Prasidėjo Advento laikotarpis

Dovydas PASLAUSKAS

Kasmet likus mėnesiui iki Šventų Kalėdų, prasideda Advento laikotarpis – ramybės, susitelkimo metas, žymintis laiką, kuomet laukiamos Jėzaus gimimo metinės. Tikintiesiems tai yra proga prisiminti svarbiausias žmogaus vertybes, sustoti ties darbais, įsiklausyti į save. Daugiau apie tai, kas yra Adventas ir kuo svarbus šis laikotarpis kiekvienam žmogui, sutiko papasakoti Lietuvos Sporto Universiteto Kėdainių „Aušros“  progimnazijos tikybos mokytoja, Kėdainių Šv. Juozapo parapijos jaunimo vadovė ir katechetė Zita Kairaitytė.

– Koks liturginis laikotarpis yra adventas? Ką jis reiškia? 

– Kadangi gyvename žemėje, kurioje egzistuoja laikas, todėl visi naudojamės ne tik laikrodžiais, bet ir kalendoriais. Visi puikiai žinome, kad Naujieji metai mūsų šalyje prasideda sausio 1-ją, mokslo metai – rugsėjo 1- ją. Liturginiai (Bažnytiniai) metai prasideda  pirmąjį advento sekmadienį, o paskutinįjį liturginių metų sekmadienį minime Kristaus Visatos valdovo (Kristaus Karaliaus) iškilmę. 

Per metus atšvenčiame visą Kristaus paslaptį ir minime šventųjų dienas. 

Aišku, svarbiausias įvykis – Kristaus Prisikėlimas – Šv. Velykos, o adventas skirtas pasiruošti  Jėzaus gimimo iškilmei – Šv. Kalėdoms. 

Žodis „adventas“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „adventus“, reiškiančio „atėjimą“. 

Mokslininkai mano, kad 4–5 amžiuje Ispanijoje ir Galijoje advento laikotarpis buvo skirtas pasiruošti naujų krikščionių krikštui, paprastai priimamam sausio mėnesį, minint Epifanijos dieną, kai švenčiamas Dievo įsikūnijimas, simboliniu trijų Išminčių apsilankymu pas Kūdikį Jėzų, Jo krikštas Jordano upėje ir pirmasis stebuklas Kanos mieste. Šiuo pasiruošimo laiku krikščionys praleisdavo 40 dienų atgailaudami, melsdamiesi ir pasninkaudami – šventės ištakose adventas mažai kuo buvo susijęs su Kalėdomis.

Tik VI  amžiuje Romos krikščionys susiejo adventą su Kristaus atėjimu. Tačiau jie turėjo galvoje ne pirmąjį jo „atėjimą“ Betliejaus ėdžiose, o antrąjį – dangaus debesyse kaip pasaulio teisėjo. 

Tik viduramžiais advento laikotarpis buvo aiškiai siejamas su pirmuoju Kristaus atėjimu per Kalėdas.

Šiandien advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų. 

Advento metu tikintieji pirmus du sekmadienius kviečiami galvoti apie antrąjį Kristaus atėjimą, o du paskutinius sekmadienius – prisiminti Jėzaus gimimą Betliejuje. 

– Dažnai yra sakoma, kad adventas – susikaupimo laikas. Kodėl jis vadinamas susikaupimo ir rimties laiku?

– Jau išsiaiškinome, kad  „adventas“ reiškia „atėjimą“. Manau, kad  krikščioniui dera savęs paklausti, ko „ateinat“ laukiu aš? Ar iš tiesų laukiu Jėzaus Kristaus? Kas man yra Jėzus? Į šiuos klausimus yra tiek atsakymų, kiek žmonių to klausia.

Adventas yra ypatingas laikas, vedantis į susitikimą su Kūdikėliu Jėzumi, į susitikimą, kuris gali pakeisti mūsų protus ir širdis. 

Esu sutikusi daug žmonių, kurie liudija, kad jų gyvenimas pasikeitė sutikus Gyvąjį Dievą, atsivertus. 

Nepamirškim, kad svarbiausi, esminiai dalykai vyksta žmogaus širdyje – nurimus, pasiruošus klausytis, klausti ir atsakyti. 

Keturios advento savaitės yra skirtos  apmąstyti Jėzaus gimimo įvykį ir ruoštis Jo antrajam atėjimui – argi nereikia rimties ir susikaupimo laukiant svarbių dalykų?

– Prakalbus apie adventą dažnai minima santarvė, pakantumas, ramybė. Ar tai – būsenos, jausmai, kurie turėtų būti puoselėjami ir su kitu žmogumi?

– Dažniausiai apie santarvę, pakantumą, ramybę kalbama moraliniais, psichologiniais terminais. Puiku, kad gyvenime laikomasi dorovės normų, kad bendraudami remiamės mokslo žiniomis, bet Jėzus tapo Žmogumi, Mirė ir Prisikėlė, kad mums parodytų kitą kelią ir kitą realybę. Šv. Kalėdų išvakarėse kalbam apie mirtį, nes  esame kviečiami į Prisikėlimą, į naują gyvenimą. 

