Besibaigiantys 2018-ieji – kuo išskirtiniai jie buvo kėdainiečiams?
Sakoma, jog istorijos pakeisti ir praeities sugrąžinti neįmanoma. Todėl visuomet reikia žiūrėti tik į priekį ir stengtis dėl to, kas dar tik bus.
Netrukus 2018-ieji jau taps istorija. Lietuvos šimtmečio metai nebuvo ramūs nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Tačiau kaip ir visuomet, vieniems jie būna geresni, kitiems – blogesni. O „Rinkos aikštė“ pasidomėjo, kuo 2018-ieji buvo išskirtiniai kėdainiečiams, dirbantiems įvairiose srityse, ir ko jie tikisi iš ateinančių, 2019-ųjų Kiaulės metų.
Stasys Skauminas, Kėdainių ligoninės direktorius:
„Asmeniškai man tai – eiliniai metai – nei labai geri, nei labai blogi. Visokiom prasmėm niekuo jie neišsiskiria iš kitų metų, kad būtų kažkokie ypatingai geri ar blogi. Metai kaip metai – labai didelių bėdų nebuvo, tai reiškia geri.
Ko tikiuosi iš ateinančių Kiaulės metų? Kiaulysčių? Na ne, aš į kitą pusę žiūriu: kiaulė – tai ir taupyklė gi. Tikiuosi ne kiaulystės, bet, kad pagerės situacija – tiek ligoninėje, tiek asmeniškai. Riebių metų, riebesnių negu šie. Kad būtų viskas slidžiau, viskas geriau, viskas riebiau…
Ligoninės rezultatai būna tik sausio gale. Pirmo pusmečio rezultatai buvo neblogi, o kaip čia mes baigsim šiuos metus, sunku pasakyti. Paprastai tik per mėnesį suveda, kiek ligonių buvo, kaip kvotas vykdėme, kokia finansinė padėtis ir t. t. Antro pusmečio rezultatai taip pat labai blogi tikrai nebus. Būna tai geriau, tai blogiau, bet kažkokių ypatingų sukrėtimų nebuvo – didelės bėdos ar klaidos, finansiškai irgi neturime labai didelių skolų.
Kalbant apie ligoninių pertvarką ir permainas, tai laukiame. Nežinome, kaip čia bus. Bet, manau, mūsų ligoninei jos nebus labai sukrečiančios.
Kėdainių ligoninė yra didelė, kitas dalykas – yra reikalavimas, kad ligoninė būtų daugiaprofilinė. Taigi, mes reikalavimus atitinkame, nes teikiame labai įvairias paslaugas. Pavyzdžiui, šiais metais atidarėme skausmo kliniką. Taigi, aš galvoju, kad plečiasi mūsų spektras.
Manau, kad nepakliūsime tarp tų ligoninių, kurios bus paverstos „slaugos ligoninėmis“. Tikiuosi, kad kitais metais bus viskas tvarkoje su tomis reformomis. Galbūt kažkokia sritis susiaurės, kažkur kažką reikės sujungti, bet nemanau, kad tai bus esminiai pakeitimai, kurie labai pablogins paslaugų spektrą ir kokybę mūsų gyventojams. Bent jau tame pačiame lygyje tikrai išliksime.
Taip pat tikiuosi, kad pavyks vėl kažką naujo įgyvendinti. 2019-aisiais turime planų pradėti teikti naujas paslaugas. Viena iš jų – chirurgo stomatologo, kurio dabar nėra, o pacientai turi važinėti į Kauną.“
Artūras Stanevičius, Kėdainių Šv. Jurgio parapijos klebonas kunigas:
„Parapijos gyvenimas daugiau yra dvasiškas. Tai tiek man asmeniškai, tiek parapijai – Dievo palaimos metai. Duok Dieve, kad ir ateity taip būtų.
Kartais pagalvoju, kad tai ir nesibaigiančių stebuklų metai. Šiuo atveju net nesinori kalbėti apie kažkokius materialius dalykus, nes jie antrame plane. Nebūtinai kalnus nuversti. Ir aš pats žiūriu, kad kiekviena diena – tai Dievo dovana, kurią aš labai branginu ir tikiu, kad mano parapijiečiai brangina.
Ir iš tiesų, kai pažvelgi, tas pasaulis – nuostabus. Kiekvieną dieną sutinki labai daug žmonių ir kartais vieni už kitus geresni: jie ir pagelbėja, paguodžia, džiaugiasi, paragina ir tos vilties savotiškai net atneša, kai jau kartais atrodo, kad išsisemi ir nieko nebelieka. Būna sutinki galbūt ir piktą žmogų, kuris pabara, bet visi tie dalykai padeda mums augti tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje. Ir daro mus laimingus čia ir dabar.
