Be tilto per upelį sunku, susikalbėti su valdininkais dar sunkiau

Sakoma, kad niekada nenusibosta žiūrėti į vandenį, ugnį ir… automobilį stovėjimo aikštelėje statančią moterį. Tačiau tie, kas kūrė šį anekdotą nematė, kaip rytais į darbą ar į mokyklą eina Žemaitės ir P. Lukšio gatvių gyventojai. Į žmonių bandymą perbristi upelį, perropoti per šlapius akmenis ar kaip gandrams kojas kilnoti nuo vieno numesto lentgalio prie kito, galima būtų žiūrėti ir žiūrėti. O pasižiūrėjus eiles rašyti: straksi per akmenis žmonės, kad sutrumpėtų kelionė, paskui į kalną pūškuoja ir iš piktumo šnypščia, dejuoja…

Tačiau ne poezija žmonėms galvoje. Ilgai lauktos naujojo tilto per Smilgos upelį statybos gyventojams atsirūgo. Nuo gegužės pabaigos jie turi tik du kelius: kiekvieną dieną savo kelią pailginti beveik kilometru arba kažkokiu būdu pereiti upelį.

Prašyti pagalbos – į redakciją

Į „Rinkos aikštės“ redakciją atėjusi Žemaitės gatvės gyventoja Inga Gorskaja sakėsi kalbanti visų kaimynų vardu. Pasak jos, pavargo žmonės per upelį braidžioti, per akmenis šokinėti, todėl ir nebegali tylėti. 

Niekas nemato ar nenori matyti jų bėdų. O juk artėja tamsusis ir šaltasis metų periodas. Vaikas, įkritęs į upelį jau nebepakratys šlapios basutės ir nenubėgs tolyn.

Seniems žmonėms per upelį pereiti sunku, o jei ką nusiperka parduotuvėje, tai apskritai stovėk ir verk: aplinkkeliu per toli su maišais pirkinių, o tiesiai – neįmanoma pereiti.

I. Gorskaja pateikė pasiūlymų: pastatyti laikinąjį tiltelį arba leisti vaikščioti tuo keliuku, kurį darbui yra įsirengę statybininkai. Dar pasiūlė moteris – patiems ryte ateiti prie tilto ir savomis akimis įsitikinti, kad ji tiesą sako, pasikalbėti su žmonėmis, nes daugiau su jais niekas nekalba ir jų negirdi.

Paskutiniu pasiūlymu pasinaudojom – vieną ankstyvą rytą stovėjome šalia statomo tilto ir kalbinome žmones. O pakalbinti žmonės turėjo ir daugiau klausimų bei pasiūlymų.

Iš pradžių kilo mintis, kad visa tai išklausyti turi ne žurnalistai, o Kėdainių rajono savivaldybės atstovai. Ir tik vėliau supratau, kad šie atsakymais nesišvaisto. O jeigu jau atsako, tai…

Mintis apie naują tiltą džiugina, bet kaip išgyventi statybų laikotarpį?

Kėdainių rajono savivaldybė sudarė sutartį su AB „Kauno tiltai“, kuri ir įgyvendina projektą, t. y.  vykdo pėsčiųjų ir dviračių tako su tiltu per Smilgos upę statybą.

Statybų pradžia – gegužės 25 diena. Planuojama, kad darbai bus baigti šių metų gruodžio 25-ąją.

Puiku. Tilto, kurio žmonės laukė, statyba tęsis tik septynis mėnesius. Tačiau statybos tai tas pats, kaip remontas namuose – rezultatai labai laukiami, bet pats veiksmas sukelia daug rūpesčių ir nepatogumų.

Geriausia būna, kai statyboms ruošiamasi iš anksto ir apgalvojamos visos detalės.

Šiuo konkrečiu atveju reikėjo pagalvoti, kaip žmonėms pasiekti darbovietes ir mokyklą. Tačiau tikriausiai apie tai nepagalvojo nei užsakovai, nei statybininkai.

Nors, tiesą pasakius, kalbantis su jais vis kirba mintis, kad nenorėjo pagalvoti. 

Kodėl tokia mintis pradeda gręžti galvą? Ogi dėl atsakymų, kuriuos pateikė AB „Kauno tiltai“ ir Kėdainių rajono savivaldybės atstovai.

Gavusi atsakymus supratau, kodėl žmonės kreipiasi į redakciją.

Laikinojo statinio nebus

Irina Jurkėnienė, tą rytą per upelį lydėjo sūnų į mokyklą ir „Rinkos aikštei“ sakė: „Labai gaila, kad prieš pradedant tilto rekonstrukciją už tai atsakingi asmenys nepagalvojo, ką daryti žmonėms. Vakar dar nebuvo net laiptelių, gerai, kad nors šiandien jie jau pastatyti. Būtų gerai, kad padarytų kokį praėjimą, mums tikrai laikinai to užtektų. Bent jau vaikai saugiai keliautų į mokyklą.“

[quote author=“Aut. past.“]Pavargo žmonės per upelį braidžioti, per akmenis šokinėti, todėl ir nebegali tylėti. [/quote]

Kėdainietės klausimas ir pasiūlymas labai aiškus, o štai dabar už tilto rekonstrukciją atsakingos Kėdainių savivaldybės ir jos nusamdytos įmonės „Kauno tiltai“ atstovų atsakymai į šį kėdainietės prašymą.

