Apie mezgimą ir gerumą

 Apie mezgimą ir gerumą

Dalia Šadževičienė ‒ dotnuvė, kuri mezga labai gražiai./Rūtos Švedienės nuotr.

Rūta ŠVEDIENĖ

Sako, kad mezgimas gerina sveikatą ir padeda suprasti laiko tėkmę. Sako, kad mezgimas – tai lyg meditacija, padeda išvalyti protą, nuramina jausmus. Megzti rūbai – dalelė mezgėjo, jo minčių ir jausmų. Rankų darbo megztiniai, suknelės yra labai vertinami ir nepigiai kainuoja. Megztomis interjero detalėmis puošiame namus. Šiandien kalbinu dotnuvę Dalią Šadževičienę, kuri daug ir gražiai mezga, yra puikus, geras žmogus. Prie pokalbio prie puodelio kavos prisijungia ir Dalios žentas Andrius ir pašnekesys apie mezgimą ir rankų darbo dirbinius pereina į pašnekesį apie gyvenimo vertybes.

Pedagoginiai darbai

Dalia gimusi Josvainiuose, bet jau nuo penkerių metukų gyvena Dotnuvoje. Baigė Jono Švedo muzikos mokyklą, ikimokyklinį skyrių. Daug metų dirbo auklėtoja Akademijos vaikų darželyje. Paskui neakivaizdiniu būdu baigė Šiaulių pedagoginį universitetą (Klaipėdos skyrius). Studijavo ikimokyklinę pedagogiką ir psichologiją. Vėliau dirbo Dotnuvos darželyje, parduotuvėje. Dabar, nors jau pensijoje, dirba Dotnuvos mokykloje. „Dabar labai ramu ir gerai“, ‒ sako Dalia.

Mezgimas – pagrindinis hobis ir vertybė

Megzti Dalia labai mėgsta. Kai atėjau interviu, ant stalo radau išdėstytas servetėles, o Dalia buvo apsirengusi pačios megzta linine suknele.

Dalia sakė, kad servetėles megzti jai jau nelabai įdomu, jau atsibodę, bet daugiau ką parodyti neturi, nes viskas… išdalinta. O šiaip ji mezga viską. Rūbus, staltieses, lovatieses, visokius darbelius namams papuošti: „Anksčiau megzdavau vaikams ir megztinius, ir sukneles, kombinezonus, nes tuo metu juk nieko pirkti nebuvo. Kai pradėjom gyventi, viskuo reikėjo patiems pasirūpinti. Ir pinigų nebuvo, juk darželyje alga tebuvo 85 rubliai. Vaikai buvo apmegzti. Nors siūlai kainuoja, bet vis tiek apsimokėjo pačioms megzti“.

Ir dabar Dalia mezga vaikams, anūkams, o jie tai vertina. Savo mezginių neparduoda, išdalija, išdovanoja artimiesiems, draugams: „Negaliu šiaip sėdėti, turiu būtinai megzti, dabar daugiausia neriu vąšeliu“.

Staltiesei numegzti reikia apie mėnesio. Raštus pažiūri iš knygų, kartais ir pati sugalvoja. Mėgsta iššūkius, kartais imasi labai sudėtingų mezginių, nes tiesiog pačiai įdomu. Štai žentui numezgė senovinį rūbą, atrodo kaip grandininiai marškiniai, lovatiesė iš daugybės kvadratėlių, didelė staltiesė sudėtingo rašto.

Tokiai staltiesei numegzti reikia gero mėnesio./Rūtos Švedienės nuotr.

„Servetėles megzti man nuobodu, bet numezgu kam reikia, kokiai draugei, dovanai, kai buvo karantinas, mezgiau visokių spalvų kvadratėlius, paskui juos sumezgiau ir išėjo didelė lovatiesė“,  ‒ pasakoja Dalia. 

Siūlus kartais kai kas atiduoda, daug perkasi. Pirkti važiuoja į Panevėžį. Naudoja lininius, medvilninius, vilnonius, sintetinius siūlus. Nemažai yra numezgusi sau suknelių. Kai kurios jau permegztos iš naujo.

„Ardyti man paprasta ir negaila, pasidarau siūlų ir jau mezgu kitaip. Kai neturiu siūlų ir mezginio, man negerai“, ‒ sako Dalia.

Šiuo metu ji mezga sau didelį megztinį su kapišonu iš išardytų siūlų. Žentas Andrius labai palaiko uošvienę ir vertina tokius darbus. Turi ne vieną jos jam megztą rūbą.

„Tie dalykai, prie kurių yra prisilietę savi žmonės – baba, mama, yra labai vertingi. Savo rankom padaryti darbai yra be galo malonūs. Turiu savo babos siuvinėtus pagalvių užvalkalus. Ir tai nėra tiesiog užvalkalas, tai yra dalis to žmogaus“ , – sako Andrius.

Dalios dukra Gina ir žentas Andrius vertina  rankomis megztus rūbus. Per Žolinę pasipuošė./Rūtos Švedienės nuotr.

Vaikai, anūkai ‒ meilė

Vaikai ir anūkai apmegzti. Močiutės rankų darbas šildo jų kūnus ir sielą. Savo dirbiniais Dalia išreiškia jiems meilę.

Dukra Gina su Andriumi gyvena Dotnuvoje, turi tris vyrukus, sūnus Edvinas gyvena Airijoje, ten yra dar viena anūkėlė. Dalia siunčia į Airiją švenčių proga ne tik mezginių, bet ir savo gamybos konservų. Mėgsta konservuoti, virti, kepti.

