Apkeliavusi daugybę pasaulio šalių, Pernaravos seniūnė ramybę randa gimtajame krašte

Viktorija Švedienė: „Viskas, kas tikra, eina tyliai“

Pavasarį Pernaravos seniūnijai pradėjo vadovauti jos gyventoja Viktorija Švedienė. Palikusi lektorės pareigas Žemės ūkio rūmuose ir atidavusi bendrą šeimos ūkį į vyro rankas V. Švedienė be garsių šūkių ir lozungų nusprendė prisidėti prie seniūnijos gerovės kūrimo. Kaip ji pati sako, didelių ir neįmanomų tikslų sau nekelianti, tačiau siekianti, kad visiems seniūnijos gyventojams čia gyventi būtų maksimaliai patogu ir gera. „Rinkos aikštė“ kviečia iš arčiau susipažinti su naująja Pernaravos seniūne, jos veiklomis, aistra kelionėms ir sužinoti, kaip, jos akimis, Pernaravos seniūnija atrodo ne tik Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių kontekste.

– Gerb. Viktorija, ar jau apsipratote su naujomis pareigomis?

– Šiek tiek apsipratau, bet, kad perprasčiau visą darbą, reikia, kad praeitų visi metai. Suskaičiavus, nueiti tik penki žingsniukai iš dvylikos (juokiasi). Kiekvieną dieną tiesiog turi būti nusiteikęs, kad bus naujų reikalų, naujų klausimų, naujų žmonių.

– O Jums pačiai kaip atrodo, ko dar trūksta, su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?

– Ne tai, kad iššūkiai, bet reikia perprasti visą visumą. Sakysim, ryte ateini į darbo vietą, bet ta darbo vieta yra tik dalis kažko, pavyzdžiui, pačios savivaldybės. Aš visą laiką daugiau buvau gamybininkė, o dabar atsidūriau biudžetininkų gyvenimo pusėje (šypsosi). Visa tai turi perprasti. Aišku, visada gali pasiskaityti įstatymus, raštus, kokie pavaldumai ar pan., bet kol realiai nepajunti visko savo kailiu, tol to nepavyksta perprasti.

– Kas paskatino Jus palikti darbą Žemės ūkio rūmuose ir tapti Pernaravos seniūne?

– Žemės ūkio rūmuose (ŽŪR) mano darbas nebuvo nuolatinio pobūdžio. Tiesiog buvo tam tikri projektiniai darbai, kuriems reikėjo mano patirties, mano žinių, tai buvo lektoriavimas. Kartais būdavo, kad lektoriaus paslaugų reikėdavo du kartus per mėnesį, kartais tris mėnesius visai nereikia. Tai nebuvo darbas kaip seniūnijoje – darbo diena nuo ryto iki vakaro. Taigi, pasakyti, kad mečiau darbą ŽŪR ir kažkur išėjau, būtų neteisinga.

O kalbant apie atėjimą į seniūniją, pirmiausia mane paskatino mano klasiokės, kai atsilaisvino vieta, nes aš ne iš karto sužinojau, kad ji laisva. Iš kitos pusės, darbas ŽŪR, Lietuvos galvijų veisėjų asociacijoje ir ten įgyta patirtis padrąsino mane eiti į šitą vietą. Matyt, ateina tam tikras laikas, kai gali kažkur eiti ir, aišku, atsirado proga nueiti. Turėjau galimybę visada matyti, kaip gyvena kiti rajonai, kaimai, valstybės, o tai suteikė pasitikėjimo ir padrąsinimo imtis seniūnės pareigų.

– Tai Jums dabar yra lengviau matyti Pernaravos seniūniją ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių kaimiškų vietovių kontekste?

– Taip, tai labai padeda. Visos kelionės, kai keliaudavome su ŽŪR ar Lietuvos galvijų veisėjų asociacija (LGVA) į užsienį daugiausia būdavo į kaimiškas vietoves. Kai keliauji su kelionių agentūromis į poilsines keliones ar turistų lankomas vietas, taip, matai visas šalies ar miesto įžymybes, bet, kai važiuoji su kaimo reikalais, tada matai tikrą gyvenimą, kaip kaimai tvarkosi kitose valstybėse, o ne iš žiniasklaidos, televizijos, bet realiai. Taigi, šitie dalykai mano šiandieniniame darbe padeda blaiviai įvertinti situaciją ir palyginti, kaip kitur iš panašių situacijų žmonės sukasi.

