Ar svarbu išreikšti savo poziciją visuomenei aktualiais klausimais?

Dovydas PASLAUSKAS

Visuomenėje vykstantys protestai, eisenos už tam tikrą požiūrį ar vertybes suponuoja, kad tauta linkusi išreikšti poziciją jai rūpimais klausimais. Ir visai nesvarbu, ar tai būtų lygių galimybių užtikrinimas visuomenės pažeidžiamoms grupėms, psichotropinių medžiagų vartojimo problemos, ar dėmesio atkreipimas į kitas socialines – ekonomines problemas. Žmonės drąsiai reiškia savo nuomonę ir yra linkę pritarti arba nepritarti įvairiems įvykiams, požiūriams, nuomonėms. Šiandien tai daryti galima įvairiais būdais ir priemonėmis – socialiniais tinklais, eisenomis, protestais, net ir performansais. Visi turi teisę pasisakyti ir būti išgirsti. Tokią teisę garantuoja demokratija. Tačiau kodėl svarbu būti išgirstiems? Kam ir kodėl reikia išsakyti savo nuomonę? Kodėl svarbu išreikšti poziciją visuomenei aktualiais klausimais? O gal tai visai nebūtina? Ir galiausiai – kaip savo nuomonę išsakyti taip, kad jos reiškimas nevirstų neapykantos kurstymu? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojome pakalbinę kraštietę Vytauto Didžiojo universiteto  Politologijos katedros docentę Ingridą Unikaitę-Jakuntavičienę.

– Gyvename demokratinėje valstybėje, kur, kiekvienas pilietis turi teisę pareikšti savo nuomonę ir būti išklausytas. Tačiau ką reiškia turėti savo balsą ar savo nuomonę? Kuo remiantis žmogus formuoja vienokią ar kitokią poziciją visuomenei aktualiu klausimu?

– Iš tikrųjų demokratija siejama su balso ir nuomonės turėjimu ir piliečių įsitraukimu į viešųjų reikalų tvarkymą. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę įvairiais klausimais ir nebijoti jos reikšti. Tačiau nuomonės turėjimas susijęs ne tik su tuo, kas patinka ar nepatinka, bet ir su argumentais, paaiškinimais, kodėl žmogus turi tam tikrą poziciją.

Tai jau nėra lengva užduotis bet kuriam piliečiui, nes, norint turėti nuomonę tam tikru klausimu, visų pirma, reikia domėtis tuo, kas aplinkui vyksta, turėti žinių apie tam tikrą problemą ar aktualiją, bandyti išgirsti įvairių argumentų, kad galėtum palaikyti ar prieštarauti tam tikram sprendimui.

Šiais laikais susidaryti nuomonę itin sudėtinga dėl šaltinių, pristatančių įvairius argumentus gausos, dėl to, kad daugeliui sudėtinga atskirti patikimus šaltinius nuo melagienų ir tendencingos informacijos. Kai kurie žmonės vietoj to, kad patys ieškotų informacijos šaltinių ir vertintų juos, dažnai remiasi nuomonės formuotojų pozicija dėl to, kad jais pasitiki.

Dabar autoritetų klestėjimo metas. Juk daugelis, jei mėgsta A. Tapiną ar R. Valatką, sakys, kad, jei jis taip mano, tai ir aš manau, arba jei mėgsta klausytis V. Uspaskich transliacijų ir komentarų, išgirdę jo poziciją ir patys bus linkę palaikyti.

Nuomonės lyderiai, kuriais pasitikima, gali būti ir politikai, ir žiniasklaidos atstovai, ir bažnyčių vadovai, ir tiesiog svarbesnes pozicijas bendruomenėje esantys asmenys.

Tokiais žmonėmis, kurie linkę klausytis kitų, tampa itin lengva manipuliuoti. Kiti, kurie yra kritiškesni, stengiasi rasti ir oficialių informacijos šaltinių, ir kelias žiniasklaidos priemones paskaityti, palyginti faktus, pozicijas pagal savo vertybes ir įsitikinimus susiformuoti savo nuomonę. Juos jau sunkiau paveikti.

