Kalakutai jau galėtų garsiai ulbėti apie netvarką šioje srityje…

Kalakutų augintojai visokiais būdais stengiasi nenuleisti rankų ir per pandemiją toliau sėkmingai plėtoti savo verslą. Vieniems paukštininkams sekasi geriau, kitiems pagalius į ratus kiša nekontroliuojami paukščių perpardavinėtojai, o stambiausia šalyje kalakutienos perdirbimo įmonė „Arvi kalakutai“ jau priėjo liepto galą.

Daugiau pirkėjų

Kretingos rajono Kalniškių kaime jau daug metų sėkmingai veikia Vilijos ir Vlado Baltuonių įkurtas kalakutų ūkis. Įmonės apyvarta siekia 1,5 mln. eurų per metus, joje įdarbinta beveik 50 žmonių.

Penkiose ūkio fermose vienu metu laikoma 15–20 tūkst. kalakutų. Jų skerdiena parduodama trylikoje kalakutienos prekybos vietų Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Mažeikiuose, Telšiuose, Plungėje, kur dirba samdomos pardavėjos.

Ūkis turi ir firminę kalakutienos parduotuvėlę Kretingoje, šalia kelio Šiauliai–Palanga. Paukščiai lesinami tik pačios įmonės 200 ha plote užauginamais pašarais, todėl jai suteikta teisė geros kokybės ir sveiką mėsą tiekti daugeliui šalies mokyklų ir vaikų lopšelių-darželių.

„Kaip ir anksčiau, kalakutieną išpjaustome nuosavoje skerdykloje ir tiekiame rinkai, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo V. Baltuonis. – Šiuo metu kalakutienos nebeperka mokyklos, sumažėjo kiekis vaikų darželiams.

Truputį mažiau pirkėjų ateina į turgų, bet valgyti juk visiems norisi. Negaliu teigti, kad prekybos vietose kalakutienos pardavimas būtų sumažėjęs. Yra žmonių, pamėgusių kalakutieną, sakančių, kad kitokios mėsos nebevalgo. Mums gerai, kad atsiranda tokių nuolatinių klientų, valgančių tik kalakutieną, vieną kartą nuperkančių blauzdelių, kitąkart – sparnelių ar filė. Kalakutuose yra ir baltos, ir raudonos mėsos, todėl visokia galima pasimėgauti.“

Neblogai šiam kalakutų ūkiui sekėsi ir praėjusių metų kalėdinė prekyba.

Mėsinių baltųjų veislės („Big 6“) kalakutai auginami 5–6 mėn., patelės skerdžiamos, kai pasiekia 13–14 kg, patinėliai – 20–23 kg. „Big 6“ veislės kalakutai per 10–12 mėn. gali užaugti ir iki 40–42 kg. Bet, Valdo teigimu, tokių auginti neapsimoka dėl gerokai padidėjančių lesalų sąnaudų ir savikainos.

Ūkiui – ketvirtis amžiaus

Sumanymas turėti savo verslą V. Baltuoniui kilo iširus kolūkiams ir netekus darbo, kai beveik metus buvo priverstas lankytis darbo biržoje, bet darbo jam niekas taip ir nepasiūlė. Darbo biržos specialistės įstaigos klientui priminė, kad jis yra baigęs Žemės ūkio akademiją, todėl gali įsigyti žemės ir ką nors su ja daryti.

Vladas, pasitaręs su žmona Vilija, nuvažiavo į Tauragėje tuo metu veikusią Lietuvos ir Izraelio bendrą įmonę „Mularda“, sutiko su pasiūlymu užauginti jai išperintus žąsiukus. Pašarams javais užsėjo turėtą 5 ha žemės plotą, netrukus atsiėmė ir įsiteisino dar 8 ha tėvų žemės gimtajame Kalniškių kaime. Baltuoniams nepasisekė – nors įsipareigojimą įvykdė, bet žadėtus pinigus iš bankrutuojančios įmonės „Mularda“ vos ne vos įstengė išsireikalauti.

Pradėjus žlugti žemės ūkio bendrovėms, jų turtą imta dalytis arba išparduoti. V. Baltuonis Kalniškiuose įsigijo apleistą ir niekam nebereikalingą fermą. Šiuo metu atnaujintame pastate auginami kalakutai, o šalia yra ir skerdykla.

