Apie artėjančias šventes kalbiškai ir ne tik
BNS Gretos Skaraitienės nuotr.
Čia pat lapkritis, kažkada senovėje gruodiniu, lapkrėsiu, vėliniu, vėlių mėnesiu vadintas. Sako, jei lapai ilgiau užsibūna medžio viršūnėje, o ne ant žemutinių šakų, tai rodo būsiant nelabai rūsčią žiemą. Lapkritis – visų darbų pabaiga, kai tarsi kartu su paskutiniu derliumi iš globotų laukų grįžta protėvių vėlės.
Lapkričio pradžioje – net dvi šventės. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, lapkričio 2-oji – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Manyta buvo taip: baigiasi bažnytiniai metai, gal kas liko užmirštas, nepaminėtas maldoje, taigi reikia už visus šventuosius vienu metu pasimelsti. Visų šventųjų šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.
Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę tarsi dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta visiems mirusiesiems prisiminti. Manoma, kad ši krikščioniška šventė Lietuvoje siejasi su pagrindine lietuvių derliaus švente, kitados buvusia lapkričio pradžioje. Ji vadinta Ilgėmis, o apeigos – sambariais.
Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vė̃linės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Oficialiai ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.
Prof. Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ (2008) pasakoja: „Jų metu garbinti pagoniški dievai Žemininkas ir Žemyna, jiems aukota naminių gyvulių pora. Žmonės vaišindavosi ypatingu alumi „ant trejų devynerių“. Vietinės sambarių šventės esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už derlių. Anot žymiojo etnologo, kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, o rugio grūdas sujungia darbu kartas.
L. Klimka rašo: „Nuo XIX a. antrosios pusės ėmė plisti paprotys ant kapo per Vėlines uždegti atminimo žvakeles. 1880 m. Akmens kaime Varėnos rajone kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę. Tada prismaigstė jį vaškinių žvakelių, uždegė jas, palaimino. Ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų kauburėlių, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje.
Labai greitai ši apeiga paplito visoje Lietuvoje. Ugnele sušildyti šaltoje žemelėje besiilsinčių probočių šešėlius – ši tradicija yra labai sena. Archeologai, tyrinėdami baltų genčių laidojimo papročius, visų laikų kapuose randa ugnies pėdsakų. Gal buvo tikima, kad išeinant į anapus ugnis turi apvalyti sielą nuo visokios bjaurasties, prikibusios žmogui gyvam esant.“
Lapkričio pirmoji ir antroji – ne darbo dienos
Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – poilsio diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena. Vėlinės ne darbo diena tapo nuo 2020-ųjų.
Oficialūs pavadinimai – Visų Šventųjų diena, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena
Iš tikro, kai kas maišosi, klausia: „Tai koks tas tikrasis šventės pavadinimas: „Visi šventieji“ ar kitaip? „Ar žodis „šventųjų“ iš didžiosios ar mažosios?“ Jau daug reklamų, kviečiančių ir į Helovino, ir į Helouvyno vakarėlius.
Oficialus šventės pavadinimas – Visų Šventųjų diena. Į Darbo kodeksą įrašytas stilistinis pavadinimo variantas (abu žodžiai pradedami didžiąja raide).
Minėtina, kad laikantis bendrųjų rašybos taisyklių tik pirma šventės pavadinimo raidė būtų didžioji – Visų šventųjų diena, plg. kitas neoficialias pavadinimo formas Visi šventieji (Lietuvių kalbos žodynas, t. 15, Vilnius, 1991, p. 499), Visų šventųjų šventė (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 2000, p. 824). Šią šventę švenčiame lapkričio 1 dieną.
Lapkričio 2 d. senovės lietuvių papročiu minimos Vė̃linės, arba vėlių diena (vėlė reiškia „mirusiojo sielą“). Oficialiai ji vadinama Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena.
Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – poilsio diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta ne darbo diena. Vėlinės ne darbo diena tapo nuo 2020-ųjų.
Helovynas ar Helovinas
Helovino šventės papročiai turi keltiškas šaknis, o žodis ateina iš anglų kalbos (Halloween). Pavadinimas radosi sutraukus ilgesnį šventės pavadinimą All Hallow Even (arba All Saints’ Eve) – Visų šventųjų išvakarės (spalio 31 d.).
Pagal Lietuvių kalbos rašybos taisyklių, patvirtintų 2022 m. sausio 6 d. VLKK nutarimu Nr. N-1(190), 9.3.2 punktą, kitų kalbų transkribuojamuose asmenvardžiuose bei vietovardžiuose aiškiai originalia rašyba neišreikštas balsių y, ū ilgumas paprastai žymimas raidėmis i, u (Helovinas). To paties punkto komentare pateikta išlyga, kad grafiškai aiškiai neišreikštas kitų kalbų asmenvardžių bei vietovardžių balsių ilgumas transkribuojant gali būti žymimas atsižvelgiant į tarimą ir pagal VLKK patvirtintas transkripcijos taisykles (ir Helovynas).
Variantui Helovynas Kalbos komisija pritarė 2020 m. lapkričio 26 d. posėdyje.
Galimi lietuviški atitikmenys Vaiduoklių šventė, Šiurpnaktis. Kartais pavartojamas ir žodis Šmėklinės.
1 Komentaras
Prie karių kapinių sustatydavo garsiakalbius ir iš ten sklisdavo Roždestvenskio Rekviem,milicija budėdavo gatvėse.O žmonės masiškai eidavo prie savo artimųjų kapelių.Nebuvo tąsyk šiandienos pirktinių stiklų-į kapines einant reikėdavo turėt kokį metalinį strypelį duobutei padaryt,nes tais laikais jau gruodas būdavo sukaustęs žemę.Gabesni turėdavo gražiai nupjautais dugneliaiis bonkas,kiti stiklo lygiašones šukes,treti apie įbestus pagaliukus apvyniodavo laikraštį…