Paradoksas: savivaldybėms lėšų socialinei apsaugai trūksta, bet turimos nepanaudojamos

Pernai savivaldybės nepanaudojo daugiau kaip 62 proc. piniginei socialinei paramai (socialinei pašalpai ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms) numatytų lėšų. 16 iš jų visas nepanaudotas lėšas skyrė įvairioms socialinės paramos priemonėms, o likusios jomis pasinaudojo, kamšydamos ir kitas biudžetų skyles. Pvz., paskoloms grąžinti, viešosioms erdvėms ir infrastruktūrai tvarkyti.

Ar įmanoma pasiekti, kad šios nepanaudotos lėšos būtų skiriamos socialinei paramai, socialinėms paslaugoms, kurių trūksta daugelyje rajonų?

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis teigia, kad savivaldybės dar turi kur pasistengti ir žada aiškesnę tvarką, kuri padės savivaldybėms lengviau pasirinkti socialinės paramos sritis, kurioms trūksta finansavimo.

[quote author=“E. Bingelis“]Paradoksas: beveik visose savivaldybėse trūksta socialinių paslaugų, tačiau daugumoje nutariama pasinaudoti šiomis lėšomis dar ir kreditoriniams įsiskolinimams padengti, keliams prižiūrėti ir remontuoti, miestui tvarkyti, gatvėms apšviesti, net žemės ūkio rėmimo programoms vykdyti.[/quote]

– Kodėl savivaldybėms lieka lėšų, skirtų socialinei piniginei paramai finansuoti?

– Dar 2012 metais buvo pradėta piniginės socialinės paramos reformą ir jau nuo 2015 metų visose savivaldybėse taikomas vienodas piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams modelis – socialinių pašalpų ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų už būsto šildymą, mokėjimas yra savarankiškoji jų funkcija. Savivaldybėms, išskyrus penkias buvusias bandomąsias savivaldybes (Akmenės, Panevėžio, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų), piniginei socialinei paramai finansuoti skiriama lėšų suma yra lygi 2011–2013 metų laikotarpiu faktiškai panaudotai vidutinei metinei lėšų sumai. Bandomosioms savivaldybėms, kurios pirmos išmėgino šį modelį, piniginei socialinei paramai finansuoti skiriama tiek, kiek buvo numatyta 2011 metais.

Ką tai reiškia? 2011-2013 metais Lietuvoje dar buvo ryškios krizės pasekmės ir kur kas daugiau žmonių nei dabar gaudavo paramą. Ekonomikai stiprėjant, socialinės pašalpos ir kompensacijų gavėjų mažėjo, tai yra, savivaldybėms lėšų lieka. Šis modelis ir buvo pasiūlytas ta intencija, kad savivaldybės perima funkciją, kuri anksčiau buvo deleguota valstybės, nes geriausiai mato, kam iš tiesų reikalinga parama, pagalba ir liekančias lėšas savivaldybės tarybos nustatyta tvarka galės panaudoti, pirmiausia – kitai socialinei paramai teikti.

Ir čia turime paradoksą: beveik visose savivaldybėse trūksta socialinių paslaugų, tačiau daugumoje nutariama pasinaudoti šiomis lėšomis dar ir kreditoriniams įsiskolinimams padengti, keliams prižiūrėti ir remontuoti, miestui tvarkyti, gatvėms apšviesti, net žemės ūkio rėmimo programoms vykdyti. Dar keisčiau, kad dalis lėšų lieka net neperskirstyta. Tai reiškia, kad nuolat skundžiamės, jog trūksta finansavimo viskam, bet negalime net turimų pinigų paskirstyti tikslingai.

– Ar buvo pavyzdinių savivaldybių?

– Visas likusias lėšas kitai socialinei paramai finansuoti skyrė 16 iš 60 savivaldybių – Alytaus, Biržų, Ignalinos, Klaipėdos, Kauno, Kėdainių, Kretingos, Pakruojo, Rokiškio, Utenos, Vilniaus rajonų, taip pat Birštono, Elektrėnų, Marijampolės, Pagėgių, Kalvarijos savivaldybės.

Likusios rado ir kitų sričių, kurias galima finansuoti šiomis lėšomis. Reikia pasidžiaugti bent tuo, kad dauguma savivaldybių visgi teisingai supranta, ką reiškia „pirmiausia – kitai socialinei paramai finansuoti“. Skiriamos lėšos socialinėms paslaugoms teikti, transporto lengvatoms užtikrinti senyvo amžiaus, neįgaliems asmenims, vaikų dienos centrų finansavimui, piniginei socialinei paramai teikti (vienkartinėms pašalpoms dėl sunkios materialinės padėties, ligos, nukentėjusiems nuo gaisro, stichinės nelaimės, vaikų iš nepasiturinčių šeimų studijoms remti), socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui ir t.t. Šiems tikslams panaudota apie 78 proc. visų nepanaudotų lėšų, ir ši dalis kasmet auga – 2015 metais kitai socialinei paramai finansuoti savivaldybės skyrė 64 proc. nepanaudotų lėšų, o 2014 metais – 52 proc.

