Rasa Paulauskaitė: „Visada žinojau, kad būsiu gydytoja“

Neseniai Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) pradėjusi dirbti gydytoja Rasa PAULAUSKAITĖ pokalbio pradžioje paklausta, ar ji kaip nors yra susijusi Kėdainiais, juokėsi: „Pirmą kartą į Kėdainius važiavau su navigacija“. Tvirto žemaitiško charakterio moteris dar vaikystėje žinojo, kad jos gyvenimas tikrai bus susietas su medicina. Ir nors buvo šiokių tokių pagundų pasukti kitu keliu, vis tik nugalėjo pašaukimas. O jis iš tiesų neapvylė, nes, bendraujant su Rasa, iš jos natūraliai sklido šiluma, jautrumas, empatija, netgi abi nubraukėm po ašarą, kai kalba pasisuko apie rimtomis ligomis susirgusius jos pacientus. Be žinių, prieš tai išvardintos savybės yra labai reikalingos geram ir atsidavusiam gydytojui. Kad mano pašnekovė iš tiesų dirba vedama pašaukimo, parodo ir tai, jog, pas savo pacientus važinėdama du kartus per savaitę iš Kauno į Kėdainius, ji teigia dėl to nei nuovargio, nei kokių nors kitokių sunkumų nejaučianti.

Tikslo siekė nuo mažumės

Į laikinąją sostinę būsima gydytoja atvyko prieš 20 metų studijuoti, po kurių čia ir pasiliko. Nors mokytis nebuvo lengva, tačiau jau nuo pat mažų dienų ji žinojo, kad užaugusi taps gydytoja, o pirmieji Rasos pacientai, kaip ir įprasta, buvo artimiausi aplinkos žmonės.

„Jau vaikystėje gydžiau tiek šeimos narius, tiek lėles, tiek minkštus žaislus. Dar tuo metu būdavo tokie stikliniai švirkštai su didelėmis adatomis, tai ir lėlės būdavo su skylėmis, ir meškinai, o vieną kartą net seneliui įdūriau. Jis galvojo, kad juokausiu, bet aš tikrai įdūriau, – iš vaikystės praktikos juokėsi medikė. – Taigi nuo pat mažų dienų žinojau, ko noriu. Nors nei mano tėveliai, nei seneliai nebuvo medikai.“

Dažnai būna, kad vaikystės svajonės ir žaidimai taip ir lieka praeityje, pasirenkamas visai kitas gyvenimo kelias ir profesija. Panašiai būtų nutikę ir Rasai. Bet… nenutiko.

„Pradėjusi lankyti mokyklą galvojau, kad savo ateitį susiesiu su muzika. Kadangi mano senelis – muzikantas, tai aš jau penkerių grojau fortepijonu. Vis pas senelį lankydavau pamokas. Po jo mirties tėvai man siūlė stoti į meno mokyklą, kad toliau tęsčiau senelio įdėtą darbą, – pasakojo pašnekovė. – Mokiausi meno mokykloje, bet jau aštuntoje klasėje mane labai sudomino biologija, zoologija ir aš tikrai supratau, kad man ta meno mokykla yra antrame plane.

[quote author=“Rasa Paulauskaitė“]Prasidėjo dalyvavimai chemijos, biologijos olimpiadose, dalyvavau jaunųjų mokslininkų mokslinių darbų rašymuose, tyrinėjimuose. Kasmet rašydavau po mokslinį darbą, kas priklausydavo pagal amžių, tikslingai rinkausi tik tiksliuosius mokslus.[/quote]

Manęs prašydavo, kad aš ją tik lankyčiau, pabaigčiau, bet mano galvoje buvo tik viena mintis: „Aš noriu būti gydytoja“. Taigi nuo aštuntos klasės aš stengiausi daryti viską, kad tik tai pasiekčiau.“

Kelias svajonės link lengvas nebuvo, teko įdėti daug pastangų.

„Prasidėjo dalyvavimai chemijos, biologijos olimpiadose, dalyvavau jaunųjų mokslininkų mokslinių darbų rašymuose, tyrinėjimuose. Kasmet rašydavau po mokslinį darbą, kas priklausydavo pagal amžių, tikslingai rinkausi tik tiksliuosius mokslus“, – apie savo siekį tapti gydytoja kalbėjo Rasa.

Bandė atkalbėti

Prisiminusi visą savo darbo priešistorę, ji dabar sutinka, kad toks noras ir siekis tapti medike yra pašaukimas.