Kalakutų verslo V. ir V. Baltuoniai ėmėsi todėl, kad Lietuvoje tuo metu tai buvo naujovė. Tuometėje Paukštininkystės bandymų stotyje dirbęs biomedicinos mokslų daktaras Česlovas Meškauskas padėjo jiems iš Jungtinės Karalystės parskraidinti pirmuosius 500 kiaušinių, kuriuos išperino inkubatoriuje. Dabar jau daugiau nei 20 metų Baltuonių kalakutų ūkis bendradarbiauja su viena lenkų įmone, kuri maždaug kas pusantro mėnesio atgabena po 5–9 tūkst. išsiritusių kalakučiukų.

Valdžia nesirūpina ūkininkais?

Anykščių rajono Debeikių seniūnijos paukštininkystės ūkio savininkas Vladislovas Tamošiūnas pastebi, kad Lietuvos ūkis kasmet smunka vis žemyn, o dabar egzistuojančią santvarką jis prilygina laukiniam kapitalizmui.

V. Tamošiūnas turi nusipirkęs didesnius nei 5 tūkst. kv. m buvusio kolūkio kiaulių komplekso pastatus, kuriuos pritaikė paukščiams auginti. Didesnė investicijoms išleistų lėšų dalis – asmeniniai pinigai, pasinaudota ir Europos Sąjungos (ES) parama.

Pasak Vladislovo, po 1990-ųjų, privatizavus buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių turtą, ėmė kurtis daug privačių ūkių, o žmonės tuomet puoselėjo viltį sėkmingai ūkininkauti, susipirko techniką. „Šiandien nemažai tokių ūkių jau žlugę. Žemdirbiai Lietuvos valstybei visiškai nerūpi. Žlugdomas ir šis verslas“, – piktinosi pašnekovas.

V. Tamošiūnas kolūkių laikais dirbo energetiku. Bet, kaip ir daugelis žmonių tuo metu, norėjo sukurti savo verslą, tapti ūkininku. Jis konsultavosi ne tik su Lietuvos mokslininkais, kurie jo paukštininkystės ūkyje atliko ne vieną mokslinį bandymą ir tyrimą.

Vladislovas sužinojo, kad Didžiojoje Britanijoje išvesta nauja mėsinių kalakutų veislė. Šios veislės kalakutai, šeriami subalansuotais pašarais, užauga iki 40 kg svorio. Vyras parsisiuntė kiaušinių, išperino ir taip prasidėjo kalakutų auginimo verslas.

„Į verslą investavau 25 savo gyvenimo metus, sukūriau 3 darbo vietas, moku mokesčius. Tik klausimas, ar neapsirikau visa tai darydamas, išlieka retorinis“, – teigė V. Tamošiūnas.

Žala valstybei, grėsmė – paukštynams

Vladislovas neslėpė nerimo ir dėl šalies valdžios galimai nusikalstamos veiklos toleravimo. Visada sąžiningai mokėjęs pridėtinės vertės ir kitus mokesčius V. Tamošiūnas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad paaugintus mėnesio amžiaus kalakučiukus buvo pradėję noriai pirkti Lietuvos ūkininkai, sodų bendrijų nariai ir didelių miestų priemiesčių gyventojai.

„Mano nuomone, tik taip visoje šalyje turėjo būti plėtojami paukščių ūkiai. Sunku suprasti, kas dabar vyksta Lietuvoje: ar specialiai žlugdomi smulkūs ūkiai, ar nebesugebama protingai vadovauti paukštininkystės ūkiams. Šiuo metu klesti kontrabandinė prekyba nesilaikant elementariausių įsigijimo, transportavimo ir prekybos normų“, – dėstė ūkininkas.

Pašnekovas teigė, kad atsirado dvi paukščių prekyba užsiimančios grupės: ūkininkai, paukštynų savininkai ir perpardavinėtojai, vykdantys išvežiojamąją prekybą po rajonų kaimus bei prekiaujantys turguose.

Ūkininkai, turintys veterinarinį numerį, privalo laikytis visų europinių reikalavimų, yra nuolat kontroliuojami, kai pabando įvežti paukščių iš kitų ES šalių, taikomi karantinavimo terminai. Išvežiojamąja prekyba užsiimantys prekiautojai tenkinasi iš veterinarinės įmonės gautu pažymėjimu, liudijančiu, kad jie gali pervežti paukščius trumpais atstumais.