– Taigi, kaip Jūsų akimis, pasauliniame kontekste atrodo Pernaravos seniūnija?

– Žinokit, tikrai ne blogiausiai. Tik gal labiausiai akys krypsta į santykius tarp žmonių. Ypač, kai nuvažiuoji į senąsias Europos valstybes, ten žmonės pratę susitvarkyti patys. Ir jie supranta, kad jeigu kažką daro municipalitetas (savivaldybė), vis tiek visiems tiems dalykams lėšas turi uždirbti gamybininkai ir tada žmonės svarsto, ką darome patys, ko prašom, kad padarytų valdžia, nes nieko nemokamo nebūna. O jeigu mes daugiau prašome, vadinasi, ir daugiau mokesčių turime susimokėti. Pas juos gyvenimas savo jėgomis labiau paplitęs.

Pernaravoje nėra viskas blogai. Tačiau ne visai gerai yra su keliais – iškart palyginu Vokietiją, kur yra į kiekvieną mišką asfaltas nutiestas, palyginu Švediją, kur, jeigu nėra asfalto, tai yra dangos, kurios visą vasarą būna drėgnos, mažiau dulka, mažiau išsimuša duobės, provėžos. Bet tai nepasidarė per vienus metus. Tai yra jų įdirbis metai iš metų, karta iš kartos. O Lietuva nuolatos yra visokių perversmų kryžkelėje – vieną pastatome, kitą sugriauname. Tačiau tikrai manau, kad tai nėra blogiausia vieta.

– O kaip Jūs viską suspėjate: sakote ir keliaujate daug, ir lektoriavote, ir prezidentaujate LGVA, ir ūkį savo turite?..

– Taip, dar prezidentauju, manęs neatleido iš šitų pareigų, bet tai nėra etatinis darbas. Aš esu LGVA tarybos prezidentė, garsiai skamba, bet iš tiesų tai nėra kasdienis rūpestis. Yra asociacijos administracija, kuri labiausiai yra atsakinga už kasdienę jos veiklą, o mes, ūkininkų taryba, susirenkame keturis kartus per metus, dažniausiai nuotoliniu būdu, nes didžioji dauguma pieninių galvijų laikytojų yra Žemaitijoje, o visų laikas brangus, tai gyvai susieiname gal du kartus per metus, o jeigu būna kažkokie ūkininkams svarbūs dalykai, tuomet nuotoliniu būdu aptariame juos. Tai tas suspėjimas toks ir yra.

Aišku, labiausiai kenčia ūkis, dabar mano vyras turi daugiau darbo, nes aš per dieną nebūnu namuose (juokiasi). Iš tiesų šeima žinojo, kas laukia, bet jie pritarė mano ėjimui į seniūnės pareigas, sutiko pasiimti šitą krūvį, bet, žinoma, visi dalinamės juo.

Dabar pusę metų neturiu teisės išeiti atostogų, turiu jas užsidirbti, tai kelionės sustojusios.

– Bet jau esate numačiusi, kur norėtumėte toliau keliauti, kai vėl galėsite?

– (svarsto) Sudėtinga. Mes pasitariame taryboje, su administracija, kur dar nebuvę. Kai prasidėjo COVID-19, turėjome visi važiuoti į Kiniją (juokiasi), tai kadangi virusas ten prasidėjo tai ir neišvažiavome. Šiemet pavasarį buvo kelionė į Juodkalniją, bet ji daugiau buvo poilsinė, todėl nevažiavau.

Keliauti visada įdomu. Kelionių metu matai tendencijas. Kai sako, kad Lietuvoje, Kėdainiuose ar Pernaravoje kažkas blogai, bet tų problemų yra visur. Kai išvažiuoji, pamatai daugiau. Kaip ir sakiau, Pernarava visai neblogai atrodo (šypsosi).

– Kai ėjote į seniūnės pareigas, kokių tikslų, norų, siekių turėjote?

– Turbūt buvo toks sportinis interesas, kaip suderinti, kad kaimo žmogui kiek įmanoma viskas taptų prieinama. Vis tiek visuomenė yra senstanti, daugiau mažiau kyla problemų su pavėžėjimu, transportu. Bet lėtai čia viskas juda…

Aišku, ko labiausiai norisi, kad išliktų vienybė, kuri buvo iki šiol, vieni kitiems padėtų. Neteisinga nuostata, kad turi kažkas padaryti, tik ne aš. Bet kodėl kitas, o kuo aš skiriuosi nuo kito žmogaus? Norėtųsi, kad būtų saugus gyvenimas, kad galėtum prisišaukti pagalbą.

