Atkaklumo triumfas: mergaičiukė iš kaimo žydrą svajonę pavertė realybe

Akvilė KUPČINSKAITĖ

2020-ųjų kovo 8-oji. Gėriuosi Kėdainių kultūros centro fojė eksponuojamais krašto dailės mokytojų kūrybiniais darbais. Staiga akys išvysta du paveikslus: grakštaus judesio akimirką įamžinusios balerinos ir skvarbiu, hipnotizuojančiu žvilgsniu traukiančios egzotiško gymio moters. Sustoju. Mintys nutyla. Sąmonė prisipildo iš šių paveikslų sklindančios gyvybės. Kažkas antgamtiško. Akys tarsi užburtos nenori regėti nieko kito…

Mane „pažadina“ priėjusi šviesiaplaukė moteris – daili, smulkutė, bet kartu energinga, veržli ir, rodos, visa esybe įsimylėjusi gyvenimą. Magiškieji kūriniai – jos meniškos sielos atspaudai, teptuku palikti ant drobės. Spėjame trumpai šnektelėti, tačiau mūsų pokalbį nutraukia prasidėjęs parodos atidarymas. Pažadu sau, jog būtinai įminsiu šių nežemišką energiją spinduliuojančių paveikslų ir jų autorės mįslę. 

Ir štai, praėjus bemaž trejiems metams, gurkšnoju kavą Violetos ORLIENĖS namuose. Prieš mane – autorė, o man už nugaros – jos pačios tapytas autoportretas. Vienintelis. „Savęs piešti nemėgstu, todėl savo portretų neturiu, – prisipažįsta Violeta. – Štai ir čia tapiau save iš nugaros.“ Tačiau net ir taip iškart atpažinau, jog tai Violeta. Portrete autorei pavyko perteikti ne tik išorinį panašumą, bet ir užfiksuoti savo sielos jauseną. „Nupiešiau save vilkinčią baltą nėriniuotą suknelę – tokią, kokias labai mėgstu. Norėjau pavaizduoti save besimėgaujančią visiška laisve“, – išduoda autorė.

Vos nutapyti, tuoj iškeliauja

Tarsi paties dangaus surežisuota, jog pasikalbėti su Violeta pasitaikė būtent tuo metu, kai jos namus apgulė kūrybinis įkarštis. Jei tik savaite vėliau – tektų likti be naujausių menininkės darbų nuotraukų. Mat vos nutapyti ir gerai išdžiūvę, darbai tuoj pat iškeliauja į šių paveikslų jau laukiančias rankas bei erdves.

„Jei kas pasiūlytų surengti autorinę parodą, nė neturėčiau, ką eksponuoti. Namie vos vienas kitas paveikslas“, – paaiškina Violeta. 

Vis tik šįkart man išties pasisekė – kūrėjos svetainėje kone 10 vienas už kitą didesnių portretų. Visa tai gimė… per mėnesį! Regis, kai mūza užvaldo, tenka suktis be atvangos. Be to, visus darbus Violeta tapyti pradėjo dar ir kone vienu metu! „Mane buvo apėmęs toks azartas, – entuziastingai pasakoja pašnekovė. – Turėjau daug idėjų, todėl ėmiau viską tapyti čia ir dabar. Kitaip negaliu – sugalvojau ir turiu daryti. Tada važiuoju pirkti drobės ir tapau. Šįkart tokia serija išėjo.“

Taigi apie viską nuo pradžių. O pradžios gijos dažniausiai slypi ten, kur šeima.

– Violeta, Jūsų kūryba neatsiejama nuo šeimos – dažnai tapote artimųjų portretus. Papasakokite apie tuos, kurie visad širdyje – savo šeimą.

– Turiu du sūnus. Abu jau suaugę ir vedę. Vyresnysis jau 20 metų gyvena Anglijoje. Ten ir jo žmona bei mano 13-metis anūkas. Jaunėlis sūnus su žmona įsikūrė Vilniuje, laukia šeimos pagausėjimo. Kiek žinau, bus anūkė. Mirus broliui nuo mažumės užauginau jo dukrą. Ji su šeima gyvena Kėdainiuose. Taigi nesu viena, o ir pati nuskrendu į Angliją, nuvykstu į Vilnių. Visada gera apsilankyti sostinėje. Tai man svajonių miestas dar nuo studijų metų. Kai po sesijos grįždavau į Kėdainius namo, man reikėdavo savaitės, kad vėl apsiprasčiau, nes Vilniuje buvo visai kita aplinka.