Gyvenime būna visko. Kažkam iš parapijiečių tenka atsisveikinti su artimaisiais, kažką liga aplanko, materialinės bėdos prispaudžia ir t. t.
Mes dažnai bažnyčioje iš Senojo Testamento knygos skaitome žodžius apie Tobijų. Jis yra nuostabus veikėjas ir jo labai įdomus gyvenimas. Iš pradžių jis buvo pertekęs, po to visko neteko ir po to jį vėl Viešpats apdovanojo. Bet visoje toje kančioje svarbiasia yra, kad žmogus matė Dievą. Ir labai įsimintini jo žodžiai: „Dievas davė, Dievas atėmė – tebūna pašlovintas jo vardas“.
Tai va, jeigu mes gyvenime išmokstame pripažinti, priimti, neužsidaryti savo kiaute, siaurame interesų rate, kai daugiau nieko nematau ir nesuprantu, kodėl man taip atsitiko, kur tarsi sakom, kad Dievas baudžia. Dievas nebaudžia, jis laimina.
Jeigu Dievas baustų, tada sakytume, kad jis labiausiai nubaudė savo sūnų Jėzų Kristų dėl to, kad jis buvo nukryžiuotas. Bet jeigu mes visoje toje kančioje matome, kad ji ne amžina, kad ateis laikas ir vėl viskas bus gerai, o svarbiausia, kad toje kančioje šalia mūsų visada yra kenčiantis mūsų brolis Jėzus Kristus, tai tikrai mes esame palaiminti ir galim viską nugalėti ir į gyvenimą labai šviesiai žvelgti.
Ko tikiuosi iš ateinančių Kiaulės metų? O, o va čia tai reikia bartis ir koliotis labai stipriai! Kokie Kiaulės jums metai? Aš va tą ir noriu pasakyti, kad kiekvieni metai yra Dievo metai. Na, kokia Kiaulė? Aš kartais dėl to labai liūdžiu. Bet, aišku, pasaulio mada tokia. Mes esame išprotėję ir turbūt labai neprotingai išprotėję.
Pirmiausia – metus mes skaičiuojame nuo Jėzaus Kristaus gimimo. Apie tris šimtuosius metus Dionizijus Mažasis pakeitė kalendoriaus skaičiavimą ir pasakė (čia kalbama apie Vakarų kalendorių), kad neskaičiuokime metų nuo Romos miesto įkūrimo, bet pradėkime skaičiuoti nuo Jėzaus Kristaus gimimo, nes kiekvieni metai yra Dievo duoti.
Tai va, man tai nėra Kiaulės metų. Man ir praėję metai ir šie yra 2018-ieji, Jėzaus Kristaus metai. Lotyniškai rašomos dvi raidės – AD – Ano Domine (Viešpaties metai). Tai šitoj vietoj nesutinku su viso pasaulio mada kaip ir bet kuris normalus krikščionis. Kaip sakoma, nustokime kriuksėti, o pakelkime akis į Betliejaus žvaigždę, į dangų ir atminkime, kad esame mylimi Dievo vaikai. Ir ne kiaulės, ne gaidžiai sprendžia mūsų likimą, bet mes patys, atsirėmę į Viešpaties malonę, o Viešpats mus veda per gyvenimą.“
Darius Kaminskas, LR Seimo narys:
„Labai darbingi ir intensyvūs metai. Daug darbo buvo Seime. Dar visai neseniai kaip tik priėmėm biudžetą. Buvo daug diskusijų tiek dėl paties biudžeto, tiek paruošiamasis darbas nuveiktas nemažas.
Kai darbas užima didžiąją gyvenimo dalį, mažai lieka laiko atokvėpio minutėms. Smagu būdavo su anūku pažaisti, pas sūnų nuvažiuoti, su juo pabendrauti. Su žmona buvome į keliones išvykę. Kadangi abu su žmona mėgstame keliauti, pirmą kartą kaip netipinis lietuvis buvau Anglijoje, Londone, Švedijoje. Susipažinome su šalimis ir miestais. Taip pat mėgstame kultūrintis.
Tiesiog labai darbingi metai, o kažko tokio ypatingo neįvyko. Žinoma, kiekviena diena turi savo grožį, savo rūpestį, savo kažkokią specifiką.
