Įtampa tvyro ore: medikai nerimauja dėl ligonių, žmonės – dėl socializacijos trūkumo

Nuo koronaviruso pandemijos pradžios viešoje erdvėje nuolat pasigirsta ne tik įspėjimai, bet ir gydytojų prašymai likti namuose, laikytis socialinės distancijos, t. y. kuo mažiau fiziškai bendrauti su žmonėmis – jei yra galimybė, dirbti nuotoliniu būdu, nevažiuoti į darbą su kolegomis vienu automobiliu, neiti kartu pietauti, nevaikščioti vieniems pas kitus į svečius, atsižvelgti į šeimos švenčių rekomendacijas.

Taip pat primygtinai rekomenduojama laikytis rankų higienos, dėvėti nosį bei burną dengiančias kaukes.

Medicinos darbuotojai – „ant ribos“

Vienas iš aktyviausių COVID-19 situacija besidominčių ir visuomenę informuojančių medikų yra Santaros klinikų šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius. Jis savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje nuolat dalijasi naujausia informacija, tyrimais, analizėmis apie koronavirusą.

Visai neseniai gydytojas dar kartą paragino gyventojus nežiūrėti atmestinai į esamą riziką ir taip padėti medicinos darbuotojams, kurių pajėgumai nuolatos senka:

„Intensyviojoje terapijoje dirbančių medikų galimybių riba pasiekta. Nežinau, ar psichologinės paramos tikrai pakanka pirmose fronto linijose esantiems, bet geriausi mūsų anesteziologai reanimatologai žodžių į vatą nebevynioja.

Išvada paprasta – turime labai siaurą galimybių langą. Turiu viltį, kad iki savaitgalio (lapkričio 21-osios, – red.) situacija stabilizuosis ir naujų atvejų ims mažėti. Vokietijos ,,švelnusis“ karantinas, kurio pavyzdžiu pasekė Lietuva, rodo tam tikrus pandemijos stabilizacijos požymius.

Tik Vokietijoje jis buvo įvestas esant kiek geresnei situacijai. Lietuva palyginus su susirgusiųjų skaičiais Vokietijoje pavėlavo beveik 2 savaites, todėl kiekvienas privalome save griežčiau apriboti be jokių papildomų valdžios nurodymų.

Jeigu mūsų žmonės nenori visiško sveikatos apsaugos sistemos kolapso ir karantino sąlygų griežtinimo turi lapkričio mėnesį maksimaliai sumažinti savo kontaktus.“

Vakcina – jau gruodį

V. Kasiulevičius taip pat vylėsi, jog jau labai greitai žmonės bus pradėti vakcinuoti ir situacija taps kiek lengvesnė:

„Šviesa tunelio gale yra: gruodžio mėnesį pasaulis jau turės efektyvią ir saugią vakciną arba net kelias (tiksliau – patikimus tyrimų duomenis), prasidės šios ar šių vakcinų registracija JAV ir Europoje, pradžioje vakcinų bus mažai, bet tuoj po naujųjų jos jau pasieks pirmuosius pacientus kai kuriose šalyse.

Gydymo fronte kasdieną irgi atrandame naujų ginklų arba tobuliname senus. Startavo milžiniškas mokslinis tyrimas RECOVERY https://www.recoverytrial.net, kuriame vertinamas mažų deksametazono dozių, azitromicino, tocilizumabo efektyvumas, taip pat tiriama pasveikusių asmenų plazma (surinkta iš donorų, kurie pasveiko nuo COVID-19 ir turi antikūnų prieš SARS-CoV-2 virusą), monokloninių antikūnų, nukreiptų prieš koronavirusą, derinys REGN-COV2 bei nedidelės (150 mg) aspirino dozės.

Suprantu, kad neturiu moralinės teisės kurių nors gydytojų prašyti likti tame kare. Jūs jau padarėte daugiau negu kas nors galėjo tikėtis. Noriu tik padėkoti, kad esate.“

Fizinė izoliacija nereiškia socialinės izoliacijos

Akivaizdu, medikai ligoninėse nuolatos kovoja su fiziniu išsekimu, psichologine įtampa ir sunkiai valdoma situacija. Tuo tarpu įprastą gyvenimą norintys gyventi, bet šiuo metu turintys atsisakyti fizinių kontaktų žmonės, jaučia kitokią įtampą ir nerimą – bendravimo poreikį, izoliacijos ir užsidarymo nuo visuomenės baimę.

Tačiau psichologė, psichoterapeutė Egidija Talalienė, šios problemos nehiperbolizuoja ir yra įsitikinusi, jog viskas priklauso tik nuo mūsų pačių požiūrio į situaciją.