„Man gydytojas visada buvo aukščiau visko. Kai mama mane vesdavo pas gydytoją, mane žavėdavo, kad tas žmogus baltu chalatu tiek daug visko žino. Tikrai labai norėjau tapti gydytoja. Net pagal savo balus, kuriais baigiau mokyklą ir išlaikiau egzaminus, t.y. aukščiausiais balais, man kažkur įstoti nebuvo jokių problemų, nes galėjau rinktis bet kokią specialybę ir visur būčiau įstojusi“, – prisiminė pašnekovė.

Tiesa, jos degančiu noru ir siekiu tapti gydytoja džiaugėsi ne visi.

„Kai rinkausi mediciną, mano mama verkė. Verkė ir iš džiaugsmo, ir iš rūpesčio, kad tai yra labai sudėtinga ir sunki specialybė. Mane visi tarsi bandė atkalbinėti, ypač, kas kažkiek buvo su ja susijęs. Sakė, ar tu žinai, kiek metų reikės mokytis ir pan. Aš sakiau: „Mama, aš viską žinau“. Ir niekam nepavyko atkalbėti“, – savo žemaitišką užsispyrimą ir atkaklumą demonstravo naujoji Kėdainių PSPC gydytoja.

Studijos nebuvo lengvos

Ir iš tiesų sunkumų studijų metais buvo nemažai. Tačiau Rasa atvirai pripažįsta, kad nė akimirkai nebuvo sudvejojusi savo pasirinkimu ar svarstymu mesti svajonių profesijos mokslus.

„Aišku, studijų metais buvo sunkių periodų, ypač pirmuose kursuose. Studentų ir dėstytojų santykis nebuvo turbūt toks, koks yra dabar. Tikrai būdavo sunku, bet, kad mesčiau studijas, nebuvo nė dienos, kad apie tai pagalvočiau, nes niekada neįsivaizdavau, ką aš daugiau galėčiau daryti“, – pasakojo moteris.

Svajodama tapti gydytoja, Rasa nežinojo tik vieno dalyko: kurios srities specialiste ji norėtų tapti. Bet žingeidumas ir noras į viską žvelgti plačiau tai padarė už ją.

[quote author=“Rasa Paulauskaitė“]Man gydytojas visada buvo aukščiau visko. Kai mama mane vesdavo pas gydytoją, mane žavėdavo, kad tas žmogus baltu chalatu tiek daug visko žino. Tikrai labai norėjau tapti gydytoja.[/quote]

„Šeimos gydytojos kryptį pasirinkau, nes patiko, kad yra platus ligų ir žinojimo spektras. Tiesa, yra tam tikros ribos, kiek turime žinoti, nes negalime išmanyti absoliučiai visko, – kalbėjo medikė. – Šeimos gydytojų kompetencija prasideda nuo kūdikių ir baigiasi senjorais. Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Nors kartais dėl nuolat augančių reikalavimų ir ligų išmanymo spektro didėjimo šeimos gydytojams būna sunku, bet kartu ir įdomu.

Kiekvieną kartą einant poliklinikos koridoriumi tarsi kryžiažodis aplanko mintys apie sėdinčius pacientus: „O tas dėl ko atėjo? O anas?“ – amžiaus spektras yra platus ir , pavyzdžiui, tu žinai, kad pensinio amžiaus žmogus atėjo dėl vaistų, „O tam jaunam kas atsitiko?“, su vaiku sėdi „O vaikui kas?!“

Verkė kartu su pacientais

Rasa neslepia, kad labai įsijaučia į savo darbą ir jai sunkiai pavyksta atsiriboti nuo pacientų ir jų ligų.

„Kartais labai norėčiau kažkiek atsiriboti nuo savo pacientų, bet būna tokių situacijų, kad tiesiog negali. Kai pažįsti žmogų kaip pacientą, daug metų jį gydai ir, tarkim, jis suserga sunkia liga, o tu žinai, kad negalėsi jam niekuo padėti ir pats žmogus suvokia, kad jam negali niekuo padėti, tada būna labai sunku. 