Jeigu pajuokaujant, tai tikiuosi, kad tie Kiaulės metai kiaulės mums nepakiš. Bus tokie pat darbingi. Kiekvienais metais, žiūrėdamas į ateinančius metus, tikiesi kažko pozityvaus, gražaus: visada turėti tam tikrų idėjų, kurias norisi įgyvendinti, visokiausių vilčių, lūkesčių, kaip ir kiekvienas žmogus.“
Alvydas Vaina, Kėdainių policijos viršininkas:
„Kad ramūs metai, tai negaliu pasakyti, nes metų pradžioje, laimėjęs atranką, užėmiau Kėdainių rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Taigi, turbūt galima sakyti, kad šie metai buvo iššūkių metai. Reikėjo pakeisti kolektyvą, pareigas. Įdėjau daug pastangų, nes pradėjau vadovauti didesniam kolektyvui, kitas dalykas – Kėdainiai, kaip žinia, yra nuskambėję tam tikrais nemaloniais įvykiais, tad turėjome susidėlioti savo prioritetus. Manau, šiais metais pavyko įgyvendinti sau iškeltus uždavinius ir pasiekti gerų rezultatų.
Dar vienas dalykas – teko susipažinti su daug naujų žmonių, su Kėdainių rajono savivaldybe, su seniūnijomis, su seniūnijų atstovais, bendruomenėmis. Bendradarbiavimas buvo tikrai gražus, nuoširdus ir pavyko pasiekti gerų rezultatų.
Taip pat gerų rezultatų buvo pasiekta ir darbinėje veikloje tiriant nusikalstamas veikas. Pavyzdžiui, Kėdainiuose sulaikyti narkotikų platintojai, išaiškinta jų neteisėta veika bei patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat narkotinės medžiagos buvo platinamos Kėdainių mieste veikiančiame naktiniame klube. Pavyko išaiškinti šią nusikalstamą veiką, po kurios klubas užsidarė. Vienas iš nesenesnių įvykių, kai įvykdytos traktorių vagystės, kurios taip pat buvo išaiškintos.
Kolektyvas dirbo tikrai gerai, atskleista daug nusikalstamų veikų – galima sakyti, kad per dešimt šių metų mėnesių mes išaiškinome 60 proc. nusikaltimų. Sėkmingai bendradarbiavome su prokurorais, todėl labai pagreitėjo ikiteisminių tyrimų ištyrimų trukmė. Atlikti prevenciniai darbai ir policinės priemonės taip pat davė gerų rezultatų.
Prieš man tampant vadovu, 2017 m. konsultacinė bei rinkos tyrimų bendrovė „Nielsen“ atliko tuščių cigarečių pakelių tyrimą. Tuo metu didžiausia kontrabandinių cigarečių dalis Lietuvoje fiksuota Kėdainiuose (49 proc.). Taigi, šiuo atveju buvo irgi atlikta nemažai priemonių ir iš apyvartos išimta daug kontrabandinių cigarečių.
2018-aisiais atlikus pakartotinius tyrimus, rezultatai parodė, kad Kėdainiuose kontrabandinių cigarečių sumažėjo daugiau nei perpus (apie 22 proc.). Negaliu pasakyti, kad visa tai padariau aš vienas. Tai yra viso kolektyvo nuopelnas, bendras, komandinis darbas. Taip pat pavyko ženkliai pagerinti eismo saugumą rajone, nes mažiau žuvusių ir sužeistų žmonių kelyje.
Kalbant apie asmeninį gyvenimą, galiu pasakyti tik tiek, kad šeima, vaikai prarado namuose tėtį. Jeigu anksčiau galėjau šeimai daugiau laiko skirti, tai dabar, kai tapau Kėdainių policijos viršininku, mažiau būnu namuose, turiu daugiau laiko atiduoti savo profesijai, Kėdainiams.
Ar nesigailiu? Na, manau, kad visą laiką gyvenime reikia kažką išbandyti ir siekti karjeros. Jeigu būsi tik viename gyvenimo kelyje, nebus tobulėjimo. Man visą laiką norėjosi kažką naujo pabandyti. Gal taip yra ir profesijoje, kad niekada neužsibuvau vienoje vietoje. Visą laiką siekiau, bandžiau save, tobulinausi, ėjau į priekį.
Kalbant apie ateinančius metus, labai tikiuosi: kad Kėdainių krašte mūsų visų pastangomis labai pagerės visuomenės saugumas, sumažės nusikaltimų, teisės pažeidimų; kad žmonės taps sąmoningesni, laikysis elementarių elgesio taisyklių ir daugiau bendradarbiaus su policija; kad mes užkardysim nusikalstamas veikas ir jų bus mažiau, mes padėsime kiekvienam žmogui, šeimai, bendruomenei.“
Albinas Stankevičius, „Ryto“ progimnazijos direktorius:
2018 metais „Ryto“ progimnazijos bendruomenę džiugino:
- Puikūs mokinių pasiekimai rajono, šalies, tarptautinėse olimpiadose ir sporto varžybose, švietimo ir mokslo ministrės diplomais ir padėkomis įvertinti mūsų mokiniai ir komandos.