Savo vaikais be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Su sūnumis mes galime ir pakryzioti, ir pakvailioti. Jie supranta mamą. Žino, kad galiu ir ant arklio joti, ir į kitokias ekstremalias pramogas leistis (šypsosi). Nors gal kam ir keistokai atrodytų.

Kai sūnus grįžta iš Anglijos, stengiamės turiningai praleisti laiką. Kartą sūnūs užsakė pramogą – laukinį pasijodinėjimą su zovadom, ristele. Buvo be galo smagu! Panemunėje kelias valandas jodinėjome per laukus, miškus, per upę bridome. Žinoma, lydimi instruktoriaus. Norėčiau dar kartą tai pakartoti!

– Nieko sau! Nors… Žinot, Violeta, Jus raitą įsivaizduoju kuo puikiausiai (nusijuokiu). Kai pirmąsyk bendravome parodoje, užsiminėte, kad Jūsų paveikslai iškeliauja į Angliją. Pas ką?

– Marti ten turi grožio saloną ir mano paveikslais puošia jo erdves. Viskas prasidėjo nuo to, jog norėjau vaikams padaryti staigmeną – kad jie turėtų mano darbų. Pamaniau, kodėl gi tų paveikslų nepritapius tiek, kad juos tiek grožio salono, tiek namų interjere sūnaus šeima galėtų vis keisti. O kadangi marčios grožio salono interjeras baltas, tai nutarėme, jog paveikslai labiausiai tiks juodai balti. Bet! Kiek šių spalvų atspalvių galima surasti! Pradėjus tapyti, man jų atsivėrė visa begalybė. Iš pradžių juodai balti darbai atrodo niūrūs, o paskui imi matyti ir melsvą, ir rudą. Tada paveikslai spinduliuoja šilumą, jaukumą.

Taip mano kūryboje ir prasidėjo juoda–balta periodas. Visai neseniai – vos prieš kelerius metus. Jaučiu, kad atradau savo kūrybos stilių.

– Tapote realius žmones?

– Taip. Dažnai tapau savo marčias, brolio mergaitę, sūnų šeimas. Ruošiuosi nutapyti dukterėčios šeimos portretų.

Štai pamačiau feisbuke savo marčios nuotrauką ir nusprendžiau pagal ją nupiešti portretą, dar papildžiau savomis detalėmis (šypsosi ir rodo vieną iš naujausių savo kūrinių). Abi mano marčios nuostabios ir labai fotogeniškos, tapymui išraiškingos.

Man patinka piešti tikrus žmones, o paskui dovanoti jiems portretus. Norisi, kad žvelgdamas į kūrinį žmogus atpažintų save, bet ir pati kaip dailininkė šį tą pridedu.

Aš piešiu tai, kas man patinka ir daugiausia saviems ar kas paprašo. Paveiksluose – realūs žmonės, tad galbūt net ne visi norėtų, kad jų portretai atsidurtų parodose. Tapau savo džiaugsmui, todėl dažniau parodose esu žiūrovė, o ne dalyvė.

– Ką lengviau tapyti: vyrus ar moteris?

– Tikrai moteris (nusijuokia). Vyrų portretams reikia stipraus fono, tad tenka pasukti galvą. O tapant moteris gali žaisti ir dailinti paveikslą gėlėmis, perlų karoliais…

– Ar tapyti yra brangus džiaugsmas?

– Drobė nėra pigi, bet man tai nebrangu, negailiu šiam užsiėmimui. Kaip sakau, per gyvenimą užsidirbau, kad galėčiau daryti tai, kas man malonu (šypsosi). Žinoma, pasitaiko, kad užsako nutapyti portretų, tada pavyksta ir užsidirbti.

– Violeta, o kada pajutote, kad Jūsų rankos pieštuką ar teptuką laiko kitaip nei daugelio? Kada buvo pirmieji bandymai kurti?

– Kai buvau maža, kiek save prisimenu, aš su lėlėmis nežaidžiau, jų neturėjau. Man patiko arkliukai. Jei kas nors kur važiuodavo, prašydavau lauktuvių parvežti žaislą arkliuką. Buvau taip įsimylėjusi arklius, jog kartą tiesiog pagavau save juos piešiančią. Ir tik juos – nepiešdavau nieko kito. Arklį, žirgą galiu nupiešti bet kokiu rakursu. Gražiausias reginys, kai jie judesy – šoka, risnoja… Aš ir jodinėjau nuo mažumės.