Taigi, labai skambių tikslų nėra. Viskas, kas tikra, eina tyliai. Garsiais lozungais nepašnekėsi. Tiesiog kantriai reikia stebėti, žiūrėti, kas kaip eina, kur kokie įstatymai, kur kokios galimybės ir kad žmonės tai žinotų. Matėsi, kad žmonės pasyvūs, daug ko nežino ir paskui dėl nežinojimo prisigalvoja kažkokių lūkesčių, bet realybė yra realybė. Norisi, kad tiesiog būtų patogiau, ramiau, saugiau, darniau gyventi.

– Jūsų nuomone, įmanoma žmones pakeisti, kad jie taptų tokie, kaip Jūs įsivaizduojate, t.y. bendruomeniškesni, paslaugesni vienas kitam? Juk, kaip ir minėjote, didžioji dauguma kaimų gyventojų yra vyresni, kuriuos yra sudėtingiau pakeisti nei jaunus žmones bei jų požiūrį…

– Taip, iš tiesų vyresni. Jų ir nereikia keisti, bet susiduriu su tokiomis situacijomis, kad niekada nežinai, kas ko ateis ar paskambins. Reikia leisti žmogui tiesiog išsikalbėti, o jis bekalbėdamas paprastai ir randa tą jam reikalingą sprendimą, išeitį. Paskui jis supranta, kad galėjo ir pats tai sugalvoti (juokiasi).

– Tai Jums dar tenka ir psichologe pabūti?

– Tikrai labai dažnai. Bet man tas darbas su žmonėmis nėra labai sunkus. Visko būna ir piktybinių situacijų, bet visokių žmonių yra. Kitam gal smagu, kad kažkas nervinasi, bet ką padarysi, kad jis toks. Visada stengiuosi išklausyti abi puses. Tiesa visada būna kažkur per vidurį (šypsosi).

– Sakote, kad su žmonėmis Jums dirbti, bendrauti patinka, viskas kaip ir neblogai. Bet ar yra Jūsų darbe dalykų, kurie atrodo sudėtingiausi arba Jums nemieliausi?

– Sudėtingiausia ir nemieliausia būna, kai susiduri su egoizmu. Buku egoizmu. Kartais tai būna institucinis, kartais žmogaus egoizmas. Tokiu atveju atjungi emocijas, įjungi blaivų protą ir žiūri, kaip yra iš tikrųjų ir bandai iš situacijos kapstytis.

Pavyzdžiui, šito krašto pati skaudžiausia sritis yra keliai. Ir kai tu matai, kad kažkokios tarnybos vidiniai teisės aktai surašyti taip, kad jiems reikėtų minimaliai dirbti ir visiškai nerūpi, kad kažkas negali išvažiuoti ar byra mašinų detalės, tokiais atvejais aš tik egoizmu ir galiu pavadinti. Kartais gaunasi taip, kad žmogus tarnauja įstatymui, bet ne įstatymas žmogui. Tai tokie dalykai tikrai nemieli.

– Suprantu, kad Jūs pati kaime gyvenate tikrai nenuobodų, įvairiaspalvį, visokį gyvenimą. Bet dažnai sakoma, kad gyvenimas kaimuose, regionuose yra nuobodus, mažai veiksmo, bloga infrastruktūra. O kaip Jūs, kaip seniūnė ir kaip kaimo gyventoja, apibūdintumėte gyvenimą kaime? Gal tai tiesiog priklauso nuo pačių žmonių požiūrio, norų?

– Taip, priklauso. Kai kurie žmonės yra šiek tiek patys užsidarę, niekur neina nors renginukų būna. Galbūt jie nėra pačio aukščiausio profesionalaus lygio, bet jeigu labai būtų nuobodu, tai ir ateitų pasicekavinti. Žinot, kaip seniau, kaime pamatydavom mašiną ar koks oro balionas nusileidžia, jau krūva vaikų bėga paskui pažiūrėti. Matau problemą, kad patys žmonės užsidaro. Išeina toks kaip užburtas ratas: pažįsta savo kiemą, savo trobą, jam ten yra komfortabilu ir jau tampa diskomfortas išeiti pro savo vartelius ir kažkur nueiti.