- Labai geri nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo rezultatai, žurnalo „Reitingai“ duomenimis, tarp šalies progimnazijų užimtos aukštos vietos. Tai visų mūsų, pedagogų, darbo įvertinimas.
- Finansavimą laimėjo net keturi tarptautiniai strateginės mokyklų partnerystės Erasmus+ programos projektai.
- Pagaliau pradėtas ir jau baigiamas įgyvendinti šiuolaikinių mokymosi erdvių modernizavimo projektas.
- Kad ir nežymiai, tačiau augo daugumos pedagogų darbo užmokestis.
Ypatingais asmeniniais pasiekimais pasigirti negaliu. Kasdienius darbus siekiu atlikti kiek įmanoma geriau, šeimoje visi sveiki, dirba, su pasitikėjimu žiūri į ateitį.
Na, o didžiausias 2018 metų sukrėtimas – mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos įgyvendinimas buldozerio principu.
Viliuosi, kad 2019 metais ši sistema bus taip patobulinta, kad šalies pedagogams daugiau nereikės streikuoti. Taip pat tikiuosi, kad 2019 metais mūsų progimnazijos bendruomenė sulauks daug gražių, įsimintinų akimirkų.“
Jonas Dastikas, AB „Lifosa“ generalinis direktorius:
„Mums tai buvo eiliniai metai, niekuo neišsiskiriantys iš kitų – kokie buvo praėjusieji, tokie ir šie. Tik gal kiek džiugiau, kad geresnis rezultatas, nes vyravo didesnės kainos. O daugiau, tai kaip ir visada labai įtemptai dirbam.
Asmeniniame gyvenime lygiai tas pats. Kadangi jau toks mano amžius, tai niekas nesikeičia. Stengiuosi kuo mažiau kištis į viešumą.
Tikimės, kad ateinantys metai bus ne blogesni nei bepraeinantieji. Jeigu nebus blogesni, tai bus viskas gerai.
Neseniai Klaipėdoje žuvo du darbininkai. Tai mes irgi dėl to labai išgyvename, kad žmonėms tokia nelaimė nutiko. Mes savo darbuotojus taip pat įspėjame, kad saugotųsi. Tos nelaimės tyko kiekvieno. Visi galvoja, kad taip vyksta tik su kitais. Kiekvienas galvojame, kad su manimi nieko blogo neatsitiks, nepakliūsiu į avariją ar kokią kitą nelaimę. Tad tikimės ir dedame pastangų, kad pas mus tokių dalykų neįvyktų.
Planai kitiems metams lygiai tokie pat kaip ir visada: kad galėtumėme žmonėms išmokėti neblogas algas, kad tas gyvenimas eitų vis geryn – tam ir stengiamės. O kažkuo nustebinti, tai tikrai nenustebinsim nieko, bet mes to ir nenorime.“
Nijolė Naujokienė, buvusi merė, rajono Tarybos narė:
„Pagrindinė šių, kaip ir bet kurių kitų, metų ypatybė ta, kad metai tiesiog labai greitai pralėkė, bet jie – vertingi.
Šiuose metuose džiaugiuosi gyvenimu savame krašte, savo šeimoje, su artimaisiais.
Kėdainių krašte gimiau, augau, dirbau ir dirbu.
Mano ryšys su žmonėmis yra labai paprastas ir aiškus. Juk visus šešis dešimtmečius buvau su jais ir viena iš jų. Tai labai lengvina manąją būtį, nes nereikia jokio ryšio kurti dirbtinai ar kažkaip jį skatinti. Čia – mano mokykla, čia – mano mokytojai ir klasės draugai, čia – mano vaikai ir anūkai, čia – mano buvę mokiniai, draugai ir pažįstami. Tą ryšį noriu palaikyti ir palaikau. Man tai svarbu visuose metuose ir kiekvienoje dienoje. Šiuose metuose taip pat.
Svarstau, ką dar norėčiau pasakyti apie nueinančius metus. Pirmoji mintis, kurią sau pasakiau – nežinau. Bet vėlgi – žodis „nežinau“ tapo tokiu retu, kad dalis žmonių gali būti net ir jo reikšmę yra pamiršę. Iš rajono vadovų ir artimiausios jų aplinkos tik ir girdisi „aš žinau“. O juk tikrai nei vienas nesame žinovas visuose klausimuose. Nei jais gimėme, nei jais tampame begyvendami.