Mano praktikoje yra buvę keli atvejai, kai verkėme kartu su pacientu, – liūdna realybe dalijosi pašnekovė.– Būtent tada atrodo, kad tu tarsi ir turėtum užsidėti tuos šarvus, bet paprasčiausiai negali – gydytojai taip pat yra žmonės su savo istorija, praeitimi, išgyvenimais. Aišku, labai sunku, kai sunkiai suserga jauni žmonės. Ligos dabar irgi sunkėja, jaunėja…

Pajuokaujant galima pasakyti, kad jeigu paklaustumėt: „Gydytoja, o jūs irgi sergat?“. Tai mes irgi esame žmonės ir reaguoti į žmogų tik kaip į pacientą, labai sunku. Nėra taip, kad jis vienoje barikados pusėje, o aš – kitoje.“

Pailsi būdama viena

Paklausta, kas yra sudėtingiausia gydytojų darbe, medikė svarsto, jog nuolatinė įtampas ir siekis ko nors nepražiūrėti bei savo pareigą atlikti kaip įmanoma kokybiškiau.

„Sunkiausia visada išlikti budriam, kad ko nepražiūrėtum, nepraleistum kažkokių nusiskundimų, negalavimų. Nesvarbu, kad ir dešimt kartų reikėtų daryti tyrimus, bet, svarbiausia, kad pamatytum tikrąją priežastį, dėl ko žmogus pas tave atėjo“, – įsitikinusi Kėdainių PSPC naujoji daktarė.

Nors kaip ir daugelio rizikingų ir įtemptų profesijų atstovams gydytojams turėtų būti teikiama psichologų pagalba, tačiau praktiškai tokia realybė bent jau kol kas mūsų šalyje nėra galima. Todėl Rasa po sunkių darbo dienų geriausiai pailsi pabūdama viena, pati su savimi.

„Kartais būna, kad vengiu viešumos, kažkokių susibūrimų, net telefonu nenoriu kalbėti. Mieliau renkuosi pabūti gamtoje, pasivažinėti dviračiu, nueiti į pirtį ar paprasčiausiai nupjauti žolę – darbas su žmonėmis bet kurioje srityje iš tikrųjų labai išvargina, nualina“, – atvirauja moteris.

Skaudina nepagarba

Nedrąsiai tačiau pašnekovė vis tik pripažįsta, kad dirbant gydytojo darbą turbūt labiausiai skaudina tai, kad nebėra pagarbos gydytojui.

„Bet čia ne tik kalbant apie gydytojus. Manau, kad tai yra visos visuomenės problema. Aš matau, kad ir mokytojų atžvilgiu elgesys pasikeitė. Kai mes mokėmės mokykloje, mokytojas buvo šventa. Ir jeigu koks vienas išsišokdavo, tai visi kreivai žiūrėdavo: „kaip tu šitaip gali?“, – teigė Rasa.

[quote author=“Rasa Paulauskaitė“]Mano praktikoje yra buvę keli atvejai, kai verkėme kartu su pacientu.[/quote]

Taip pat pridūrė, kad dažnai pacientai įsivaizduoja, kad liga yra ne jų pačių problema, bet gydytojo.

„Būna nusiteikusių taip, kad jūs darykit viską, bet aš niekuo nesikeisiu ir neprisidėsiu. Jūs mane turite pagydyti. Bet tokių pacientų yra maža dalis.

Arba, pavyzdžiui, būna, kad pacientus kviečiame profilaktiniams pasitikrinimams, o kai kurie mums sako: „Jeigu jums reikia, tai aš pasidarysiu“, – dėl kai kurių žmonių sąmoningumo trūkumo apgailestauja gydytoja.

Ji pripažįsta, kad mūsų visuomenėje dar trūksta supratimo, kad žmonės tikrinasi sveikatą dėl savęs, o ne dėl gydytojų.

„Aš kartais dar pasakau, kad jeigu jums nereikia, pagalvokite dėl savo vaikų, kad visa našta jūsų ligos ar neveiksnumo atveju, kris ant jų pečių“, – atkreipė dėmesį medikė.

Geriausias įvertinimas – pasveikęs pacientas

Kalbant apie smagesnius atvejus, tikriausiai kaip ir didžiajai daliai medikų taip ir Rasai gera matyti pasveikusius ir laimingus žmones.

„Kai tu diagnozuoji ligą, jis pasveiksta ir ateina patenkintas. Sveikas ir laimingas pacientas – pats geriausias įvertinimas gydytojui“, – įsitikinusi pašnekovė.

Savo profesijai ir pacientams atsidavusi Kėdainių PSPC gydytoja teigia, jog profesinių ambicijų ji tikrai nestokoja ir visą laiką stengiasi judėti į priekį.