„Visų pirma reikia skirti dvi pagrindines sąvokas: socialinė izoliacija ir fizinė izoliacija. Mūsų niekas socialiai neizoliavo. Mes puikiai galime bendrauti – kad ir kalbėjimas telefonu, jau yra socialinis kontaktas ir mes galime juo puikiai naudotis. Tačiau fiziškai taip, esame kuriam laikui izoliuoti, – kalbėjo psichologė. – Sutinku, fizinis kontaktas yra labai svarbus.

Bet viskas priklauso nuo požiūrio. Reikia suprasti, kad visa tai nesitęs amžinai ir anksčiau ar vėliau vis tiek grįšime prie mums įprasto gyvenimo.“

„O kaip tie, kurie yra įpratę su kolektyvu eiti pietauti, susitikti po darbo ir kuriems to gyvybiškai reikia?“ – pasiteiravau E. Talalienės.

„Nesutinku, kad dabar nevyksta tokių kolegiškų pietų, bendravimų, pasisėdėjimų. Tie, kurie naudojasi technologijomis, puikiai organizuoja vakarėlius, kolektyvų susitikimus, pasisėdėjimus, bendrauja tarpusavyje. Netgi organizuoja visokius juokų vakarus ir panašiai. Žmonės prie visko prisitaiko“, – šyptelėjo pašnekovė.

Žmonių psichologinė sveikata prasta

E. Talalienė pripažįsta, jog psichologai dabar yra vieni iš užimčiausių specialistų. Darbo jiems tikrai netrūksta, o žmonėms jų pagalba yra labai reikalinga ir reikšminga.

„Keliuose rajonuose įvairiems kolektyvams – savivaldybių, socialiniams darbuotojams, pedagogams ir kt. vedu seminarus pagal Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) programą žmonių psichologinei sveikatai stiprinti, kurią teikia savivaldybėse esantys visuomenės sveikatos biurai.

 Pastebėjau, kad žmonės tapo labiau nerimastingi, irzlesni, pavargę. Kartais tokia būsena priveda ir iki panikos atakų. Bet tai nėra nieko nuostabaus. Taip ir turėtų būti. Juk tokioje situacijoje žmonės niekada nėra buvę ir jie nesuvokia, kas su jais vyksta. Todėl psichologinė pagalba tikrai labai reikalinga ir naudinga. Žmonės išsipasakoja, kas juos slegia, neramina ir taip tampa lengviau“, – supratingai kalbėjo pašnekovė.

Ji pataria daugiau praleidžiant laiko namuose, fiziškai atsiskyrus nuo visuomenės nepanirti į virtualų pasaulį.

„Reikėtų ne atsiriboti, bet apriboti naršymą internete, socialiniuose tinkluose. Per dieną galima skirti pusvalandį peržiūrėti aktualijas, naujienas, bet būtinai iš patikimų šaltinių ir to pakaks. Geriau užsiimti kokia nors kita veikla, nes nuolatinis naršymas tik dar labiau blogina savijautą“, – pastebėjo psichologė.

[quote author=“E. Talalienė“]Visų pirma reikia skirti dvi pagrindines sąvokas: socialinė izoliacija ir fizinė izoliacija. Mūsų niekas socialiai neizoliavo. Mes puikiai galime bendrauti – kad ir kalbėjimas telefonu, jau yra socialinis kontaktas ir mes galime juo puikiai naudotis. Tačiau fiziškai taip, esame kuriam laikui izoliuoti.[/quote]

Karantinas – ne vien trūkumai

Paprašyta patarti, kaip pergyventi šį ne tik pilką, bet ir įvairių ribojimų kupiną laikotarpį, E. Talalienė sakė:

„Reikėtų mokytis mintis nukreipti į dabar ir čia vykstančius dalykus. Jei, pavyzdžiui, kažkas labai neramina, reikia „įjungti“ minčių kontrolę ir galvoti, ką aš dabar veikiu, sukoncentruoti mintis į savo kūną, judesį. Judėjimas labai padeda vengti nerimo.

Aišku, mokytis gal jau dabar yra ir per vėlu, tai reikėjo daryti anksčiau, bet pamėginti mintis nukreipti kažkur kitur, kad smegenys truputį pailsėtų nuo neigiamų minčių, vis tiek galima.

Taip, nežinia galbūt baugina, bet aš juk to pakeisti negaliu. Tai kam nerimauti dėl to, ko negaliu pakeisti? Geriau savo mintis nukreipti į tai, ką tikrai galiu pakeisti. O aš, kad nesirgčiau, galiu sveikiau maitintis, rūpintis, kad mano organizmas gautų pakankamai vitaminų, stiprinti imunitetą, sportuoti. Jei aš nesportavau iki tol ir man sunku judėti, tai reikia judėti tiek, kiek gali.