– Kur prabėgo Jūsų vaikystė?

– Užaugau Siponių kaime (Krakių seniūnijoje). Seneliai neturėjo arklio, bet kolūkyje dirbo prie arklių. O aš vis prašydavau, kad eidami į ganyklą pasiimtų ir mane. Tada buvau apie septynerių metų. Sėsdavau ant to darbinio kolūkio arklio be jokio balno, todėl pritrindavo kojas, bet man tai buvo nė motais – įsikabindavau į karčius ir vesdavo mane. Būdavau nepaprastai laiminga!

Kai Siponiuose ėmiau lankyti pradinę mokyklą, ten vyko ir piešimo pamokos. O aš vien tuos arklius ir piešdavau. Žmonių portretus tik dabar pradėjau tapyti (šypsosi). Arkliai man buvo viskas. Piešiant nė nereikėjo jų matyti – tie vaizdiniai man ryškiai iškildavo prieš akis. Yra tekę užsakymams piešti paveikslus su arkliais. Tai man tikras malonumas. Gal ateis etapas, kai tapysiu žirgus.

– Ar Jūsų šeimoje, giminėje anuomet buvo daugiau kūrybiškų sielų?

– Mano mama labai gražiai piešė. Aišku, dailės mokslų nebuvo baigusi. Ji ir dainavo, ir grojo, ir siuvinėjo – buvo visapusiškai gabi. O man siuviniai, rankdarbiai – ne. Aš galiu sau pataisyti, paderinti rūbą, bet megzti, siuvinėti ne – aš gimiau tik piešti (juokiasi). Mamos brolis, partizanas, taip pat buvo linkęs į menus. Iš tėčio paveldėjau raštą. Jis labai gražiai rašė. Kiek mačiau laiškus, tai mudviejų absoliučiai kaligrafiškas raštas.

Deja, mano pačios sūnūs nepiešia, bet turi skonį. Tikiuosi, kad meilę menui paveldės būsima anūkė. Turiu tokią svajonę.

– O kaip jaunosios arklių piešėjos kelias toliau klojosi medinėje Siponių mokykloje?

– Kai baigiau keturias klases, mane mama iškomandiravo toliau mokslus tęsti Kėdainiuose. Iš pradžių metus gyvenau pas giminaičius. Buvo be galo sunku, nes nepaprastai ilgėjausi namų, šeimos. Bet man buvo pasakyta: „Tu gali, sugebi ir pirmyn.“ Tėtis buvo miręs, o mama turėjo daug darbų: jaunesnis brolis, seneliai, ūkis, karvės, kaimiška buitis ir gyvenimas. Jai buvo sunku. O man labai reikėjo, kad kažkas lydėtų, nes iš kaimo tokiai mažai atvykti į miestą buvo labai nedrąsu. Dabar vaikai kitokie, o anuomet… Iš pradžių man sunkiai sekėsi. Verkdavau ir laukdavau penktadienio, kad galėčiau važiuoti namo. Žiemą – giliausios pusnys, bet niekas nesutrukdydavo, nes noras grįžti namo buvo didžiulis. Antraisiais metais mama nuomojo man butą. Tiksliau, tame bute gyveno kiti žmonės, o aš – virtuvėje. Taip ir mokiausi. Vienuoliktoje klasėje mama nupirko šį namą, kuriame ir dabar gyvenu. Tik tada metus gyvenau čia su šeimininke. 

Iš pradžių su mokslais buvo visaip. Juk buvau viena: darai ką nori, mokaisi, nesimokai, eini į pamokas, neini. Vėliau taip netgi bandžiau atkreipti mamos dėmesį. Pagalvojau, jei aš nesimokysiu, tada gal mama atvažiuos manęs prižiūrėti, nes dėl prastų pažymių mamą nesyk kvietė į mokyklą. Vis tik paskui nusprendžiau, kad taip elgtis kvaila ir susiėmiau (nusišypso). Baigiau vidurinę mokyklą. Galvojau, kur gi stoti. Mama nieko nepatarė. Pasakė: „Tu savarankiška, galvok pati.“ Studijuoti Vilniaus dailės akademijoje buvo mano žydroji svajonė, bet kur ten įstosi tik mokykloje truputį telankiusi dailės būrelį.