„Pavyzdžiui, aš visada turiu kokių nors pasiūlymų, ką galima pakeisti dėl pacientų, kad ir mūsų kolektyve. Esu iš tų žmonių, kurie yra iniciatyvūs ir vis ką nors nori tobulinti“, – teigė pašnekovė.

Pasak Rasos, pakeitimų ji nori ne dėl to, kad yra nepastovi ar nuolatinė ieškotoja.

„Gyvenime esu labai stabilus žmogus. Jeigu dirbu vienoje gydymo įstaigoje, tai po vienerių ar dvejų metų nebėgsiu į kitą, nebent jau kažkas labai blogai bus. Aš nemėgstu taip eksperimentuoti ir, manau, kad stabilumas yra gerai“, – įsitikinusi medikė.

Emigruoti iš Lietuvos nenori

Nors nemažai gydytojų bent kartą tikrai yra kada nors galvoję apie galimybę padirbėti užsienyje, tačiau patriotiškai nusiteikusi Rasa tikina nenorinti niekur vykti iš savo šalies. Tačiau neslepia, jog anksčiau tokia mintis buvo aplankiusi ir ją.

„Bėda yra ta, kad aš nenoriu gyventi svetur. O jei ir svarstyčiau išvykti ir pabandyti, tai aš vis tiek norėčiau grįžti į Lietuvą. Pavyzdžiui, kitų profesijų žmonės gali išvykti, padirbti kitoje šalyje, grįžti ir toliau čia dirbti. Bet šeimos gydytojams yra truputį kitaip: būtent šios srities medikų specifika ir yra, kad mes esame prisirišę prie pacientų. Dėl to ir yra šeimos gydytojai, kad gydo ir žino šeimos ar giminės ligas, jų istoriją, – kalbėjo gydytoja. – Tikrai nenoriu gyventi svetur. Turiu ne vieną pavyzdį, kurie gyvena užsienyje ir jie tikrai ten nėra laimingi, nors gal ir uždirba daugiau. Nes jie visada nori grįžti į Lietuvą. Dar kol žmonės yra jauni, neturi vaikų, yra vienaip, o jau, kai turi vaikų, tada vėl kitaip, nes reikia galvoti ir apie jų gerovę, ugdymą, mokslus. Aišku, galbūt kažkada anksčiau pagalvodavau, kad, jeigu čia kažkas nesiseks, važiuosiu į užsienį, ir apskritai niekada nesakau „niekada“, bet dabartinėje situacijoje nenorėčiau.“

[quote author=“Rasa Paulauskaitė“]Džiaugiuosi savo pasirinkimu. Nors kartais dėl nuolat augančių reikalavimų ir ligų išmanymo spektro didėjimo šeimos gydytojams būna sunku, bet tuo pačiu ir įdomu.[/quote]

Rasa neslepia, kad ją džiugina tai, jog Kėdainių PSPC pacientai ją šiltai priėmė ir jokių nusiskundimų jos darbu kol kas nesulaukė.

„Labai džiaugiuosi, kad pacientai geranoriškai ir maloniai mane priėmė, greitai priprato, pasitiki kaip gydytoja. Stengiuosi daryti tai, ką privalau, ką moku ir padėti kiekvienam pas mane atėjusiam žmogui kuo galiu“, – apie savo naujuosius pacientus šiltai kalbėjo medikė.

Tikisi pokyčių

Apie tai, kas tobulintina gydytojo darbe, Rasos nuomone, yra labai platus ir daug diskusijų reikalaujantis klausimas.

„Pradedant nuo elektroninės sistemos, kuri ne visada sklandžiai veikia, baigiant pacientų požiūriu kaip į šeimos gydytoją. Nors buvo kažką bandoma pakeisti šiuo klausimu ir pacientams leisti patiems be siuntimo eiti pas specialistus, bet tai labai greitai baigėsi. Būna, kad ateina pacientai ir sako: „Man reikia siuntimo pas tą, tą ar aną specialistą.“ Bet ar tikrai taip? Taigi paties paciento supratimas apie šeimos gydytoją turėtų pasikeisti, kad jis nėra siuntimų rašytojas. Juk ir mūsų kompetencijos ribos yra didinamos… O spragų yra visur. Viliuosi, kad tai kada nors pasikeis“, – viltingai mūsų pokalbį baigė naujoji Kėdainių PSPC gydytoja.