačiau iš tiesų dramos ir stiprių emocijų prisipildo visa erdvė – moksleivių kruopščiai statyti tiltai vis didesne koncentruota jėga apkraunami tol, kol galiausiai… lūžta!

Nugalėtoja skelbiama ta komanda, kurios lengviausias tiltas sugebėjo bent tris sekundes išlaikyti didžiausią svorį.

Perkopė reglamentą

Maksimalus komandų skaičius kiekviename etape – 15, tačiau šįsyk „Atžalyno“ gimnazija subūrė net 17-ka komandų.

Antrus metus čempionato atrankos etapą rengiančios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Giedrė Paškevičienė šypsosi, jog organizatorių reikalavimas buvo – reklama. To mokykla uoliai ir ėmėsi, o rezultatas pranoko lūkesčius – dalyvauti panoro 17-ka komandų.

„Galėjome turėti ir visas 20 komandų, tačiau būtų pritrūkę ir vietos, ir išsitęstų organizatorių šiam renginiui numatytas laikas, – paaiškino G. Paškevičienė. – Turime septynias mūsų gimnazijos – „Atžalyno“ komandas, po keturias iš „Ryto“ progimnazijos ir Josvainių gimnazijos, taip pat po vieną svečių komandą iš „Aušros“ progimnazijos bei Akademijos gimnazijos.“

Pašnekovės teigimu, moksleivių susidomėjimas šiuo išskirtiniu čempionatu didelis – vienus atveda smalsumas, o kitus – ankstesniais metais įsižiebęs azartas.

„Galbūt didžioji dalis čempionato dalyvių ir nesirinks inžinerinių studijų, bet moksleivius sudomina pati renginio idėja – tiltus statyti iš produkto, kurį įprastai valgome – makaronų. Taigi vaikus čia atveda smalsumas, o ne pirmąsyk dalyvaujančius – ir azartas pasiekti geresnį rezultatą nei ankstesniais metais.“

Sėkmės raktas – kruopštumas

Doc. dr. Gintautas Ambrasas pasidžiaugė gausiai susirinkusiais čempionato dalyviais ir jų gretas kasmet papildančiais naujais veidais.

„Kaskart etapuose pamatau pirmąsyk dalyvaujančių vaikų. Vadinasi, tradicija gaji, moksleiviams vis dar įdomu, – kalbėjo dėstytojas. – Dalyvaujančių merginų ir vaikinų skaičius būna panašus, tačiau pastebėjome, kad merginų komandos laimi išties gana daug etapų, nes jos dažnai konstruoja kruopščiau. O ši savybė čempionate yra raktas į sėkmę.

Vairuotojas, kuris mus veža, sako, jog kur jis atvažiuoja – ten nugali merginos. Praėjusį kartą Šviesiojoje gimnazijoje, nors vežė ne jis, bet laimėjo merginų komanda, o šįkart atvežė jis ir vėl pergalę pelnė merginos.“

Pataria neišradinėti, bet kartais verta

Doc. dr. G. Ambrasas pabrėžia, jog pirmąsyk tiltus statantys moksleiviai be teorinių žinių ir instruktažo niekaip neišsiverstų. Čempionato debiutantams dėstytojas taip pat pataria konstruojant statinį neišradinėti dviračio – pasikliauti bazinėmis taisyklėmis ir pagrindinėmis rekomendacijomis. Vis tik kartais rizika pasiteisina.

„Statant tiltus labai svarbu efektyvus medžiagų ir, visų pirma, laiko panaudojimas. Jei komandos nariai sugeba tarpusavyje gerai pasiskirstyti darbus, jie – taisyklė – užbaigia tiltą laiku. O jei tiltas užbaigtas laiku ir yra likę medžiagų, tada galima pritaikyti papildomų sprendimų, inovacijų. Svarbu taupyti rišamąją medžiagą plastiliną: jei turime plastilino ir laiko, dar galime tiltą tobulinti, – patarimais dalijasi dėstytojas. – Pirmą kartą dalyvaujančioms komandoms siūlau nesirinkti trapecijos formos tiltų, nes šie sudėtingesni, reikalauja matavimų, tikslumo, sunku paskirstyti resursus. Bet visada yra dvi–trys komandos, kurios, konstruodamos pirmą kartą, vis tiek daro trapecijas. Ir negaliu pasakyti, kad visos prašauna: vienos, priėmusios neapgalvotą iššūkį, patiria fiasko, o kitos nustebina geru rezultatu.

Visi dirba vienodomis medžiagomis, gauna tas pačias žinias, patarimus, tad viską lemia pasirinkta konstrukcija ir atlikimo kokybė.“

Bandė pakartoti sėkmę

Pernai „Atžalyno“ gimnazijoje vykusiame atrankos etape triumfavusios šios mokyklos jaunosios inžinierės Rusnė Bajarūnaitė, Smiltė Bakanovaitė, Tita Kavaliauskaitė ir Enrika Ginelevičiūtė sėkmę bandė pakartoti ir šiemet.