Sužinojau, kad Šiaulių pedagoginiame institute ruošia dailės mokytojus. Išlaikiau stojamuosius egzaminus ir įstojau. Tiesa, prieš tai vyko paruošiamieji kursai, nes buvau visiškai žalia (juokiasi). Studijuoti sekėsi gerai, bet vis jaučiau, kad noriu ne to. Galvojau, pasimokysiu porą metų ir vis tiek stosiu į Vilnių. Išėjo taip, kad po trijų kursų ištekėjau, gimė sūnus, bet šeimyniniai santykiai nesusiklostė. Neturėjau galimybės ir vaiko auginti, ir dieniniame skyriuje mokytis. Taigi paėmiau akademines atostogas, grįžau namo pas mamą, nusprendžiau mokytis savarankiškai, kad įstočiau į Vilnių. Žinių pagrindą – piešimo, tapybos, braižybos, kompozicijos – turėjau. Reikėjo pasimokyti fiziką ir matematiką. Vilniaus dailės akademijoje man pasakė, kad jei išlaikysiu egzaminus, tada priims į pirmą kursą. Galvoju, gerai, valio – aš dar jauna. Noras buvo labai didelis, tad pas mamą su jos pagalba augindama sūnų spėjau pasiruošti egzaminams ir įstojau.

Tada dabar jau Profesinio rengimo centre dirbau meistre. Man sakė: „Įstojai, nes tavo mama labai daug pinigų turėjo arba per pažintis.“ O nei to, nei ano (šypsosi).

Konkursas buvo didžiulis. Mūsų priėmė nedaug. Studijavau Vaizduojamosios dailės fakultete, kur ruošė dailės pedagogus ir braižybos mokytojus. Savaitė euforijos – skraidžiau debesimis (juokiasi). Fantastika! Sakė, kad mokytis bus labai sunku, bet man pasirodė lengva. Labai padėjo tai, kad Šiauliuose įgijau pagrindą. Jei būčiau stojusi iškart į Vilnių – be šansų.

Auginti sūnų, mokytis ir dirbti buvo sudėtinga. Vis tik ypatinga Vilniaus aura, akademijos aplinka, dėstytojai, kurie buvo žinomi žmonės – įkvėpė jėgų. Kai po 25 metų gyniausi mokytojo metodininko vardą, Vilniuje vyko kursai ir mane ten atpažino. „Juk čia mūsų studentė!“ – prisiminė dėstytojai. Buvo labai malonu.

– Jūsų atkaklumas, Violeta, palieka be žado. Kiek metų truko svajonių studijos svajonių mieste?

– Vilniaus dailės akademijoje mokiausi pusšeštų metų, o dar juk treji metai Šiauliuose. Baigusi įsidarbinau Kėdainių M. Daukšos pagrindinėje mokykloje. Čia pradirbau 36 metus. Kai šią įstaigą uždarė, vaikus dailės mokiau Surviliškio, Tiskūnų mokyklose, Suaugusiųjų mokymo centre, o paskutine darboviete tapo pati pirmoji – Profesinio rengimo centras.

Kol dirbau mokytoja, tapydavau tik retsykiais. Turėjau daug pamokų, nes dėsčiau ne tik dailę, bet anuomet ir braižybos discipliną.

– Ar Jums patiko pedagogės darbas?

– Patiko, sutariau su vaikais. Net ir dabar bendraujame su buvusiais mokiniais. Gyvenantys užsienyje parašo feisbuke, gražiai atsiliepia apie mano kūrybą. Yra tokių, kurie dėkoja, kad pažadinau meilę dailei ir todėl jie pasirinko su tuo sieti savo profesinę ateitį. Glosto širdį. Tai geriausias pedagogo darbo įvertinimas.

Turėjau daug talentingų mokinių. Mano nuomone, visi moka piešti, o mokytojo pareiga sužadinti norą tobulėti ir padėti lavinti įgūdžius. Tai sunku.

Nors Profesinio rengimo centre dirbau vos metus, bet ir šios įstaigos mokiniai man rašo sveikinimus. Džiaugiuosi, kad pavyko užmegzti šiltą ryšį su vaikais, nes dirbau atiduodama visą save. Juk vaikai labai skirtingi, tad reikia rasti būdą, kaip prie kiekvieno prieiti, kad jis per pamoką dirbtų. Pedagoginis darbas dovanojo daug nuostabių akimirkų ir formavo mane kaip žmogų.