AB „Kauno tiltai“ gatvių tiesimo aikštelės vadovė Jolanta Varkalienė: „Laikinasis statinys, padėsiantis gyventojams pereiti per upę, projekte nebuvo numatytas, tačiau Kėdainių miesto savivaldybei pateikus laikino praėjimo įrengimo sąmatą, šiuo klausimu dėl lėšų trūkumo sulaukėme neigiamo savivaldybės sprendimo.“

Viskas savaime suprantama, laikinasis tiltas kainuoja pinigus. Pirminiais duomenimis, buvo kalbama apie 12–15 tūkstančių eurų. Kėdainių rajono savivaldybė biudžete nebuvo numačiusi tokių išlaidų ir atsisakė laikinojo tiltelio.

O ar buvo ieškoma kitų galimybių? Pavyzdžiui, kreiptis į kitą įmonę, kuri tą patį darbą atliktų už mažesnę kainą?

Kėdainių rajono savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vyriausioji specialistė Ina Vainauskienė: „Pirkimų tvarką nustato Viešųjų pirkimų įstatymas.“

Kaip Jums, gerbiami skaitytojai, toks atsakymas į klausimą, ar savivaldybė ieškojo galimybės pastatyti tiltelį už mažesnę kainą.

Įstatymas ir taisyklės nedraudžia ieškoti kito tiekėjo

Nieko kito nelieka, kaip sėsti patiems prie interneto ir pradėti skaityti tą baisųjį įstatymą, kuris neleidžia pastatyti laikinojo tiltuko per upelį. Nors tikslingiau būtų perskaityti Kėdainių rajono savivaldybės administracijos viešųjų pirkimų organizavimo taisykles, patvirtintas Kėdainių rajono savivaldybės direktoriaus. Ir štai jose yra įdomus punktas 25.3, kuriame teigiama, kad kreiptis į vieną tiekėją galima „Atliekant mažos vertės pirkimą neskelbiamos apklausos būdu, kai pirkimo sutarties numatoma vertė mažesnė kaip 10 000 Eur (dešimt tūkstančių eurų) be PVM.“ 

Taigi, jeigu AB „Kauno tiltai“ už laikinąjį tiltelį pasiprašė daugokai (daugiau nei 10 tūkst. eurų), gal buvo galima kreiptis į kokią nors Kėdainių įmonę, kuri sutiktų atlikti šį darbą už ženkliai mažesnę sumą? Gal tą mažesnę sumą savivaldybė būtų suradusi biudžete ir išsprendusi ne tik žmonių patogumo, bet ir visų pirma – saugumo klausimą?

Jei ne tiltelis, tai gal betoninė plokštė?

Palikime taisykles ir tęskime kėdainiečių klausimus ir pasiūlymus.

Andžela Valavičienė: „Labai slidu, nesaugu. Mokinukai  krenta į upelį. Į mokyklą eina šlapi. Vakar mano vaikas įkrito, tai šiandien palydėjau, kad būtų saugiau. Anksčiau darbuotojai buvo uždėję  betoninį bloką, paskui nuėmė. Sakė, kad negalima, savivaldybė neleidžia. Mums per tą bloką buvo gana patogu ir saugu vaikščioti, o dabar, kai nuėmė, atseit saugiau.“

Atsako Kėdainių rajono savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vyriausioji specialistė Ina Vainauskienė: „Betoninė plokštė buvo patraukta, nes gyventojai skundėsi, kad nėra laiptų nuo kalniuko. Tačiau laiptų nuo kalniuko nepakaktų, o per betoninę plokštę vaikščioti taip pat nėra saugu, todėl reikėtų įrengti visą laikino tilto konstrukciją. Rūpinantis gyventojų saugumu nuspręsta, kad kol vyksta tilto rekonstrukcija, gyventojai turės vaikščioti per apylanką.“

Apylanka vaikščioti siūlo ir AB „Kauno tiltai“ gatvių tiesimo aikštelės vadovė Jolanta Varkalienė: „Puikiai suprantame, kad pėsčiųjų tilto per Smilgos upę statyba miesto gyventojams sukelia laikinų nepatogumų, tačiau tikimės gyventojų kantrybės ir supratingumo. Neabejojame, kad taupydami laiką, miestiečiai norėtų rinktis įprastą trumpiausią atstumą savo tikslui pasiekti, tačiau prašome miestiečius nerizikuoti savo sveikata ir rinktis saugų perėjimą per upę, esantį vos už 400 metrų.“

Apylanka – tai ne bilietas į vieną pusę

Kiek daug gražių ir oficialių žodžių. Kaip sakoma, popierius viską gali ištverti.

Bet ar abi ponios, siūlydamos eiti aplinkkeliu, kuris „vos už 400 metrų“, pagalvojo ką rašo?