– Žmones pasiekia didžiulis informacijos kiekis. Kaip nesuklysti formuojant savo nuomonę vienu ar kitu klausimu? Ar yra būdų, kaip to būtų galima išvengti?

– Kaip jau minėjau, tikrai itin lengva suklysti formuojant savo nuomonę. Galima pabandyti ar sumažinti tikimybę suklysti, bet visiškai išvengti klaidų nepavyksta daugeliui. Net ir žinomi žmonės kartais suklysta. Na, o palengvinti gali būtent kritiškas mąstymas, kuomet skaitydamas naujieną nepriimi jos už gryną pinigą, o žiūri, kaip į vieną iš daugelio ir bandai įžvelgti, o kas slypi už tos naujienos fasado.

Reikia įvertinti patį šaltinį, kas skleidžia tam tikrą informaciją ar nuomonę ir su kokiu galimu tikslu, ir būtinai vengti aklai pasitikėti vienu šaltiniu. Aš sakyčiau, kad būtina, pavyzdžiui, ne vieno televizijos kanalo žinias stebėti kasdien, o bent kelias, ne vieną naujienų portalą ar laikraštį skaityti, o bent kelis perversti, neužsidaryti socialinių medijų savame burbule, kur visi tik vienodą nuomonę turi, nesmerkti kitaip manančių, bet kartais ir į jų nuomonę atkreipti dėmesį, kad matytum, kas kuo gyvena.

– Pakalbėkime apie kategoriškumą. Labai dažnai diskutuojant vienu ar kitu klausimu galima susidurti su kategoriška nuomone, nenorinčia išgirsti kitos pusės. Ar įmanoma įveikti kategoriškumą? Kaip susiformuoja kategoriška nuomonė?

– Šiuo metu Lietuvoje iš tikrųjų stiprėja visuomenės susiskaldymas. Mes visi kalbėjome jau seniai apie dvi Lietuvas, skirstydami žmones pagal tam tikrus kriterijus – centras ir periferija. Dabar lygiai tas pats matyti. Visuomenė yra susiskaidžiusi vertybinių įsitikinimų požiūriu ir, nepaisant to, ar esi liberalas ir palaikai labiau neoliberalias vertybes ar, kaip dažnai įvardijama, esi „tradicinių“ ar labiau konservatyvių pažiūrų, iš tikrųjų abi pusės yra itin kategoriškos ir nenori įsiklausyti vieni į kitus. Tai itin tapo akivaizdu praėjusiais metais, kuomet nuvilnijo protestų banga.

Valdžios institucijos, įsitikinusios savo teisumu, nenorėjo išgirsti tam tikros grupės reikalavimų, nuomonės ir nuėjo lengviausiu keliu marginalizuodamos, nustumdamos tą žmonių grupę į paraštes. Nesiklausymas, kas ir kodėl turi kitokią nuomonę, privedė prie riaušių.

Iš kitos pusės, protestuotojai dažnai taip pat nenori girdėti kitos pozicijos ir kategoriškai neigia viską, kas jiems sakoma. Tuomet apie dialogą ir kompromisus sunku kalbėti.

Pastebima dar viena tendencija, kad kartais net ir demokratinėje visuomenėje yra sudėtinga atskleisti savo tikrąją nuomonę, jei ji nesutampa su vyraujančia, nes iš karto ta nuomonė nuvertinama, stengiamasi užtildyti, pasmerkti tą žmogų ir pan.

Vienos tiesos juk nėra, bet kažkodėl ar liberalas, ar radikalus konservatorius, dažnai būna itin kategoriški. Norint įveikti kategoriškumą, reikia laiko ir pastangų, švietimo pagalba formuoti kritišką ir svarstančią, įsiklausančią visuomenę, o ne tik teigiančią ir diktuojančią, kaip yra dabar.