Dar, sakyčiau, ne visi mato, kaip apskritai keičiasi gyvenimas. Juk ar tu gyveni provincijoje ar ne, koks skirtumas, kur tu eini miegoti, – juk viskas yra pasiekiama kad ir tuo duobėtu keliu. Taigi į tas linksmybes ir miestiečiai kasdien neina. Juk kiek yra atvejų, kai ir patys miestiečiai nėra buvę šalia esančiose lankytinose vietose. Man pačiai yra tekę pasiūlyti kauniečiui užlipti ant Prisikėlimo bažnyčios stogo. Nors ten jau 11 metų veikia liftas ir galima juo pasikelti, jis vis dar neprisiruošė. Taigi, problema yra pačiame žmoguje.

Kalbant apie provinciją, prisiminus visas keliones, galima sakyti, kad ir mūsų Vilnius yra provincija. Pavyzdžiui, palyginus jį su Tokijo betoninėmis džiunglėmis, kai tu stovi gatvėje ir aplink tave dangoraižiai su N aukštų ir tu virš galvos matai tik dangaus lopinėlį, o už kampo nematai, kas yra. Arba sėdi Paryžiuje kamštyje, prieš save matai trijų aukštų viadukus ir bandai įsivaizduoti, jeigu dabar užsikištų tie viadukai… Tada apsidžiaugi, kad gyveni Pernaravos seniūnijoje (juokiasi), jautiesi čia saugus, kad ir kokia arterija, kur beužsikištų.

Kaip seniūnė, aš taip pat viską jaučiu, juk gyvenu lygiai tokį pat gyvenimą, kaip ir visi. Gal tik dabar turiu daugiau galimybių pamatyti iš arčiau ir giliau, kodėl yra taip, o ne kitaip iš įstatyminės, tvarkų pusės.

– Sakote, kad Jūs, kaip seniūnė, galite daugiau, giliau visko matyti. Ar nėra kartais nusivylimo, kad ir labai norėdama negalite kažko pakeisti, nes tai tiesiog ne nuo Jūsų priklauso?

– Taip, yra. Prisiminkit, kai degė padangos Alytuje, meras (jei gerai pamenu) turėjo nupirkti kuro, o tvarkos neleido, bet jis iš tos situacijos išsikapstė. Taigi, būna tokių situacijų, bet visada žinai, kad jeigu negali šiuo metu, tai visada gali bent jau ieškoti galimybių, kad visa įstatimdavystė šiek tiek keistųsi.

Kai pas mus atvažiuoja tarybos narys (kol kas dar tik vienas iš jų buvo) susitikti su gyventojais, tai aš pavežioju po seniūniją, kad jie turėtų supratimą, kaip viskas atrodo. Tada turiu vilties, kad jų sprendimų priėmimai bus realesni. Nes jeigu tik kabinete priimsi ir nepasidomėsi, kaip jis veikia vienoje ar kitoje vietoje, taip paskui ir išeina netikusi įstatimdavystė. Todėl kiek galiu, stengiuosi judinti, žiūrėti, kurioje vietoje ką galima pakeisti ir visada turiu vilties, kad bent į ateitį kas nors keisis.

– Bet Jūs nepagydoma optimistė…

– O ką daryti? (Juokiasi).

– Ar turite savo vadovaujamoje ir gyvenamoje Pernaravos seniūnijoje mylimiausią, gražiausią kampelį, vietelę?

– Seniau gal buvo artimesni tie gražesni kampeliai, kur visą gyvenimą gyvenau. Pavyzdžiui, nuo Preikapės yra visokių kalniukų, ant kurių užkyli ir iš ten labai gražiai matosi Kėdainiai, į kitą pusę pasižiūri Ariogalos bažnyčia matosi. O dabar, kadangi dažniau reikia pavažiuoti į kitą seniūnijos pusę, tikrai yra daug gražių vietų.

