Akordeonas – mano širdies karalius, o aš – jo karalienė
Ramutė Dzikienė: „Myliu muziką ir mėgstu muzikuoti. Namuose turiu armoniką ir du akordeonus. Groju kone kasdien.“
Danguolė Barauskienė
Jos pirštai paliečia akordeono klavišus ir, mikliai bėgiodami klaviatūra, lieja melodiją, kuri it upeliukas teka sraunia srove, niekur neužkliūdamas, nesustodamas… Sakytum ši moteris jau gimė laikydama rankose šį instrumentą, kuris jai toks pavaldus. „Profesionalė“, – pagalvojau. „Oi, ne! – paneigia mano mintį muzikantė Ramutė Dzikienė. – Esu savamokslė. Myliu muziką ir mėgstu muzikuoti. Namuose turiu armoniką ir du akordeonus. Groju kone kasdien: pirštai turi priprasti. Nes jei mažai groju, pirštai tarsi negyvi lieka, todėl juos reikia pratinti ir pratinti…“
Groja nuo penkerių
Pasirodo, kad pirštus Ramutė miklinti pradėjo jau nuo penkerių metų. Pirmasis instrumentas buvo armonika, o nuo devynerių pradėjo groti ir akordeonu. Pamena, kad pirmoji išmokta daina vadinosi „Mudu du broliukai“, kurią ji išmoko pati, niekieno nepadedama. Tai iš kur tas polinkis į muziką?
„Mano tėvas buvo kaimo muzikantas, grojo visokiais instrumentais: gitara, bandonija, armonika, akordeonu, smuiku… Jis dirbo kaimo apylinkės pirmininku, jį nužudė. Tuo metu man buvo tik 1,5 metukų“, – pasakojo R.Dzikienė.
Puikiai valdydama instrumentus jauna mergina koncertavo, grojo vestuvėse, o mokykloje – muzikos mokytojo suburtoje kaimo kapeloje.
Tačiau, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, muzika nutilo net trims dešimtmečiams, kol vėl, tarsi Feniksas, pakilęs iš pelenų, suskambo širdyje, atgijo ir daugiau nebepaleidžia…
Atrado kompozitorės talentą
Prieš penkerius metus R. Dzikienė pravėrė Kėdainių neįgaliųjų draugijos duris. Čia ją maloniai sutiko literatų būrelio „Likimo palėpėje“ vadovė Celestina Rimavičienė, pakvietusi pagroti literatų rengiamose šventėse, programose tarp eilių įterpiant muziką.
R. Dzikienė puikiai pritapo prie literatų kolektyvo ir neužilgo pradėjo vadovauti čia susikūrusiai kapelai. Pastebėjusi jos talentą, vadovė C. Rimavičienė pasiūlė Ramutei sukurti melodijas literatų eilėraščiams. Pabandė – pavyko.
Grodama R. Dzikienė atrado gyvenimo prasmę, ją džiugina veikla Neįgaliųjų draugijos dainuojamosios poezijos literatų būrelyje, jai patinka kurti muziką, o labiausiai jai prie širdies – melodingi, „dūšią“ griebiantys romansai.
Aut. past.
„Negalvojau iš pradžių, kad galiu kurti… Padavė man vadovė savo eilėraštį „Gyvenimo pinklės“, eidama gatve skaičiau ir nejučia gimė melodija, parėjau namo, paėmiau akordeoną ir sugrojau, – prisimena kūrybos pradžią R. Dzikienė. – Taip pradėjau kurti muziką. Jei man patiko eilėraštis – savaime melodija liejasi, tarsi jau seniai būtų sudėta į galvą…
Kurdama muziką literatės Rūtos Sutkuvienės eilėraščiui „Mintimis pas tave ateinu“, taip įsijaučiau, kad net apsiverkiau – taip patiko man tie žodžiai!“
Dainuojamosios poezijos būrelis
Literatų būrelis per savaitę renkasi du kartus ir repetuoja dainas, kurias paruošia R. Dzikienė pagal literatų Rūtos Sutkuvienės, Celestinos Rimavičienės, Vitalijos Praskorienės ir kt. eiles. Patys literatai jas ir atlieka. Kaip sekasi suderinti balsus?