– Kiek lėšų skiriama ne socialinės paramos reikmėms?

– Skirtingai įvairiose savivaldybėse, bet vidutiniškai 16,5 proc. Užpernai, 2015 m. buvo dar daugiau, 21,7 proc., 2014 metais – 43,5 proc.

Pernai daugiausia piniginei socialinei paramai skirtų lėšų nepanaudojo Šiaulių ir Klaipėdos miestų, Šilalės, Akmenės, Švenčionių, Panevėžio rajonų bei Elektrėnų savivaldybės.

Labai gaila, kai pinigai nukreipiami ne skaudžiausioms socialinėms problemoms spręsti, nors dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nesulaukus adekvačios socialinės pagalbos ir toliau iš rajonų žmonės migruojama į didmiesčius ar į užsienį.

Iš Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos žinome, kad kol kas nedaug savivaldybių yra aprūpinusios socialinius darbuotojus reikiamomis darbo priemonėmis, nors kitos, kur žmogaus socialinis saugumas yra prioritetas, tą padarė. Džiugu, kad kai kurios savivaldybės socialiniams darbuotojams nupirko arba išnuomojo būtinas transporto priemones (pvz., Šakių rajono savivaldybė), kai kurios aprūpino juos įvairiomis apsauginėmis, dezinfekavimo priemonėmis. Druskininkų savivaldybė įsigijo automobilius socialinių paslaugų socialinės rizikos šeimoms teikimo užtikrinimui.

[quote author=“A. B. Martusevičius“]Kad būtų visiškai aišku, kam reikia skirti nepanaudotus piniginei socialinei paramai pinigus, rengiame įstatymo pakeitimą.[/quote]

– Ar paslaugas, už kurias apmokama šiomis lėšomis, gali teikti tik pati savivaldybė?

– Anaiptol. Savivaldybė gali, ir tai skatintina, pirkti paslaugas iš nevyriausybinio sektoriaus. Nuolat bendraudami su nevyriausybiniu sektoriumi, kuris teikia paslaugas krizinėje situacijoje atsidūrusiems, neįgaliesiems, smurto ar prekybos žmonėmis aukoms, jaunimui, žinome, kad nei viena organizacija negyvena visko pertekus. Atvirkščiai, darbuotojai dalį laiko savanoriauja, pats, kaip sakoma, ir vairuotojas, ir direktorius, ir psichologas. Kitaip tiesiog nepajėgtų vykdyti savo misijos ir teikti nenutrūkstančių paslaugų jautrioms visuomenės grupėms. Stabilumo stoka labai veikia paslaugų kokybę. Taigi, čia plati erdvė diegti įvairias naujas aktualias programas, finansuoti esamas, – nepamirškime, kad taip ne vien padedame sunkiau gyvenantiems, pensininkams ar neįgaliesiems, bet ir pritraukiame į regionus grįžti aktyvius, profesionalius žmones po studijų didmiesčiuose. Kuo jų bus daugiau, kuo tolygesnis pasiskirstymas tarp regionų, tuo stipresni, atsparesni būsime galimoms krizėms, tiek ekonominėms, tiek socialinėms.

Vertėtų paminėti savivaldybes, kurios piniginei socialinei paramai nepanaudotas lėšas panaudojo tikslingai finansuodamos nevyriausybinio sektoriaus projektus ir programas, NVO teikiančias socialines paslaugas, skatino NVO jaunimo organizacijų veiklą ir pan. – Akmenės, Biržų,  Ignalinos, Jurbarko, Kretingos, Lazdijų, Raseinių, Trakų rajonų ir Elektrėnų savivaldybės.

– Tai socialinė parama laikoma ir tarkim, vyrų krizių centrų finansavimas?

– Taip, šiuo atveju socialinė parama – tai tikrai ne vien socialinių išmokų ir pašalpų mokėjimas. Tai ir socialinės paslaugos, ir socialinio būsto priežiūra bei statyba. Jo, tarp kitko, savivaldybėse irgi trūksta, nekalbant apie tai, kad užsakymai jį pastatyti ar įrengti svarbūs vietos statybų rinkai.

Kad būtų visiškai aišku, kam reikia skirti nepanaudotus piniginei socialinei paramai pinigus, rengiame įstatymo pakeitimą. Siūlome, kad nuo ateinančių metų Piniginės paramos nepasiturintiems asmenims įstatyme būtų įtvirtinta imperatyvi norma dėl nepanaudotų savivaldybių biudžetų lėšų, skirtų piniginei socialinei paramai skaičiuoti ir mokėti, panaudojimo. Bus aiškiai įvardintos sritys, kas laikoma socialine parama, ir savivaldybės galės rinktis, kurioms iš jų reikia daugiau dėmesio, daugiau vadinamų minkštųjų investicijų. Taip tikimės išvengti šaligatvių tvarkymo už pinigus, skirtus socialinei paramai teikti.