Pagaliau galiu atnaujinti seniai nutrūkusius, užmirštus santykius su žmonėmis, su kuriais ilgą laiką nebendravau dėl laiko stokos.

Netgi esu girdėjusi ne vieną istoriją, kai žmonės tiek pavasarinio, tiek dabartinio karantino metu iš naujo atrado ir pradėjo bendrauti su senais pažįstamais, klasiokais, kurie tarsi buvo šalia, bet su jais daugelį metų nebendravo. Atgaivino prisiminimus. Todėl kartais šioje situacijoje aš netgi įžvelgiu daugiau privalumų nei trūkumų.“

[quote author=“E. Talalienė“]Nesutinku, kad dabar nevyksta tokių kolegiškų pietų, bendravimų, pasisėdėjimų. Tie, kurie naudojasi technologijomis, puikiai organizuoja vakarėlius, kolektyvų susitikimus, pasisėdėjimus, bendrauja tarpusavyje. Netgi organizuoja visokius juokų vakarus ir panašiai. Žmonės prie visko prisitaiko.[/quote]

Mobiliosios programėlės

Kaip vieną iš pagalbos priemonių sau išmaniaisiais įrenginiais besinaudojantiems žmonėms E. Talalienė siūlo parsisiųsti ir nemokamų mobiliųjų programėlių, kuriose yra įvairių antistresinių pratimų, patarimų. Jos, anot psichologės, yra labai naudingos.

„Viena iš tokių SAM sukurta programėlė „Pagalba sau“. Programėlė skirta žmonėms, kurie jaučiasi įsitempę, prislėgti, nerimauja, dažnai būna blogos nuotaikos ir jiems trūksta žinių, kaip sau padėti.

Naudodamas šią programėlę, asmuo gali stebėti ir sekti savo emocijas, išbandyti savigalbos pratimus, rasti nemokamą pagalbą teikiančias įstaigas, gauti kitos vertingos informacijos psichikos sveikatos tema.

Programėlės koncepciją sudaro 5 dalys: emocijų stebėjimo mechanizmas, savigalbos pratimai, pagalbos linijos, interaktyvus pagalbos žemėlapis bei profesionalų parengta edukacinė medžiaga“, – pasakojo psichologė.

Kita panašias funkcijas atliekanti programėlė – „Antistresiniai pratimai“.

„Programėlė sukurta remiantis dėmesingojo įsisąmoninimo metodu. Dėmesingasis įsisąmoninimas – tai valingas dėmesio sutelkimas į norimą objektą, suvokiant realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra, be išankstinio nusistatymo, nevertinant ir neteisiant.

Dėmesingojo įsisąmoninimo praktikos–meditacijos gali būti praktikuojamos bet kada ir bet kur. Programėlėje rasite informaciją apie dėmesingojo įsisąmoninimo praktikavimo naudą, testą, skirtą savijautai įvertinti, taip pat patarimus, kaip atlikti praktikas. Programėlėje pateikiamos 6 meditacijos, išklausius kiekvieną jų gaunami apdovanojimai“, – patarė specialistė.

O tiems, kurie kalba kitomis kalbomis, pašnekovė siūlo paieškoti ir kitų programėlių bei atrasti sau tinkamiausią.

Naudingi pratimai fiziologinio kontakto trūkumui palengvinti:

Savitapšnojimas

Patriname delnus vieną su kitu, sušildome juos. Tada ištiesiame rankas į šonus (kaip Leonardo da Vinčio paveiksle „Vitruvijaus žmogus“), o paskui lenkiame prie priešingo peties ir po truputį tapšnojame per visą kūną, veidą, galvą, rankas. Tai kažkiek kompensuoja prisilietimo jausmo, fiziologinio kontakto trūkumą.

Taip pat labai geras pratimas – savęs apkabinimas, kuris, kaip ir prieš tai minėtas savitapšnojimas, taip pat suteikia fiziologinio kontakto pojūtį. Tereikia apkabinti save ir šiek tiek pabūti tokioje būsenoje.

Kitas pratimas skirtas tiems, kurie galbūt pasiilgo artimųjų. Jis galbūt būtų tinkamas senyvo amžiaus žmonėms, kurie pasiilgo, pavyzdžiui, anūkų. Reikia paimti mielesnės tekstūros pagalvę, ją apsikabinti ir taip pabūti. Galima įsivaizduoti, jog tai yra koks anūko žaislas.