Antanas Maziliauskas: „Vaikams reikia padėti!“

Šis interviu turėjo būti apie mokslo įtaką valstybei bei jo svarbą šalies gerovei. Skamba nuobodokai, tiesa? Tačiau su kone visus pasaulio žemynus dėl mokslo išmaišiusiu kraštiečiu, Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽUA) kancleriu profesoriumi Antanu MAZILIAUSKU ši tema įgavo daug įdomių niuansų bei netikėtų įžvalgų. Ir nors kalba toli nuo mokslo temos nenukrypo, šalia jos puikiai derėjo gyvenimo išmintis, žmogiškas švelnumas bei uždegantis entuziazmas. Yra ko pasimokyti!

– Kokioje šeimoje augote? Kas nulėmė Jūsų pasaulėžiūrą? Kas padėjo gyvenime pasiekti tai ką turite?

– Esu kaimo vaikas, Kėdainių rajono pakraštyje esantis Paaluonio kaimas yra mano tėviškė, kurioje iki šiol vis dar apsilankau. Smagu, kad ši gyvenvietė turi puikią, stiprią ir aktyvią bendruomenę. Prieš keletą metų jos veikloje ir pats gana aktyviai dalyvavau. Pastaruoju metu, deja, kiek mažiau galiu tam dėmesio skirti, bet ryšį su gimtojo kaimo žmonėmis stengiuosi palaikyti, nors ir retokai apsilankau bendruomenės renginiuose.

Man patinka, kad Paaluonyje yra žmonės, kuriems rūpi kaimo gerovė, kurie susigalvoja įvairių veiklų, vykdo projektus – ir teatras ten veikia, ir stovyklos, ir bandelių kepimo veikla yra.

O mano tėveliai buvo paprasti dirbantys kaimo žmonės. Mama buvo laiškininkė, tėtis –savamokslis zootechnikas. Atsimenu, dažnokai naktį pasitaikydavo, kad vis kažkas beldžiasi į duris ar skambina – tai kažkam karvė veršiuojasi, tai koks gyvulys suserga – tėtis keliasi ir važiuoja.

Dar tėveliai abu buvo giedoriai, kaimo laidotuvėse giedodavo ir mus, savo vaikus, kartu dažnai vesdavosi. Augau su broliu ir sese, labai džiaugiuosi, kad juos turiu, puikiai sutariame, dažnai susitinkame.

Tėveliai labai mėgo bendrauti, visada buvo tarp žmonių. Aš taip pat gerai jaučiuosi tarp žmonių, man patinka ten, kur jų daug ir reikia kažką daryti, išspręsti kokias nors problemas. Aš tikrai nesu vienas iš tų užsidariusių, nuo pasaulio atsiskyrusių mokslininkų, taip gyventi man būtų blogai.

– Mokykloje turbūt visada buvote pirmūnas? Ar mokslininko profesija patraukli atrodė dar mokyklos suole?

– Kol buvau mokinys, tikrai negalvojau ir nesvajojau suktis mokslo pasaulyje. Nors mokslai mokykloje man sekėsi tikrai gerai, bet turėjau daug visokių užsiėmimų, daug kas man buvo įdomu, todėl labai daug prie knygų palinkęs sėdėti nemėgau, tad ir pažymių buvo visokių. Absoliučiu pirmūnu nebuvau, tačiau vienu iš jų – taip (juokiasi).

Baigiau aštuonmetę Juodgirio mokyklą, vėliau vidurinę lankiau Ariogaloje. Aštuonmetėje mokykloje buvau aktyvus sportininkas: slidžių varžybos – Babėnų miške, dviračių – Jonavos plente, krepšinis – „kalvinkėje“, lengvoji atletika – stadione, arba krosas – miške.

[quote author=”Aut. past.”]A. Maziliauskas labai džiaugiasi savo pasirinkta specialybe – hidrotechnika. Hidrotechniniai projektai svarbūs visame pasaulyje.[/quote] 

– Esate hidrotechnikos mokslų profesorius. Kuo Jus patraukė hidrotechnika? Kaip rinkotės specialybę?

– Inžinerinės veiklos mane traukė nuo mažų dienų. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, per vasaros atostogas dirbdavau. Teko padirbėti ir melioracijoje pagalbiniu prie tikro inžinieriaus arba prie griovių šlaitų velėnavimo. Patiko matyti ir pačiam suprasti, kaip tvarkomas vanduo laukuose, kaip veikia ir kokios sudėtingos yra melioracijos sistemos. Teko padirbėti ir prie statybos darbų. Tačiau pradžioje vis tik galvojau apie statybos inžineriją, maniau, kad gal tai yra perspektyviau.