„Man smagu tai daryti, nes vaikai, anūkai vertina, ‒ džiaugiasi Dalia. – Mano vertybės – pirmiausia šeima, vaikai ir anūkai. Ot, jau ką myliu, tai myliu. Kai vaikai augo, tiek laiko nebuvo nei lepinti, nei su jais būti, o anūkams, manau, tikrai dabar neblogai su manimi. Vieno anūko tai iškrapštyti negaliu, visą vasarą pas mane“.

Linksma lovatiesė – karantino meto rezultatas./Rūtos Švedienės nuotr.

Po sukrėtimų pasikeitė požiūris

Būna, kad mes gražiausius daiktus saugome pasidėję. Ištraukiame juos tik prie svečių. Klausiu Dalios, ar negaila tokias gražias savo megztas staltieses naudoti. Juk megzta taip ilgai, tiek darbo įdėta. Dalia sako, kad ne, negaila. Ypač požiūris pasikeitė po sukrėtimų šeimoje.

„Man negaila naudoti. Anksčiau, būdavo, saugodavau svečiams ir pan., dabar, kai jau man 65, netaupau. Prieš kelis metus vyrui Vilhelmui buvo stiprus infarktas, širdį operavo, man taip pat darė operaciją, tai po to ėmiau galvoti: tai kam laikyti, reikia viską naudoti, viskuo džiaugtis šiandien. Po tų sunkumų daug kas pasikeitė, atsirado kitas požiūris į viską. Jokio skubėjimo, jokio streso. Kartais reikia sukrėtimo, kad labiau imtum vertinti tai, ką turi, kas tave supa“, ‒ mintimis dalijosi Dalia.

Geras žmogus

Dalia sako norinti būti tiesiog geras žmogus, vadovaujasi pasakymu: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų“.

„Aš neturiu ant ko pykti. Vienas žmogus gyvenime yra mane labai įžeidęs, bet aš tiesiog stengiuosi nebendrauti su juo ir nesuku galvos“, ‒ sako Dalia.

„Puikus žmogus, gyva visom prasmėm, aktyvi, atvira naujovėms, eksperimentams, jei darbai reikalauja iššūkių, ji niekada nepaveda, jai pačiai įdomu, ‒ apie uošvienę gerai atsiliepia žentas ir priduria, kad Dalią gali vadinti tiesiog geru draugu. – Žmogiškumas, gerumas – tai eina iš žmogaus vidaus.“ 

„Kai sunku, kai blogos mintys, ką tada darot?“ ‒ klausiu.

„Stengiuosi būti ramiai, sau sakau: „ramiai ramiai, nusiramink“. Imuosi tokios kaip įtaigos, pati su savimi pasišneku. Darbas padeda nurimti“, ‒ atsako Dalia.

Šeimos penktadieniai

Gerai, kad dukros Ginos šeima gyvena Dotnuvoje – galima dažnai susitikti. Ir Dalia, ir Andrius džiaugiasi šeimos vakarėliais, kai susirenka visi penktadienio vakarą.

„Esam sutarę, kad moterys tą vakarą turi apsirengti suknelėmis. Tai dažnai pasipuošiam mano megztomis, ‒ džiaugiasi Dalia. ‒ Būna smagu, pasikalbam, pasijuokiam“.

Gydantys žmonės

Servetėles mezga ir dovanoja./Rūtos Švedienės nuotr.

Neseniai per interviu su kunigu Gražvydu Geresioniu klausiau jo, ką daryti, kai žmogus yra sutrikęs, pridirbęs negerų darbų, tarsi užsiteršęs, nebetiki savimi ir gyvenimu, kaip pakilti, kaip išsigryninti.

Kunigo atsakymą rasite interviu su juo, o aš, eidama namo po šio susitikimo su Dalia ir Audriumi, galvojau, kad žmogų nuraminti, išgryninti, įkvėpti gali ir pabendravimas su tokiais žmonėmis – darbščiais, geros širdies, turinčiais veiklų, mylinčiais vienas kitą ir gyvenimą žmonėmis.

Tas natūralumas, tyrumas, nuoširdumas, paprastumas ‒ lyg vaistai. Priverčia tikėti, kad gyvenimas gražus, kad mes patys jį galime puošti savimi, savo veikimu jame.

Linkiu visiems kuo dažniau prisiliesti prie gerų, gražių žmonių, o ir patiems tokiems būti bei kitus įkvėpti.

1 Komentaras

  • Geras sumanymas rašyti apie darbščius ir gerus žmones. Pamenu Dalią , kai dirbo parduotuvėje. Kultūringa ir maloni moteris. Iš straipsnio sužinojau, kad ji išsilavinusi, gražiai mezga ir gera šeimininkė. Apie tokius žmones ir reikia rašyti. O Daliai linkiu sveikatos , sėkmės ir džiaugtis gyvenimu.

Rašyti komentarą

Dėmesio! El. paštas nebus skelbiamas. Komentuodami esate atsakingi už savo išsakytas mintis. Gerbkime vieni kitus, venkime patyčių, nekurstykime neapykantos ir susipriešinimo. Skaitytojų komentarai neatspindi „Rinkos aikštės“ redakcijos nuomonės.

Už komentarus atsakingi juos parašę asmenys.


Rekomenduojami video