Prieš mirtį Jėzus sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę“(Jn 14, 27a). Tai ramybė, kurios pasaulis negali duoti, Dieviška ramybė hebrajų kalboje „šalom“ reiškia daug daugiau, negu kad mes suprantame ramybę. „Šalom“ reiškia viską, ko žmogui labiausiai reikia – fizinę ir dvasinę sveikatą, visokį  gėrį. Mes esame kviečiami tapti Jo mokiniais ir Jo ramybės nešėjais pasaulyje, Jo meilės liudytojais. 

Santarvė būtina šeimoje, bendruomenėje, tautoje ir mes turime jos siekti, bet kitoje Šv. Rašto vietoje Jėzus kalba apie pasaulio priešiškumą. „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų“ (Jn 15, 18). Jis dar pabrėžia: „Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“(Jn 15, 19b). Jis tą sako ne tik savo mokiniams, bet ir kiekvienam iš mūsų, kurie esame priėmę Jėzų savo asmeniniu Viešpačiu ir Išganytoju. 

Būti Jėzaus mokiniu krikščioniui pasaulyje nėra nei lengva, nei paprasta. O apie pakantumą, pagalbą Šv. Rašte sakoma: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2). Biblija nekviečia nešioti vieniems kitų, bet ragina padėti nešti naštą, o naštą galime padėti nešti įvairiai: melsdamiesi vieni už kitus, pasakydami gerą žodį, padrąsindami, su meile sakydami tiesą, sušelpdami ir šimtais kitų būdų.

Nepamirškim, kad svarbiausi, esminiai dalykai vyksta žmogaus širdyje, nurimus, pasiruošus klausytis, klausti ir atsakyti. Keturios advento savaitės skirtos  apmąstyti Jėzaus gimimo įvykį ir ruoštis Jo antrajam atėjimui

Z. Kairaitytė

– Kokių tradicijų, papročių turėtų būti laikomasi šiuo laikotarpiu? Kokius papročius išsaugojo mūsų protėviai, kokiais vadovaujamės šiandien?

– Vienas išraiškingiausių advento laikotarpio ženklų Romos katalikų bažnyčioje – rarotos, arba rarotai. Advento rytais, prieš prašvintant, buvo skubama į šv. Mišias, aukojamas Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos garbei. 

Rarotų šv. Mišios aukojamos prieš aušrą ir simbolizuoja tai, kad iki ateinant Jėzui – pasaulio šviesai – žemę gaubė nuodėmių ir klaidų sutemos. Ant altoriaus, skirto Dievo Motinai, statoma žvakė, perrišta mėlynu kaspinu. Gruodžio 8 dieną švenčiama Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė. Ir šiandien per adventą, prieš ankstyvąsias  šv. Mišias giedama:

Rasokit, dangūs, iš savų aukštybių.
Debesys lykit lietumi teisybės!

Išdžiūvus žemė teatsigaivina
Ir Atpirkėją mums teišdaigina.

– Kodėl advento metu puošiami vainikai, deginamos žvakės?

– Šiandien įprasta tapusi advento vainiko tradicija yra ne katalikiškos, bet protestantiškos kilmės. Apskritimas nuo senų laikų yra amžinumo ir vienybės ženklas, Kristaus, kaip Amžinojo Dievo, susivienijusio su žmonija per Įsikūnijimą, paslaptį. 

Vainikas primena ištikimybės ženklą – žiedą – ir liudija Dievo ištikimybę savo pažadams atsiųsti Išganytoją – Mesiją. 

Vainikas, kaip ir žiedas, neturi pradžios ir pabaigos, kaip Dievo meilė, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos. 

Visžalės eglės arba pušies šakos, kuriomis puošiamas vainikas, išreiškia nesibaigiančio amžinojo gyvenimo viltį, o kartu primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko kaip Karalių ir Išganytoją, po kojų klodami žalias palmių šakas. 

Katalikai advento vainiką paprastai puošia trimis violetinėmis ir viena rožinės spalvos žvake. Violetinė spalva yra liturginė advento laikotarpio spalva, reiškianti susikaupimą, rimtį, atgailą, žvakė – Kristaus pasaulio šviesos simbolis. 

Kunigas šv. Mišių metu dėvi violetinį arnotą, išskyrus rarotas, kai vilkimas baltos spalvos arnotas.

Šiandien advento laikas trunka keturias savaites iki Kalėdų. Advento metu tikintieji pirmus du sekmadienius kviečiami galvoti apie antrąjį Kristaus atėjimą, o du paskutinius sekmadienius prisiminti Jėzaus gimimą Betliejuje

Z. Kairaitytė

– Ar šis laikotarpis svarbus tikinčiajam? O gal ir kiekvienam žmogui?

– Tikinčiajam adventas – tai atgailos, maldos, susitaikymo, atleidimo, kasdienio atsivertimo ir atsigręžimo į Dievą ir artimą, susimąstymo apie savo laikinumą ir trapumą metas. 

Svarbu nepamiršti padėkoti už visus įvykius ir sutiktus žmones. Svarbiausia – paruošti Prakartėlę savo širdyje Kūdikėliui Jėzui. 

Manau, kad daugelis dalykų svarbūs kiekvienam. Jėzus ateina pas mus ir tik Jis gali numalšinti mūsų dvasios troškulį, Jis vienas mus gelbsti iš blogio ir dvasinio skurdo. Jo gimimo šventė ir jos laukimas tą ir išreiškia.