Bet vėliau vis dėlto nusprendžiau stoti į tuometę Žemės ūkio akademiją, į hidrotechnikos inžineriją.

Ir dabar žinau, kad tai pati geriausia profesija, kokią tik galėjau turėti – hidrotechniniai objektai – užtvankos, drenažo sistemos, povandeniniai tuneliai, tiltai, vandens gerinimo stotys ir t.t., yra be galo įdomūs statiniai, kai kurie objektai prilygsta kone kokiam pasaulio stebuklui.

– Kaip suprantu, mokslininko karjeros neplanavote ir tai nebuvo Jūsų pagrindinis gyvenimo tikslas. Kaip atsitiko, kad vis tik likote moksle, akademijoje iki šiol?

– Aš niekada nebuvau tas, kuris raudonais diplomais baigia (juokiasi). Kaip jau minėjau, tiek mokinys, tiek studentas aš visada būdavau prie tų stipresnių, bet ne vien mokslams atsidavęs. Aš visada daug kuo užsiimdavau.

Po studijų turėjau darbo paskyrimą į Ariogalą, bet gavau kvietimą likti akademijoje, stoti į doktorantūrą, tuometinę aspirantūrą, tad taip ir padariau. O apsigynus disertaciją prasidėjo lakstymas (šypsosi) – išvažiavau į Maskvą prancūzų kalbos pasimokyti, vėliau atsirado Alžyras.

– Net keletą metų praleidote Afrikoje, Alžyre, ten dirbote ir gyvenote? Kodėl patraukė Juodasis žemynas?

– Į Alžyrą išvykau vienoje iš šios šalies aukštųjų mokyklų dėstyti hidrotechnikos. Išvykau kartu su šeima – žmona ir dviem dar visai mažais sūneliais. Alžyre gyvenome trejus metus.

Afrikoje hidrotechniniai projektai yra labai svarbūs – vieniems regionams vandens trūksta, kitiems atvirkščiai – per daug. O kur dar netolygus kritulių pasiskirstymas, sezoniniai lietūs, jų sukeliami potvyniai, o vėliau sausuoju laikotarpiu kenčiama sausra. Afrikoje daug visokių įdomių problemų, susijusių su vandeniu. Tad darbas ten buvo labai įdomus, buvo ruošiama nemažai šios profesijos specialistų, tam skiriamas didelis dėmesys.

Užpernai po ilgos pertraukos vėl apsilankiau Alžyre. Deja, šioje šalyje kone dešimt metų vyko pilietinis karas, kuris Alžyrą grąžino gerokai atgal. Viešnagės metu, žinoma, apsilankiau aukštojoje mokykloje, kurioje kadaise dirbau dėstytoju, vėl inicijavome bendrus projektus.

– Kodėl nusprendėte grįžti į Alžyrą?

– Kontaktas atsirado iš Alžyro pusės, juos sudomino mūsų turima vertikali hidroponinė sistema, kur pašarų gamybai naudojami uždarose patalpose be dirvožemio ir su labai nedaug vandens užauginami daigintų grūdų želmenys, jie yra labai naudingi gyvuliams šerti. Šią inovaciją mes esame išbandę ir įdiegę ne tik įvairiuose pažangiuose Lietuvos ūkiuose, bet netgi ir šaltojoje Suomijoje bei karštajame Malyje. Alžyriečius tai irgi sudomino. Taip pat jiems buvo aktualu pasimokyti, kaip organizuoti universiteto vidinės kokybės užtikrinimo sistemas, tad šioje srityje VDU Žemės ūkio akademija kartu su Estijos mokslininkais pradėjo didelį trejų metų projektą, padedantį Alžyro universitetams kelti savo mokslo įstaigų kokybę. Šioje programoje dalyvauja 3 Alžyro universitetai.

– Kokia Afrika Jus pasitiko? Ar neliūdino šio žemyno valstybių ekonominis atsilikimas, nesaugumas?

– Afrika labai įdomus žemynas. Čia teko aplankyti nemažai valstybių, tokių kaip Mauritanija, Uganda, Nigerija, Dramblio Kaulo Krantas, Gana, Malis, Senegalas, Nigeris, Burkina Fasas. Tai buvo trumpos projektinės kelionės, po kelias savaites ar mėnesius, tad šiokį tokį vaizdą apie šį žemyną esu susidaręs.