Suvokiu, ko labiausiai noriu šiandien – kad proto valdžioje daugėtų. Vien dėl to turime visi sudėti po kruopelytę savo darbų, išsilavinimo, minčių. Tai reikalinga tam, kad suvoktume, jog pasaulis smarkiai pasikeitė. Tik visų veiklų, procesų optimizavimas įvertinus žmogiškąjį faktorių, sąnaudų mažinimas ir pažangių technologijų diegimas iš esmės leis spręsti iškylančias problemas. Negalime ir toliau gyventi tarsi spintoje, pagamintoje prieš gerą šimtą metų, į kurią vis įdedame vieną ar kitą naują drabužį. Bet gyvenome.
Šiuose metuose pasigedau žmonių, kurie suvokia, kiek daug turime išmokti. Dėl to tariamasi, mokomasi ir ieškoma naujovių. Prabėgantys metai tiems dalykams buvo skūpoki.
Panašu, kad rajono vadovai taip ir „nesusiaurino“ savo nesusikalbėjimo apimčių, nes net politikų debatuose mero prisistatyme aiškiai girdėjome žodį „Nekenčiu…“. Šiuo požiūriu liūdnai atrodo rajono perspektyva. Kiekvienas esame savaip menkas ir savaip didelis. Kiekvienas. O vadovo paskirtis – pačiam stiprėjant, mus visus auginti bendrystei ir mokėjimui priimti skirtumus. Tik iš tokių pasisakymų suprantu, kad pagrindinis rajono vadovas savęs tokiems, mokantiems ir gebantiems priimti vieni kitų skirtumus, nepriskiria. O kitiems juk gali atrodyti ir kitaip. Ir čia nieko blogo.
Popiežiaus vizitas Lietuvoje taip pat yra labai svarbus šių metų akcentas. Ir būtent Popiežius nukreipė mus, lietuvius, mokytis priimti skirtumus.
Kėdainių bendruomenės požiūriu, mano nuomone, nueinantys 2018-ieji buvo svarūs savo istorinėmis datomis: Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metai, Sąjūdžio metai, Tėvo Stanislovo metai. Kiekviena data savaip darė įtaką mūsų bendruomenės gyvenimo tendencijoms.
Rajonas turi kuo pasidžiaugti: stiprūs švietimo, kultūros bendruomenių pasiekimai. Pokyčių daug ir socialinėje sferoje.
Prieš metus kartu su bendraminčiais įkūrėme visuomeninį judėjimą „Mūsų krašto sėkmei“ ir per tuos daugiau kaip dvylika pralėkusių mėnesių įgijome visai neblogos veiklos patirties.
Šiandien mūsų judėjime jau per 400 žmonių. O tai yra ir naujos idėjos, ir nauji veidai, ir įvairios nuomonės. Ir visa tai skatina mus visus reikšmingiems pokyčiams.
Deja, 2018-ieji nebuvo tie metai, kuriais pasikeitė mūsų krašto žmonių gyvenimas. Ypač tų, kurie gyvena varge ir skurde.
Politiniu požiūriu praėję metai rajonui buvo sudėtingi. Buvo daug įtampos. Ypač dėl aplinkos taršos iškilusių problemų: nuotekų valykla, Zabieliškio sąvartynas ir kt.
Visada planuoju darbus. Visada laikausi nuostatos, jog planai turi būti susiję su dabartimi, su šia diena, o ne tiesiog orientuoti į ateitį. Todėl postringavimai apie įsisavintus milijonus tiltams, nuplaunamiems paplūdimiams, kurie gal ateityje turės reikšmės bendruomenei (o gal ir ne), man neatrodo džiuginantys, nes jie sunkiai telpa į šiandienos realijas. Juk ne visi žmonės gali taškytis milijonais ypač, kai algos skaičiuojamos šimtais, o ne tūkstančiais. Gal todėl dabar dauguma žmonių gyvena su abejonėmis veide dėl rytdienos.
Gerai suprantu, jog reikia nuolatinių pastangų konkretiems darbams dėl konkretaus žmogaus. Manau, kad mus, politikus, turėtų vienyti vienintelis tikslas – tarnauti žmogui ir savo kraštui. Be pykčio už kitokią nuomonę, be keršto, jog ne tave palaiko, bet pasirenka kitą žmogų ar organizaciją. Tik tada nereikės nuprotėti iki svaičiojimų apie „beždžioniškus tiltus“. Tik tada artėjančių naujųjų metų proga galėsime iš širdies kiekvienam palinkėti šilumos namuose ir nenukankinamos vilties būti kartu.“