Kategoriškumas gali būti siejamas su tuo, kad žmogus suformuoja tam tikrą poziciją, remdamasis savo įsitikinimais ir vertybėmis, ir jau nenori matyti kitų spalvų, niuansų, naujos informacijos, kurie leistų išsivaduoti iš išankstinių nusistatymų ar stereotipų, modifikuoti savo poziciją.

– Būdai, kaip išreikšti savo nuomonę, gali būti įvairūs. Į pagalbą pasitelkiami socialiniai tinklai, o neretai rengiami ir įvairūs protestai, eitynės. Kokie būdai reikšti savo nuomonę yra efektyvūs? Ar visi būdai išreikšti savo poziciją yra tinkami?

– Savo pozicijai išreikšti tinkami visi būdai, kurie nepakenkia konkrečiam asmeniui ar visuomenei nedaro žalos. Vieni tinka asmeninei pozicijai reikšti, kiti labiau grupės interesams. Vieni leidžia griečiau pasiekti tikslinius asmenis, kurie turėtų išgirsti tam tikrą poziciją, kiti galbūt padeda pasiekti efektyvesnių rezultatų.

Socialiniai tinklai šiais laikais labai padeda nuomonę formuoti, sulaukti bendraminčių paramos ir palaikymo. Jie dažnai tinkami ir asmenų mobilizacijai imtis tam tikrų veiksmų – boikoto, protesto, mitingo, streiko ir pan., kurie taip pat yra nuomonės išraiška.

Eitynės ir protestai reikšmingi, jei susiburia didelės žmonių grupės ir didžioji dauguma dalyvauja tuose renginiuose, o ne tik mažos grupelės. Efektyvumas juose pasiekiamas per masiškumą, kurio jau nebegali ignoruoti tie, į kuriuos nukreiptos tam tikros akcijos. Pavyzdžiui, mokytojų streikai ir užimta ministerija vis tik sulaukė daug dėmesio, buvo aktyviau kalbėta apie švietimo problemas ir pradėtos derybos dėl švietimo darbuotojams aktualių klausimų. Na, bet, jei ateitų mitinguoti 10 ar 20 žmonių, tai vargiai kas atkreiptų dėmesį.

– Be abejo, vienai ar kitai pozicijai tam tikra asmenų grupė gali nepritarti, kuomet kyla susipriešinimas, pykčiai. Ar įmanoma išreikšti savo nuomonę išvengiant konfliktų tarp skirtingai manančiųjų? Ir ar nuomonių išsiskyrimas visuomet veda prie dialogo?

– Žinoma, kur bent du žmonės yra, ten jau ir gali būti pozicijų išsiskyrimas, o didesnėse bendruomenėse ar visuomenėje tų pozicijų įvairiais klausimais gali būti daug ir susipriešinimo neišvengsime, nes kiekvienam atrodo, kad jis teisus, o kitas ne.

Konfliktų visada galima išvengti, jei žiūri į savo nuomonę ar poziciją kaip į kintantį dalyką, nes nieko nėra amžino, jei išsakai savo argumentus ir nuomonės nesieji su kitų žmonių įžeidinėjimais, menkinimais, kaltinimais.

Skirtingos pozicijos nereiškia, kad turi kilti „karas“ ir turi būti kažkoks laimėtojas. Skirtingos pozicijos gali rodyti būtinybę kalbėtis ir ieškoti bendrumų, dėl kurių galima sutarti, atsisakant kartais nelabai svarbių skirtumų. Svarbu, kad bendri interesai ir daugumai naudingo sprendimo priėmimas būtų svarbiau už asmeninį interesą, tuomet ir dialogas taps prioritetu.

– Labai dažnai reiškiant savo nuomonę gali būti peržengiamos tam tikros ribos. Kaip turėtų būti išsakoma nuomonė, neužgaunant tam tikrų žmonių grupių? Kaip nuomonei nevirsti neapykantos kurstymu?