Afrikoje skurdo tikrai netrūksta, tačiau per pastarąjį dešimtmetį ten matau vykstančius didelius teigiamus pokyčius, poslinkis pirmyn yra tikrai nemažas. Tiesa, progresą kai kuriose valstybėse stabdo kariniai konfliktai, gamtos nelaimės. Tačiau Afrikoje, mano nuomone, nėra pavojingiau nei Europoje. Šis žemynas man labai patinka. Jame jaučiuosi gerai. Galvoju, jog kai kada nors būsiu senas, norėčiau Afrikoje pagyventi ilgiau (šypsosi).

– Kuo Afrika Jums taip patinka?

– Apvažiavau tikrai nemažai pasaulio. Su moksliniais projektais teko lankytis ir Azijoje, ir Pietinėje bei Šiaurinėje Amerikoje, daugelyje Europos šalių. Man patinka Afrikos įvairumas, kontrastai, atvirumas ir bendruomeniškumas. Afrikoje labai daug kitokio bendravimo. Ten nuvykus tave šiltai priima ne tik projektų partneriai, bet ir bendruomenė. Tarkim, išvažiuojame kur nors į laukus pasižiūrėti, kaip išspręsti konkrečią drėkinimo problemą, tuoj subėga visas kaimas, visi vaikai, pasižiūrėti, pabendrauti. Jei kuriam iš vaikų duodi palaikyti pieštuką ar matuoklę, pasijunta labai laimingas – beveik inžinierius. Kai iš gręžinio siurbliu paleidi vandenį, išgirsti šventines ovacijas. Išvažiuojant iš kaimo tave palydi kilometrinė basakojų palyda, šaukdama „baturi..“, kas pagarbiai reiškia „baltasis draugas“.

Dar Afrika man prie širdies ir todėl, kad matau, jog galiu padėti, patarti, pasidalinti patirtimi.

Tačiau kol kas Afrikai dar teks manęs palaukti (juokiasi). Nors dirbame ir su Afrikos mokslininkais, tačiau bendradarbiaujame ir su kitu pasauliu. Štai neseniai grįžau iš Vidurinės Azijos, Turkmėnistane ieškojome palankiausių vandens talpyklų įrengimo sprendimų. Su vandeniu pasaulyje tikrai yra ką veikti.

– Grįžęs iš Alžyro į Žemės ūkio akademiją nepasigedote šilto Afrikos klimato? O jei rimtai, kokie iššūkiai Jūsų laukė gimtajame krašte?

– Kai grįžau, Žemės ūkio akademijoje kūrėsi Tarptautinis skyrius, kadangi mokėjau kelias užsienio kalbas, kuravau šio skyriaus kūrimą.

Vėliau gavau kvietimą padirbėti Žemės ūkio ministerijoje – ketverius metus dirbau ten Melioracijos ir aplinkos skyriaus vedėju, vėliau vadovavau visam Žemės ūkio ir maisto departamentui – labai įdomus laikotarpis. ŽŪM teko darbuotis prieš stojant į Europos Sąjungą (ES), priešderybiniu stojimo į ES laikotarpiu teko vykdyti derybas, arba tiksliau – visų teisės aktų peržiūrą ir suderinimą ir čia labai pravertė prancūzu kalba, nes būtent ši kalba anksčiau Europos komisijoje dominavo, sinchroninis vertimas tuomet buvo gana varganas, neretai informacija verčiant iš prancūzų per anglų į lietuvių kalbą būdavo iškraipoma, neteisingai interpretuojama, išeidavo toks „sugedęs telefonas“. Todėl džiaugiausi, kad tada galėjau tiesiogiai suprasti, kas mums yra siūloma, pakoreguoti atsakymus ir mūsų darbo grupės, o jų turėjau net 15, pasiekė labai gerų derybinių rezultatų. Po ŽŪM laikotarpio grįžau į universitetą, teko padirbėti Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekanu, trumpai prorektoriumi, o po to sekė 6 metų verslo laikotarpis.

– Ir kaip mokslininką priėmė negailestingas verslo pasaulis? Nenusivylėte juo?

– Oi ne! Tai puikus ir įdomus pasaulis, kuris, beje, mokslo pasauliui yra gyvybiškai svarbus.