„Čia literatai, todėl reikia kantrybės. Ne visi turi gerą klausą, todėl paprašau dainuoti tyliau. Svarbiausia, kad klausytis būtų galima. Nes jeigu girdi, kad detonuoja, tai, atrodo, lyg traukinys būtų nuo bėgių nuvažiavęs… – sakė R. Dzikienė. – Lengviausia man yra dirbti su pačia vadove C. Rimavičiene. Ji turi absoliučią klausą ir talentą parašyti žodžius mano parinktai muzikai. Įstrigo graži melodija, ypač kokia ispaniška, tuoj išmokstu, įrašau į telefoną ir siunčiu Celestinai, kad parašytų lietuvišką tekstą. Taip „susigrajinus“ gimsta daug gražių dainų.“
Dainos prie tilto Palangoje
Su koncertinėmis programomis literatai arba jau dabar vadinamieji dainuojamosios poezijos atlikėjai, savo aktyvios ir entuziastingos vadovės C. Rimavičienės dėka, yra apkeliavę kone visą Lietuvą, viešėję pas Rygos lietuvius. Net ir vykdami atsipūsti vasarą į Palangą visada vežasi instrumentus. O kaipgi be dainos?
Kažkam kilo mintis nueiti ir pagroti prie tilto – ir žmones palinksminti, ir patiems smagu.
„Vieną kitą valandikę pagrojam, kitą dieną vėl ateinam… „Sustokim, sakau, prie tos pardavėjos ir sudainuokim jai serenadą“. Visi dainuoja, o ji tik stovi, žvalgosi, žiūri…
Ateinam kitą dieną, o ji iš karto jau mums kėdę neša… – smagiais prisiminimais dalijasi Ramutė. – Žmonėms patiko mūsų dainos, nes naujos, negirdėtos… Ne tik pagyvenę klausydavosi, bet ir jaunimas. Vaikiukai, jau nuėjus tėvams, prilėkdavo vėl ir įmesdavo pinigėlį, dar pastovėdavo. Kai kas paprašydavo sudainuoti jiems romansą, o dažnai ir nusifotografuoti kartu pageidaudavo – vieną kartą net ir svečias iš Indijos.“
„Visą gyvenimą širdyje myliu muziką. Aš su muzika ir gyvenu. Akordeonas – mano širdies karalius, o aš – jo karalienė“.
R. Dzikienė
Buft – ir tyla…
Turbūt dažnam atlikėjui ar muzikantui per gyvenimą yra buvę netikėtų ir nenumatytų dalykų. Taip yra nutikę ir muzikantei Ramutei.
„Dar kai mokiausi mokykloje, vieno renginio metu grojome „Oginskio polonezą“: du klarnetai, vadovas smuiku, aš – akordeonu, būgnas ir gitara. Grojam grojam, ir man užplaukė – nežinau, ką toliau groti. Kažkas smegenyse – tinkt ir sustojo. Nutilo ir kiti instrumentai. Žiūriu į savo mokytoją – kapelos vadovą, ir šnibždu jam, kad grotume ką nors kita. Vadovas atsiprašo ir pradedam groti kitą kūrinį, – pasakoja R. Dzikienė. – Bet tada aš galvojau, kad žemėn prasmegsiu.
Kitą kartą panašiai buvo Garliavoje su literatais. Sustoja ansamblis, reikia dainuoti, o aš nežinau melodijos. Į žodžius pažiūriu ir galvoju: „O kaip ta melodija skamba?“ Nepagrosiu, viskas. Paprašiau paniūniuoti melodiją: „Celestina, paniūniuok…“ Ji paniūniavo, aš nusišypsojau ir pradėjau… Bet buvo taip: nuplaukė, tuščia, užsikirto kaip plokštelė, buft – ir tyla… Jokia muzika neskamba, grynai atrodo – tuščia paliko…Buvo didelis pergyvenimas, kurio nepamiršiu visą gyvenimą.“
Muzika – širdyje
Grodama R. Dzikienė atrado gyvenimo prasmę, ją džiugina veikla Neįgaliųjų draugijos dainuojamosios poezijos literatų būrelyje, jai patinka kurti muziką, o labiausiai jai prie širdies – melodingi, „dūšią“ griebiantys romansai.
„Visą gyvenimą širdyje myliu muziką. Aš su muzika ir gyvenu. Akordeonas – mano širdies karalius, o aš – jo karalienė“, – teigia Kėdainių neįgaliųjų draugijos dainuojamosios poezijos literatų kapelos vadovė Ramutė Dzikienė.
1 Komentaras
ir baltai pavydžiu jiems talento groti.