„Ir ko tik tokie perpardavinėtojai nedaro, nes jų prekyba nėra kontroliuojama. Viešai reklamuojasi rajonų laikraščiuose, miestelių ir gyvenviečių skelbimų lentose, kad tada ir tada bus prekiaujama keturių savaičių dedeklėmis vištomis, vienadieniais viščiukais, paaugintais ir vienadieniais broileriais, ančiukais, žąsiukais, kalakučiukais bei kitais paukščiais, net pašarais ir maistiniais kiaušiniais. Visa tai vežiojama autobusiukais. Kodėl tai toleruoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba?

Tai sąmoningas užkrečiamųjų ligų platinimas ir visiškas paukščių pervežimo reikalavimų nepaisymas. Kodėl suaugę ir net brokuotini paukščiai, kurie jau persirgę lėtinėmis, užkrečiamosiomis ligomis, vežami kartu su jaunais ir vienadieniais paukščiukais? Prekiaujama visą dieną vežiojant po kaimus trumpais atstumais, iki vakaro trumpi atstumai tampa ilgais. Šie paukščiai visą dieną negirdomi, nelesinami, niekas neįvertina, kiek laiko jie kankinami sausakimšose mašinose. Įdomu, kas neparduotiems paukšteliams nutinka po tokios prekybos dienos?“ – piktinosi V. Tamošiūnas.

Jo pastebėjimu, šie „prekybininkai“ nurodo, kad prekiauja Kaišiadorių paukštyno paukščiais. Bet juk nei Kaišiadoryse, nei kitur Lietuvoje nėra žąsų, ančių ir kalakutų veislynų. Paukščiai įvežami nelegaliai iš kaimyninės Lenkijos, iš jos turgaviečių, nėra karantinuojami.

„Mūsų šalies ūkininkai perka vietinę žaliavą, degalus, dujas, samdo darbuotojus, moka mokesčius ir yra tik antrarūšiai po spekuliantų. Jie savo veiklą vykdo įsigiję patentą, net jei jų pajamos ir gerokai viršija sąžiningų ūkininkų pajamas, vis tiek nėra PVM mokėtojai, – kalbėjo V. Tamošiūnas. – Šiai netvarkai neužkertamas kelias jau 20 metų.

Pasaulyje ir Lietuvoje plinta paukščių gripas. Jokie ribojimai ir draudimai kažkodėl perpardavinėtojams negalioja. Jie prekiauja neleistinais atstumais iki paukščių fermų. Ar neatsitiks taip, kad jie sužlugdys paukščių ūkį Lietuvoje? Tokie veikėjai neturi įsipareigojimų nei bankams, nei Nacionalinei mokėjimo agentūrai ar energijos tiekimo įmonėms.

Lietuvoje dar yra apleistų, nenaudojamų fermų, todėl reikėtų palengvinti galimybę jauniems ūkininkams jas įsigyti ir kurti paukštynus suteikiant paramą.“

„Arvi kalakutai“ – „Krekenavos agrofirmai“?

Kalakutų perdirbimo įmonei „Arvi kalakutai“ yra dar blogiau nei šių paukščių augintojams bei jų perpardavinėtojams. Finansinių problemų turinčio verslininko Vidmanto Kučinsko valdomos bendrovės „Arvi ir ko“ grupės Marijampolės komanditinei ūkinei bendrijai „Arvi kalakutai“ iškelta bankroto byla.

Marijampolėje registruota ir uždaroji akcinė bendrovė „Arvi kalakutai“, kurią netiesiogiai valdo komanditinė ūkinė bendrija „Arvi kalakutai“. 2017-ųjų pabaigoje „Arvi kalakutų“ nariais komanditoriais buvo Vidmanto Kučinsko netiesiogiai valdoma Kipre registruota bendrovė „Alvator Management Limited“ (99,98 proc.) ir „Arvi kalakutų fermos“ (0,013 proc.), tačiau teismų sprendimais 2020 m. komanditoriaus teisės iš „Alvator Management Limited“ buvo sugrąžintos „Arvi ir ko“.

Praėjusių metų pabaigoje Kauno apygardos teismas „Arvi ir ko“ taip pat iškėlė bankroto bylą.

Bankrutuojančios Marijampolės bendrovės „Arvi kalakutai“ gamyklą bei prekės ženklą išsinuomojusi ir darbuotojus perėmusi bendrovė „Krekenavos agrofirma“ jau nebeslepia ketinimų įsigyti šį verslą.

„Krekenavos agrofirmos“ generalinis direktorius Linas Grikšas sakė, kad buvo išplėstas bendrovės gaminių krepšelis, kuriame, be kiaulienos ir jautienos, atsirado ir kalakutienos produktų.