Verslininko duona man visai patiko, nors ji labai sunki. Kartu su vaikais įkūrėme konsultavimo-projektavimo įmonę. Daugybė infrastruktūrinių projektų parengta ir įgyvendinta visoje Lietuvoje ir ne tik. Bedirbdamas kartu su savo sūnumis stebėjausi, kaip vaikai gali tėvus pranokti, labai džiugus metas, kai pamatai, kad tavo vaikai geresni už tave. Kadangi sūnūs ir be manęs versle puikiai tvarkėsi, palikau jiems toliau savarankiškai vystyti savo verslo idėjas, o pats grįžau į universitetą, nes atsirado pasiūlymas kandidatuoti universiteto rektoriaus rinkimuose, pagalvojau kodėl gi ne ir štai aš rektoriaus poste jau beveik 8 metus.

– Ką Jums reiškia būti mokslo įstaigos vadovu?

– Pirma, tai yra didžiulė atsakomybė. Antra, svarbu žinoti, kokia linkme nori eiti, kuo sieki būti.

Pagal prigimtį esu projektų žmogus. Magistrantams dėstau projektų valdymą. Kai pradėjau eiti Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) (nuo šių metų sausio 1 d. ASU susijungė su VDU ir tapo VDU Žemės ūkio akademija – aut. past.) rektoriaus pareigas, prasidėjo dar vienas labai įdomus laikotarpis mano gyvenime.

Džiaugiuosi, kad kartu su komanda, aplinkybėms leidus, pavyko įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.

Labiausiai didžiuojamės įgyvendinta integruoto mokslo, studijų ir verslo centro, dar vadinamo slėnio, „Nemunas“ plėtros programa. Taip pat įvairiais europiniais projektais sukūrėme komunikavimo technologijų perdavimo centrą ir verslo inkubatorių. Jo paskirtis – padėti mokslininkams savo mokslinius rezultatus komercializuoti. Sakoma, kad mokslininkai ir verslininkai kartais kalba skirtingomis kalbomis, tad reikia juos suvesti, padėti susikalbėti – turime jauną, dinamišką komandą, kuri su tuo dirba.

Turėjome daug universiteto infrastruktūrinių projektų: iš esmės renovavome visas universiteto laboratorijas, auditorijas ir kitą infrastruktūrą. 5–6 metus dirbome išsijuosę, remontais ir jo dulkėmis gyvenome.

Tačiau šiandien mūsų laboratorijos yra lygiavertės Prancūzijos, Vokietijos universitetų laboratorijoms, su tokia pačia įranga. Atnaujinti liko tik vieną pastatą – valgyklą, turėsime dar vieną projektą ir sena valgykla taps laboratorijų pastatu. Mes turbūt esame vienintelis Lietuvos universitetas, kuris yra visiškai renovavęs visą studijų ir mokslo infrastruktūrą.

– Kokie dabar didžiausi iššūkiai Jūsų institucijai, jau kaip Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijai?

– Didelis iššūkis yra demografija. Jei iki 2014–2015 metų pagal studentų skaičių smarkiai augome, tai vėliau pradėjome mažėti, nes itin mažėjo abiturientų skaičius, ypač regionuose, o dar ministerija pradėjo universitetams taikyti visokias karteles, apribojimus. Labai erzina politikų neapsisprendimas, taip pat dėl jų priimtų sprendimų atsirandantys trukdymai dirbti, erzina, kai politikoje esantys žmonės pradeda galvoti labai siaurai, kurti tvarkas neatsižvelgdami, kad gal jos netinka visiems vienodai.

Mane labiausiai neramina tai, kad Lietuvoje labai mažai investuojama į inovacijas.

Nuo lėšų stygiaus kenčia ir aukštasis mokslas. Tarkime, šiemet pakėlė mūsų universiteto studento krepšelio kainą, t.y. vienam studentui skyrė daugiau pinigų, tačiau sumažino pačių finansuojamų vietų skaičių – kitaip tariant, operuojama tais pačiais pinigais, o tam, kad jų užtektų, tik galvas nukapojama.

Jei mūsų šiaurės kaimynės, kurios yra prioritetiniai partneriai ir mūsų valstybei, ir verslui, ir mokslui, pasaulyje pirmauja pagal inovacijoms, moksliniams tyrimams skiriamas investicijas, tai mes su savo lėšomis, bijau, kad būsime santechnikų tauta, kuri taisys jų sugedusius čiaupus. Tokia rizika yra, jei mūsų šalies mokslo ir inovacijų finansavimo politika išliks tokia skurdi ir toliau.