– Nuomonė svarbu, bet dar svarbiau yra noras ne „laimėti kovą“ bet kokiomis priemonėmis, o siekti bendro sutarimo ir pagarbaus bendravimo. Juk nuomonė – tai yra laikymasis tam tikros pozicijos, kuri grindžiama argumentais, faktais, svarstymais ir pan. Taigi neturėtų vyrauti asmeniškumai ir skaldymas visuomenės. Deja, bet pas mus dar nepakitusi visuomenės politinė kultūra, jei kalbėsime apie politikos sritį ir priimamus sprendimus. Dažnai nuomonėse minimos pavardės, skatinama užtildyti kitaip manančius.

Labai sunku įvardyti kokį receptą, kaip to išvengti. Tiesiog reikia daugiau abipusės tolerancijos, nes, pavyzdžiui, pastaruoju metu galime stebėti, kaip žymūs įvairių sričių žmonės, palaikydami tam tikrą poziciją, jei tik išgirsta, kad kažkas iš jų tarpo ką nors pasakė kitaip, nusprendė kitaip, tuojau pat užsipuola socialiniuose tinkluose, skatina imtis tam tikrų priemonių prieš tą asmenį.

Kol nemokame tarpusavyje argumentuotai ginti savo pozicijos, tol ir klesti asmeninės kovos.

– Kokią įtaką piliečiams kuria nuomonės formuotojai? Kas Jūsų akimis šiuo metu piliečiams daro didžiausią įtaką?

– Nuomonės formuotojai šiuo metu itin svarbūs piliečiams, nes, kaip minėjau, šiuolaikiniam žmogui svarbu viskas greitai ir pigiai. Jei randi asmenis, kurių nuomonė atrodo svarbi, jei jie geba sukurti eksperto įspūdį tam tikroje srityje, tai pamažu nuolat girdėdamas jų poziciją pradedi tapatintis su ja ir nebegirdi kitų, nebereikia pačiam kurti savo nuomonės, ieškoti šaltinių, argumentų ar pan. Tai itin aktualu jaunesnio amžiaus žmonėms. Įvairiose srityse atsiranda tokių, kurie pasinaudoja tendencijomis ir įsitraukia į nuomonės formuotojų gretas, ar apie politiką, ar apie meną, ar apie stilių ir pan.

Aš manau, kad dar įtaką daro tiesiog aplinka, kuri supa ir realiame gyvenime, ir virtualiame – socialinių tinklų, medijų. Jei kasdien žiūrėsi tuos pačius kanalus, tai ir įprasi prie tam tikros pozicijos.

Akivaizdu, kaip veikia propaganda, kai nėra alternatyvių informacijos šaltinių. Nors žiniasklaida peikiama, dažnai kritikuojama, nors daug kas deklaruoja, kad nepasitiki, tikrai dauguma žiūri, skaito, klauso. Tad nuomonės formavimui svarbu ne tai, kas kieno klauso, o keliais šaltiniais naudojasi. Jei įvairesniais, tai tikėtina, nuomonė bus ne tokia šališka ir kritiškesnė.

– Pakalbėkime apie atsakomybę. Ar asmenys, išreiškiantys savo nuomonę ar poziciją, turi prisiimti atsakomybę už galimas pasekmes?

– Žinoma, viešai reiškiantys poziciją ir nuomonę asmenys turėtų suvokti, kad jų pasisakymai gali turėti pasekmių ir turėtų prisiimti atsakomybę už jas. Jei turi daug sekėjų, rėmėjų, natūralu, kad jie gali reaguoti į tam tikras mintis, imtis veiksmų, tad svarbu pasverti kiekvieną žodį. Atsakomybė už savo žodžius ar veiksmus turėtų būti nesvetima kiekvienam piliečiui.

– Ačiū Jums už pokalbį.