Kartais net sapnuoju mokyklą… M. Daukšos, Surviliškio… Sapnuoju, kad laikau Dailės akademijoje egzaminus. Tapyba, o nerandu savo darbų ir neišlaikau! (Juokiasi) Nostalgija… Regis, taip greitai viskas prabėgo…

Na, o kai darbo apmažėjo, pradėjau daugiau laiko skirti tapybai. Dabar šiam malonumui esu atsidavusi visa širdimi. Jaučiuosi daranti tai, ką geriausiai moku. Žinoma, gali niurzgėti, kad kažkas negerai, bet man, jei galiu piešti, rankos, kojos sveikos, akys mato, tai viskas puiku (šypsosi).

– Kad jau prakalbote apie sveikas rankas, žinau, jog neseniai Jums teko didžiulis išbandymas. Susižalojote ranką. Ką tokia trauma reiškia dailininkei?

– Eidama į darbą paslydau ir susilaužiau dešinę ranką, o pati ir esu dešiniarankė. Ką tai reiškia, nė neklauskit! (Viskam likus praeity dabar Violeta juokiasi.) Tai reiškia būti susivėlusiai, pasidažyti be šansų, apsirengti – iššūkis, pavalgyti taip pat, nors gali ir nepavalgęs būti (šypteli skleisdama užkrečiamą optimizmą), o dar ugnį namie pasikurti… 

Norėjau būti savarankiška ir neapkrauti papildomais rūpesčiais artimųjų, todėl mokiausi viską daryti kaire ranka. Išsikankinau šešias savaites. Buityje susitvarkiau, bet rašyti ir piešti kaire ranka taip ir nepavyko išmokti. Buvo pradėtų tapyti darbų, o prisiliesti negaliu, tada pradėjau matyti klaidas… (šypteli). Kas savaitę ėjau į ligoninę ir klausiau, kada gi nuims gipsą. Netgi bandžiau gudrauti, kad man jau viskas gerai – pagijau, bet gydytojų apgauti nepavyko (juokiasi). O kai nuėmė gipsą, susirgau koronavirusu. Na, bet nors piešti galėjau.

– Violeta, Jus gamta apdovanojo tokiu gyvybingu būdu. Žaviuosi! Ar tai paveldėjote?

– Prieš 60-ąjį jubiliejų mane ištiko insultas. Nors buvo sunku net vaikščioti, o dar slaugiau mamą, turėjau pradėtą daugybę užsakytų paveikslų, bet išsikapsčiau. Laimė, kad galėjau piešti! Draugės malkų prinešdavo, vaikai labai palaikė, ypač morališkai – neleido palūžti.

Įveikusi šį iššūkį, kardinaliai pakeičiau viską: mąstymą, gyvenimo būdą, atsikračiau tų dalykų, kurie man kliudė – viso kasdienybės negatyvo. Dabar manau, kad kiekviena pragyventa diena yra laimėjimas, nes tu nežinai, kada ir kaip teks išeiti. Man tai tarsi antras gimimas, atskaitos taškas, kai ėmiausi didelių pokyčių ir pradėjau džiaugtis tuo, ką turiu – kiekviena akimirka.

Žinoma, sunkumų pasitaiko, bet tiesiog pradėjau kitaip į juos žiūrėti. Svarbiausia – mano ryšys su vaikais. Tai mano šeima. Mes esame kaip vienas kumštis – kad ir kurį pirštą užsigautum, vienodai skauda: jei vienam blogai, visi padeda. Džiaugiuosi puikiomis, išmintingomis marčiomis. Turėti mylinčią šeimą yra lobis, o visa kita gyvenime galima pasiekti.

– Jūs, miela Violeta, savo pavyzdžiu tai puikiai įrodėte. Labai ačiū už įkvepiantį pokalbį. Linkiu išsaugoti šį šviesų vidinį nusiteikimą, dalytis juo su kitais ir, žinoma, džiuginti savo įspūdingais kūriniais. Nors sakėte ir neturinti tokios svajonės, bet vis tiek viliuosi, jog kada nors susitiksime Jūsų asmeninėje parodoje.