[quote author=”Aut. past.”]A. Maziliauskas įsitikinęs, kad svarbiausia ne jaunuolių mokyklos baigimo, egzaminų balai, o motyvacija.[/quote]

– Kiek mūsų žemės ūkio mokslininkai yra pasiekę pasaulyje, kiek yra žinomi?

– Lietuva tikrai turi iškilių žemės ūkio srities mokslininkų, kurie yra sukūrę nemažai įvairių augalų veislių, dalyvauja prestižiškiausiose tarptautinėse mokslinėse konferencijose, organizacijose, laimi įvairias premijas. Užsienio konferencijose, tarptautinėse organizacijose dalyvaujame kaip lygūs partneriai, tikrai turime ką parodyti. Mūsų mokslininkai turi nemažai patentų, yra užpatentuotų trąšų, įvairių technologijų įvairiuose patentų biuruose – JAV, Europos, Lietuvos. Aš pats jau ketveri metai esu Švedijos karališkosios žemės ir miškų mokslų akademijos užsienio narys. Taip pat atstovauju Šiaurės ir Baltijos šalims tarptautinėje organizacijoje Europos gyvybės mokslų universitetų asociacijos valdyboje.

Tik bėda, kad mes Lietuvoje moksliniams tyrimams turime gerokai mažesnius pinigus nei Vakarų pasaulis.

Aišku, nuvažiavus į Vageningeno universitetą Olandijoje, Kalifornijos universitetą Deivise ar Kornelio universtetą JAV, šie trys universitetai yra pasaulio lyderiai žemės ūkio moksle, kai pažiūri, kokias lėšas jie turi moksliniams tyrimams, mums truputį nejauku pasidaro. Bet mes, nors ir mažai pinigų turime, padarome daug ir Europoje mus vertina.

– Ar pakanka žemės ūkio specialistų Lietuvai?

– O čia problema dabar yra. Aš vis kartoju, kad jei taip ir toliau, jei tik tiek finansuosim studijų vietų ir taip skirstysim valstybės finansuojamas studijų vietas, tai jau po trejų–penkerių metų pajusime didelį įvarių žemės ūkio specialistų stygių. Jau dabar specialistų ieškoma daugiau nei išleidžiame.

Per mažai skiriama valstybės finansuojamų vietų, be to, ir vaikai iš regionų dažnai neįveikia kartelės, kad į jas patektų. Taip šie vaikai yra išmetami į patvorį, o juk būtent jie sugrįžtų į savo gimtąsias vietas, jie ten dirbtų, kurtų šeimas, darbo vietas. Mano nuomone, reikia jiems padėti, o ne juos išmesti.

– Jei minėtų jaunuolių brandos egzaminų rezultatai prasti, gal jie ir negalėtų mokytis universitete, tapti gerais specialistais?

– Na štai, Jūs dabar kalbate visai kaip buvusi ministrė Petrauskienė (juokiasi). Nesiekia kartelės, o kodėl nesiekia? Ar tie vaikai mažiau gabūs? Tikrai ne, dažnai atvirkščiai! Jei mokykla yra silpnesnė, turi kažkokių problemų, tai atsispindi ir vaikų rezultatuose. Todėl mes šeštadieniais organizuojame nemokamus parengiamuosius kursus valstybiniams brandos egzaminams (VBE) – biologijos, matematikos. Mes norime padėti vaikams, jei jie mokykloje kažko negavo.

Patirtis ne kartą parodė, kad iš regionų su prastesniais VBE pažymiais įstoję vaikai besimokydami mūsų universitete neretai savo akademiniais pasiekimais gerokai pralenkia tuos, kurie stodami turėjo geresnius egzaminų balus. Ir tai akivaizdžiai parodo, kad ne mokyklos baigimo rezultatai svarbiausi, o motyvacija. Be to, motyvuoti ir į darbo rinką išeina geresni.

Todėl reikia lankstesnės sistemos, kuri vaikams padėtų, o ne atvirkščiai – užkirstų kelią dėl vienų ar kitų pasirinkimų mokykloje.

– Kokių specialistų žemės ūkyje dabar labiausiai trūksta ir trūks ateityje?