Tarkim, turime labai gražų Voskaičių kaimą, gana senovišką, dar trobos galais į kelią stovi, siaura sena gatvelė neilga likusi, ten yra didelis plotas nemelioruotų žemių, todėl yra paprastos, gyvosios gamtos. Toliau važiuojant Langakių link, yra aukštų kalvelių. Gožiai turi savo grožį, kur yra Gynėvės pakrantės. Važiuojant Žostautų link, yra gražios lygumos – tas grožis yra kiekvienas savaip. Yra daug gražių ir mielų vietų, bet vienos išskirti negaliu. Aišku, Preikapė artimiausia (šypsosi).

– Gerb. Viktorija, ar galėtumėte plačiau papasakoti apie save, savo šeimą? Kaip jau supratome, abu su vyru Jonu ūkininkaujate, auginate galvijus. O ar turite vaikų?

– Jeigu žemaitiškai atsakyčiau, tai ne (juokiasi). Turim tik tris dukras. Jauniausiai jau sukako trisdešimt, tai visos suaugusios. Vyriausioji gyvena Vilniuje, vidurinėlė – Kaune, jaunėlė – šiuo metu Norvegijoje. Ji baigė gyvulininkystės technologijas, bet per Erasmus programą iš pradžių išvažiavo į Prancūziją pasidarbuoti, paskui – į Norvegiją. Sakė, jeigu ką nors įdomaus sugalvosiu, grįšiu į Lietuvą (juokiasi). Visą gyvenimą nugyventi užsienyje, nėra jos svajonė, bet kartais susidaro tokios aplinkybės.

Vyriausioji dukra baigė grafinį dizainą. Maketuoja žurnalą „Savaitė“, augina dukrytę.

Vidurinioji dukra baigė kineziterapiją. Pasirinko kelią arčiau medicinos. Taip pat augina mergaitę. Taigi, turiu dvi anūkes.

Pastebiu labai įdomų dalyką, kad bent jau mūsų ir gretimuose kaimuose vis dėlto tie, kaime užaugę vaikai, sakysim, mano dukrų klasiokai, grįžta į senelių namus, kai jie lieka tušti. Vis tiek tas kaimo vaikas nenori betono džiunglėse gyventi. O dabar gyvenimas keičiasi, yra galimybė dirbti nuotoliniu būdu. Ir mano vyresnioji dukra su anūke būna atvažiuoja pas mus ir dirba iš čia nuotoliniu būdu. Tuo džiaugiuosi, kad yra toks potraukis.

– Viliatės, kad Jūsų dukros irgi kažkada sugrįš į savo gimtąsias vietas?

– Gal ir ne į gimtąsias, bet kad jos mieste dūsta aš matau (juokiasi). Palyginus su kitais Europos miestais Vilnius ir Kaunas ne tokie ir dideli tie miestai, bet, pavyzdžiui, Kėdainius, Marijampolę, Raseinius ar kitą mažesnį miestą galima pereiti pėsčiomis. Mes tiesiog esame pratę truputėlį laisviau gyventi ir tie kamščiai, pavyzdžiui, Vilniuje tikrai slegia.

– Kalbant apie Jūsų pačios laisvalaikį, jau tikrai supratau, kad mėgstate keliauti. Gal skaičiavote, kiek esate aplankiusi šalių?

– Neskaičiavau, bet tikrai nemažai. Tolimiausias taškas buvo Japonija. Tarkim, mano amžiaus žmonės seniau daug kas yra buvę Gruzijoje, Armėnijoje, Vidurinės Azijos respublikose, bet dabar jas aplankius, vėl yra skirtumas: tiek jų šalys pasikeitusios, tiek ir mūsų požiūris su gyvenimiška patirtimis pasikeitė. Tikrai labai įdomu, kad galėjau pakeliauti po įvairias šalis.

– O turite šalį, kuri labiausiai patiko ar arčiausiai širdies buvo?

– Iš daug aplankytų šalių vieni iš geriausių įspūdžių buvo iš Portugalijos. Nėra labai turtinga šalis, bet su labai giliais istoriniais dalykais, nemačiusi pilnai griaunančio Antrojo Pasaulinio karo, t.y. matyti jį matė, bet nebuvo sugriauta.

Armėnija labai patiko. Žmonių mentalitetas, drįsčiau pasakyti, verslumas paliko įspūdį. Jie yra kitokie ir tuo sužavi. Nes, kai važiuoji per Europą, didžiosios šalys jau kažkuo panašios, bet visada žavi žmonių, tautos, gamtos išskirtinumai.

