Apie riziką, kurią patiria šiuolaikinių technologijų vartotojai
Rūta ŠVEDIENĖ
Skirtinguose pasaulio kampeliuose viena po kitos įsižiebia mažos akytės. Jomis žvelgia iš pažiūros niekuo dėti pliušiniai žaislai, kurių kailyje tūno… žmonės. Berniukas, įkalintas tėvo darbo kambaryje, turi galimybę nevaržomas gėrėtis kalnais ir žaisti sniege. Kareivinėse įstrigęs jaunuolis šėlsta išsvajotame koncerte. Neseniai išsiskyręs vyras gali lengviau atsikvėpti ir užsiimti namų ruoša, žinodamas, kad sūnumi pasirūpins.
Iš pradžių visi atrodo laimingi – žaisliukai juodomis akimis praskaidrina kasdienybę ir leidžia nukeliauti į priešingą pasaulio pusę, neiškeliant kojos iš namų. Ryšiai su nepažįstamaisiais atveria duris meilei, draugystei, svaiginantiems nuotykiams. Tačiau tinklui plečiantis ryškėja tokio beribio pasitikėjimo pavojai. Kas nutinka, kai anonimui atskleidžiame savo vardus, adresus, telefono numerius? Kas mūsų laukia, jei viskas apvirs aukštyn kojom, o gyvenimo kontrolę perims kiti? Ką iš tiesų įsileidome į namus?
išmoningai kalba apie riziką, kurią patiria visi šiuolaikinių technologijų ir interneto vartotojai. Ant svarstyklių lėkštelių ji deda troškimą bendrauti ir žmogiškojo ryšio trapumą, gerumą ir blogį, pakantumą ir žiaurumą. Tai pasaulis, kuriame kartą įkliuvęs į spąstus nebegali ištrūkti.
Matyti, kad ryšio tarp žmonių tema autorei labai artima. Apie tai dažniausiai smagu skaityti ir man. Deja, šiame kūrinyje santykiai tarp nepažįstamų, futuristinio žaislo sujungtų žmonių, tarsi praplaukė paviršiumi. O didžiausiu trūkumu man pasirodė nelabai įtikinama kūrinio koncepcija.
Jei norite lengvo ir keistoko skaitinio vienam ar dviem vakarams, jei domitės ryšio su žmonėmis temomis, tamsiąja technologijų pažangos puse, kviečiu skaityti. Knygą turi mūsų biblioteka.
aut.past.
Perskaičius liko štai toks jausmas – aš nepatikėjau šių pasaulio realumu – man pritrūko argumentų, kaip tai galėtų būti įmanoma. O gal?
Skaitydama romaną negalėjau įsijausti. Galvoje nuolat sukosi klausimai – kodėl? Man pasirodė labai kvaila bandyti įtikinti žmones, kad kažkas įsileistų į namus žaislą (už savo pinigus), kurį valdytų kitas žmogus. Bet koks žmogus pasaulyje. O kitas sutiktų leisti savo brangų laiką tokiam žaislui valdyti (irgi už savo pinigus) – važinėti po svetimus namus ir žiūrėti į baldų kojas, „bendrauti“ su savo šeimininku be galimybės atsakyti. O gal?
Pagrindinė „ žinia man pasirodė bandymas įkasti žmonijai – mes nemokame ar mokame vis mažiau palaikyti ryšį su kitu. Tą turėtų atskleisti pavyzdys žaislų, išsijungiančių visam laikui, vienam iš kontaktų to panorėjus.
Dar labai ryškus momentas yra autorės peršama idėja yra ta, kad žmonės susidūrę su tokio pobūdžio prietaisu, o galbūt su plintančiomis naujų technologijų siūlomomis galimybėmis apskritai, būtų linkę anksčiau ar vėliau pademonstruoti savo tamsiąją pusę.
Jei norite lengvo ir keistoko skaitinio vienam ar dviem vakarams, jei domitės ryšio su žmonėmis temomis, tamsiąja technologijų pažangos puse, kviečiu skaityti. Knygą turi mūsų biblioteka.
(g. 1978) – viena garsiausių šiuolaikinių ispanų kalba rašančių autorių. Jos knygos gavo daug apdovanojimų, įskaitant prestižinę Juano Rulfo premiją. Trys autorės kūriniai buvo nominuoti „Man Booker International“ premijai. „Sofoklis“ jau yra išleidęs autorės knygas(2018) bei “ (2019), sulaukusias skaitytojų susidomėjimo.
Vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė, išleido leidykla „Sofoklis“.
1 Komentaras
Skaičiau, visai patiko