Na, nuėjo vaikelis tuos keturis šimtus metrų J. Basanavičiaus gatvės link, atsistojo ant tilto ir viskas? Apylanka apeita?

Ne, gerbiamosios rašytojos, lygiai tiek pat mokinukas turi sukarti, kad atsidurtų toje vietoje, tik kitoje upės pusėje. Ir jau nuėjęs beveik kilometrą, jeigu tiksliai, tai 800 metrų, pradėti savo įprastinę kelionę į mokyklą. Iš mokyklos vėl tas pat maršrutas – ir tai jau daugiau kaip pusantro kilometro kiekvieną dieną.

[quote author=“Aut. past.“]7-asis maršrutinis autobusas J. Basanavičiaus gatve važiuoja iki ligoninės. O klausimą „ką daryti“, užduoda mokinių, lankančių J. Paukštelio progimnaziją, tėvai ir žmonės, kurie dirba Pramonės rajone.[/quote]

Ir tegul nesipiktina šiais skaičiavimais tie, kurie mėgsta sakyti, kad anksčiau į mokyklą po dešimt kilometrų vaikai pėsčiomis eidavo. Taip, prieš kelis dešimtmečius buvo taip. Tačiau per kiekvienus rinkimus mums sakoma, kad su nauja valdžia žengsime pirmyn. Tai kodėl dabar norima viso kvartalo gyventojus mestelėti kelis dešimtmečius atgal?

Atsakymai į svarbiausią klausimą pribloškė

Tačiau visos diskusijos ir atmestiniai bei perdėm lakoniški raštai neatsako į vieną svarbiausią klausimą. Ką tuos likusius pusketvirto mėnesio, jeigu statybos bus baigtos laiku, daryti mokiniams ir pagyvenusiems žmonėms? Bristi per upelį ir kabarotis į kalniuką, eiti kasdien po pusantro kilometro  aplinkkeliu? Tą patį klausimą užduoda ir kėdainietė Danutė Kazakevičienė: „Nežinau kas bus, kai rudens lietūs prasidės. Dar man kaip man, aš pensininkė, niekur neskubu, bet mokinukams į mokyklą, o žmonėms į darbą reikia skubėti.“

Rajono savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vyriausiosios specialistės atsakymas pribloškė: „Siekiant užtikrinti gyventojų, o ypač vaikų saugumą ir patogų susisiekimą (ypač mokinių patekimą į mokyklas) ryte vienas papildomas miesto autobusų reisas buvo nukreiptas Žemaitės ir P. Lukšio gatvėmis, kad mokiniai laiku nuvyktų į pamokas. Darbo dienomis ir šeštadieniais 7-asis autobusų maršrutas pagal grafiką užsuka į Žemaitės ir P. Lukšio gatves.“

Gerbiamieji, ar susigaudote savo raštuose?

Septintojo numerio maršrutinis autobusas važiuoja į ligoninę. Teks paaiškinti dar aiškiau: Į Kėdainių ligoninę ir Pirminės sveikatos priežiūros centrą vykstama J. Basanavičiaus gatve, už stotelės, pavadinimu „Stadionas“, sukama į kairę, kylama į kalną ir sukama į Budrio gatvę. Tai ir visas maršrutas.   

Klausimą: „ką daryti“, užduoda mokinių, lankančių J. Paukštelio progimnaziją, tėvai ir žmonės, kurie dirba Pramonės rajone. Tikiuosi, gerbiami valdininkai žino, kur šie objektai yra, ir nupasakoti maršruto nereikia? Ar Žemaitės ir P. Lukšio gatvių gyventojai turi važiuoti tik į ligoninę?

Žodžiai problemos neišsprendžia

Deja… realios pagalbos suteikti žmonėms nesugebėjome. Lakoniški, o kartais ir visiškai ne į temą  valdininkų atsakymai problemos neišsprendė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad žodžiais jokia problema negali būti išspręsta. Tik kartais pokalbiuose gimsta geros idėjos. 

Bet štai į klausimą, ar buvo kalbėta šia tema su gyventojais, ta pati savivaldybės atstovė atsakė: „Iš gyventojų skundų nesulaukėme.“

Ar tikrai? Atkreipiame skaitytojų dėmesį, kad atsakyme apie betoninę plokštę buvo sakinys: „Betoninė plokštė buvo patraukta, nes gyventojai skundėsi, kad nėra laiptų nuo kalniuko.“

Tai kaip iš tiesų? Buvo skundų ar nebuvo? Ech… nesuprasi, paprastas žmogau, tų įmantrių valdiškų atsakymų…

Belieka savivaldybės atstovus pakviesti kas rytą pastovėti prie Smilgos upelio ir paduoti ranką močiutei, lipančiai į kalną. Arba mokinukui, nedrąsiai statančiam kojytes nuo vieno šlapio akmens ant kito. Juk tai netruks ilgai – liko tik keturi mėnesiai iki tilto statybos pradžios.

Susiję straipsniai: 

Tilto per upelį rekonstrukcija ir seni kėdainiečių įpročiai

Prasidėjo tilto per Smilgos upelį rekonstrukcijos darbai

Mieste ketinama rekonstruoti du tiltus