„Pernai pastatėme tvirčiausią tiltą, todėl tokia pačia konstravimo strategija nusprendėme pasikliauti ir šiemet, – paaiškino darbų įkarštyje kalbinta Rusnė ir kitos jos komandos draugės. – Tilto tvirtumo paslaptis ta, kad klijuodamos plastiliną jį kruopščiai sulyginame su makaronais, tada konstrukcija gerai laikosi.“

„Taip pat mūsų komandos stiprybė – bendras darbas, – pridūrė Smiltė. – Dirbome labai susivienijusios, greitai pasiskirstėme darbus ir tiltą užbaigėme anksčiau, todėl turėjome laiko viską suglostyti. Tiltas atrodė labai gerai.“

Merginos pasidalino pernai triumfuoti visiškai nesitikėjusios, tad būtent saldus pergalės skonis tapo įkvėpimu jėgas išbandyti ir šiemet.

„Nusprendėme daryti tokį patį tiltą kaip ir pernai. Manome, kad tai geriausias variantas. Technika jau išbandyta, tad pasikliauname patirtimi“, – tarė „Atžalyno“ gimnazijos moksleivės ir toliau tęsė kruopštų darbą.

Iš ko inžinierius inžinierių pažįsta?

Nors tarp inžinerines specialybes pasirinkusių Vilnius TECH universiteto pirmakursių buvusių makaronų tiltų statytojų, pasak doc. dr. G. Ambraso, pasitaiko vienetai, tačiau išties daug čempionato dalyvių vėliau renkasi studijas šioje aukštojoje mokykloje.

„Inžinerinėmis profesijomis studentai domisi ir jas renkasi. Nėra nei drastiško studentų mažėjimo, nei šuolio – stojančiųjų skaičius kasmet stabiliai panašus. Studentai ateina motyvuoti, ryžtingai apsisprendę, netgi žino niuansus tarp skirtingų statybų profesijų, – sakė dėstytojas ir pridūrė, jog inžinierius inžinierių iškart atpažįsta. – Pamatau žmogų, sprendžiantį iškilusią problemą, ir didžiąją dalimi galiu atspėti: jis turi inžinerinį išsilavinimą ar kitos srities. Inžinieriai ne reaguoja į pasekmę, o bando matyti priežastį.“

Doc. dr. G. Ambrasas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais auga inžinerines profesijas besirenkančių merginų skaičius.

„Jos turi praktiškesnį požiūrį, pasveria, o ir argumentus iš jų išgirsti dažniau nei iš vaikinų. Be to, pastebėjome, kad inžinerinėse studijose didėjantis merginų skaičius labai teigiamai veikia bendrus grupės mokymosi rezultatus, – nusistebėjęs šypteli dėstytojas. – Jei kolektyve tik vaikinai – rezultatai vieni, bet jei grupėje yra merginų, tada pasiekimai būna aukštesni. Nežinau, kas tai lemia. Gal motyvacija?“

Statybų sektorius stipriai pasikeitė

Doc. dr. G. Ambrasas įsitikinęs, jog sakyti, kad merginos tik dabar ėmė domėtis inžineriniais mokslais, būtų nesąžininga.

„Manau, jos domėjosi ir anksčiau. Tiesiog dabar primityvios inžinerijos beliko mažai – viskas kompiuterizuota, skaitmeninta, pateikiama truputį kitokia forma, netgi darbas patrauklesnis. Ta pati banali statybų aikštelė: atrodytų, kad šimtmečiais neturėtų keistis, bet dabar ji visai kitokia nei prieš 20 metų. Darbo sąlygos irgi kitos. Gal tai lemia, kad daugiau merginų renkasi inžinerines profesijas, – svarsto dėstytojas. – Be to, pasirinkęs statybų studijas, žmogus gali specializuotis begalėje sričių: nuo labai artimos apskaitininko darbui sąmatininko profesijos iki vadovo, kuris skirsto darbus, kontroliuoja, rūpinasi kokybe.

Negaliu pasakyti, kad vienose iš statybinių profesijų dominuoja vaikinai, kitose – merginos. Jei žmogus, vadovaudamasis senoviniais štampais, vengia vienos profesijos ir tik dėl to jos atsisako – negerai. Jeigu profesija tau patinka, matai čia įdomių iššūkių – kodėl gi ne?“

Moksleiviams – naujos galimybės

„Atžalyno“ gimnazijos direktorius Gintaras Petrulis, stebėdamas entuziastingas tiltų statybas, sakė, jog tokie konkursai, jo nuomone, išties populiarina darbo rinkai svarbias inžinerines profesijas ir atskleidė gimnazijos planus šiai sričiai skirti dar daugiau dėmesio.

„Turime minčių nuo kitų metų galbūt suburti klasę ar vaikų grupę, kurie galėtų gilintis į inžinerinius dalykus, dalyvautų projektuose. Tai būtų ir formalaus ugdymo dalis, – kalbėjo G. Petrulis. – Labai džiaugiamės, kad į mūsų gimnazijoje rengiamą čempionato etapą atvyko ir kitų rajono mokyklų moksleiviai.“

„Atžalyno“ gimnazijai tapus viena iš 1000-mečio mokyklų projekte dalyvaujančių ugdymo įstaigų, bendrų veiklų su kitomis rajono mokyklomis atsirado daug.

„Šiandienos renginys veikia kaip tinklaveika ir yra kaip 1000-mečio mokyklų programos tęsinys, – sakė gimnazijos direktorius. – Ši programa leido mokykloje įkurti laboratorijas, patobulinti edukacines aplinkas. Visu tuo, ką gavome, mes dalijamės su kitomis rajono ugdymo įstaigomis – jų moksleiviai mūsų laboratorijose atlieka įvairius bandymus, darbus. Pernai įgyvendinome 30 tokių veiklų.“