– Keliaujant į Vidurinės Azijos šalis ar toliau į Rytus nebaisu? Nesijaučiate nesaugi, pavyzdžiui, turint galvoje neseniai Armėnijoje įsiplieskusį, bet, ačiū Dievui, greitai nurimusį karinį konfliktą? Juk tokie dalykai ten gali pasikartoti bet kada…

– Nesaugu gali būti visur. Pavyzdžiui, per paskutinę kelionę kovo mėnesį į Paryžių pakliuvom kaip tik į streiką, kai prancūzai protestavo dėl pensinio amžiaus ilginimo. Mes ėjome apžiūrėti Eliziejaus laukų ir kaip tik patekome į patį šurmulį. Tuomet apsidairiau, kur storesnis medis, galvojau, jeigu jau minia neš, tai aš apsikabinsiu tą medį, gal nesumindys – iš karto tokiais atvejais žiūri, kaip gelbėtis. Gerklę kutena ašarinės dujos, nors į tave nešaudo, bet vėjas jas neša. Kai praeina policininkai, apsiginklavę nuo galvos iki kojų permatomais skydais ir šalmais, jiems po pažastimis rimti ginklai, aišku, be parako, liaudiškai sakant, tik su ašarinėmis dujomis, bet atrodo įspūdingai. Taigi, irgi ne ką saugiau pasijauti.

O Azijoje keliaujant į Rytus, reikia šiek tiek žinoti tautos mentalitetą, neįžeisti žmogaus. Bet kur keliaujant turi žinoti, kad esi svečias: jaustis kaip namuose, bet nepamiršti, kad esi svečiuose ir neįžeisti. Rytiečiai, kad ir Armėnija, kuo patraukė, kad jie perpranta žmones ir džiaugiasi kartu su jais. Tarkim, mes važiavome su grupe ir joje buvo keli gimtadieniai. Kavinukėje norėjome pašokti. Žiūrim, žmonės stumdo stalus į šonus. Mes paklausėm, ką jie daro. Sako, mes matome, kad jums linksma, tai mums labai gera, kad jums linksma. Bet jie taip elgiasi ne dėl piniginės pusės, kad paliktume kuo daugiau pinigų, bet jie tiesiog džiaugiasi kartu su tavimi.

– Turbūt tą šiltumą ir bendruomeniškumą norėtųsi kartais parsivežti ir į savo seniūniją?

– Sakyčiau, į savo valstybę (šypsosi). Bet kaimo žmonės dar turi tą jausmą. Jie daugmaž vieni kitus pažįsta. Aišku, ta karta jau nueina. Ta karta, kuri turėjo bendrą darbo vietą. Nes kas suartina žmones? Bendra veikla. Kai buvo kolūkiai, visi eidavo į vieną vietą dirbti, visi vieni kitus pažinojo, žinojo, kaip kas dirba, kaip kas elgiasi ir pan. Dabar šitų galimybių neliko, mes dirbame atskirai, bet kaimo žmonės vis tiek dar labiau vienas kitą mato ir jaučia bendruomeniškumą.

– Be kelionių, gal turite dar kokių nors pomėgių, hobių?

– Kadangi tas mano gyvenimas įvairus, mėgstu skaityti, tik dabar truputėlį akis taupau, nes labai daug darbe į kompiuterį reikia žiūrėti, tai kol kas riboju skaitymą. Taip pat mėgstu nueiti į spektaklį, koncertą, gražią gamtą, kartais, o dabar tai yra labai reta prabanga – nieko neveikti (juokiasi).

– Ko norėtumėte palinkėti sau ir Pernaravos seniūnijos gyventojams?

– Pirmiausia norėčiau palinkėti taikos. Taikos tarp valstybių, Lietuvoje, seniūnijoje, tarp kaimynų, šeimoje ir patiems su savimi. Taip pat ramybės ir žinojimo, kad viskas praeina. Tiesiog mokėkime pasidžiaugti kiekviena minute, išgyventi džiaugsmingas minutes, o jeigu ateina kokia sunkesnė minutė, žinoti, kad ji praeis.

Linkėčiau ir sau, ir kitiems bendro supratimo, bendrabūvio, geros bendrystės, kad nekartintumėm vieni kitiems gyvenimo ir būtų maksimaliai patogu, nes pilno komforto tikrai niekada nebus. Niekada nebūna taip gerai, kad negalėtų būti dar geriau ir niekada nebūna taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau (juokiasi).