– Manau, netolimoje ateityje labiausiai trūks mano specialybės – hidrotechnikos – žmonių. Štai visai neseniai pats premjeras prakalbo apie tai, kad Lietuvoje būtina renovuoti melioracijos sistemas, tai turės būti padaryta per 15 metų. O mes pernai tik 12 žmonių priėmėme į hidrotechnikos studijų programą. Specialistai baigiasi, darbų apimtys buvo sumažėjusios, o jei dabar didins, tai specialistų labai reikės. Čia gera žinia besirenkantiems ateitį.

Agronomų paklausa didžiulė, reikalingi ir inžinieriai, mechanikos, atsinaujinančios energetikos. Į inžinerines specialybes vaikai stoja mažiau, gal galvoja, kad sunkiau mokytis. Patariu neapsirikti. Mano patirtis ir iš verslo rodo, kad inžinerinis pasiruošimas duoda gerą pagrindą tapti ir geru praktiku ir puikiu verslo ar bet kokios įmonės vadovu.

– Kokius ateities planus turite?

– Mūsų universitetą ateityje matau kaip traukos vietą žmonėms, kurie supranta, kad kaip besikeistų ateities profesijų sąrašas, klasikinės agronomo, miškininko, hidrotechnikos inžinieriaus ir panašios su gamtos ištekliais susijusios profesijos visada liks svarbios. Maisto poreikis pasaulyje per trisdešimtį metų padvigubės, klimatas kinta ir toliau kis, todėl gamtos reiškinius, tokius kaip liūtys ar sausros, reikės ne ik nuspėti, bet ir juos valdyti, visose žemės ūkio gamybos ir aptarnaujančiose veiklose bus labai daug inovacijų, didelių duomenų naudojimo, informatikos sprendimų, jutiklių, tiksliųjų ir bepiločių sistemų ir mašinų bei robotų, globalių valdymo sprendimų. Siekiame eiti ne iš paskos technologijoms, bet būti jų priekyje, o kad taip įvyktų, mums reikia dar glaudžiau dirbti su verslu, reikia, kad verslas norėtų su mumis būti, kad būtų verta investuoti į žemės ūkį. O kol kas, atrodo, žemės ūkis verslui yra labai patrauklus.

Štai ir Kalifornijos Silicio slėnyje bene paklausiausi startuoliai – dirbantys su žemės ūkiu, daug kas investuoja į šią sritį.

Akademija turi daug projektų su verslu, tačiau šioje srityje reikia daug laiko, kantrybės. Verslo ir mokslo sąjungoje panašiai kaip ir žmonių santykiuose – nuo pažinties iki vestuvių turi praeiti šiek tiek laiko, reikia keletą metų pažinti vienam kitą (juokiasi). Tik po to atsiranda kažkokie bendri projektai. O šiaip verslą kviečiame į rėmėjus – mecenatus, stengiamės užmegzti ilgalaikę partnerystę. Tuo ir džiaugiamės, esame vienas iš šalies universitetų, kuris yra geriausiai išvystęs santykius su verslu.

Taip pat svarbu, kad VDU ir mūsų Žemės ūkio akademija būtų patraukli jaunimui, kad jie eitų čia mokytis, kad matytų mus kaip perspektyvius, profesionalius ir modernius specialistus ruošiantį universitetą. Svarbu, kad ateitų motyvuoti jaunuoliai, o tokių mes ypač laukiame.

– O kaip dabar yra?

– Visaip yra. Turime daug motyvuoto jaunimo, kurie žino, ko nori ir to siekia. Tokie jau mokyklos suole išvedinėja naujas veisles, lanko mūsų universiteto įsteigtas klases savo mokyklose. Štai ir Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje turime tokią klasę. Esame įsteigę iš viso 6 ASU klases įvairiose Lietuvos gimnazijose, kurios dabar vadinasi VDU ŽŪA klasės. Šių klasių mokiniai kartu su mokytojais atvyksta pas mus, naudojasi mūsų laboratorijomis, taip pat ir mūsų dėstytojai vyksta į mokyklas, ten veda pamokas, kartu su vaikais vykdo projektus.

Tačiau netrūksta neapsisprendusių ir gyvenime besiblaškančių jaunuolių. Aš visada sakau vaikams, kad gyvenime reikia rinktis tai, kas patinka. Kai darai tai, kas patinka, gali nuveikti labai daug bet kurioje srityje, o kai dirbama per prievartą, sudėtinga pasiekti gerų rezultatų. Atsidūręs ne savo rogėse žmogus visą gyvenimą kankinasi. Labai noriu, kad tokių žmonių būtų kuo mažiau. Linkiu visiems išgirsti save!